Nėriniais ir mezginiais išdabintos lėles

Kurti rūbų kolekciją lėlėms Rimą Ilginytę–Daukantienę paskatino noras papuošti dukterį Teresę ir jos mylimas lėles.

Rūbai lėlėms sukurti iš to, kas likę rankdarbių krepšyje.

Kretingos rajono kultūros centro renginių vedėjos Aušrinės Zulumskytės paskatinta Doviluose Klaipėdos rajone gyvenanti rankdarbių kūrėja 47-erių Rima Ilginytė-Daukantienė surengė lėlių drabužių parodą, kuri kol kas pristatoma virtualiai. Tačiau pasibaigus karantinui parodos lankytojai galės modelius ir gyvai akimis „pačiupinėti“.

Nuo mažens mezganti, nerianti ir siuvanti – iš pradžių savo lėlėms, nes vaikystėje nebuvę, kuo jų papuošti, o po to rūbus sau, R. Ilginytė-Daukantienė ta linkme pasirinko ir profesiją – ji tapo siuvėja modeliuotoja. Moteris pasakojo, kad vėl sugrįžti prie lėlių puošybos ją tik prieš pat praėjusias Kalėdas paskatino 3-metė duktė Teresė.

„Apmezgiau ir apnėriau dukterį, o ši kažkaip netikėtai paprašė, kad papuoščiau ir jos lėlytes. Tad iš visokių siūlgalių ėmiau megzti, nerti sukneles, kostiumėlius, sijonus, palaidines. Mezgu tol, kol sumezgu iki centimetro, – kiek siūlų, toks ir gaminys. Visos modelių idėjos ateina savaime bemezgant, iš pajautimo, rūbams iš anksto nesiruošiu jokių iškarpų. Kuo geresni siūlai, tuo kokybiškesnis rūbas. Jis turi būti ne tik estetiškas, bet ir patogus – su sagomis, kad vaikas galėtų lėlytę be vargo aprengti, nurengti“, – kalbėjo mezgėja.

Ir taip bepuošiant dukters lėles nė pati nepastebėjo, kaip susikaupė keliasdešimt rūbų modelių kolekcija. Dabar, atviravo pašnekovė, tai jau tampa savitu pomėgiu: „Jeigu gerai sekasi, pasidaro pačiai įdomu – mezginys įtraukia, žiūrėk, ir ligi 3-jų nakties prie jo prasėdi“, – juokėsi R. Ilginytė-Daukantienė.

Ir dar – lėlės turi savotišką magišką trauką: moteris taip pat pradėjo domėtis jomis, jų modeliais, gamintojais ir istorija.

Nors R. Ilginytė-Daukantienė, be mezginių ir nėrinių, kuriais, tikino, puošianti tik savo šeimą ir artimuosius, dar – paprašyta draugų, ji taip pat siuva rankines, dažnai iš panaudotų suplyšusių džinsų, tarsi prikeldama gaminį antram gyvenimui, ir taip laikosi ekologinės sampratos. Ji dar meniškai raižo ir dekoruoja velykinius kiaušinius. Šių rankdarbių parodą taip pat ketinama pristatyti Kretingos rajono žiūrovams.

Tačiau moteris savęs menininke ar tautodailininke nelaiko, nes neturi, o ir nesiekia šio statuso. „Ką darau, darau tik dėl savęs, nuo nieko nenoriu priklausyti. Esu reikli ir atsakinga: jeigu daryčiau kitam, labai stresuočiau – ar įtikau, ar žmogus patenkintas mano darbu“, – savo įsitikinimu pasidalijo kūrėja.

Pašnekovės manymu, lietuvės moterys yra labai kūrybingos, tik rankdarbiams vis laiko pritrūksta, o ir lūžtančios nuo pasiūlos lentynos, internetinės parduotuvės neskatina stengtis.

Pasak A. Zulumskytės, kuri yra R. Ilginytės-Daukantienės giminaitė, kūrybiškumą ji paveldėjo iš savo motinos Teresės Ilginienės, kuri taip pat nuostabiai mezga. „Mano teta – auksinių rankų žmogus, visą gyvenimą mezgė, nėrė, siuvo. Sukurti tautinio paveldo gaminių – riešinių, kojinių, pirštinių – nesyk jos prašė įvairūs liaudies ansambliai. Tačiau abi dėl savo užsispyrusio žemaitiško būdo neturi oficialaus liaudies kūrėjo statuso“, – apie giminės auksarankes kalbėjo A. Zulumskytė.

• Rašyti komentarą (0)