|
|
|
Ar jaunimui aktuali pedagogo profesija
Jau kurį laiką kalbama apie mokytojų trūkumą mokyklose. Dalis pedagogų išeina iš darbo, nes pasiekia pensinį amžių, kai kurie darbovietę palieka dėl nepakankamo atlyginimo, pervargimo ar kitų netenkinančių darbo sąlygų. Kadangi jaunų mokytojų, kurie pakeistų išėjusiuosius, trūksta, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija skiria pedagogikos studentams stipendijas, didina pedagogų atlyginimų koeficientus, plečia galimybes žmonėms be pedagoginio išsilavinimo dirbti mokyklose atitinkant tam tikrus reikalavimus, nes taip viliasi išspręsti trūkumo problemą. Vis dėlto galima pasidžiaugti, kad atsiranda jaunų žmonių, kurie išdrįsta pasirinkti pedagogo profesiją ir suteikti žinių mokiniams. Svajonė išsipildė 32-ejų Kristina Lileikienė nuo aštuntos klasės norėjo sieti gyvenimą su anglų kalba ir 2012-aisiais baigė anglų filologijos studijas Klaipėdos universitete, norėjo tapti mokytoja. Moterį domino darbas su vaikais, ji visada gerbė mokytojus ir šią specialybę. Po studijų atsirado šeima, tad suderinti mokslus ir asmeninius dalykus tapo sudėtinga, todėl savo svajonę apie mokytojos darbą K. Lileikienė apleido, o vėliau jai buvo lemta išsipildyti. „Atrodo, kad pedagogika pati mane susirado po tiek metų. Mano gyvenime atsirado žmogus, kuris papasakojo apie programą „Renkuosi mokyti“. To žmogaus dėka surizikavau ir pabandžiau dalyvauti atrankoje, praėjau visus etapus ir dabar dirbu mokykloje“, – apie startą pedagogikos kryptyje kalbėjo kretingiškė, akcentuodama, kad jos laukia pedagogikos studijos ir tobulėjimas šioje srityje. Nuo 2021-ųjų rugsėjo mėnesio K. Lileikienė dirba Klaipėdos Vyturio progimnazijoje. Nors ir tenka važinėti iš Kretingos, tačiau, pasak jos, kai yra noro, viskas įmanoma. Prieš tai moteris dirbo mokytojo padėjėja mokykloje-darželyje „Žibutė“ Kretingoje, įgijo nepakartojamos patirties ir saugo išlikusius malonius prisiminimus. Pašnekovė teigė žinojusi, kad pedagogo darbas nėra lengvas. Ji tikėjosi būti atsparesnė emocine prasme ir sugebėti atskirti darbą ir asmeninį gyvenimą. „Šiuo metu tik mokausi nubrėžti šią ribą, nes nuolat mintimis esu darbe, tad gerokai sumažėjo skiriamo laiko šeimai ar net savo pačios asmeniniams poreikiams. Tikėjausi, kad su tuo gebėsiu susitvarkyti kiek geriau. Dar tik pradžia – gyveni ir mokaisi. Viskam reikia laiko ir kiekvienam jo reikia skirtingo kiekio“, – patirtimi dalinosi pašnekovė. Nors kartais jaučiamas nuovargis, miego trūkumas, stresas, tačiau darbe mokytoja jaučia savirealizacijos pojūtį, džiaugiasi prisidėjimu prie vaikų gerovės, stengiasi parodyti kiekvienam vaikui, kad jis yra svarbus, „įžiebti šviesą“ jų širdyje. Kretingiškė nepamiršta ir dviejų mėnesių vasaros atostogų, kurias turi mokytojai, o tai – papildomas pliusas mokytojo profesijoje.
Reikia kantrybės ir laiko K. Lileikienės teigimu, sunku atsakyti, kodėl jauni žmonės nebe taip dažnai renkasi pedagogikos studijas. Ji svarsto, kad priežastis gali būti nelengvai uždirbami pinigai, nepakankamai apmokama specialybė, kuriai reikia atiduoti nemažai savęs, norėti ir jausti pareigą dirbti. Nors pedagogei ir nesinori kalbėti apie materialius dalykus, bet didesnis atlyginimas galėtų šiek tiek labiau motyvuoti jaunuolius pasirinkti šią profesiją. Atlyginimas svarbus, tačiau ne vienintelis kriterijus renkantis mokytojo profesiją – svarbi asmeninė motyvacija ir noras. Moteris mano, kad jaunų žmonių ugdymo įstaigoms, švietimui reikia, ir viliasi, kad atsiras vis daugiau nebijančių pabandyti. „Dirbti reikia visur, nes lengvo darbo nėra. Mokytojo darbas nėra vien sunkumai – tai ir labai daug pozityvių akimirkų su vaikais, daug apkabinimų ir įvertinimo. Man kyla motyvacija, kai matau pokyčius vaikuose, priverčiu nusišypsoti tą, kuris nusiminęs, pakalbu su tuo, kuris uždaras, išmokau vaiką kažko, kas jam sunkiai sekasi“, – pasakojo pašnekovė, sakanti, kad pedagogas – vaikų ugdytojas gyvenimui. Anot K. Lileikienės, jaunuoliai, svarstantys apie pedagogikos studijas, turėtų būti kantrūs ir nepagailėti laiko mokiniams, nes jiems labai svarbu būti pastebėtiems ir išgirstiems. Jos patarimas paprastas – tiesiog nebijoti išbandyti mokytojo kelią: jei širdis jaučia, kad nori, vadinasi, žino, kad gali. Kretingiškė dar dvejus metus dalyvaus programoje „Renkuosi mokyti“, žada šios programos neapleisti ir vėliau. Kitas jos tikslas – baigti pedagogikos studijas, kaupti žinias, kad galėtų dirbti mokytoja, vis labiau pasitikėdama savo jėgomis.
