Kokias prisimenate savo vaikystės šv.Velykas?

- Dabar šv.Velykos geresnės – vaikai būdami nieko nesuprasdavom. O dabar – sava šeima, anūkams po pagalve galiu padėti litą, padovanoti velykinių kiaušinių, juokais nuplakti beržo šakomis. Iš vaikystės atsimenu, kaip svogūnų laiškais dažydavom kiaušinius, mama kepdavo nuostabiai skanius pyragus. O ypač skanūs būdavo šv.Velykoms iškepti sausainiai, vadinamieji gaidukai.

- Gražias – tėvai, pasiėmę mus, vaikus, už rankų, vesdavosi į bažnyčią. Patikdavo ankstyvos šv.Mišios, po kurių grįžę sėsdavome prie vaišių stalo. Ant jo būtinai būdavo kiaušinių, kuriuos tradiciškai dažydavo mama. Ji taip pat šventei prikepdavo skaniausių pyragų.Visas maistas būdavo naminis. Labiausiai prisimenu naminį pyragą, kurį vadindavome duonkepiu. Šias tradicijas išlaikiau ir savo šeimoje, tik, deja, nebėra tų skaniųjų naminių pyragų.

- Daug kiaušinių! Juos dažydavom mes, vaikai, nes mama po darbų būdavo pavargusi. Juk margučiai – tikra atrakcija vaikams. Mano pačios atžalos visada laukia šv.Velykų, nes žino – galės dažyti kiaušinius. Šv.Velykos, kaip ir šv.Kalėdos, būdavo šeimos šventė – vaikų ir tėvų. Rytą laukdavo vaišių stalas, beržų šakos, margučiai. Juos būtinai ridendavome – susirinkdavo visi namo vaikai ir laiptinėje žaisdavome velykinius žaidimus.

- Kvepiantys pyragai, kiaušiniai, visa šeima aplink stalą – tokios mano vaikystės šv.Velykos. Mušdavomės margučiais – tikrindavome, kurio stipriausias. Vaikai sudauždavo margučius visų pirma su mama, o po to – tarpusavyje. Tėvai vesdavosi į bažnyčią. Šios tradicijos išliko iki pat šiol – šv.Velykų dieną aplanko vaikai, anūkai. Tik štai pirmi metai būsiu viena. Nežinau, ar grįš anūkai, aplankysiu sūnų, marčią.

Kalbino Diana JOMANTAITĖ