|
|
|
Yra sniego ar ne – sparnuočius lesinti būtina
Kol sniegas buvo užvertęs kiemus, laukus ir pamiškes, galiojo nerašyta taisyklė, kad privalome pasirūpinti savo mažaisiais draugais – žiemojančiais sparnuočiais, kad šie už rūpestį pavasarį mus džiugintų savo čiulbesiu ir naikindami kenkėjus. Nutirpus sniegui, atrodytų, paukščiai dar gali nulesti užsilikusias uogas, išsipešti iš žemės kokį atgijusį vabzdį ar slieką. Tačiau gamtininkai kategoriški: pradėjai lesinti, vadinasi, prisijaukinai paukštį, tad ir rūpinkis juo per visą žiemą. Reikšminga lesyklos forma Įspūdingomis nuotraukomis apie gyvąją gamtą televizijos ekranuose besidalinanti, tarptautiniuose konkursuose dalyvaujanti ir prizus juose skinanti mūsų krašto fotografė, buvusi pedagogė geografė Danutė Vasiliauskienė įsitikinusi, kad lesykloje paukščiams lesalo turi būti nuolat. „Pradėjus rūpintis į sodybą atskrendančiais sparnuočiais, jais ir reikia rūpintis per visą žiemą, nepriklausomai nuo to, yra ar nėra sniego. Paukščiai įpranta prie vietos: lesykla ir vietovė aplink ją – kiemas ar laukas – jiems tampa namais. Žiūrėk, neįbėrei dvi tris dienas, jie ir nebeatskris, ieškos maisto kitur. Jei jau pradėjai globoti sparnuočius, kaip ir naminį gyvūną, jais ir privalai pasirūpinti, o ne priešokiais – noriu lesinu, nebenoriu nebelesinu“, – atsakomybės principą akcentavo kretingiškė. Lesyklos dydžio ar formos, į kurias paukščiai atskris pasimaitinti ir peržiem taps mielais įnamiais, D. Vasiliauskienė nesureikšmino. „Kokie – smulkieji ar stambūs – paukščiai atskirs palesti, priklauso tik nuo lesyklos uždarumo. Jeigu lesykla atvira, greta žvirblių, zylių, įsitaiso ir varnos, šarkos, kėkštai, kartais užklysta ir suopiai. Žiūrėk, dar ir katinas įsiropščia pakabintų lašinių paskanauti. Į uždaras su palikta landa arba visai žemas lesyklėles lįs tik smulkieji sparnuočiai“, – kalbėjo pašnekovė. Lesykloms, jos žodžiais, tinka ir penkių litrų plastiko indai su prapjauta anga, ir net kokoso riešutas, – forma priklauso nuo šeimininko išmonės, svarbu, kad lesykoje būti įpilta tinkamo lesalo. Paukščiams negalima duonos Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė tikino, kad sparnuočiams labiausiai tinka birus lesalas – grūdai, kombinuoti pašarai, saulėgrąžos. Paukščių jokias būdais negalima lesinti duona ar batonu, nes jie paukščių skrandyje sukelia rūgimo procesus. Labai gerai paukščių toleruojami yra parduodami specialūs, sparnuočių mitybai subalansuoti, bumbulų formos pašarai. D. Vasiliauskienė pridūrė: „Ir dar lašinys labai tinka. Bet tik – šviežias. Tokių, juostomis supjaustytų, pakuotę galima nebrangiai nusipirkti prekybos centruose.“ Svarbu, akcentavo gamtos mylėtojos, kad lesalas būtų be druskos ir be cukraus, nes druska skatina troškulį, o gryno vandens, užšalus upėms, ir tvenkiniams, paukščiai nebegauna. J. Tertelienė pasakojo, kad Kretingos dvaro parke yra įrengtos kelios lesyklos, į kurias atskrenda įvairūs uoksiniai paukščiai: be žvirblių, zylių, nykštukų, kurie dažniausiai lankosi ir sodybose, dar – alksninukai, dagiliai, kikiliai, svirbleliai, užklysta geniai. Paukščiais pasirūpina Dvaro parko bičiulių klubas – dvi pradinukų klasės iš Marijono Daujoto progimnazijos ir viena iš Pranciškonų gimnazijos.
Kaip ėdžios tapo lesykla Kone juokingą istoriją apie neįprastos formos lesyklą savo sodyboje Baublių kaime, vienkiemyje prie Minijos, papasakojo medžio meistras, meniškų inkilų drožėjas Saulius Baublys: „Taip jau sutapo, kad mano pavardė – Baublys, apsigyvenau Baublių kaime, kur paminijuose ūbauja baubliai, – juokėsi meistras. – Iš pradžių sugalvojau sodyboje, kurią dabar tvarkau, pastatyti ėdžias, pripyliau į jas grūdų, galvojau – stirnos ateis pasmaguriauti. Bet stirnos taip ir neatėjo, užtat ėmė lankytis paukščiai – dideli ir maži, visų jų net nepažįstu. Taip manosios ėdžios ir tapo didele lesykla. Pakabinau dar lašinio gabalą, smagu žiūrėti, kaip žvirbliai čirkauja, plėšosi įsikirtę į jį.“ S. Baublys mano, kad peržiem maitinami paukščiai taps savais, nes jau dabar galvoja, kaip parūpinti jiems kuo įvairesnių inkilų perėti. Pavasariop meistras tikisi prisijaukinti ir pelėdų. Apie lesyklas, S. Baublys atviravo, ne kažką teišmanąs, tačiau apie inkilus galėtų kalbėti ilgai ir įdomiai. Sakė, jau dabar pradėsiąs juos kalti, dailinti, nes ir pavasaris – nespėsi pajusti, kaip ateis. Jis tikino kaląs įvairių dydžių inkilus su skirtingomis landomis, tinkančius netgi šikšnosparniams – šių landos apačioje, nes šie gyviai miega aukštyn kojomis. Vandens paukščių lesinti nevalia Garsus šalies gamtininkas, rengiantis reportažus apie gyvąją gamtą ir jais besidalinantis su visuomene, buvęs aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis, „Pajūrio naujienų“ anksčiau paklaustas, ar reikia žiemą lesinti miesto telkiniuose įsikūrusius vandens paukščius, buvo kategoriškas: „Nereikia turėti net tokios minties – griežtai ne! Vandens paukščiams negresia išnykimas, jie turi sparnus ir gali išskristi. Lesinant vandens paukščius, jie būriuojasi ir taip tarpusavyje platina ligas. Paukščių lesinimas yra jų žudymas.“ Vieninteliai paukščiai, kuriais reikia pasirūpinti, – mažieji sparnuočiai, tokie, kaip zylės, žvirbliai, nykštukai, sniegenos, ieškantys maisto ir atskrendantys arti namų. M. Čepulis buvo kategoriškas ir dėl žvėrių šėrimo žiemą: „Jei medžiotojai ar miškininkai veža į medžioklės plotus šieno, daržovių, tai vis dar – sovietinio mąstymo palikimas. Miške žvėrių maitinti tikrai nereikia – jie turi apsčiai maisto. Medžiotojai šeria gyvūnus dėl vienintelio tikslo – kad priviliotų ir lengvai juos sumedžiotų.“ J. Tertelienės žodžiais, kartais netoli parko gyvenantys žmonės į parką prineša bulvių lupenų, kopūstlapių. „Tačiau mes, muziejininkai, labai prašome, kad to nedarytų: paukščiai jų nelesa, o kiškiai, stirnos ar lapės pas mus neužklysta. Pavasarį šias besimėtančias žaliąsias atliekas tenka patiems išvalyti“, – teigė ji.
|
|
