Dovanos, per kurias pažino gyvenimą

Mūsų kraštietė Aušrinė Zulumskytė - socialinių mokslų (edukologijos) daktarė, Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Edukologijos katedros docentė. Jos mokslinių pasiekimų startas buvo Kretingoje. Vaidinusi teatre, grojusi pianinu bei akordeonu, rašiusi eiles, 38-erių A.Zulumskytė sakė niekada negalvojusi būti mokslininke, o vien svajojusi tapti pradinukų mokytoja ir dalintis savo kūrybine energija su vaikais.

Mokslininkės keliu pasukusi Aušrinė Zulumskytė muziką, teatrą ir poeziją vadina dovanomis, padėjusiomis pažinti gyvenimą.

Į Kretingą - su dvejopais išgyvenimais

Jau 12 metų Klaipėdoje gyvenanti ir dirbanti A.Zulumskytė sakė, jog tebelaiko save kretingiške. Į tėvų namus ją veda dvejopi potyriai – skausmingi ir kartu šviesūs.

Prieš nepilnus trejus metus jauną moterį užklupo juodas periodas: trys artimų žmonių netektys – viena po kitos. Prieš 2,5 metų mirė jos mylima teta, kretingiškiams gerai žinoma pedagogė Sofija Pempienė. Dar po trijų mėnesių – tėvas Kazys. O pernai vasarį anapilin iškeliavo Aušrinės mama, ilgametė pradinių klasių mokytoja Stanislava Zulumskienė.

„Praradimo skausmą kompensuoja ilgesys sesers Rasos šeimai ir meilė vos vienerius peržengusiai krikšto dukrai Vaivai, susitikimo džiaugsmas su jais“, - kalbėjo A.Zulumskytė.

Moteris atviravo, jog dabar ji esanti viena, tačiau - ne vieniša. Kiekvieną jos dieną užpildo bendrystė su studentais, kuriuos ji laiko savo draugais, o kartu - ir mokytojais.

„Studentų turiu labai daug. Per vienerius mokslo metus jiems tenka dėstyti skirtingus, tačiau giminingus dalykus. Būna - einu gatve: matau – šypsosi žmogus. Suprantu, jog tai - mano studentas“, - kalbėjo A.Zulumskytė, neslėpdama, jog buvo metas, kai dėl itin jaunatviškos išvaizdos universitete ją painiodavo ir su dieninio skyriaus studentais.

Sąvoka „studentas“, anot jos, labai išsiplėtė amžiaus ir studijų prasme. Greta jaunuolių, ką tik palikusių mokyklos suolą, yra ir labai garbaus amžiaus studentų. Įvairuoja ir mokymosi formos: be įprastų dieninio ir neakivaizdinio dabar populiarėja nuotolinis mokymasis.

„Man labai patinka bendrauti su brandaus amžiaus žmonėmis, kartu dirbame mokslinį darbą. Pasisemiu iš jų ir gyvenimiškos patirties“, - akcentavo docentė.

Kūrybą iškeitė į mokslinį darbą

Vaikystėje Aušrinė mokėsi groti pianinu bei akordeonu, muzikos mokykloje mokėsi chorinio dainavimo ir dirigavimo specialybės. Skaityti ir rašyti išmoko dar neidama į mokyklą.

Atėjus metui rinktis specialybę, A.Zulumskytė tetroško, kaip ir mama, mokyti pradinukus. O mama atkalbinėjo: ji norėjo dukterį matyti gydytoja, teisininke ar režisiere.

„Įsivaizdavau, kaip piešiu, dainuosiu su mažyliais, ir studijas pasirinkau pagal širdies balsą – įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą. Po studijų atėjau dirbti į Pranciškonų gimnaziją. Mano pradinukams dabar – po 22 ar 23 metus. Tačiau ir dirbant mokytoja, kažko vis trūko: užsirašiau mokytis į Klaipėdos universitetą. O 2000-aisiais apsigyniau daktaro disertaciją, – kalbėjo A.Zulumskytė. - Akademinėje bendruomenėje tai yra natūralu, ir aš to nesureikšminu: eini toliau arba sustoji. Juk niekada negalvojau būti mokslininke. Gal kada nueisiu ir į profesūrą“.

