|
|
|
Pirmoji rajono taryba: vieni liko valdžioje, kiti - ne
Švenčiame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 18-ąsias metines. 1990 metais kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Tų pačių metų kovo 24 dieną įvyko pirmieji laisvi ir demokratiški po 1925 metų vietinių liaudies deputatų tarybų rinkimai. Pagal tuomet galiojusį Vietos savivaldos įstatymą, Kretingos rajonui buvo priskirtas aukštesniosios pakopos savivaldybės statusas, o apylinkėms ir gyvenvietėms (Salantams, Darbėnams, Kretingos miestui) suteiktos žemesniosios pakopos savivaldybių statusas. Valdžia - tarybos - buvo renkamos dviejų pakopų savivaldybėse. Politinės partijos dar nebuvo susiformavusios. Kandidatus į tarybas galėjo kelti renkamos tarybos teritorijoje esančios visuomeninės, politinės organizacijos, visuomeniniai judėjimai bei darbo ar gyvenamosios vietos kolektyvai (ne mažiau kaip 50 žmonių). Į Kretingos rajono liaudies deputatų tarybą, o nuo tų pačių metų balandžio mėnesio - į rajono tarybą, turėjo būti išrinktas 51 deputatas. Per pirmą turą buvo išrinkti 33. Buvo surengti net 3 pakartotiniai turai: balandžio 7 d., gegužės 13 ir 19 dienomis, kol buvo sudaryta 45 deputatų taryba. Pirmosios tarybos pirmas posėdis įvyko po antrojo rinkimų turo, dalyvaujant visiems 38 išrinktiems jos nariams. Posėdis išrinko tarybos pirmininką Bernardą Anužį, Sąjūdžio lyderį rajone, jo pavaduotoju - Petrą Algirdą Stanikūną, valdytoju - Algimantą Šteinį. Neliko žemesniosios pakopos savivaldybių rinkimų, o šeštos kadencijos Kretingos rajono savivaldybės taryboje iš jos 25 narių tik 4 yra buvę ir pirmosios tarybos deputatais. Didžiuma gausios pirmosios tarybos narių pasitraukė iš aktyvios politikos, atsisakė valdžios. Kodėl vieni liko valdžioje iki šių dienų, kiti ne? To klausėme ir vienų, ir kitų pirmosios tarybos deputatų.
Esantys valdžioje: Tomas Brasas, Kretingos rajono savivaldybės tarybos narys, Kontrolės komiteto pirmininkas, gydytojas:
- 1990-ųjų kovo 11-ąją nusileidau lėktuvu Lietuvoje, keturis mėnesius išbuvęs kursuose Leningrade. Mačiau, kad vyksta Valstybės kūrimasis, negalėjau likti nuošalyje. Kandidatu į tarybą mane iškėlė kolektyvas, pasiūlė sąjūdietė gydytoja Vanda Verbutienė. Turiu 5 mandatus. Praleidau tik vieną tarybos kadenciją, po pirmosios. Tas bereikalingas pirmos tarybos mitingavimas, stumdymasis privertė pasitraukti. To nestabilumo apstu ir šiandieną, o daugiausia jo - Seime. Iš ten tas “švytuokliavimas” nuo vieno krašto į kitą - persiduoda ir savivaldybėms. Kaip buvau krikdemas, taip ir likau, jeigu bus krikdemų ir konservatorių jungtis - neisiu. Tie partiniai turistai demonstruoja nenuoseklumą. Valdžią reikėtų rinkti ne pagal politines partijas, ypač momentines, kurios išdygsta prieš kiekvienus naujus rinkimus, apkvailina žmones. Lietuvoje jau net 38 politines partijas turime. Rajone “švytuokliavimo” reikia kuo mažiau. Todėl reikia džiaugtis, kad turime protingą merą, kuris ir ekonomikoje orientuojasi, ir išklauso