Aštuoniasdešimtmetis rašomąją mašinėlę iškeitė į kompiuterį

Aštuntą dešimtį bebaigiąs Adomas Stoncelis iš Lazdininkų kaimo savo kūrybinėje laboratorijoje – taip jis vadina savo darbo kambarį - juokavo: „Žmonės sako: valdai plunksną. O aš norėčiau patikslinti - ne plunksną, o rašomąją mašinėlę. Dabar jau ir tą išnešiau į sandėliuką, nes ryžausi sėsti prie kompiuterio“.

Optimizmo gyvenime nestokojantis Adomas Stoncelis tvirtai įsitikinęs, jog jam pavyks ir kompiuterį pašokdinti taip, kaip jis šokdino savo senąją rašomąją mašinėlę.

A.Stoncelio kūrybinis kraitis – keturios mėgėjiškai išleistos knygelės. Vienoje jų - „Vestuvės be kraičio“ – autorius aprašo savo vaikystę ir gimtojo Kepurėnų kaimo papročius. Kita skirta eilėraščiams, kurių A.Stoncelis sukūrė gerokai per šimtą. Trečioje knygelėje autorius aprašo Lazdininkų kaimo, kuriame apsigyveno prieš pusšimtį metų, istoriją. O ketvirtoji – „Kančių ir mirties apybraiža. Grabiai“ - skirta istorinėms Lazdininkų asmenybėms - pulkininkui Dominykui Grabiui, kurį sovietai sušaudė 1943 m., ir jo broliui prelatui Jonui Grabiui – atminti.

Pirmąjį kūrinį – tai buvo eilėraštis – A.Stoncelis sakė parašęs būdamas vos aštuonerių.

„Vaikystėje užgimęs noras rašyti vėl atgijo Sąjūdžio metais. Buvau vienas iš Darbėnų sąjūdžio aktyvistų. Daug rašiau į Lietuvos laikraščius, pats rinkau istorinę medžiagą. Dabar ta euforija jau praėjo: savo malonumui sukuriu vieną kitą eilėraštį, o straipsniuose vis labiau atgyja praeities išgyvenimai“, - tvirtino lazdininkietis.

Vyras sakė pats rašąs, pats save ir kritikuojąs. Dar jo kūrybos kritikai esanti šeima: žmona Gailutė, iki pat pensijos dirbusi laiškaneše, dukterys Aušra ir Rasa bei sūnus Arvydas.

A.Stoncelis kilęs iš Plungės rajono, gimęs stambaus ūkininko šeimoje. Šeimoje iš penkių vaikų jis buvo vyriausias. Gal ir gabiausias, nes devintus metus eidamas Adomas baigė keturis mokyklos skyrius. Vėliau mokėsi Plungės gimnazijoje. „Visąlaik buvau prieš tarybų valdžią, bendravau su partizanais. Mane išdavė, areštavo, tardė. Metus buvau uždarytas, bet nieko neprikabino“, - prisiminė garbaus amžiaus vyras.

A.Stoncelis apylinkėse garsėja ir kaip pynėjas. Jo kūrybinėje laboratorijoje stalai, spintos viršus nudėlioti pintom šiaudinėm skrybėlėm, dėžutėmis, krepšeliais. „Išmokau pinti ganydamas karves. Paskui tam pomėgiui „atsidėjau“ išėjęs į pensiją“, - kalbėjo A.Stoncelis. Pašnekovas sakė, jog savo pinučius jis vežąs ir į muges, dalyvaująs parodose.

A.Stoncelio skrybėlės „išsivažinėjo“ po pasaulį. Anot pašnekovo, jo skrybėlės nuo saulės kaitros saugo australiečių galvas, mėgstamos ir amerikiečių.

„Kai dirbau kiaulių komplekso vedėju, būdavo, atvažiuoja tikrinti komisijos: aš jiems kyšt po skrybėlę. O sykį laukuose su žmona ravėjome burokus: abu – skrybėlėti. Prie mūsų sustojo pora. Moteris nešnekėjo lietuviškai, o vyras rodė į mano skrybėlę: atseit, noriu tokios. Sakau: eime į trobą, turiu naujų skrybėlių. Tąsyk už tą skrybėlę užsieniečiai man paliko 30 dolerių“, - nuotaikingai kelių dešimtmečių senumo prisiminimais pasidalijo A.Stoncelis.

Apie A.Stoncelio kūrybingą prigimtį liudija paties rankomis savoje sodyboje pastatyti Gedimino stulpai bei kompozicijos iš surambėjusių medžio šakų ir kelmų.

Dabar vyras sakė turįs naują, bet malonų rūpestį: išmokti šokdinti kompiuterį taip, kaip šokdino savo senąją rašomąją: „Duktė ją įsiūlė. Nebijau aš tos dėžės. Tai va – dabar ir krapštausi, kol ją perprasiu“.

• Rašyti komentarą (1)