Pajūrio naujienos
Help
2021 Gegužė
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną8°C debesuotumas 22 %
Naktį4°C debesuotumas 18 %
Apklausa

Ar iškeisite automobilį į nemokamą visuomeninį transportą Kretingos mieste?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Dievas nori švęsti kartu su mumis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Pirmas puslapis
  • 2021-04-02
Kretingos katalikų parapijos klebonas brolis Juozapas Marija Žukauskas sakė, kad Velykos – tarsi takoskyra, kai žmoguje numiršta kažkas sena, tai, kas jį žlugdo, ir užgimsta nauja, kas pakylėja Dievo link.

Nors ir žinome, kad Velykos – svarbi šventė, Prisikėlimas, tačiau dažnam ji prilygsta vaišių stalui ir papildomai išeiginei dienai. Kas yra tikrosios Velykos ir kas jose svarbiausia, kaip jas pasitikti, kai gyvename atskirties ir nerimo metu? Ar kiaušinis – būtinas Velykų stalo simbolis? Apie visa tai – pokalbis su Kretingos katalikų parapijos klebonu Juozapu Marija Žukausku.

– Paaiškinkite, kodėl Velykos yra svarbiausias krikščionių gyvenimo akcentas, kurį švenčiame?

– Velykos yra reikšmingiausios todėl, kad tai – Atpirkimo ir susitaikymo su Dievu šventė. Dažnam atrodo, kad už Velykas svarbesnės yra Kalėdos, kai švenčiame Jėzaus gimimą. Tačiau esminis krikščionių tikėjimo momentas yra Atpirkimas, kai Jėzus ant kryžiaus sutaiko žemę ir dangų.

Bažnyčiose šešias savaites iki Velykų vyksta pasirengimas, kad galėtume išgyventi Atpirkimo istoriją ir susitaikyti su Dievu. Skaitomi Šventojo Rašto skaitiniai nuo pat pasaulio sukūrimo ir tvano, jie veda per įvykius, žmones. Žmonija po Ievos ir Adomo nuopuolio turi sužeistą prigimtį ir įvairiais būdais, savo jėgomis bando iš naujo atkurti santykį su Dievu ir užvaldyti pasaulį – visas Senasis Testamentas tai liudija. Tie bandymai vėl užsibaigia nuodėmėmis, žmonijos kataklizmais, ir galiausiai žmonės pradeda šauktis Mesijo: „Ateik išgelbėti mūsų.“

Ir ne tik prieš du tūkstančius metų, bet ir šiandien žmonės šaukiasi Dievo pagalbos: savo nuopuoliuose, klystkeliuose, išbandymuose, skausmuose. Jie laukia Jėzaus, kad šis ateitų ir pripildytų jų gyvenimus šviesos.

– Yra sakoma, kad iš Dievo žmonės nesišaipo sunkios ligos ir mirties patale, kalėjimuose ar išgyvendami tirštą vidinę tamsą. Tačiau dažniausiai ir suranda Dievą būtent tokiomis išbandymų akimirkomis. Ką manote Jūs?

– Nelaimėse labiausiai suvokiame savo silpnumą. Bet Dievas nesiekia žmogaus silpnumo, nelaimių. Juk kai sukūrė pasaulį ir leido jį valdyti žmonėms, Jis džiaugėsi jų pasiekimais. Dievas visada džiaugiasi, kai mes džiaugiamės, ir ištiesia ranką, kai mums sunku, lyg sakytų – ateinu pas tave. Kai žmogus priima Dievo pagalbą, auga jo suvokimas ir dėkingumas. Jis nebegali būti abejingas, taip pat, kaip nuolatos patiriant kito žmogaus pagalbą.

Per Velykas ir švenčiame prigimtinį Dievo žmogiškumą: Jėzus prisiėmė žmogaus pavidalą, kad suprastų jo prigimtį, vargus ir sunkumus. Kiek visokių išbandymų patyrė Jėzus ir jo šeima: jis gimė pačioje vargingiausioje vietoje, tvarte, jo šeima nuo persekiojimų bėgo į Egiptą. Galop – Jėzus mirė ant kryžiaus – taip, kaip buvo baudžiami nusikaltėliai.

Nuodėmės kaina – mirtis, nes per nuodėmę atsiskyrėme nuo Dievo. Kiekvienas atsiskyrimas tolygus mirčiai. Bet Jėzus prisiėmė visų mūsų nuodėmes ir mirė už mus visiems laikams. Jėzus pasakė: mano vieno mirties užtenka. Dėl mūsų Dievas į žemę atsiuntė savo sūnų, kad kiekvienam iš mūsų įrodytų: esi vertas, esi mylimas, ir dėl tavęs aš nepagailėjau savo sūnaus.

Ir Velykas Dievas nori švęsti kartu su mumis.

– Kaip šiandien žmogus turėtų pasiruošti Velykoms, kai bažnyčių lankymas apribotas? O ir šiaip, kaip kuo tikriau joms pasiruošti?

– Kiekvienos Velykos yra mirties ir gyvybės takoskyra. Kad ir ką bedarytume, esame linkę į nuodėmes. Todėl mums nuolatos reikia Dievo pagalbos.

Žmogus turi numirti savo nuodėmėms ir išgyventi pradžią: kažkas sena jame turi numirti ir nauja atgimti. Žmogus turi pažiūrėti, kas šeimoje žlugdo santykius, kas žudo jo asmeninę laimę. Jis turi perkratyti, pasitikrinti ir atsisakyti to senojo. Galbūt ne vienąsyk bandžiau, ir tai nėra lengva – kažkam atsisakyti priklausomybių, pataisyti santykius šeimoje, darbe. Palikti tai ir ateiti pas Jėzų. Tai ir yra tikrasis Prisikėlimas.

