|
|
|
Kretingoje užaugusi Kristina Gedminaitė – menininkė, tapytoja, kuri realizmą atrado tik prieš trejus metus, pradėjusi lankyti kursus Vilniaus dailės akademijoje. Ne per seniausiai Kretingos muziejuje buvo atidaryta pirmoji personalinė jos darbų paroda, kuri veiks iki rugsėjo 6 dienos. „Ši paroda yra mano pirma asmeninė tapybos darbų paroda, nes anksčiau teko dalyvauti tik jungtinėse parodose. Joje eksponuojami paveikslai, nutapyti per paskutinius 3 metus“, – akcentavo kraštietė. – Kas sieja šiuos darbus? – menininkės paklausė „Pajūrio naujienos“. – Parodoje dominuoja trys pagrindinės temos – knygos, baletas ir vaikų portretai. Paveikslų su knyga tema gimė prasidėjus pandemijai ir karantinui. Kuomet užsidarė sienos, man knyga atrodė kaip langas į pasaulį – ji suteikia galimybę keliauti. Tikiu, kad daugelis žmonių šiuo laikotarpiu atrado vienatvę, buvimą su savimi, knygas ir skaitymą iš naujo. Man pats knygos skaitymas yra lyg ritualas, kuriame privalomi du dalykai – vienatvė ir knyga. – Kaip gimsta idėjos paveikslams? – Idėja dažniausiai gimsta netikėtai. Jos negaliu racionaliai sugalvoti. Yra svarbu išsaugoti tą gimusią idėją ir jos „nepamesti“. Ne visos idėjos virsta paveikslais. Dažnai sulaukiu atsiliepimų, kad mano paveikslai skleidžia ramybę, švelnumą, meilę. Mane tai labai džiugina, nes, jei žmogus, žiūrėdamas į paveikslą, pajaučia bent kokią emociją, vadinasi, paveikslas yra paveikus. O menininko siekis ir yra sugebėti perteikti jausmą per potėpius, spalvas, formas. – Kiek laiko trunka nutapyti vieną paveikslą? – Kadangi esu realizmo atstovė, ir dauguma mano paveikslų yra didelio formato, tad mano darbams gimti reikia laiko. Vidutiniškai vieną paveikslą trunka nutapyti apie 2 mėnesius. Žinoma, mažo formato paveikslai „gimsta“ daug greičiau.
– Kada pradėjote tapyti, susižavėjote menu? – Piešti, tapyti pradėjau dar vaikystėje. Kiek save pamenu, nuo pirmų klasių mano piešinius vis kur nors eksponuodavo, nors papildomai piešimo pamokų nelankiau. Taip pat teko dalyvauti ir konkursuose. Visuomet buvau arti visų menų – piešiau, muzikavau. Esu baigusi meno mokyklą, smuiko specialybę. Tačiau piešimą buvau apleidusi daug metų ir tapyti vėl pradėjau maždaug prieš 6 metus. O prieš kelerius metus, pradėjusi lankyti tapybos kursus Klasikinio realizmo ateljė (VDA) ir susipažinusi su akademiniu piešimu, pradėjau siekti meistrystės tapyboje. Galima išmokti tiksliai nutapyti rankas, bet nutapyti ir gerai, ir taip, kad jos žiūrovui suteiktų emociją, jau, manau, yra meistrystė. Žinoma, jos mokytis teks visą gyvenimą, bet mane tai ir traukia tapyboje – čia niekada nėra galutinio tikslo, visada siekiama sukurti vis geriau. – Kokią tapybos techniką naudojate? – Tapau aliejumi ant drobės. Mano tapyba yra daugiasluoksnė. Tapau figūratyviniu ir portretiniu žanru. – Kodėl parodai pasirinkta vieta yra būtent Kretinga, Kretingos muziejus? – Kretinga yra mano gimtasis miestas. Surengti mano darbų personalinę parodą inicijavo Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė. O kadangi esu užaugusi šalia muziejaus, tad ši paroda man lyg paroda „namie“. Labai dėl to džiaugiuosi. – Dažnai tapote pažįstamus žmones. O kiti paveikslai? Ar kiekvienas žmogus paveiksle turi savo prototipą? – Savo kūryboje žmogaus figūrą naudoju kaip įrankį sukurti emocijai, nuotaikai. Nesiekiu, kad žmogus būtų suasmenintas ir turėtų vardą. Žmogus mano paveiksluose dažniausiai yra tiesiog figūra ir nebūtinai pagrindinis veikėjas visame paveiksle. Tačiau tapydama portretus stengiuosi perteikti asmenybės bruožus. Man pačiai mėgstamiausias yra mano senelio Antano portretas, kuriame norėjau parodyti jo stiprų charakterį ir stiprią valią. Vaikų portretuose dažniausiai stengiuosi parodyti jų smalsumą pasauliui. Mane labai žavi jų tyros ir nuoširdžios emocijos. – Kaip gimsta Jūsų paveikslai? Ar tapote iš nuotraukų, atminties, o gal kažkieno net prašote pozuoti? – Iš atminties būtų gan sunku tapyti realiai. Kartais tapau gyvai, tačiau dažniausiai dalį siužeto tapau iš nuotraukų. Stengiuosi nuotraukų neperpiešti, o naudoti jas tik kaip mūzą būsimam paveikslui. Pavyzdžiui, vienas paveikslas gali būti sukurtas naudojant keletą nuotraukų, iš kurių panaudojamos tik kelios detalės. Kai gimsta idėja ar kažkoks vaizdinys galvoje, tuomet sukuriu siužetą artimą tai idėjai ir jį nufotografuoju. Po to sukuriamas spalvinis ir kompozicinis etiudas ant mažo formato drobės ar tiesiog nupiešiama. Ir tik tuomet pereinama prie didelio formato paveikslo tapymo. Ateity norėčiau kuo daugiau tapyti gyvai. – Kokie planai po šios parodos? Gal esate nusižiūrėjusi vietą, kurioje norėtumėte pamatyti kabančius savo darbus? – Po šios parodos dar norėčiau surengti parodą Kaune arba Vilniuje. Taip pat esu gavusi kvietimų iš užsienio galerijų, tad ateity norėčiau darbus eksponuoti ir už Lietuvos ribų. Kalbant kūrybine prasme, tai ateity norėtųsi sukurti sudėtingesnių darbų, kurie žiūrovą verstų kelti klausimus, naudoti kūryboje daugiau metaforų. Paskutinius porą metų, susipažinusi su realizmu, buvau susikoncentravusi ties meistryste ir šie mano visi darbai yra ganėtinai emociškai lengvi, juose daugiausia dominuoja estetika, grožis.
Ieva RADZEVIČIŪTĖ
Vilniaus universiteto studentė
|
|
