Maskoliams pragarą žada net kaimų gynėjai

Čolgini kaimo gynėjų barikada

Nenorėdamas provokuoti vyriškių, budinčių prie barikados, įrengtos prie įvažiavimo į Čolgini kaimelį, sustojau pusšimtį metrų tolėliau.

Nepaisant šito, dar neišlipus iš mašinos prie manęs ėmė artintis du gynėjai. Paaiškinimo, kad esu žurnalistas, vykstu į Lvovą ir planuoju nusigauti iki Kijevo siekdamas aprašyti ukrainiečių kovą su agresoriumi, neužteko.

Privalėjau parodyti dokumentus, žurnalisto pažymėjimą, ką apžiūrėję vyriškiai tapo draugiškesni ir pakvietė eiti prie jų laužo. Tai buvo jau penktas mano bandymas nufotografuoti barikadą, pabendrauti su jos statytojais, ir tik pirmas – sėkmingas.

Kirtus Ukrainos sieną ties Peremyšliu ir vykstant į už 100 km esantį Lvovą barikadas tenka matyti kas kelis kilometrus. Pirma didelė ir saugoma ginkluotų kariškių pasitinka greitkelio į Lvovą pradžioje, vos keli kilometrai nuo pasienio.

Ši barikada stovi kelio viduryje, prieš ją yra įspėjamasis ženklas sulėtinti greitį iki 20 km/val. Išlipus iš mašinos ir paklausus, ar galima fotografuoti, kariškiai pareiškia, kad jokiu būdu.

Tas pats vėliau nutinka sustojus prie dar trijų menkesnių barikadų, pastatytų prie nuo greitkelio išsišakojančių keliukų. Barikadų fotografuoti neleidžia ir gynėjai Lvove, priminę, kad, įsigaliojus karinei padėčiai, korespondentai negali be leidimo fotografuoti jokių gynybinių objektų. Sėkmingas penktas bandymas įvyko greitkelyje. Čolgini kaimelio, esančio 30 km nuo pasienio, gynėjai manęs nenuvarė ir leido apžiūrėti jų tvirtovę. Vėliau gavau leidimą nufotografuoti barikadą ir kitoje vietovėje.

Po Lvovą vaikščiojantys ginkluoti kariškiai leidžia juos fotografuoti tik iš nugaros.

Čolgini kaimelio vyrai perspėjo, kad fotografuoti juos galėsiu tik nusisukusius. Taip vėliau Lvove pareiškė ir gatvėje patruliavę trys kariškiai.

Čolgini kaimelio barikada nedidelė: įvažiavimą į gyvenvietę užkerta iš smėlio maišų sukrauti du pylimai ir į bokštelį sukrautos mašinų padangos.

Nuo padangų bokštelio iki smėlio pylimo yra permesta virvė, o kelio vidurį blokuoja dar dvi nedidelės padangos. Ties smėlio pylimu bei ant padangų bokštelio plevesuoja pritvirtintos Ukrainos vėliavos. Ant vienos vėliavos stiebo kabo lentelė su užrašu: Čolgini kaimo savigyna. Mažesnėmis raidėmis parašyta: seniūnė Svitlana Škarpinec. Šone prie barikados pastatyta palapinė, styro malkų rietuvė ir dega laužas. Paklausęs, ar galėčiau susitikti su seniūne, sužinau, kad ji išvykusi ir bus tik vakare.

Diversantų mašinoms stabdyti gynėjai pridarė aštrių metalinių spyglių.

„Pakelyje matyti daugybė barikadų, ar tai reiškia, jog nujaučiate, kad Kijevas bus užimtas ir ruošiatės patys gintis nuo priešo?“ – paklausiau. „Į Vakarų Ukrainą ruskiai kojos neįkels, nes neįveiks Kijevo – sostinėje mūsiškiai taip įsitvirtino, kad gins kiekvieną metrą, aukos savo gyvybes, bet nepasiduos“, – sutartinai įtikinėjo savanoriai.

„Bet jei okupantai nežengs toliau Kijevo, kodėl jūsų regione barikados stovi prie kiekvieno kaimo?“ – kamantinėju.

„Taip mes saugojamės nuo diversantų – Maskvai talkinančių agentų, kurie šnipinėja, praneša svarbią informaciją“, – paaiškino gynėjai. Vyriškių teigimu, keliolika kilometrų į vieną pusę nuo jų kaimelio yra nedidelis aerodromas, į kitą pusę – karinis dalinys, tad, blokuodami kelius ir tikrindami pravažiuojančius asmenis, nori užtikrinti, kad neprasmuktų šnipai.

Iš Čolginio kaimelio eina trys keliai, ir prie visų jų yra suręstos barikados. Kaimelio vyrai susitelkė į tris grupes po 40 žmonių, ir pakaitomis budi prie jiems priskirto posto.