kiekvieną žmogų. Aš per 5 kadencijas mačiau ir vėjavaikių, nežinau, kaip būtų buvę... Štai, kad ir dabar yra tokių, kurie ateina sau naudos arba specialiai užsiima destrukcija. Į valdžią reikia eiti. Rajono valdžiai ne politikuoti svarbu, o priimti žmonių daugumai naudingus sprendimus. Nors ne viskas priklauso nuo rajono tarybos valios. Pavyzdžiui, nereikalingos yra ligonių kasos - galėtų būti rajono biudžete eilutė sveikatos apsaugai. Edmundas Jasinskas, tarybos narys, verslininkas:
- Į pirmą tarybą ėjome daugiau idėjos vedini. Po to buvau nusivylęs, nebesibolatiravau. Pirmoji taryba buvo gausi, dirbo neracionaliai. Trūko pinigų, ir tuos pačius naudojant buvo daug populizmo. Skyrė lėšas Darbėnų kultūros namams sutvarkyti ir bereikalingai. Porą kadencijų nebuvau taryboje. Grįžau vėl pajutęs, kad mūsų rajono valdžioje politikavimas nedominuoja, viršų ima ūkinis požiūris į viską. Turiu patirties, žinių spręsti ūkinius klausimus. Yra tarybos darbe ir trūkumų, ir klaidų. Kas gero - dažniausiai nematome, atrodo, kad taip turi būti. Kita vertus, sprendimai turi būti geri visiems, svarbu, kad jie tenkintų daugumą. O gerai ten, kur valdo diktatoriai. Ko žmonės neina į politiką? Nenori “teptis” - kažkokia etiketė politikui užklijuojama. Priimant sprendimą reikia spręsti ir rinktis. Rajono taryba per mažai reguliuoja gyvenimą rajone, nes trūksta savarankiškumo. Štai formuojant savivaldybės biudžetą, daugelis tiek pajamų, tiek išlaidų lėšų būna nuspręstos Seimo, Vyriausybės, o taip neturėtų būti, jeigu būtų tikra savivalda. Nereikalingos apskritys. Pinigai joms išlaikyti galėtų atitekti savivaldybių ūkiui stiprinti, komunalinėms, gatvių tvarkymo, kitoms reikmėms. Povilas Turauskis, tarybos narys, Kaimo reikalų ir ekologijos komiteto pirmininkas, buvęs ūkininkas:
- Buvau vieną kadenciją pasitraukęs, maniau, kad jaunieji geriau tvarkysis. Tačiau Juozas Pelionis meru neišbuvo nė kadencijos, nuvylė ir jį pakeitęs Juozas Šakinis. Pirmoji taryba darė ypač daug klaidų. Stichiškas buvo privatizavimas, per kurį ir Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato pastatas išslydo, o galėjome jame įkurdinti Savivaldybę. Ir viešbutį “Mėguva” praradome. Taryboje buvo nemažai buvusių tarybinių ūkių, kolūkių vadovų, kurie, Sąjūdžio veikiami, bijojo reikštis, o valdžios naujokai neturėjo kompetencijos, kai kurie nesuprato netgi kas yra tas biudžetas. Lyginant pirmąją tarybą su dabartine, ji turėjo daugiau galimybių priimti rajonui naudingų sprendimų. Dabar pagrindinis instrumentas - Savivaldybės biudžetas - iš esmės yra nuleidžiamas iš viršaus, mes čia tik bandome dėl jo ginčytis, o beveik nieko negalime pakeisti. Vietos valdžios rankos šiandieną labiau surištos negu anksčiau. Turime vieną galimybę veikti - ES lėšas, bet kol mes įsivažiuojame, tie pinigai pasibaigia. Pirmoji taryba padarė gerą darbą - pastatė paminklą tikram lietuviui Jurgiui Pabrėžai Kretingoje. Ši - šeštoji - užsimojo pastatyti paminklą Jonui Karoliui Chodkevičiui ir, rodos, kad