Olimpiečių tėvai savo vaikų niekada nelaikė žvaigždėmis

Kūlupėniškei Zitai Einikienei sūnaus šlovės laikotarpį primena jos namuose likę sportiniai trofėjai: Saratovo (Rusija) „Avtodor“ komandos statula, skirta geriausiam dešimtmečio (1990-2000 m.) jų komandos žaidėjui Gintarui Einikiui bei Barselonos bronzos medalis, taurės ir daugybė kitų apdovanojimų.

Penki iš Kretingos kilę sportininkai - krepšininkai Gintaras Einikis, Gintaras Krapikas, Romanas Brazdauskis, Alvydas Pazdrazdis ir dviratininkė Rita Razmaitė iš Senosios Įpilties - nuo 1992 iki 2008 metų dalyvavo įvairiose pasaulio šalyse vykusiose Olimpinėse žaidynėse ir gynė Lietuvos garbę. Pekino olimpinių žaidynių įkarštyje aplankėme jų tėvus. Prisiminimais sugrįžę į savo vaikų šlovės laikus, jie darsyk atgaivino prie televizorių išgyventą jaudulį dėl savo vaikų sportinės sėkmės.

Su Kretinga yra susiję ir dar du olimpiečiai: Pekino olimpiadoje nesėkmingai pasirodęs sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas ir legendinis krepšininkas Modestas Paulauskas.

Prieš kelerius metus naujakurių džiaugsmą išgyveno R.Vyšniausko tėvai, įsikūrę gyvenamųjų namų kvartale, netoli Šv.Klaros seserų vienuolyno.

Modestas Paulauskas, 1968 m. kartu su TSRS rinktine Mechiko olimpinėse žaidynėse iškovojęs bronzą, o 1972 m. Miunchene – auksą, yra gimęs Kretingoje 1945-ųjų kovo 19 dieną. Besibaigiant karui, tądien jo tėvai grįžinėjo iš Kartenos į Klaipėdą, bet, prasidėjus gimdymui, buvo priversti apsistoti Kretingoje.

Triskart pelnė olimpinę bronzą

„Garbė ateina ir praeina - gyvenimas teka savo vaga. O joje, kaip ir kiekvienam žmogui - ir pakilimai, ir kritimai“, - kalbėjo kūlupėniškė 67-erių Zita Einikienė. Moters akyse pasirodžiusios ašaros neslėpė širdgėlos dėl dabartinio sūnaus Gintaro gyvenimo nuopuolių.

Tačiau jos namų svetainėje išdėliota gausybė suvenyrų, nuotraukų, taurių ir Gintaro paliktas pirmasis – Barselonos – olimpinis bronzos medalis veja į šalį nemalonius išgyvenimus, kurie, kaip tiki kiekviena motina, yra laikini ir praeinantys.

Mūsų tauta mėgsta didvyrius, tačiau pargriuvusį trypia pasimėgaudami. „Jeigu Gintaras nebūtų valingas, dešimtmečiais nebūtų atlaikęs alinančių treniruočių ir varžybų režimo“, - įsitikinusi motina. Ji tiki: jeigu net du Lietuvos prezidentai jį apdovanojo ordinais už parodytą valią ir ryžtą bei nuopelnus Lietuvos sportui, sūnus pakils.

G.Einikis iš visų kretingiškių olimpiečių yra pelnęs daugiausiai olimpinių medalių – net tris bronzos medalius. Pirmąjį medalį jis iškovojo 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse kartu su dar trimis kretingiškiais – G.Krapiku, A.Pazdrazdžiu ir R.Brazdauskiu. Tuomet, kaip mena sirgaliai, kretingiškiai sudarė net trečdalį visos Lietuvos komandos.

Antrąjį ir trečiąjį bronzos medalius G.Einikis pelnė: 1996 m. Atlantos ir 2000 m. Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse.

Už nuopelnus Atlantos olimpiadoje Prezidentas A.Brazauskas 1996 m. G.Einikį apdovanojo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu. O už trečiąją vietą Sidnėjuje, ryžtą siekiant pergalių Europos ir pasaulio čempionatuose, V.Adamkus 2001 m. įteikė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordiną, medalį bei Lietuvos Respublikos Prezidento taurę.

Jis yra išrinktas Rusijos Saratovo miesto „Avtodor“ komandos geriausiu dešimtmečio - 1990-2000 metų - žaidėju. Apie tai primena ant tėvų spintos tebestovinti vardinė bronzinė skulptūra.

