Tarptautiniame suknelių konkurse vydmantiškės darbas įvertintas I vieta

Siuvyklos „Mėletėlė“ įkūrėja Greta Lauraitienė (nuotr. kairėje) ir jos konkursui pristatytos savo vestuvėms, mamai ir seseriai pasiūtos korsetinės suknelės

Tarptautinės suknelių siuvimo akademijos narė vydmantiškė 28-erių Greta Lauraitienė, prieš trejus metus pasiryžusi įkurti siuvyklą „Mėletėlė“, laimėjo šios akademijos paskelbtą korsetinių suknelių konkursą. Jam savo darbus pateikė šimtai kūrėjų – jie atsiuntė 800 savo darbų nuotraukų – iš 35-ių pasaulio šalių. Gretos siuviniai buvo įvertinti I vieta. „Man asmeniškai tai – milžiniškas laimėjimas, nes vertinama buvo viskas – modeliai, siuvimo technika, įdirbis“, – prisipažino moteris.

Veiklą stabdė globalios negandos

G. Lauraitienė Klaipėdos universitete yra įgijusi visuomenės geografijos ir GIS bakalauro ir magistro laipsnius. Per paskutiniuosius magistro studijų metus ji Klaipėdos technologijų mokymo centre įgijo ir siuvėjos profesiją. „Teko dirbti administracinį darbą, tačiau baigusi mokslus norėjau kažko naujo ir save išbandyti kitose srityse, taigi 2020-ųjų pabaigoje ryžausi Vydmantuose atidaryti siuvyklą“, – G. Lauraitienė prisipažino, kad, pradėjus veiklą, teko susidurti su netikėtumais ir nenumatytais iššūkiais, todėl per tuos veiklos metus daug mokėsi – ne tik siūti, bet ir verslo, jo valdymo. „Pavyko patobulėti“, – teigė pašnekovė, turėdama mintyje tai, kad veiklą ji pradėjo siūdama įvairius smulkius siuvinius, o dabar jau žengia į proginių suknelių siuvimo pasaulį.

Anot Gretos, globalios negandos, tokios, kaip Covid-19 pandemija, prasidėjęs karas Ukrainoje stabdė veiklas, kėlė daug nerimo, klausimų, abejonių. „Bet draudimai atslūgo, ir žmonės į gyvenimus grįžo su nauju įkvėpimu, norėdami unikalių, ryškesnių ir drąsesnių rūbų, kurių parduotuvėse nerasi, todėl individualus siuvimas tapo dar aktualesniu. Visada buvo ir yra žmonių, vertinančių individualiai pasiūtą rūbą, norinčių, kad rūbas būtų sukurtas būtent jiems“, – G. Lauraitienės pastebėjimu, augant ekonomikai, daugėja ir šių žmonių grupė – kadangi parduotuvės ne visada gali atliepti tokių klientų norus ar poreikius, atsiranda erdvė individualiam siuvimui. Ji tęsė mintį: „Taip pat žmonės vis dažniau kaip vertybę akcentuoja daikto ar prekės autentiškumą, unikalumą, savitumą, tvarumą, o neretai šiomis savybėmis išsiskiria būtent amatininkų darbai, todėl jų populiarumas auga.“

Paskui vaikystės svajonę

Sprendimą mokytis siūti korsetines sukneles G. Lauraitienė prilygino norui pasivyti vaikišką svajonę – pasiūti istorinę princesės suknelę, kuri vaizduotėje iškyla kaip pompastiškas, pūstas rūbas su korsetu, blizgučiais ir nėriniais.

„Mūsų kasdienybėje nėra daug progų pasipuošti tokia arba panašia suknele, dažniausiai ta proga yra vestuvės, todėl pamažu žengiu į šią sferą, – Greta akcentavo, kad vis dėlto korsetinės suknelės skirtos ne tik nuotakoms, bet visoms damoms, norinčioms išryškinti moteriškas linijas, bet kokia proga vilkėti tobulai prigludusią suknelę. – Iš savo patirties matau, kad tikrai puošnias, neretai korsetines sukneles moterys renkasi krikštynoms, gimtadieniams, kolektyvo vakarėliams ir kitoms didesnėms šventėms.“

Į naują sritį įžengusi G. Lauraitienė patyrė, kad korsetinis pagrindas atveria begalę kūrybinių galimybių: į suknelę įsiūtas korsetas prilaiko krūtinę, išryškina juosmenį ir sukuria pagrindą, ant kurio galima sukurti daug skirtingų įvaizdžių, korsetą galima drapiruoti ir siuvinėti, sukurti skirtingų formų iškirptes. Svarbiausia, kad tai leidžia išlaikyti tvarkingą siuvinio formą, korsetai atveria galimybę rinktis tarp skirtingų suknelių modelių, galima paslėpti arba išryškinti norimas vietas. „Man tai tikras kūrybos rojus, – neslėpė Greta, akcentuodama, kad individualiai pasiūta ir pritaikyta korsetinė suknelė tinka bet kokio amžiaus ar formų moteriai. – Korsetinė suknelė nėra tik rūbas. Tai – jausmas, emocija, neatsiejama nuo intriguojančios paslapties ir grožio triumfo.“

Suknelės, kurią G. Lauraitienė pasiuvo savo draugės Agnės vestuvėms, nuotraukos taip pat keliavo į tarptautinį konkursą, kuriame vydmantiškę lydėjo tikra sėkmė.