– Kaip Velykas švęsdavote savo vaikystėje? Gal ir Jums pačiam teko giliai išgyventi Prisikėlimo virsmą?

– Vaikystėje buvau netikintis, bet mano močiutė – tikinti. Ji sukviesdavo per Velykas visus, namai kvepėdavo pyragaičiais, margindavome ir ridendavome margučius. Močiutė gal ir pagalvodavo – vaikai nepažįsta Dievo. Bet mums – begalės džiaugsmo. Ir gerai, nes svarbiausia – kartu švęsti gyvenimą, o su laiku viskas ateina savaime.

Dievas į mano gyvenimą irgi pasibeldė netikėtai. Buvau skautas, ir devintoje klasėje, vasaros stovyklos metu, patyriau stiprią akies traumą. Gydytojai sakė, kad ta akimi nebematysiu. Ligoninėje pakliuvo straipsnių, susidūriau su žmonėmis, kurie kalbėjo apie Dievą ir meldėsi uždėję rankas. Įvyko daugiau, negu gydytojai žadėjo. Suvokiau, kad pasaulyje yra daug nematomų dalykų.

– Ar būtina per Velykas sėsti švęsti prie stalo, ar margintas kiaušinis – svarbus simbolis?

– Stalas ir žmonės aplink jį yra labai svarbus bendrystės požymis. Kristus su savo mokiniais per Paskutinę vakarienę taip pat užstalėje šventė Paschą, skirtą paminėti žydų tautos išėjimą iš Egipto vergovės ir atėjimą į Pažadėtąją žemę. Mes, krikščionys, taip švenčiame išėjimą iš nuodėmės vergovės. Beje, ir kiekvienas šv. Mišias taip pat švenčiame prie altoriaus stalo.

Pačiam keista, kad tik prieš 10 metų sužinojau tikrąją kiaušinių marginimo prasmę. Besilankant Jeruzalėje, Šv. Magdalenos moterų ortodoksių vienuolyne, pamačiau paveikslą, kur pavaizduota Marija Magdalietė, rankoje laikanti raudoną kiaušinį. Pasirodo, Marija Magdalietė, pirmoji atradusi tuščią Jėzaus kapą, buvo patekusi į imperatoriaus rūmus pasakoti jam apie Jėzaus prisikėlimą. Imperatorius kaip tik pusryčiavo. Jis sako: visa tai pasaka, greičiau šis kiaušinis taps raudonas, negu aš patikėsiu tavimi. Marija Magdalietė paėmė iš jo rankų kiaušinį, ir šis išsyk paraudonavo.

Pagal seną tradiciją žmonės iš pradžių kiaušinius dažė tik raudonai, o vėliau pradėjo įvairiai marginti.

– Kaip, ribojant žmonių judėjimą, bus švenčiamos šv. Velykos ir Didžioji savaitė mūsų parapijoje?

– Pirmiausia norėčiau priminti, kad Bažnyčios Vyresnybė ir pats Popiežius kviečia švęsti per atstumą, visa tai prilygsta tikram dalyvavimui šv. Mišiose, o priimti šventąją Komuniją galima ir bet kurią paprastą dieną. Mes taip pat transliuosime internetu visų šių dienų liturgiją.

Tų, kurie pasiskiepiję ar persirgę, laukiame tiesiogiai dalyvaujant šv. Mišiose. Didįjį ketvirtadienį 18 val. švęsime Eucharistijos įsteigimą. Didįjį penktadienį nuo 15 val. (pagal Šv. Raštą 9 val. Jėzus mirė ant kryžiaus, šis laikas atitinka mūsiškį 15 val.) bus einamas Kryžiaus kelias, prisimenant Jėzaus kančią, o 18 val. bus Kryžiaus išaukštinimas. Tai vienintelė diena visame krikščioniškame pasaulyje, kai nevyksta šv. Mišios.

Didįjį šeštadienį 21 val. švęsime žiburių liturgiją: bus skaitoma daug Šv. Rašto ištraukų, pradedant nuo pasaulio sukūrimo iki Prisikėlimo. Sekmadienio rytą – Tuščio kapo atradimas, kai Marija Magdalietė, dar saulei nepatekėjus, atėjo ir rado nuritintą akmenį ir tuščią kapą. Todėl ir mes stengiamės Prisikėlimo šv. Mišias švęsti kuo anksčiau – nuo 7 val. ryto, pradedant jas prie stilizuoto Kristaus kapo, įrengto prie Šv. Pranciškaus altoriaus.

– Ko palinkėtumėt kretingiškiams per šias, jau antras karantino sąlygomis švenčiamas, Velykas?

– Svarbiausia, kad rastume laiko susėsti prie stalo. Mūsų velykinis stalas bus apribotas atstumų, bet linkiu, kad mus vienytų širdies ir maldos vienybė. Kad nepamirštume, jog Dievas visus mus myli, laimina ir dovanoja mums gyvenimą. Jėzaus mokiniams po jo mirties irgi atrodė, kad užklupo tragedija, įvyko pasaulio pabaiga. Bet viskas praėjo. Ir žvelgdami atgal, nepamirškite padėkoti žmonėms, kurie buvo jūsų gyvenime ir nuolatos yra šalia.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas