|
|
|
Laisvalaikis su šilku ir veltiniais
Papuošalai iš karoliukų ir veltinių, paveikslų tapyba, tapyba ant šilko, šibori technika papuoštos skarelės – visa tai Pranciškonų gimnazijos mokinės Gintarės Bružaitės laisvalaikis ir pomėgiai. Mergina dar mokosi ir Kretingos meno mokykloje. „Jei labai nori, laiko atsiranda viskam“, - įsitikinusi antrokė gimnazistė.
G.Bružaitės papuošalai iš veltinių – spalvingi ir nuotaikingi. Tokie pat, kaip ir paveikslai. „Mėgstu spalvas. Niekuomet nedarau, netapau darbų tik iš vienos, dviejų spalvų. Mėgstu, kai paveikslai ir papuošalai yra spalvingi. Gal todėl mano paveikslai yra dažniausiai linksmi, o papuošalai – kuo įvairiausių spalvų“, - pasakojo mergina. Iš pradžių vilną veltinių papuošalams ji pirkdavo spalvotą. Dabar perka paprastą baltą vilną, kurią vėliau nudažo norimomis tekstilinių dažų spalvomis. Papuošalams naudojami iš vilnos suvelti rutuliukai arba plokšti apskritimai. Jų dydį lemia tai, kokį vilnos gabalą pasiimi velti. „Vilną galima velti sausuoju arba šlapiuoju būdu. Veliant šlapiu būdu, vilną reikia apipilti verdančiu vandeniu, trinti su ūkišku muilu. Velti ant bambukinio kilimėlio. Aš dažniausiai veliu sausuoju būdu – jis patogesnis. Jam reikia specialios adatos su įpjovomis. Ja badant vilnos gabalėlį, jis pamažu susivelia“, - apie veltinio gamybos būdą pasakojo G.Bružaitė. Mergina prisiminė, jog iš pradžių visos jos draugės prašydavo, kad ji pagamintų veltinių papuošalų. Tačiau pačios greit išmoko velti vilną ir gaminti papuošalus. „Veltiniai papuošalai ar kiti darbai iš vilnos tapo labai populiarūs. Kartais, kai dalyvauju technologijų olimpiadose, eksponuojami vien tik darbai iš veltinio. Kas masiška, tas – nebe taip įdomu. Man pačiai ši technika taip pat ima pabosti, norisi kažko naujo“, - teigė jaunoji kūrėja. Ji išbandė prieš keletą šimtmečių Japonijoje susiformavusią šibori tekstilės techniką. Šia technika puošiamos skarelės. Senovėje šibori technika buvo naudojama siuvant prabangius kimono – tradicinius japonų rūbus. Apie šibori techniką G.Bružaitė sužinojo Meno mokykloje ir išbandė su skarelėmis. Šibori reikalingas sintetinis audinys ir vienodo dydžio daiktai – pavyzdžiui, stiklo rutuliukai. „Rutuliukus reikia įrišti į audinį, tarkim, skarelę. Šitaip suraišiotą skarelę keletą minučių reikia pavirti karštame vandenyje. Sintetika, gavusi karščio, įgauna į ją įrištų daiktų formas, kurios neišsilygina, o taip ir lieka“, - pasakojo G.Bružaitė. Sintetinis audinys gali būti vienspalvis, raštuotas arba baltas – tada jį galima virti dažytame vandenyje. G.Bružaitė šiuo metu itin susidomėjo tapyba ant šilko. Šią techniką šešiolikmetė panaudos savo diplominiame darbe – šiais metais ji baigia Meno mokyklą. Kūrėjos sumanymas – šilko paveikslas iš trijų dalių. „Tapyti ant šilko – gan sudėtinga, nes ant natūralios plonos medžiagos dažai liejasi. Todėl reikalingas kontūrinis pieštukas. Yra ir kitų technologijų, kaip sustabdyti besiliejančius dažus. Kai kurie šilką barsto druska. Šilko audinys jokiu būdu negali liestis prie žemės. Jį reikia įtempti rėmuose“, - sakė G.Bružaitė. Kaziuko mugėje Vilniuje pabuvojusi kretingiškė pasakojo, kad šilko tapyba domina pirkėjus. Visų pirma juos šokiruoja kaina, o tada jie pradeda klausinėti, kodėl nedidelė skarelė kainuoja kelias dešimtis litų. „Kaziuko mugėje buvo ir tokių skarelių, kurios kainavo šimtą ir daugiau litų. Žmonės, jei ir neperka, labai smalsūs: domisi, kokių dažų reikia, kaip tapyti ant šilko. Pati nedarau eskizų. Pavyzdžiui, ant vienos skarelės nupiešiau kalną. Tada pradėjau galvoti, kas galėtų būti toliau. Vaizdiniai gimsta patys. Man kūryba tikrai nesukelia kančių. Jei vieną dieną nesugalvoju, ką piešti, sugalvoju kitą. Taip pat darau, jei susinervinu – tiesiog padedu darbą į šalį. Nieko gero, jei susinervinęs ką nors sugadinsi. Teks taisyti“, - kalbėjo G.Bružaitė. Ji savo ateitį norėtų susieti su menu. Antrokė gimnazistė svajoja studijuoti Vilniaus dailės akademijoje dizainą arba juvelyriką. „Noriu, kad mano specialybė turėtų kažką bendro su menu, tačiau būtų pakankamai praktiška ir pritaikoma“, - teigė G.Bružaitė.
|
|
