Po karantino – muziejaus staigmena lankytojams

Kretingos muziejaus muziejininkė Dalia Padriezienė pristatė restauruotą XIX a. dvarų kultūrai būdingą eksponatą – sieninį kilimą.

Po karantino šią savaitę duris atvėrė Kretingos muziejus, o muziejininkai lankytojams pateikė staigmeną: vienoje pirmųjų ekspozicijos salių – grafo Juozapo Tiškevičiaus bibliotekoje – pirmąkart ant sienos iškabintas iš Prano Gudyno restauravimo centro sugrįžęs žakardinis kilimas, jo autoriaus pavadintas „Šaunusis riteris Maksimiljanas grįžta iš Orley miesto“.

Kilimus dovanojo geradarė

Kretingos muziejaus direktorės pavaduotoja–vyriausioji fondų saugotoja Dalia Padriezienė pasakojo, kad tai – vienas iš dviejų 2016 m. klaipėdietės Tatjanos Bogdanovos muziejui, kurio puoselėjama dvaro kultūra ji liko sužavėta, padovanotų kilimų.

Šie žakardo technika nežinomų meistrų išausti puošnūs kilimai sudaro diptiką: vienas jų pasakoja, kaip riteris Maksimiljanas atvyksta į Orley miestą, o pastarasis, jau restauruotas, – kaip riteris grįžta iš šio miesto. Abiejų sieninių paveikslų-gobelenų apačioje išausti jų pavadinimai.

„Gobelenus atvežusi mecenatė pasakojo, kad juos dar sovietmečiu ji pirko Sankt Peterburge iš vertybių kolekcininko ir laikė savo namų rūsyje, kur per laiką jie dar labiau nukentėjo. Kilimai buvo stipriai sunykę: atrodė neišvaizdūs, nublukę, siūlai sutrūkinėję, ypač nukentėjęs – jau kabantis ekspozicijoje“, – pasakojo muziejininkė.

Kadangi panašių eksponatų Kretingos muziejus ligi tol neturėjo, todėl buvo nuspręsta kilimus restauruoti. 2017-aisiais eksponatai buvo išvežti į Vilnių, kur Lietuvos dailės akademijos profesorė Ieva Kuizinienė ir P. Gudyno restauravimo centro ekspertė Dalia Valujevičienė, apžiūrėjusios audinius, konstatavo, kad tai – nežinomų XIX a. Vakarų Europos dirbtuvių meistrų darbai.

Muziejaus eksponatų prižiūrėtojas Jurgis Kubilinskas sakė mielai pasitinkantis svečius ir kviečiantis juos kuo dažniau čia užsukti.

Atkurti stipriai sunykę

Atlikus morfologinius ir mikrocheminius tyrimus, tikėtina, kad audinio idėjos buvo įkvėptos XVI a. pirmos pusės dailininko Bernardo van Orley (1488–1541) kartonų ar jų vėlesnių kopijų, skirtų didiko Maksimiljano medžioklės serijai.

„Reikėjo matyti, kaip restauratorės kruopščiai adata kaišiojo siūlelius po vieną, siuvinėjo trūkstamas detales. Abu kilimai kažkada kabėjo stipriai saulės apšviestoje patalpoje, dažyti jie buvo ne natūraliais, o tuomet Vakarų Europoje jau išrastais cheminiais dažais. Specialistės patarė kilimus ir muziejuje saugoti nuo ryškios šviesos, todėl ekspozicijoje jiems parinkta vieta, kurios saulė beveik nepasiekia – abipus įėjimo į grafo biblioteką“, – tikino muziejininkė.

Restauravimo darbai vyko etapais: jie buvo atlikti iš Kultūros ministerijos ir Kretingos rajono savivaldybės biudžeto lėšų, jiems skirta 8,3 tūkst. Eur.

Antroji diptiko dalis „Šaunusis riteris Maksimiljanas atvyksta į Orley miestą“ iš restauravimo dirbtuvių turėtų sugrįžti šį birželį.

