Teatre vaikinas tampa scenos žmogumi–orkestru

Visa Jurgio Pabrėžos gimnazijos abituriento Mato Karaliūno vaikystė ir paauglystė prabėgo Kretingos vaikų ir jaunimo teatre „Atžalynas“. Čia jis vaidina nuo septynerių metų. „Ir kuo tik Matas nebuvo per tą dešimtmetį: jis - ir puikus aktorius, ir įgarsintojas, ir apšvietėjas, ir kojūkininkas. Juo visada gali pasikliauti ir pasitikėti. Matas reikalą supranta iš pusės žodžio“, - taip vaikiną, tarytum scenos žmogų–orkestrą, apibūdino „Atžalyno“ vyriausiasis režisierius Algimantas Verbutas.

Visą vaikystę ir paauglystę Matui Karaliūnui greta mokyklinio gyvenimo buvo ir „Atžalynas“.

Matas sakė, jog pirmus kartus į teatrą jis ateidavo dar būdamas darželinukas. Jį atsivesdavo mama – Valdonija Karaliūnienė, kuri „Atžalyno“ teatre dirbo dailininke–apipavidalintoja.

„Tuo metu į teatrą atėjo dirbti jauna režisierė Auksė Antulienė. Ji mane pastebėjo ir pakvietė vaidinti. Pirmasis mano sukurtas vaidmuo buvo Žvirblis spektaklyje „Voro vestuvės“. Atmenu: tada susimoviau taip, kad tą įvykį atsimenu ir ligi šiol. Į sceną sugalvojau išeiti pro kitą vietą negu įprastai: užkliuvau už dėžių ir į sceną tiesiog įvirtau. Salėje kilo sambrūzdis, bet aš nesutrikau - vaidinau lyg nieko nebuvę. Tas įvykis manęs vis vien neatbaidė nuo teatro“, - pasakojo vaikinas.

„Atžalyno“ scenoje M.Karaliūnas sukūrė dešimtį vaidmenų, o vaidinti į sceną sakė ėjęs gal šimtą kartų. Įspūdingiausiu iš vaidmenų vaikinas vadina Dimką A.Antulienės režisuotame spektaklyje „Baidyklė“. „Šis mano personažo charakteris buvo ypatingas. Reikėjo nemažai padirbėti, kol jį perpratau. Nuo to vaidmens įvyko lūžis, nes ligi tol vaidinau komiškus personažus. Tokius, koks ir pats buvau paauglystėje - neklaužada ir padauža“, - atviravo Matas.

Prieš 5 metus lygiagrečiai su vaidyba teatro scenoje mato gyvenime atsirado ir gatvės vaidyba – jis tapo kojūkininku. „Dabar esame penki pagrindiniai kojūkininkai. Vaidinant ant kojūkų, reikia labiau improvizuoti. Scenoje vaidmuo būna nušlifuotas, o gatvėje vaidmenį kuri ekspromtu. Nežinai, kas vyksta už kelių žingsnių: prireikia prieiti prie žiūrovo ar staiga pakeisti personažo charakterį“, - kojūkininko vaidybos specifiką apibūdino Matas.

Gatvės artistai–kojūkininkai yra parengę kelias programas – improvizacijas su šokiais. Jie keičia ir kostiumus: pasiverčia milžiniškais nykštukais, tampa kaminkrėčiais, karaliais, darbininkais.

Pradėję vaikščioti ant kojūkų nuo pusės metro aukščio, „Atžalyno“ kojūkininkai jau pakilę iki 1 m aukščio. Kojūkininkai yra dalyvavę Pasaulinėje lietuvių dainų šventėje Vilniuje, aplankė įvairius Lietuvos miestus, pabuvojo užsienyje. Šiuo metu kretingiškiai yra vienintelė kojūkininkų komanda mūsų šalyje.

Vaikinas tikino, jog jį traukia ir technika: jam yra įdomu reguliuoti scenos apšvietimą, suderinti įgarsinimo aparatūrą. Ir realieji mokslai jį traukia labiau negu humanitariniai. Todėl savo ateitį Matas ketina susieti su ekonomikos mokslais. „Teatras ir vaidyba liks tik mano pomėgiu. Labai norėčiau, kad studijuodamas galėčiau įsijungti į panašią veiklą. Vaidyba, renginių organizavimas yra mano mielasis „arkliukas“, - netolimos ateities kontūrus brėžė abiturientas.

Paklaustas, ką jam davė veiklos dešimtmetis „Atžalyne“, Matas atsakė: „Laisvo bendravimo, betarpiškumo, oratorystės meno. Nebijau lipti į sceną, eiti į žmones. Įgijau pasitikėjimo savimi“.

Įvairių kartų atžalyniečiai yra ne vien artistai, bet ir draugai. Sugrįžę atostogų iš studijų, jie skuba pasimatyti, susiburti į bendrus vakarėlius. Išėjusieji naujokams lieka jungiamąja „Atžalyno“ grandimi.

• Rašyti komentarą (6)