Autoritetu tapo močiutė Kretingiškė 20-metė Ema Urbonavičiūtė šiuo metu yra Klaipėdos universiteto vaikystės pedagogikos II kurso studentė. Pedagogikos studijas mergina pasirinko todėl, kad savęs neįsivaizdavo niekur kitur ir jau IX klasėje žinojo, kad nori rinktis būtent šią profesiją. Įtakos apsisprendimui taip pat turėjo močiutė, kuri irgi buvo pedagogė. Studijuodama pedagogiką, kretingiškė jaučiasi suartėjusi su močiute, kurios neteko. „Pamenu, kad močiutės mokiniai mylėjo, gerbdavo ją, o ji aukodavosi dėl vaikų, padėdavo jiems. Aš visada norėjau būti panaši į ją. Kai močiutė pradėjo dirbti darželio auklėtoja, kartu su ja važiuodavau į jos darbą, stebėdavau vedamus užsiėmimus, bendravimą su vaikais. Ji visada rūpindavosi kitais, jai nieko nebuvo gaila vaikams, todėl ji mane įkvėpė būti ne vien geresniu žmogumi, bet ir pedagoge“, – atsiminimais dalinosi pašnekovė. Anot E. Urbonavičiūtės, mokytojas – tai žmogus, kuris myli savo darbą ir noriai į jį eina, kurio akys žiba, kai jis kalba apie savo mokomą dalyką. Pedagogas turėtų bendrauti, bendradarbiauti su mokiniais, išklausyti ir patarti, mokėti naudotis šiuolaikinėmis technologijomis ir įdomiai integruoti jas į savo ugdymo turinį, pagirti vaiką net už mažiausią pasiekimą, padėti jam. Vaikystės pedagogikos programa Klaipėdos universitete E. Urbonavičiūtei patiko. Mergina nenorėjo būti vyresnių klasių mokytoja, nes paauglystėje mokykloje matydavo, kad mokytojoms sudėtinga suvaldyti klasę. Dirbti nelengva „Manau, kad dauguma jaunų žmonių nemato savęs šioje srityje, nes darbas su vaikais reikalauja daug pastangų, kantrybės. Pedagogo darbas yra supažindinti vaiką su pasauliu, o dauguma žmonių negali ir nenori prisiimti tokios atsakomybės“, – nuomonę apie jaunų pedagogų trūkumą išsakė studentė, akcentuodama, kad ir įvairių ataskaitų, dienyno pildymas, papildomi mokymai, savaitės ar metų planai užima didelę dalį laiko. Taip pat ne kiekvieną kartą lengva komunikuoti su vaikų tėvais. Pasak merginos, didesni atlyginimai prisidėtų prie motyvacijos renkantis pedagogo profesiją, tačiau rinktis darbą tik dėl pinigų nėra gera išeitis. E. Urbonavičiūtė svarsto, kad padėti galėtų mažesnių vaikų grupių kūrimas ir mažesnis kiekis dokumentų, kuriuos reikia užpildyti. „Nelengva pasakyti, kas motyvuotų jaunimą rinktis tokią profesiją, nes man motyvacijos nereikėjo, kadangi žinojau, kad noriu dirbti šį darbą“, – pridūrė ji. Šiuo metu E. Urbonavičiūtė dirba ikimokyklinio ugdymo mokytoja Kretingos mokykloje-darželyje „Žibutė“. Nors dirba ne visu etatu, kadangi turi derinti mokslus ir darbą, džiaugiasi darboviete. Pašnekovė pradėjo dirbti nuo rugsėjo mėnesio. Darbo pradžia buvo kiek sudėtinga, kol išsiaiškino, kaip naudoti dienyną, pateisinti vaikų praleistas dienas, kurti savaitės planus, tačiau dabar mergina pažįsta vaikus, jų tėvus ir gali drąsiai teigti, kad darbe jaučiasi gerai. Kretingiškė teigė, kad kiekvienam stojančiajam į pedagogikos studijas turėtų patikti vaikai ir darbas su jais. „Pagrindinių savybių, kurios nulemtų studijas ir darbą pedagogikos srityje nėra, nes kiekvienas mokytojas yra skirtingas, tad svarbiausia – turėti noro. Norėčiau sakyti, kad kantrybė yra būtina savybė, kurią reikia turėti norint tapti mokytoju, bet pameluočiau, nes kantrybė yra dalykas, kurį galime patys išsiugdyti“, – apie studijų pasirinkimą kalbėjo būsima pedagogė. Baigusi vaikystės pedagogikos studijas, E. Urbonavičiūtė planuoja stoti į logopedijos studijas bei toliau dirbti darželyje.
Vita MICKUTĖ
„P. n.“ akademijos narė
|
|