Pirma vieta buvo netikėtumas

Pagrindinė Tarptautinės suknelių siuvimo akademijos (Dressmaking Academy) platformos įkūrėja ir viena svarbiausių mokytojų yra Tatiana Kozorovitsky, pasaulyje pripažinta vestuvių mados dizainerė, turinti 25 metų patirtį. Tatiana yra dirbusi „BurdaStyle“ vestuvių ir korsetų gamybos instruktore, turi per 60 tūkst. studentų visame pasaulyje. Ji yra savo srities profesionalė, sukūrusi unikalią individualių korsetų konstravimo techniką, dirbusi ne vienoje užsienio šalyje ir šiuo metu besidalinanti savo žiniomis su kitais.

Dressmaking Academy siuvimo mokymosi platformoje per nuotolį mokosi ir tobulinasi tūkstančiai kūrėjų iš viso pasaulio. Kasmet ši platforma skelbia konkursą, ir komisija, atsižvelgdama į naudojamą techniką, pasirinktą modelį, estetinį vaizdą, medžiagas, pritaikymą žmogaus figūrai, išrenka tris geriausius darbus. Konkurso dalyviai – ne tik iš Europos, Šiaurės Amerikos, bet ir Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos, Australijos. „Tai tikrai globali platforma, kurios narių dauguma – dirbantieji vestuvių ir proginių suknelių siuvimo sferoje, dizaineriai, ieškantys praktinių žinių arba įkvėpimo. Čia gausu skirtingo lygio kūrėjų – nuo pradedančiųjų iki tų, kurie jau turi savo mados namus, kuria ir pristato kolekcijas, – G. Lauraitienė sakė, kad slapta tikėjosi būti pastebėta. – Tačiau pirma vieta buvo netikėtumas, žinant, kiek gausiai buvo konkursantų. Nuostabu, kad tarp daug skirtingų darbų buvau pastebėta, įvertinta, o labiausiai širdį paglostė matant Lietuvos vardą tokiame tikrai įvairiame, margame kontekste.“

Pirmą vietą vydmantiškė laimėjo už 5 sukneles: nuotakos suknelę, kurią pasiuvo savo draugės Agnėms vestuvėms, dvi jos pačios vestuvinės suknelės ir suknios vestuvių viešnioms mamai ir sesei. Visos jos visos buvo vilkėtos, ir, nors gali pasirodyti panašios, kiekviena siuvant kėlė savų iššūkių. „Komisija mane įvertino už puikų proporcijų ir estetikos pajautimą, akcentavo, kad suknelės pritaikytos moterų figūroms, tobulai nugula, o darbas atliktas techniškai tvarkingai ir profesionaliai“, – komisijos narių vertinimus perteikė darbų autorė, kuri visų pirma dirbo ne konkursui, o tiesiog siekė papuošti sau artimus žmones ir prie suknelių, jas kurdama, konstruodama, kirpdama, siūdama, siuvinėdama, drapiruodama, praleido šimtus valandų. „Siūti suknelę – tai ne vien rankomis apčiuopiamas darbas, bet ir laikas, skirtas taip viską apmąstyti, kad galutinis rezultatas būtų ne tik įvaizdis, bet ir dermė su aplinka, svarbiausia – moters asmenybe“, – reikšmingiausius darbo akcentus apibūdino konkurso nugalėtoja.

Sieks pažinti aukštosios mados technikas

G. Lauraitienė neslėpė, kad dega noru išmokti dar daugiau skirtingų būdų siūti gražias sukneles, taip pat – pažinti aukštosios mados (haute couture) technikas, išmokti siuvinėti ant audinio: „Taip pat – dar daugiau eksperimentuoti su skirtingais audiniais ir toliau gilinti žinias šioje sferoje. Galimybė bus, kadangi vienas I v. prizų – viso gyvenimo narystė platformoje.“

Ar šiame pertekliaus pasaulyje, kai be didelių sunkumų galima nusipirkti gatavą rūbą, rankų darbas ir amatai turi perspektyvą?

G. Lauraitienės nuomone, amatai turi ateitį: „Tačiau taip pat manau, kad jie turi evoliucionuoti ir prisitaikyti prie dabartinio greito pasaulio. Kartais tai nėra lengva, tam reikia kūrybiškumo, drąsos ir išskirtinumo.“

Anot pašnekovės siuvimas rankomis prisideda ir prie tvarumo: pirmiausia – savo darbo pobūdžiu, nes siuvama tiek, kiek užsakoma, audinys panaudojamas maksimaliai, mokamas sąžiningas atlyginimas, skatinama vietos ekonomika, mažiau teršiama pristatant prekę, kadangi siuviniui nereikia keliauti iš vienos pasaulio pusės į kitą, kokybiškai pasiūtas gaminys tarnauja ilgiau, siuvant individualiai galima pasirinkti natūralesnes medžiagas, kas neabejotinai mažina taršą. Antra – žmogus, pasisiūdinęs sau kokybišką, norimą rūbą, galimai jį labiau saugos, prižiūrės, vertins ir juo džiaugsis ilgiau.

• Rašyti komentarą (7)