Aktorė puoselėja aristokratiškosios kultūros tradicijas

Klaipėdoje gyvenanti garsi Lietuvos aktorė Virginija Kochanskytė, vaidinusi Kauno ir Šiaulių dramos teatruose, mūsų rajono žiūrovui įsiminė kaip išraiškinga literatūros kompozicijų skaitovė ir įspūdingų mini spektaklių kūrėja.

„Kiekvienas susitikimas su žiūrovu man yra ypatingas“, - teigė į kamerinio teatro veiklą pastaruosius dešimtmečius įsisukusi ir dažna viešnia mūsų mieste būnanti klaipėdietė aktorė Virginija Kochanskytė.

Aktorė vyksta visur, kur yra laukiama: į kaimų bibliotekas, mokyklas. Tačiau visa savo esybe ji sakė atsiskleidžianti sakralinėje erdvėje ar dvaro kultūros aplinkoje. Todėl ji – dažna viešnia Kretingos muziejaus Žiemos sode, Baltojoje salėje. Neseniai ji skaitė Vytauto Mačernio kūrybą Pranciškonų vienuolyno salėje.

„Kaskart, mažytėje erdvėje išėjęs prieš klausytoją, išsiskleidi kaip žiedas, atiduodi savo kūrybinius syvus ir - miršti. Klasikinė kultūra duoda galimybę atverti pasaulio grožį: ateini į gyvenimą ir išeini. Kasdieniniai susitikimai su žiūrovais man leidžia tai pajausti ir išgyventi savo buvimo laikinumą“, - savo sąlytį su kūryba ir klausytojų auditorija apibūdino V.Kochanskytė.

Aktorė sakė, jog literatūros programų skaitymai dvaruose, rūmuose, bažnyčiose ją tarsi įpareigoja pasijausti ir ten vyravusios kultūros tradicijų tęsėja bei puoselėtoja.

„Šiandien žmonės skuba atkurti savo kilmę, titulus. Susimąstai, kas yra ta tikroji aristokratiškoji aplinka, kurioje gyveno bajorai ir grafai. Ar aristokratiškoji kultūra, kaip šiandien suvokia dauguma pretendentų į titulus, tėra vien pinigų turėjimas? Juk dvarų kultūros laikais svečiai pirmučiausiai būdavo kviečiami paklausyti meninės programos, ir tik po to – prie vaišių stalo“, - samprotavo menininkė.

Aristokratai, anot kūrėjos, ir savo atžalas augino dorais, kilniais ir tauriais žmonėmis. Jai įsiminė skaitytas įvykis: kai vienas iš grafo Mykolo Kleopo Oginskio sūnų įžeidė tarną, tėvas sukvietė visus tarnus ir liepė sūnui viešai atsiprašyti įžeistojo. Patį grafą auklėjo imperatoriškosios šeimos mokytojas Žanas Rolė. Savo 14-metį sūnų išleisdamas mokytis į užsienį, M.K.Oginskis pirmiausia surašė jam doros priesakus.

Kretinga, V.Kochanskytės žodžiais, turi puikias erdves ir žmonių, kuriems yra svarbi švietėjiška veikla. „Kai vieni muziejai puikuojasi tik ekspozicijomis, Kretingos muziejaus vadovei Vidai Kanapkienei rūpi ir edukacija. Kretingos bibliotekos direktorė Aldona Kerpytė taip pat stengiasi, kad literatūriniai renginiai įvyktų ne tik miesto bibliotekoje, bet ir kaimų filialuose“, - pagyros žodžių dviejų švietėjiškų institucijų vadovėms negailėjo aktorė.

„Man visuomet yra svarbi žiūrovo reakcija. Norisi sustabdyti akimirką, kad po spektaklio žiūrovas dar neišeitų, dar pabūtų sukurtoje iliuzinėje erdvėje, kad gyvenimas atrodytų prasmingas. Ji pasidžiaugė, jog Kretingoje yra susibūrusi brandžių žiūrovų bendruomenė: „Pastebiu tas pačias akis, kurioms pasirodymo akimirkomis norisi atiduoti, regis, visą save“, - tikino aktorė.

Per literatūros popietes mokyklose‚ aktorė sakė, su jaunimu būnanti itin tikra ir nuoširdi: „Jauni žmonės pastebi bet kokį blefą ar falšą. Reikia juos maksimaliai sudominti, įtraukti į vyksmą. Jie turi matyti, kad tu „išsiverti, tarytum susprogsti iš vidaus“. V.Kochanskytė mano, jog yra gerai, kai mokytojai ragina ar patys atveda mokinius į literatūros renginius: „Vieno antro neužkabins. Bet kažkam prilips. O kaip kitaip šiandien „kompiuteriais apaugęs“ vaikas sužinos, kad yra toks ar anoks poetas ir kaip skamba jo kūryba?“. „Kamerinių renginių kūrėjai, aktoriai, tokie kaip aš, tegali skirti tik mažą uždarbio dalį reklamai. Reklamuojamės patys. Mūsų tikroji reklama – tai nuoširdus pačių darbas ir susikurtas santykis su žiūrovais“, - tvirtino V.Kochanskytė.

Aktorė tvirtino, jog jai kiekvienas susitikimas su žiūrovais yra ypatingas. Kartais per savaitę ji surengia iki trylikos programų: „Tik jų dėka apvažiuoju visus Lietuvos miestelius, sutinku labai įdomių žmonių. Pamatai, kaip jie moka pasidaryti sau šventę, kaip jie džiaugiasi ir yra pilni gyvenimo džiaugsmo. Ir pats tuo džiaugsmu prisipildai“, - apie savo kasdienybę kalbėjo pašnekovė.

Paklausta, ar nepasiilgsta didžiosios scenos, V.Kochanskytė atsakė: „Reikia būti ten, kur šiuo metu esi laukiamas. Būti čia ir dabar. O didžiosios scenos gali pralaukti visą gyvenimą ir nesulaukti. Arba sulaukęs vėl pretenduoti: kodėl – Vilnius, o ne Paryžius? Šiuo metu šalies kultūros gyvenime vyrauja labai stipri centralizacija. Vilniuje - pilna teatrų, bet ar ką nors žinome, kas vyksta Kauno ar Klaipėdos teatriniame gyvenime. Jeigu esi ne iš Vilniaus, tapti garsiu aktoriumi – labai sunku“.

• Rašyti komentarą (0)