|
|
|
Velykų nėra be velyknakčio
Brolio Gedimino mintys: - Man patinka žydiškas švenčių supratimas - jie dėkoja Viešpačiui, kad davė šventes. “Mes visi gudrūs, išmintingi ir tarp mūsų nėra kvailių, bet atsiminkim, ką Viešpats yra padaręs”,- kalba žydai prie šventinio stalo. Pasaulyje šventės tampa pramoga ir nebeieškoma priežasčių, dėl ko švenčiame, ką reiškia ta šventė. Ką man Viešpats padarė? Žydams Velykos - tai perėjimas iš Egipto į Pažadėtąją žemę. Egiptas simbolizavo nuodėmę. Viešpats padarė stebuklą - išvedė žmones iš Egipto. Jėzus savo mirtimi išvedė mus iš nuodėmės namų. Jis nepasiliko mirties glėbyje - prisikėlė. Ir mes turime dalį Jo Prisikėlimo, turime prisiminti, kad esame pašaukti amžinam gyvenimui, kad čia, žemėje, esam laikini. Yra rūpesčiai visokie, kiekvieno žmogaus gyvenime yra periodai, kai pamiršti tą pašaukimą, pamiršti, kas esi, kur eini. Velykų laikas - tai proga jungtis su Kristumi Jo kančioje. Tada apmąstai. Velykų neišgyvensi neišgyvenęs Didžiojo penktadienio ir šeštadienio. Nesuprasi, kodėl krikščionims toks brangus tas sekmadienio rytas? Na... prisikėlė. Į Didįjį penktadienį ir šeštadienį atėjau iš vaikystės. Prisimenu, kaip po pamokų skubėdavau į bažnyčią, kad iki 3-ios valandos, kada Jėzus mirė, suspėčiau apeiti tuos Kryžiaus kelius. Net prašydavau, kad Jis leistų patirti nors dalelę tos Jo kančios. Vakare galvodavau, kodėl apaštalai miegojo iš ketvirtadienio į penktadienį, kai Jėzus buvo suimtas. Stengdavausi visomis išgalėmis neužmigti... ir - kokia neviltis: lūžtu, užmiegu. Šeštadienį kasdavome prie bažnyčios sniegą, kad procesija galėtų praeiti. Padėdavom suaugusiems. Čia, Pakūtoje, naktį iš ketvirtadienio į penktadienį budime bažnyčioje. Pasiskirstome pagal grafiką, po du žmones, keičiamės kas kelias valandas. Pagrindinis šventimas yra velyknakty. Bažnyčioje klausysimės Senojo Testamento, švęsime Žiburių liturgiją, giedosime psalmes ir niekur neskubėsime. Ryte po Eucharistijos šventimo bus šventiniai pusryčiai, velykinis stalas. Kretingoje po rytinių Mišių, pavalgę pusryčius, broliai pranciškonai lankydavome tuos, kurie Velykų naktį budėjo, - policininkus, gaisrininkus, medikus - nešdami gerąją naujieną, džiaugsmą... Gausus šventinis stalas yra kaip palaiminimo ženklas. Aš nepeikiu to stalo, tačiau ant jo neturėtų būti alkoholio. Žydai gali gerti vyną, mes - ne. Todėl, kad mūsų organizmas tam neprisitaikęs. Kuo toliau į šiaurę - tuo žmonių atsparumas alkoholiui mažesnis. Gaunasi paradoksas - užuot šventę ir gaivinęsi, mes apsinuodijame. Tai įrodymas, kad nemokame švęsti. Visiems savas laikas. Jėzus prisikėlęs vis kartodavo apaštalams, kai ateidavo pas juos pro uždarytas duris: “Nebijokit. Ramybė jums”. Nebijokit įsileisti Jėzų į savo širdis. Linkiu visiems prisikėlusio Jėzaus artumo, paguodos. Gal jis pas ką nors ateis, nelauktai, netikėtai... Tai ir yra nuostabiausias momentas žmogaus gyvenime.
|
|