Namuose sutinka „kaimiškai“

„Kai Kaune, žaisdamas už „Žalgirį“, Gintaras išgarsėjo ir gatvėje žmonės į jį žiūrėjo kaip į žvaigždę, namuose abu su vyru Aloyzu vaiką pasitikdavome paprastai – jis juk buvo kaimo vaikas, įpratęs prie kaimiško gyvenimo. Nešokinėsi kaip apie kokį poną. Mums jis nebuvo jokia žvaigždė. Kaip visuomet – mažakalbis: ko paklausi – atsakys, bet nesigirdavo ir įspūdžių pats nepuldavo pasakoti“, - sūnaus sugrįžtuves prisiminė Z.Einikienė.

Vienuolikmetį berniuką tėvai išleido mokytis ir žaisti krepšinį į Kretingą. Būdavo, kad jis nebenorėdavo iš namų po savaitgalių grįžti atgal į bendrabutį: verkdavo, kad mieste jį skriaudžia vyresni, atima kapeikas.

Po metų Gintarą tėvai jau „atidavė“ į Panevėžio sporto mokyklą. Nuo tada sūnų bematydavę retai, nes vasaros atostogų jam nebebuvę. Po to kelias G.Einikį nuvedė į Kauną. Dvejus metus jį išrinko geriausiu „Žalgirio“ žaidėju.

„Kai pirmą sykį Gintaras išvažiavo į olimpiadą, jam buvo 23-ji. Abu su tėvu sėdėdavom „primirę“ prie televizoriaus ir laukdavom varžybų, išgyvendavom. „Mobiliųjų“ nebuvo, iš kur kitur sužinosi naujienas - tik iš televizoriaus. Tėvas baisiai nervindavosi – ne sykį ketino išmesti televizorių“, - namiškių emocijų audras prisiminė Z.Einikienė.

Šį rugsėjį 39-ąjį gimtadienį švęsiantis Gintaras gyvena Karklėje, Klaipėdos rajone. Motinos žodžiais, į Kūlupėnus dabar užsukąs dažnai. Aplanko tėvus ir Kūlupėnuose su šeima gyvenančią vienintelę savo seserį Iną. Pasisvečiuoti buvo atvykęs ir praėjusį sekmadienį.

Dviratį mynė dviejose olimpiadose

Genovaitė Razmienė iš Senosios Įpilties ligi šiol tebevažinėja dviračiu, ant kurio mėgdavo sėsti ir jos paauglė duktė Rita, vėliau dukart atstovavusi Lietuvai Olimpinėse žaidynėse.

Iš Senosios Įpilties kilusios dviratininkės Ritos Razmaitės sportinė praeitis taip pat itin turtinga: Lietuvos rinktinės narė, daugkartinė dviračių sporto prizininkė ir čempionė.

1992-1999 m. ji buvo Lietuvos olimpinės rinktinės narė ir jai dukart – Barselonos ir Atlantos olimpiadose - buvo patikėta atstovauti Lietuvai dviračių treko varžybose. Prizininke netapo, tačiau Atlantoje, sprinto rungtyje treke, ji užėmė tryliktą vietą.

Senojoje Įpiltyje tebegyvenanti 64-erių Genovaitė Razmienė sakė, jog Rita iš 7 jos atžalų yra trečiasis vaikas. „Visi buvo geri, jokių „zbitkų“ nė kuris nepridarė. Vieno jau nebeturiu: pirmagimis Vytautas, vos 31-erių tragiškai žuvo – dirbo elektriku ir nukrito nuo elektros stulpo. Vaikai išsilakstė kas sau, prie savęs beturiu tik 9-metę anūkę Nomedą“, - pasakojo našlė, prisimindama dar vieną skaudžią netektį: kai prieš 9 metus, bevežant šieną, žaibas nutrenkė jos vyrą Petrą.

Kaimo žmogus, anot G.Razmienės, gyvena savo gyvenimą: nei kam kaime rūpėjo, kad dviratininkė olimpietė yra iš jų kaimo, nei ką. Ji nuogąstavo, kad ir dabar žmonės šnekės, kad „Razmienė užsimanė reklamos“. Dabar olimpiados ji nebežiūri taip įtemptai, kaip tada, kai duktė mynė dviratį tarp pasaulio geriausiųjų.

