Dieną – vėjažuvių, naktį – plekšnių

Pažvejoti ant Palangos tilto suvažiuoja žvejai iš visos Lietuvos. Naktinei žvejybai čia lieka tie, kurių tikslas – parvežti namo plekšnių

Šiomis dienomis Palangos tiltas nusėtas žvejų, į Baltijos jūrą įmerkusių ne po vieną meškerę. Dabar – plekšnių ir vėjažuvių laikas. Šie laimikiai į Palangą vilioja žūklės mėgėjus iš visos Lietuvos. Jų būryje, jei vėjas palankus, esama ir kretingiškių.

„Kaip davatką traukia į bažnyčią, taip mus – ant tilto“, - sakė 59 metų kretingiškis Juozas Sendrauskas. Jis šiomis dienomis iš naktinės žvejybos nuo Palangos tilto namo grįžo su 15 kg plekšnių, kuriomis pasidalijo ir su kaimynais, draugais.

Anot J.Sendrausko, dienomis labiau žvejojamos vėjažuvės, naktimis – plekšnės. Į naktinę žvejybą ant tilto žvejai renkasi vakarėjant, apie 21 val. Temstant žuvys plaukia arčiau kranto maitintis, o auštant jos traukiasi į jūrą. Lieka tik smulkios žuvys, žvejų vadinamos „lapeliais“. Pagal tai ir žvejai renkasi vietą ant tilto: dieną – kuo toliau, naktį – arčiau kranto.

Nuo vaikystės žvejojantis J. Sendrauskas tikino: seniau vėjažuvių Palangos jūroje nebūdavo, jos čia pasirodė prieš 6-8 metus. Iš kur jos atplaukia neršti į mūsų šalies vandenis – žvejui mįslė. „Jų niekas iš pradžių nežvejodavo. Kai vienas kitas pabandė, išpopuliarėjo. Pirmaisiais metais verslininkai vėjažuves supirkdavo“, - sakė J.Sendrauskas.

Kretingiškis Juozas Sendrauskas – aistringas žūklės nuo Palangos tilto mėgėjas. Jo sužvejotų plekšnių ragauja ir šeima, ir kaimynai, draugai.

Pašnekovo teigimu, vėjažuvė – arši žuvis, tvirtai sugriebia jauką. Dėl ilgo „snapo“ žvejai jas praminė gandrais. Krevetėmis gaudomos vėjažuvės plaukioja metro - pusantro gylyje, todėl jas galima nesunkiai pamatyti vandenyje. J.Sendrauskas sako, kad vėjažuvė – sausa žuvis, todėl ji skaniausia ką tik karštai išrūkyta. Jei ji, išrūkyta, kiek pabuvo – išsausėja, sukietėja, praranda skonį.

Skanesnė, lengviau paruošiama - plekšnė. Dėl jos žvejai ant tilto susirenka vakarėjant ir išsiskirsto tik auštant. Giliavandenės plekšnės gaudomos dugninėmis meškerėmis, kaip jauką galima naudoti šviežią žuvį.

„Žvejyba geriausiai sekasi, kai pučia šiaurės, šiaurės vakarų vėjas. Mes jį vadiname „suomiu“. „Suomis“ atneša žuvį iš šiaurės pusės, susidaro palankios šiltesnio vandens srovės“, - sakė kretingiškis Juozas Sendrauskas, į žvejybą kaskart išsiruošiantis su keliomis meškerėmis.

Anot J.Sendrausko, naktimis ant tilto, košiami atšiauraus jūros vėjo ir drėgmės, lieka tik tikri žvejai. Poilsiautojai su meškerėmis išeina, šurmulys nurimsta, ant tilto – daugiau vietos. Nors susipainiojus meškerėms, konfliktų pasitaiko. Daugiausiai kivirčijasi įkaušę žūklautojai.

Kiekvienas žvejys turi savo mėgstamą vietą. Jei ji užimta, kol atsilaisvins, tenka kurį laiką žvejoti kitoje vietoje.

Naktinius žvejus aplanko tik nemiegantis, švenčiantis, besilinksminantis jaunimas, kuris kartais išprašo ir ką tik pagautos žuvies.

„Kada žuvis eina, miegas neima“, - tvirtino J.Sendrauskas, kuriam teko žvejoti ir ant senojo Palangos tilto. Šis, anot pašnekovo, buvęs derlingesnis. „Žuvys jau turėjo savo takus, buvo daugiau daubų – jose laikosi žuvys. Tuomet pagaudavome daugiau menkių. Dabar jos – retenybė“, - prisimena J.Sendrauskas.

Žvejys tikina, kad šį mėnesį, šiltėjant orams, vertingesnės žuvys trauksis į jūrą. Todėl paskutinės gegužės dienos – dar proga pasidžiaugti gera žvejyba. Tačiau J.Sendrauskas įsitikinęs, kad ne pagautos žuvies kiekis svarbiausia. „Ne žvejys - tas, kuris grįžta iš žvejybos nusiminęs“, - įsitikinęs pašnekovas.

• Rašyti komentarą (16)