Mažioji lankytoja Ugnė ypač džiaugėsi pagaliau galėjusi aplankyti Žiemos sodo gyvūnus.

Restauruos ir grafo kardą

„Iš anksto žinojome, kur kabinsime sieninį kilimą, nes gobelenai būdingi dvarų kultūrai, o šis atitinka būtent tą laikmetį, kada dvarą valdė grafai Tiškevičiai. Daugelio dvaro interjero detalių nepavyko išsaugoti, jos buvo išgrobstytos ar sunaikintos. Didžioji dalis eksponatų pas mus atkeliavo iš Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus dvaro. Autentiškų Kretingos grafų Tiškevičių šeimos eksponatų taip pat likę nedaug, tarp jų – pernai ir užpernai atkurti asmeniniai daiktai: šaukštai, taurės, krikštynų kryželis, grafienės Sofijos dienoraštis“, – pasakojo D. Padriezienė.

Sonata Janulienė su dukra Ugne sakė kasmet net po kelis sykius apsilankanti Kretingos muziejuje, o šįkart labai nekantravo pabuvoti Žiemos sode.

Jos žodžiais, tuo pat metu, kaip ir kilimai, į P. Gudyno restauravimo centro dirbtuves buvo išvežtas ir grafo J. Tiškevičiaus įkapėse, atvėrus postamentus senųjų kapinių koplyčioje, aptiktas kardas. Iš pradžių Kalvystės muziejaus meistras Dionyzas Varkalis nuvalė rūdis, sutvirtino jo detales. Prie kardo taip pat buvo kariškas puošybos elementas – kutas iš vielinių sidabro siūlų.

„Įkapėse dar buvo du unikalūs vainikai: restauratoriai net išsižiojo iš nuostabos – lapeliai trapūs, unikalūs, išlankstyti iš skardos, o gėlių žiedai – iš keramikos. Muziejaus planuose – atkurti bent vieną geresnės būklės šių vainikų. Šiemet tikimės, kad specialistai restauruos kardą ir jį galėsime eksponuoti šalia Juozapo Tiškevičiaus portreto“, – džiaugėsi D. Padriezienė.

Rūpėjo, kaip laikosi gyvūnai

Jos žodžiais, karantinas pristabdė muziejaus planus – kasmet iš Savivaldybės biudžeto būdavo skiriama po 1 tūkst. Eur specialiųjų lėšų restauravimo darbams, tačiau šiemet tam neskirta nė cento. Kelis karantino mėnesius muziejuje nebuvo lankytojų, tad patys užsidirbti lėšų negalėjo.

Tačiau muziejininkai nesėdėjo sudėję rankų – ruošiama paroda „Užmirštų daiktų istorijos“, o neužilgo prasidės ir Žiemos sodo renovacija.

Eksponatų prižiūrėtojas Jurgis Kubilinskas pasakojo, kad vieni pirmųjų muziejaus lankytojų trečiadienį buvę šeimos su vaikais: „Labai džiaugėsi, kad jau gali kažkur išeiti pasižmonėti, sakė, kad karantinas juos paveikęs emociškai, tad norėjosi atsigauti muziejaus erdvėse, Žiemos sodo žalumoje. O mes sakėme: dažniau ateikite ir sukursime jums gerą nuotaiką.“

Kretingoje besikurianti vilnietė Sonata Janulienė su 7-mete dukra Ugne sakė kasmet po kelis kartus aplankanti muziejų, ypač – Žiemos sodą, ir svečius čia atsivežanti. Dabar tik pirmąkart abi apžiūrėjusios ekspozicijas Vandens malūne ir Ūkvedžio name.

„Man labai svarbu su vaiku turiningai leisti laiką, skatinti jos pažinimą“, – tvirtino S. Janulienė, o mažoji Ugnė nekantravo papildyti, kad mėgstanti gyvūnus, ir jai labai rūpėję, kaip per karantiną Žiemos sode gyvenę jos išsiilgti vėžliai, egzotiniai karpiai ir papūgos.

• Rašyti komentarą (0)