|
|
|
Atidavė duoklę akmeniui
Darbėnų seniūnijoje, Pasertupio kaime įsikūrusios bendrovės “Žemaitijos granitas” teritorijoje pradėtas kurti skulptūrų parkas. “Nutarėme atiduoti duoklę akmeniui. Šitiek metų jį skaldome, trupiname, sijojame, pjauname, naudojame jį statyboms, keliams tiesti, infrastruktūrai sukurti, o akmuo gali prabilti ir kitaip – per meninius sprendimus, kūrybinius skulptorių sumanymus”, - sakė “Žemaitijos granito” generalinis direktorius Rimvydas Levanas.
Jam būtent ir kilo idėja surengti skulptorių plenerą, kurio metu sukurtos skulptūros papuoštų seną apleistą sodą. Šia idėja direktorius pasidalino su darbėniškiu, tačiau Vilniuje gyvenančiu profesionaliu skulptoriumi Andriumi Petkumi. Įmonė pasirūpino darbo ir gyvenimo sąlygomis, pagrindine medžiaga – akmeniu, o A.Petkus į plenerą sukvietė tuos, kurie panoro kurti Žemaitijos žemėje. Senas sodas pasikeitė neatpažįstamai: buvo iškirsti menkaverčiai krūmai, praretinti medžiai. Ir tarp senų, tačiau dar derančių obelų buvo įkurdintos pirmosios penkios skulptūros, kurias sukūrė Andrius Siderkevičius, Marius Zavadskis, Sigitas Tallat-Kelpša, profesorius Petras Mazūras ir kraštietis Andrius Petkus. “Skulptoriams suteikėme visišką kūrybinę laisvę, neribojome jų fantazijos ir nediktavome tematikos. Pateikėme jiems tikrą žemaitišką lauko akmenį – granitą, kurį menininkai tašė dvi savaites, - kalbėjo R.Levanas. – Aš labai norėčiau, kad tokie plenerai taptų tradiciniais. Su skulptoriais buvo labai lengva bendrauti, ir bendravimas su jais, jų gyvenimo būdo pažinimas suteikė galimybę bent trumpam atsitraukti nuo kasdieninės rutinos”. Tradiciją tęsti skulptorių plenerus “Žemaitijos granito” vadovas sieja ir su tuo, kad įmonės teritorijoje esama dar laisvų plotų, kuriuose galima “apgyvendinti” skulptūras. Skulptūrų parko įkurtuvių džiaugsmu R.Levanas pasidalino ne tik su kūrėjais, bet ir su Kretingos rajono meru Valerijonu Kubiliumi, Darbėnų seniūnu Edvardu Stalmoku ir jo žmona Birute, Darbėnų parapijos klebonu Arūnu Bladžiumi, Šventosios ir Laukžemės parapijų klebonu Vidmantu Griciumi. Jie buvo pirmieji, tiesiogiai iš menininkų lūpų išgirdę apie kūrybinius sumanymus, atspindėtus panaudojant granitą. Skulptorių darbai dar neturi lentelių su pavadinimais, tad skulptūros kalba pačios už save: M.Zavadskio kaukolė su žvake, P.Mazūro iš 1 tūkst. akmeninių kubų sudėliotas šulinys, S.Tallat-Kelpšos varstomos akmeninės durys, A.Siderkevičiaus kiškio ausys, A.Petkaus akmeninė gėlelė – visa tai susiję su konkrečiomis menininkų idėjomis, kuriose persipina tradicijos ir modernas, asmeniniai patyrimai ir simboliai. Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros profesorius P.Mazūras teigė, kad menininkui ypač svarbi yra kūrybinė aplinka. “Skulptoriams labai svarbu turėti galimybę kurti neužsakomuosius darbus, ir ši galimybė menininkams buvo suteikta šiame plenere. Plenerų pranašumas prieš valstybinius, visuomenės kontroliuojamus užsakymus ir yra tai, kad menininkas kuria nesant finansinių saitų. Plenere kuriamų darbų apimtys negali būti labai didelės – jas riboja plenerų trukmė. Tačiau laiko išreikšti sugalvotoms idėjoms pakanka, bet dirbti reikėjo daug - po 10-12 val. per dieną”, - kalbėjo P.Mazūras. Plenere kūrę menininkai pasidžiaugė ir tuo, kad jie galėję įgyvendinti tokias idėjas, kurios nepritaptų visuomeniškose erdvėse: A.Petkaus nuomone, kilnojamos “kiškio ausys”, varstomos durys ar žvakė ant kaukolės galvos kitokioje – ne privačioje – erdvėje greičiausiai būtų ištampytos, sulaužytos ar sudaužytos. Apibendrindamas plenero darbą, “Žemaitijos granito” vadovas R.Levanas padėkojo menininkams, tikėdamasis, kad toks bendravimas su kūrėjais – ne vienkartinis, o rajono meras V.Kubilius sakė, kad galbūt plenero idėja persikels ir į Kretingą: kitais metais Lietuva minės vardo paminėjimo tūkstantmetį, o Kretinga – 400 metų savivaldą. “Ta proga rengiamės papuošti Kretingą. Žadame į plenerą sukviesti medžio drožėjus. Galbūt šalia jų akmenį prakalbinti paprašysime ir skulptorių”, - kalbėjo rajono meras.
|
|