Moteris atviravo, jog 41-erių jos duktė Rita savo tėvų namuose bėra itin retas paukštis. Baigusi Piliakalnio pagrindinę mokyklą, išvažiavo į Šiaulius mokytis siuvėjos amato. Ten įsitraukė į dviračių sportą. „Tiek vaiką ir bemačiau. Įstojo mokytis į Leningrado kūno kultūros ir sporto institutą, retai beparvažiuodavo iš ten – vis stovyklos ir stovyklos. „Apsiženijo“ ir pasiliko gyventi Šiauliuose. Dabar dirba sporto klubo „Daisotra“ trenere. Jos vyras Aleksandras Kitanovas dirba dviratininkų treneriu. Jis irgi yra išvykęs į Pekiną“, - tvirtino G.Razmienė.

Ir Kinijoje nepamiršo žemaičių kalbos

Pekino olimpiada Virginiją Pazdrazdienę darsyk privertė ilgesingai peržvelgti sūnaus Alvydo nuotraukas bei diplomus. Jos sūnus A.Pazdrazdis šiuo metu kaip tik dirba Kinijos rinktinės fizinio parengimo treneriu.

65-erių Virginija Pazdrazdienė sakė, jog mūsų apsilankymo išvakarėse kaip tik sulaukusi sūnaus Alvydo skambučio iš Pekino. Pasišnekėję, kaip senais laikais – žemaitiškai, lyg tik vakar būtų iš namų išvažiavęs. „Pakalbam su vaiku kaip ir visi žmonės: apie orus, sveikatą, ir, aišku, uždarbį“, - kalbėjo V.Pazdrazdienė.

37-erių A.Pazdrazdis šiuo metu gyvena Kinijoje ir dirba J.Kazlausko treniruojamos Kinijos rinktinės asistentu bei fizinio parengimo treneriu . Jis yra Barselonos olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas.

Alvydo pomėgį krepšiniui, motina tvirtino, šeima pastebėjusi nuo mažens: „Alvydas ir be kamuolio vis „mėtė“ į kampus. Rankomis padaužo ir, atseit, įmeta į krepšį“. Sūnų išleido į Panevėžio sporto mokyklą. Po to jis studijavo Vilniaus Pedagoginiame institute ir žaidė už Vilniaus „Statybą“.

„Primirę“ prie televizoriaus žiūrėdavome visas rungtynes, kur žaidė sūnus. Kai laimėjo olimpinę bronzą, Alvydas įmetė paskutinį tašką. Jam po olimpiados labai pasisekė – buvo pakviestas į JAV Luizianos universitetą mokytis ir žaisti krepšinį Amerikos studentų lygoje“, - džiaugėsi motina.

Su kitų kretingiškių tėvais tomis azartiškomis dienomis per Barselonos olimpiadą, ji teigė, nepalaikę jokio ryšio. Jauduliu dalijosi labiau su kaimynais ir pažįstamais.

Alvydo tėvas Ipolitas, dėl ligos miręs prieš trejus metus, dar spėjo pasidžiaugti viduriniojo sūnaus sportine karjera. Virginija teigė, jog kiti du jų sūnūs – jaunėlis Darius ir vyresnėlis Rimantas – taip pat bandė kilti į sporto aukštumas: vienas – krepšinio, kitas – irklavimo. „Darių irgi buvome išvežę į Panevėžio sporto mokyklą. Tačiau šis netrukus grįžo, nenorėjo dirbti. Alvydas sakydavo, kad „arti“ aikštelėje reikia žvėriškai daug“, - teigė V.Pazdrazdienė.

Nuo mažens – „krepšinio žmogus“

Stanislovas ir Stefanija Krapikai džiūgavo, kad netrukus jų sūnus Gintaras grįš dirbti treneriu į „Žalgirį“. Rodydami Kretingos valdžios dovanotą masyvų prizą „Europos čempionų treneriui 2003 m.“, jie tikino, kad ir miesto sporto bendruomenė dar prisimena juos, išauginusius olimpietį.

74-erių Stanislovas ir 73-jų Stefanija Krapikai teigė, kad jų sūnus

Gintaras, Barselonos olimpiados bronzos medalio laimėtojas, nuo mažens buvo „krepšinio žmogus“.

„Jo vyresnė sesuo Dalia žaidė krepšinį. Gintaras sekdavo paskui ją, ir treneris leido atsivesti jį į salę. Taip ir prasidėjo jo kelias į krepšinį, kuris tapo visu jo gyvenimu“, - apie 47-erių sūnų Gintarą kalbėjo S.Krapikienė.