reikės išeiti iš rajono valdžios. Mane į valdžią veda būdas, ambicijos nors kažką nuveikti kaimui. O pajuokaujant - vis šiokia tokia atrakcija, kartkartėmis reikia nusiskusti, plaukus nusikirpti, o taip tam kaime visiškai užsisklęstumei. Dabartinė taryba panaši į pirmąją, nes irgi labai politizuota, ko nebuvo ankstesnėse. Gal nėra savarankiški, gauna komandas iš savo politinių partijų centrų. Tokių įtarimų kyla dėl Darbo partijos, partijos Tvarka ir teisingumas narių taryboje elgesio. Racionalaus, naudingo rajono žmonėms darbo šioje taryboje mažiau negu ankstesnėse. Virginijus Domarkas, Seimo narys:
- Į pirmą tarybą mane iškėlė mokyklos kolektyvas. Turėjau jų priesakus - išsaugoti mokyklą, rūpintis, kad būtų sutvarkytos vadinamojo lapyno rajono (Kretingos mieste,- aut. past.) gatvės. Mes pirmieji rinkėjams dalinome skrajutes, atspausdintas senu kopijavimo aparatu, dalį rinkiminės agitacijos surašėme atvirukuose. Mano konkurentas buvo sąjūdietis Vytautas Lūža, jis buvo surengęs bado akciją. Tada buvau nepartinis. Dabar nepartinis į valdžią nepakliūsi, tai yra blogai. Lygiuojamės į Europą, kurdami tas partijas, o tam dar nesame subrendę. Dvi rajono tarybos kadencijas praleidau. Po to beveik dvi kadencijas, iki išrenkant į Seimą, buvau tarybos vicemeru. Nesigailiu likęs valdžioje. Man darbas valdžioje daug davė politiniam išprusimui, įvykių suvokimui. Šiandieną galiu nuspėti, kas ir ko siekia norėdamas “prastumti” vieną ar kitą sprendimo projektą, prognozuoti politinių įvykių seką. Seimo rinkimuose, manau, suveiks švytuoklės principas - daugiausia balsų turėtų gauti protesto partijos - Darbo bei Tvarka ir teisingumas. Po rinkimų jos formuos valdžią, kažką pasitelkę iš kairės ar dešinės. Rajono, kaip stabilumo garantą, matau merą Valerijoną Kubilių. Jam pasitraukus, socdemai tokio lyderio nerastų. Tad į šį postą gali ateiti nepatyrę ir “priskaldyti daug malkų”. Tokių pavyzdžių Respublikoje daug, kai nutrūksta investicinių, kitų projektų tęstinumas, nėra naujų projektų. Siekiant rajonui ir jo žmonėms naudos, taryboje yra būtinas stabilumas, kad bent pusė tarybos narių būtų senbūviai. Tas stabilumas leidžia ir to rajono žmonių išrinktam Seimo nariui dirbti ranka rankon su rajono valdžia. Po pirmoskadencijos palikę valdžią: Vaidutis Butkus, Salantų gimnazijos direktorius:
- Esu patriotas nepriklausomybininkas, tačiau kada politinės partijos grumiasi dėl interesų, man yra nepriimtina. Valstybė jiems tampa antraeiliu dalyku. Buvau Salantų sąjūdžio grupės vadas, tačiau kai R.Jakinevičius atvežė ir pristatė kandidatą į Seimą E.Grakauską, dirbusį kažkur Žemės ūkio ministerijoje, supratau, kad kažkas ne taip. Pats bjauriausias žmogus Lietuvoje yra tas, kuris eina apsivilkęs patriotinę vėliavą, kuria prisidengia savo privačius bei grupinius interesus. Dabartinė taryba labai marga. Sunku atskirti, ko siekia - naudos rajono žmonėms, ar sau, partijai. Ar ta kova nėra demonstracinė, dėl politinių dividendų. Tiesos nežinosi. Rajone