|
|
|
Verta taikos vardo
Nuo gėlių margoje Taikos gatvėje šiandien riaumoja statybinė technika, gyventojai akylai stebi giliose tranšėjose prakaituojančius darbininkus ir spėlioja, ar vandentiekio bei kanalizacijos trasa bus nutiesta dar šiemet.
„Laukėme šitos šventės seniai. Juk kitais metais vandentiekį bei kanalizaciją galėsime įsirengti ir savo namuose“, - buvo įsitikinę keletas jų. Gyventojų optimizmą kažkiek temdė rūpestis, ar, paklojus vamzdžius, gatvę sutvarkys kaip reikiant ir iki galo. Anot vieno šios gatvės senbuvio, dulkėse žmonės čia jau prisigyveno. Prisivaikščiojo gatve be šaligatvių, prisivažinėjo duobėmis ir pelkėmis. Žmonės sakė girdėję, kad miesto gatvėms yra skirta projektinių lėšų. Jie tikisi, kad visa Taikos gatvė bus išasfaltuota. Apie savo bendrus rūpesčius žmonės kalbėjo ramiai, be pykčio, o darbai trasoje juos domino ne vien dėl naudos. Buvo įdomu stebėti šiuolaikinę techniką ir tai, kaip komunikacijos tiesiamos, neardant asfalto. Viena pagyvenusi moteris juokavo, kad tų grandiozinių griovių užvertinėti ir nereikės. „Tiks apkasams: jų lietuviams vis tiek reikės. Tikrai, pamatysite. Iš kur žinau? Iš patirties. Be to, mes, senimas, suprantame daugiau“, - tikino ji. Anot Taikos gatvės gyventojų, dar prieš 4-5 dešimtmečius čia buvusi didelė bala, plytėjo laukai, kur ne kur stovėjo namelis, žmonės turėjo arus, sodino bulves. Šiandien prie turgaus prasidedanti Taikos gatvė visa apstatyta daugiausia individualiais namais ir tęsiasi iki pat miesto pakraščio, o jos gyventojai yra tapę liudininkais, kaip sparčiai auga Kretinga. Daugiau, negu prieš 30 metų, viename darže buvo atkasti apirę raudonų plytų pamatai. Gyventojai bandė aiškintis, kokį paveldą jie aptiko, kas toje vietoje kadaise stovėjo, tačiau nesėkmingai. Su kaimynais nesipykstama
Savo gatvę vietiniai žmonės piešė daugiausia šviesiomis spalvomis. Šešiabučio gyventoja Juzefa tvirtino, kad jai gyventi Taikos gatvėje – gera. „Ši gatvė iš visų Kretingos gatvių man atrodo pati švelniausia. Už tai, kad į ją neužklysta chuliganai, niekas neužkliudo žmonių“, - sakė ji. Gerų žmonių gatvė, verta taikos vardo. Šitaip kalbėjo pensininkas Alfonsas Sereika. „Niekada nė su vienu nesu susipykęs. Visa mūsų šeima šitaip. Ir kiti, pastebėjau, nesipyksta, jokių pretenzijų vienas kitam neturi. Net kai sovietiniais laikais statėmės čia namus, kaimyno kieme nelegaliai parsivežto betono, kitų statybinių medžiagų nematydavome“, - sakė jis. Tradicija yra tapę kaimynų susiėjimai. Dalijamasi kasdieniais ir švenčių rūpesčiais bei džiaugsmais, gėlių daigais, daržovėmis. Manoma, kad gyventi, daugiau kaimynų pažįstant – saugiau bei smagiau. Reginai Miziulienei atrodo, kad Taikos gatvės žmonės – draugiški ir paprasti. „Baisininkų nėra. Negirdėjau, kad kas bylinėtųsi, kiltų skandalai. O štai, kai reikia padėti – tuoj prisistato. Ypač – per laidotuves“, - kalbėjo ji. Didžiąją gyventojų dalį sudaro pensininkai. A.Sereikos pastebėjimu, visi jo kaimynai - vyresni, negu 70 metų. Ryškėja tendencija, kad vaikai į tėvų namus gyventi nesugrįžta – jie veržiasi į didesnius miestus. Solidus amžius nuotaikos ir draugystės negadina. Viename kaimynų sambūryje net į posmus gatvė pateko: „Turiu aš „nedorėlį“ vyrą Ir porą mažyčių vaikų, Turiu Taikos gatvėj namelį Ir taikiai tenai gyvenu.“
Linkėjimas nepavydėti
Kas gatvę garsina savitumu? Anot vienos moters, kažkada gyvenęs siuvėjas Pocius ir Fabijonas Kubilius turėjo kalvę. Šiandien išsiskiria kad ir A.Sereika. Jis, išėjęs į pensiją, pradėjo tapyti. 74 metų tautodailininkas yra dalyvavęs parodose Klaipėdoje, Vilniuje. Pirmoji jo paveikslų vertintoja esanti žmona Elytė. Po to parodo ir kaimynams. A.Sereikos paveiksluose - kautynių, koncertų vaizdai, biblijinės temos, autoriaus tėviškės Sidabravo (Radviliškio raj.) fragmentai, natiurmortai, peizažai, autoportretai, Kretingos miesto vaizdai. Retas vietinis praeina nedirstelėjęs į Reginos Miziulienės kiemą. Ji į Kretingą atvyko gyventi 1950 metais iš Ukmergės rajono. „Kiek anksti beatsikeltume, jau Reginutė gėlynuose betriūsianti“, - kalbėjo jos kaimynai. R.Miziulienės mamos tėvas ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona – tikri broliai. „Sovietiniais laikais važiuodavau į jo tėviškę Užugirį, Ukmergės rajone. Niekam nesisakiau. Nei kaimynams, nei kolektyvui „Laisvės“ fabrike“. Bijojau, - prisiminė moteris. - Kai buvau vaikas, atsimenu Smetoną viename giminės susitikime: toks senelis su lazda. Rugpjūčio 10 dieną - jo gimtadienis. Po 50-70 žmonių susirinkdavome. Iki šiol su jo palikuonimis giminiuojamės. Seimo narys Rimantas Smetona man - taip pat giminė. Apsilanko ir čia.“ Į sodą ir daržą Regina eina pasikrauti energijos, sustiprėti. „Noriu sveikatos, noriu džiaugtis gyvenimu, - sakė.- Jaučiu malonumą ir pasitenkinimą. Tarp gėlių aš pailsiu.“ Moteris po operacijos dvejus metus kovoja su liga. Optimizmu stebina net visko mačiusius gydytojus. R.Miziulienė 31 metų liko našlė, užaugino dukrą, o šeimos antrą kartą nesukūrė. Močiutė jai sakydavo: „Kai pasensi, nebus, kas vandens paduotų“. „Gal ir taip, bet aš nesigailiu“, - tvirtino moteris. Sakė, turinti gerus kaimynus, su kuriais daug bendrauja. Moters pastebėjimu, šiais laikais bendrauti labai trukdo pavydas. „Nereikia pavydėti. Nesiseks. Juk lai žmogus džiaugiasi. Kiekvienas turi savo laimę“, - kalbėjo ji. Atsisveikindama 77 metų moteris prisipažino, kad labai norėtų sulaukti 80-mečio. „Dėl to ir ligai nepasiduodu - aš turiu gyventi, dirbti, džiaugtis“, - tarė šypsodamasi.
Audra VENCKUVIENĖ
|
|