S.Krapikas paantrino žmonai, jog niekas iš nieko neatsirado – jiedu irgi mėgo sportą, domėjosi juo, patys sportuodavo ir vaikus užkrėtė. “Dabar mudu gyvename „aukso amžių“ – pernai per Naujus metus atšventėme auksinį santuokos jubiliejų. Vaikai turi savo šeimas, gyvename tik sau“, - pasidžiaugė S.Krapikas.

Jis prisiminė: „Vienuoliktoj klasėj mūsų sūnų nusipirko „kupčiai“. Neatidavėm „Statybai“, bet nusileidom „Žalgiriui“. Su „Žalgiriu“ Gintaras ir padarė didžiausią karjerą. Nors pradžia buvo dar mokyklos laikais – kartu su Lietuvos rinktine jis tapo Europos jaunių krepšinio čempionu. Iš „Žalgirio“ jis išvyko žaisti į Vokietiją. Po 10 metų grįžo į „Žalgirį“ jau kaip šios komandos treneris. Vėliau dirbo Kazanės komandos treneriu Rusijoje. O nuo kito pirmadienio Gintaras grįžta į Lietuvą ir pradės dirbti „Žalgiryje“.

Gintaro šeima – žmona Inga ir du studentai vaikai – 21-erių Gytis bei 20-ties Joana – lieka gyventi Vokietijoje.

S.ir S.Krapikai prisiminė džiugius momentus, kai paviešėti į jų namus sugarmėdavo kone visi žalgiriečiai: „Suguldydavom juos ant žemės, priklodavom čiužinių. Vaikiai būdavo labai draugiški, lalėdavo iki išnaktų - kuris gi gulsis ant sofos, klausdavom. Sakydavo: gulsim vienodai, kad nebūtų išskirtinių. Tik Sabonį su skaudančia koja guldėm ant ištraukiamos sofos, prie galo dar pristūmėm fotelį“.

Iš Rygos sugrįžo užkimęs

„Romanas, ką tik sugrįžęs iš Rygos, paskambino ir sako: tėti, ar jauti, koks esu užkimęs. O aš jam sakau: sūneli, prisimink, kaip mes šaukdavom, kai į aikštę išbėgdavai tu“, - kalbėjo Barselonos olimpinio bronzos medalio laimėtojo Romano Brazdauskio tėvas Edmundas Brazdauskis. Romanas jau džiaugiasi savo sūnaus, o Edmundas – anūko, 20-mečio Luko sėkme, kuris kartu su Lietuvos jaunimo rinktine Europos pirmenybėse Rygoje laimėjo sidabro medalį.

45-erių Romanas dabar dirba treneriu A.Sabonio krepšinio mokykloje Kaune. Krepšiniu domisi ne tik vyresnėlis jo sūnus Lukas, bet ir 16-metis Tadas. Broliai jau „užkrėtė“ ir 6-metę seserį Mariją.

Pasak E.Brazdauskio, ligi šiol išliko draugiški jo sūnaus Romano ryšiai su žymiais to meto krepšininkais, ypač – Rimu Kurtinaičiu ir Šarūnu Marčiulioniu.

„Beveik visi žalgiriečiai pabuvojo mūsų „Draugystės“ sode, ypač per vasaros stovyklas Palangoje. Romanas paskambindavo: tėti, kurk šašlykams ugnį, šįvakar atvažiuojame, - maloniais prisiminimais pasidalijo E.Brazdauskis. – A.Sabonis ilgėliau pabuvojo sode, kai buvo susižeidęs „achilą“. Dovanų iš jo turiu spiningą ir barzdaskutę“.

Pats Edmundas sakė jaunystėje irgi sportavo - žaidė tinklinį. Teko dalyvauti Lvovo I-joje visasąjunginėje kaimo jaunimo spartakiadoje.

Giminės sporto tradicijas tęsia ne tik anūkas Lukas. Dukters Lilijos sūnus Arvydas - LKL lygos žaidėjas.

Dabartinio krepšinio žaidimo, anot E.Brazdauskio, nepalyginsi su tuo, kuriuo žmonės „sirgo“ prieš 20 metų. Laiku, kai į aikštę išbėgdavo jo sūnus Romanas, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narys, ir jo draugai. „Kokie dabar šuoliai, kokie prasiveržimai. Anksčiau: vienas du trys ir - šuolis į krepšį. Dabar gi iš viršaus įdeda kone kiekvienas“, - apie ištobulėjusią žaidimo techniką samprotavo 71-erių kretingiškis.

• Rašyti komentarą (5)