pirma turi būti ūkininkai, tik po jų - politikai ir politikavimas. Ir pirmoje taryboje reikėjo atrasti tuos žmones, kurie būtų galėję tvarkyti ūkį. Blogai, kad panaikino vietos tarybas. Salantų pirmosios nepriklausomos tarybos pirmininkas buvo R.Leknius. Per tą laikotarpį Salantuose daug buvo padaryta: atidaryta Meno mokykla, baigta statyti užtvanka, iš dalies sutvarkyti nuotekų tinklai. Rajono tarybą reikėtų rinkti ne partiniu, o teritoriniu principu. Aš rimtu politiku nebuvau ir į politiką, valdžią nebegrįšiu. Patriotiškumą turiu. Tai - jausmas. Neįsakysi jam būti ar ne. Jonas Bertužis, verslininkas:
- Netraukia politika, kadangi matau - viskas, kas vyksta, tai - ne man. Esu patenkintas savo gyvenimu be politikos. Buvau Centro sąjungos nariu, kai centristai susijungė su liberalais - pasitraukiau. Turime daug pavyzdžių, kaip dėl šiltesnės kėdės žmonės po penkias partijas pakeičia. Ir įdomiausia - esi vienoje partijoje, esi kritikuojamas, perėjai į kitą - gauni postą, tampi geras. Į pirmą tarybą iškėlė kolektyvas. Buvau išrinktas ir dar vienai kadencijai. Žmonės pasitikėjo, nebuvau pats blogiausias vadovas. Pirmoje taryboje buvo daug politinės įtampos, po Sąjūdžio vėliava susibūrę norėjo tarsi atsikeršyti tiems, kurie buvo anų laikų vadovai, nebūtinai politiniai, ir ūkiniai. Normali rajono taryba turėtų taip dirbti, kad partijos ir politika - jos darbe būtų mažiausiai juntama. Rajone galėtų į valdžią rinkti ne partinius, jie gal būtų vertingesni už tuos partijų sąrašinius. Matome, kokie išlenda - kad pasirodytų, o naudos - jokios. Pirmieji metai buvo blaškymosi. Buvau rajono Agrarinės komisijos pirmininku. Ardė ūkius, stiprių ūkininkų dar nebuvo. Visi galvojo, kad gaus tuos pajus ir praturtės, deja, tai buvo vienadienis džiaugsmas. Buvo tokia politika: kas sukurta kolektyvo - blogai. Taip ir sunaikino tą turtą - fermas, statinius. O tie, kurie statė, žinojo to turto vertę, trūko medžiagų. Ir dabar statantys žino. Kad tik Respublikos vadai proto turėtų, išgirstų žmones iš apačios ir nesimelstų vien pinigams. Bernardas Anužis, Kretingos meno mokyklos direktorius:
- 1990-aisiais tebebuvo kolūkiai, jų pirmininkai sudarė trečdalį tarybos. Iš 45 tarybos narių, Sąjūdžio pažiūras turėjo gal 10-12. Ėję su Sąjūdžiu, negalėjome trauktis į šoną, reikėjo imtis realios valdžios. Mane tarybos pirmininku išrinko ne vien sąjūdiečiai, jų balsų nebūtų užtekę. Balsavo ir kiti, nes buvau nuoseklus ir LDDP atžvilgiu. Tikėjomės tikrai ne to, kad tik man ar mano verslui būtų geriau. Buvome idealistai. Šiandieną nematydamas jokios galimybės tiems idealams skleistis, nematau reikalo grįžti į politiką. Tada man buvo 30 metų. Neturėjau nei aparatinio, nei biurokratinio darbo patirties. Atėję idealistai įkritome į baisias ekonomines reformas - privatizacijos, žemės. Per daug žinau tą virtuvę, nemoku meluoti ir siekti naudos sau ar kokiai partinei grupei. Pajuokaujant, man dar tik 50-imt, keli metai ir į šalies prezidentus galėsiu pretenduoti.
|
|