Mokslininkė mano, kad nuo vaikystės puoselėtus savo kūrybinius gebėjimus dabar ji transformavo į mokslinę veiklą: „Pagal fizinės tvermės dėsnį energija niekur nedingsta. Buvo teatras, poezija, muzika, dabar – kita veikla. Gal ateis metas megzti, austi, siuvinėti“.

Penkerius metus A.Zulumskytė vaidino Egidijaus Radžiaus teatre, į kurį ją pasikvietė pats šviesaus atminimo režisierius. Įvairiose scenose – kultūros rūmų, vaikų namų, neįgaliųjų pensionatų bei kalėjimo - suvaidino 80 spektaklių, sukūrė 4 įsimintinus vaidmenis. Tačiau, anot jos, kalbėti garsiai apie sukurtus vaidmenis būtų nekuklu. „Teatro galia išsivadavau nuo baimių ir gausybės kompleksų, išmokau pasitikėti savimi. Studentai šiandien yra labai reiklūs, todėl teatrinė patirtis labai praverčia, kai reikia valdyti auditoriją“, - teatro svarbą savo gyvenime akcentavo dėstytoja.

Trečioji knyga - dar stalčiuje

Kurti eiles, Aušrinė sakė, pradėjusi kaip ir daugelis kitų: vaikiški išgyvenimai patys liete liejosi popieriuje. Pienės, miškas, gėlės, upelis, po to - pirmoji meilė, išsiskyrimas, - visa tai buvo patikėta pirmiesiems eilėraščiams. Bręstant pačiai, brendo ir eilėraščiai.

Pirmąją eilėraščių knygą „Didelės vilties pasaulis“ A.Zulumskytė išleido 1995 m. Jos eilėraščiai buvo išspausdinti leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Poezijos pavasaris“.

„Už tai, kad mano poezija išvydo dienos šviesą, esu dėkinga Kretingos kultūros centro darbuotojai Dianai Žukauskaitei. Ji surinko ir perspausdino mano rankraščius, pati juos iliustravo. Tai ir tapo akstinu išleisti pirmąją knygą. Nenorėjau, kad ji dulkėtų knygynuose, todėl išdovanojau draugams, pažįstamiems, - kalbėjo moteris. - D.Žukauskaitė buvo tikroji mano poezijos krikštamotė: ji 1998 m. vėl surinko geriausius eilėraščius į antrąją knygelę „Ilgesio vėjai“.

Trečioji Aušrinės poezijos knyga parengta prieš 6-7 metus. Tačiau ji vis dar tebeguli stalčiuje. „Gyvenimas taip susiklostė, kad dabar visą energiją skiriu darbui. Nuo poezijos kažkiek atitrūkau. Būna širdperšų, ilgesio, kurį norisi išlieti. Tačiau kūrybinė energija pereina į kitą formą – dabar kuriu tekstus muzikai ir šokiams. Kūrybinė bendrystė mane sieja Aloyzu Žiliu, Pranu Razmumi, Živile Adomaitiene. Į savo poeziją šiandien žiūriu kritiškai: ji sensta. Gal ne taip greit, kaip drabužiai ar batai, bet ji – nebe tokia aktuali“, - įsitikinusi kūrėja.

A.Zulumskytė atviravo, kad ją erzina susireikšminę žmonės. Nenorėdama būti tarp jų, ji tikino, jog savo veiklos nevadinanti karjera: „Pasiekti to, ką turiu, man padėjo Dievas ir žmonės. Man norisi kiekvieną dieną išgyventi kuo pilniau. Jokių pretenzijų ar iššūkių gyvenimui neteikiu: labai svarbu yra būti savimi ir savo buvimu dalintis su kitais. Muzika, poezija, teatras – man yra dovanos, padėjusios pažinti gyvenimą“.

• Rašyti komentarą (22)