Lygiai taip pat esą visus išvažiavimus saugo ir kitų aplinkinių gyvenviečių vyrai, prisidarę „molotovo kokteilių“, metalinių spyglių mašinoms stabdyti. „Jei rusai įžengtų į Vakarų Ukrainą, juos sprogmenimis ir šūviais pasitiktų kiekvienas kaimas, kiekviena troba, jie čia patirtų tokį pragarą, kokio net įsivaizduoja“, – garantavo stambiausias ir iškalbiausias kaimo savanoris. Gynėjas teigė, kad jie yra pavaldūs rajono savanoriškai gynėjų organizacijai, kurios atstovas jiems keliskart surengė mokymus.

Kaimo vyrai buvo įsitikinę, kad karas netrukus baigsis, nes Rusijos kariuomenė neįveiks pasiaukojančios ukrainiečių gynybos. „Ten pas juos juk betvarkė, – sušuko malkas kapojantis gynėjas, – matėt internete, kaip jų tankas sustojo pritrūkęs degalų, o, kol jų ieškojo, vienas romų nuvarė tą tanką.“

Šį pasakojimą palydėjo linksmas kitų vyrų juokas, ir jie, pertraukdami vienas kitą, pradėjo pasakoti istorijas apie tariamą betvarkę rusų kariuomenėje ir ukrainiečių žygius.

Lvovo geležinkelio stotyje – milžiniškos pabėgėlių spūstys

Vėliau kalba pakrypo apie NATO nenorą padėti Ukrainai: savanoriai peikė Vakarus ir gyrė Lietuvos ir Lenkijos pagalbą. „Jei visos Europos šalys ir JAV elgtųsi taip, kaip jūs, Rusija jau senai būtų parklupdyta“, – apmaudo neslėpė savanorių lyderis.

Tvirtindami, kad tiki artėjančia Ukrainos kariuomenės pergale, gynėjai vis dėlto išsidavė, kad savo žmonas su vaikais išvežė ar planuoja gabenti į Lenkiją. „Atsarga gėdos nedaro, be to, žinant, kad šeima yra saugi, bus drąsiau kovoti“, – pareiškė malkas kapoti nustojęs gynėjas.

Kaime gyvena 800 žmonių, iš kurių jau beveik 100 persikėlė į Lenkiją pas gimines ar pažįstamus, tačiau žadėjo po karo skubiai grįžti.

Apie sugrįžimą užtat rečiau kalbėjo ukrainiečiai karo pabėgėliai, kalbinti Lvovo geležinkelio stotyje. Austrų pastatyta stotis yra didesnė ir įspūdingesnė negu Vilniaus ar Kauno, tačiau šiuo metu po ją vaikščioti yra labai niūru.

Stotyje dabar telkiasi asmenys, patyrę bombardavimų žiaurumus ir norintys kuo toliau bėgti nuo karo baisumų. Pervargę ir išgąstingomis akimis pabėgėliai kantriai didelėse eilėse laukia sodinimo į traukinius, vykstančius į Lenkiją. Užkalbinu nuošalyje, prie palapinės, skirtos kūdikius maitinančioms mamoms, sėdinčią senutę. Tai iš Charkovo pasprukusi ligota 83 metų Nadežda Naviščeva, buvusi biologijos mokytoja.

83-ejų metų Nadežda Naviščeva Charkove regėjo bombų suniokotus kaimynų kūnus.

Prasidėjus bombardavimams pensininkė 10 dienų nėjo iš namų, ir maitinosi tuo, ką atnešdavo draugiški kaimynai. Tačiau šių kasdien mažėjo, ir galų gale jos laiptinėje penkiaaukščiame name Saltavkos mikrorajone liko vos dvi šeimos, nes kiti spruko iš miesto.

Nebelikus kaimynų N. Naviščeva buvo priversta eiti pirktis vaistų, mažinančių kraujo spaudimą. Išstovėjus eilėje tris valandas, nusipirkus vaistus ir ruošiantis eiti namo, už kelių šimtų metrų nugriaudėjo kurtinantis sprogimas.

Raketa pataikė į netoliese buvusį automobilių garažą ir užmušė du kaimynus iš gretimo namo. Pamačiusi jų lavonus N. Naviščeva taip persigando, kad pagaliau irgi nusprendė bėgti iš miesto.

Lydima vienos buvusios savo mokinės pensininkė tikisi nusigauti pas Prancūzijoje gyvenančią dukrą. „Aš neįstengiu suprasti, kaip galima bombarduoti gyvenamuosius rajonus, žudyti civilius žmones, – pasakė senolė. – Nesuvokiu ir to, kad rusai bombarduoja rusakalbius. Charkove juk beveik visi rusakalbiai, to Putinui niekad neatleisim.“

Kalbinant pensininkę teko tapti kitos pabėgėlės isterijos priepuolio liudininku: moteris nesuvaldė savo emocijų, nes apsaugos tarnybos atsisakė į traukinį įleisti jos sūnų.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Lvovo

• Rašyti komentarą (0)