Nemėgo kurti eilių apie meilę ir jausmus

Vartydama sąsiuvinius, kuriuose - nuo vaikystės kurtos eilės, 73-jų Ona Jočbalienė sakė, jog ji niekada popieriuje nemėgusi rodyti jausmų, išgyventi dėl meilės, lieti ašarų: „ Man tos temos nebuvo mielos. Kur kas įdomiau yra pastebėti gyvenimo negeroves, kelti visuomenines problemas, rodyti patriotinį užsidegimą“.

Turėdama gerą atmintį, klausą bei balsą ir gebėdama sparčiai sueiliuoti tekstą, Ona Jočbalienė savo rašiniais ir eilėraščiais išgarsėjo kaip publicistė, o giminėje - ir kaip gera dainininkė.

O. Jočbalienės eilėraščiai, apsakymai bei esė buvo spausdinti rajoniniuose bei respublikiniuose laikraščiuose ir žurnaluose. Parašiusi apsakymų ciklą apie duoną, 1984 m. ji laimėjo „Švyturio“ žurnalo II-ąją premiją ir nemenką sumą pinigų. „Gavusi tuos pinigus, išsyk nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau brangų suomiško trikotažo kostiumėlį bei suknelę“, - pašnekovė prisiminė, kaip išleido savo pirmąjį solidų honorarą.

Pastaruosius porą metų, su vyru Aleksandru atsikrausčiusi gyventi į Kretingą, O.Jočbalienė bendradarbiauja ir su „Pajūrio naujienomis“. Savo eilėraščiuose ji gvildena šiuolaikinio gyvenimo aktualijas.

Moteris atviravo, jog eilėraščius ji galinti kurti bet kokioje aplinkoje: namie, autobuse, gatvėje. „Turiu gerą klausą ir atmintį. Man ir kalbėti eiliuotai – tas pats, kas kibirą bulvių nuskusti“, - tvirtino Ona.

Pašnekovė sakė neragavusi didelių mokslų: vidurinę mokyklą ji baigė jau brandžiame amžiuje. Dirbo įvairius darbus – šeimininke, gėlininke. Vienintelė darbovietė, susijusi su literatūrine veikla – Pedagoginės mokyklos lietuvių kalbos kabinetas. Ten ji dirbo laborante.

Skaityti ir rašyti Ona išmoko savarankiškai. „Mūsų namų sienos buvo nuklijuotos senais laikraščiais. Dėliodavau raides į žodžius, o šiuos – į sakinius. Kur akys neaprėpdavo, atsinešdavau kėdę, ir laikraščius nuskaitydavau iki pat lubų“, - savo „pradžios mokyklą“ prisiminė pašnekovė.

Gimusi ir augusi ant Suvalkijos – Dzūkijos ribos, gausioje mažažemių ūkininkų šeimoje tarp 9 vaikų būrio, Ona turėjo išsikovoti ir savo vietą po šia saule. „Pagal eiliškumą buvau septintas vaikas, augau tarp brolių. Seserys buvo: viena - septyneriais metais jaunesnė, kita – tiek pat vyresnė. Jaučiausi tarytum bjaurusis ančiukais: tiek, kiek buvo brolių suplėšytos kelnės, tiek - mano suknelės. Gal todėl ir nemėgau dėl meilės besiseiliojančių bendraamžių. Tačiau iš jų jausmų niekada nesišaipiau“, - kalbėjo O.Jočbalienė.

Moteris prisimena, jog dėl savo nežaboto būdo ir drąsos, būdama dvylikametė, rašė patriotinius eilėraščius į rezistentų laikraštį. Perduodavo juos į mišką partizanams. „Tada negalvojau, kad už tai galėjo visą šeimą išžudyti, - atviravo Ona. – Vėliau žurnalų bei laikraščių redaktoriai prikišdavo, kad mano kūriniuose – maža raudonos linijos. Man priklijavo net pravardę – Pastabienė. Nuo mažumės buvau patriotė, ir savo „dūšios“ velniui negalėjau parduoti“, - užtikrino pašnekovė.

Tikras paradoksas, kad Onos vyras Aleksandras, buvęs vaikystės draugas, visą gyvenimą dirbo karo gydytoju. „Buvome tarsi sovietų rekrūtai: mus mėtė iš vienos vietos į kitą. Iki atsikraustant į Kretingą, gyvenome Birštone. Nors Lietuvoje Aleksandras tarnavo 25 metus, išėjus į pensiją jo laipsnį pripažino, bet stažo – ne. Vyras gauna pensiją iš Rusijos“.

Pora užaugino du vaikus: 47-erių sūnų Saulių ir 39-erių dukterį Rūtą. Todėl senatvėje ir panorėję atsikraustyti arčiau Klaipėdoje įsikūrusių vaikų.

Šiuo metu O. Jočbalienė, Birštono regioninio parko administracijai paprašius, renka ir rengia kraštotyrinę medžiagą bei prisiminimus apie savo kraštą, gimtąjį Vaivos kaimą ir jo žmones. „Mano močiutė Magdalena Gabrulevičienė iš Balbieriškio buvo miestelio „daraktorė“. Ji mokėjo 5 kalbas: be lietuvių, dar – rusų, lenkų, prancūzų ir žydų. Jaunystėje ji dirbo dvare pas grafą. O mano seserys buvo kaimo „liktarnos“: jos tempdavo į namus knygas, žurnalus, laikraščius iš visur, kur tik prieidavo – kunigo, mokytojo, vaistininko, paštininko“, - apie švietėjiško darbo ištakas kalbėjo O. Jočbalienė.

• Rašyti komentarą (0)