Auginti žąsis – ir paprasta, ir įdomu

Ūkininkas Kęstutis Paulauskas iki Kalėdų kasmet užaugina pulką baltųjų žąsų.

„Vaka vaka vaka vaka!..“ – žemaitiška greitakalbe pašaukė už Jokūbavo, Baukštininkų kaime, žąsis auginantis Kęstutis Paulauskas, ir jį bemat apspito koks 20 į pulką susitelkusių sniego baltumo gageklių: gal kopūstlapį ar kitą skanėstą iš šeimininko rankų papildomai gaus?

Vadina vaikais

„Bet nemanykit, kad jos visus žmones taip gražiai ir sutinka! Žąsys yra kaip šunys: savą pripažįsta, ant svetimo loja“, – juokėsi Kęstutis.

Pasirodo, šie paukščiai nemėgsta ne tik svetimų, bet ir vaikų. Mažasis Paulauskų sūnus keturmetis Kristupas arba dukros jaunėlė Rugilė su vyresne sese Gabriele nė prie tvoros priartėti negali – tuoj piktai šnypščia, protestuoja, rodos, puls. O prieš porą metų ir pačias žąsis į teritoriją įsmukusi lapė užpuolė: vieną beveik mirtinai sudraskė, kitas tris sužalojo. „Pasimokiau tada: reikėjo užtaisyti skylę tvoroj, aš ją mačiau, bet palikau“, – prisipažino pašnekovas.

Auginti žąsis, anot jo, – nėra sunku, o stebėti jų gyvenimą – įdomu: pagal žmogaus balsą iš tolo atskiria savo šeimininkus, be to, puikiausiai „susišneka“, garsais kaskart atsiliepia į dangumi praskrendančių gentainių arba gulbių klyksmus.

Kasmet vasarą, tiksliau birželį, Kęstutis su žmona Asta važiuoja į Rietavą ir turguje nusiperka po kelias dešimtis trijų savaičių amžiaus jaukių žąsiukų, kuriuos meiliai vadina vaikais, nes jie ir tebėra dar vaikai. Brandą žąsys pasiekia sulaukusios 6 mėnesių, tuomet jų svoris būna ir 3, ir 4, ir 5, o kartais – ir 7 ar 8 kilogramai.

Prieš vežant parduoti, namuose užverda nelengvas darbas: nukirsdintas žąsis peša visa šeima, kaip pašnekovas juokavo, – susitarę, kas paims už sparno, kas už kojos, o kas – už papilvės. Šiokiomis dienomis užtenka paruošti porą trejetą žąsų, tačiau prieš didžiąsias metų šventes – ir po dešimt iškart.

Savo šventinio stalo A. ir K. Paulauskai be orkaitėje iškeptos sultingos žąsies taip pat neįsivaizduoja. Tik porą dienų prieš kepant būtinai palaiko marinate su kmynais, česnakais, pipirais ir kitais mėgstamais prieskoniais, po to į paukštį prikemša daug obuolių, abrikosų, dar prideda razinų ir dvi valandas čirškina.

Asta Paulauskienė atviravo sultinio bei kitų patiekalų iš žąsienos savo šeimai pagaminanti ne tik per šventes.

Be keptos žąsies šventė – ne šventė

Paukščiai buvo Kęstučio idėja, kuriai moteris pritarė. Po 30 ar 50 vištų dedeklių jiedu ir taip nuo seno laikė. O kadangi erdvioje sodyboje vietos – pakankamai, pagalvojo, kodėl nepabandžius ūkį paįvairinti dar ir antimis. Bet antys nelabai pasiteisino, retą pirkėją domino, retas kuris pirko. Tada Paulauskai įsigijo 10 pilkųjų žąsų. Bet ir iš tų menka nauda tebuvo, anot Kęstučio, daug kaulų, o mėsos – mažai. „Baltosios žąsys – visai kas kita, tai priešingybė pilkosioms!“ – patenkintas šeimininkas.

Sodrios žolės plačiame aptvare – sočiai, bulvių, kopūstų, burokų, morkų, žirnių, kviečių, miežių, avižų pašarams pirkti taip pat nereikia, visko šeima užsiaugina pati, dar ir grūdus pati susimala gretimame kaime gyvenančio Kęstučio tėvo malūne. Užtat, kai kas nors pašneka, jog, rudenį, nuėmę derlių, ūkininkai gali atsipūsti, K. Paulauskas paprieštarauja – jam darbų ir per žiemą apstu: bulves perrinkti, kopūstus valyti, žąsis pešti, turgun vežti, parduoti – tik spėk.

Paukštininkyste Paulauskai verčiasi 5-erius metus, tačiau kainos, sakė, neužkėlę – kokia buvo nuo „lito laikų“, tokia tebėra ir šiandien – prašo 8 eurų už kilogramą.

Savo mamos žemėje gyvenimą kuriantis, namą be jokių banko paskolų pasistatyti sugebėjęs K. Paulauskas atviravo, jog, kaip dauguma jaunimo, taip pat vos nepakėlęs sparnų į užsienį.

„Buvo tokių minčių. Draugai, pažįstami, tarsi vieni kitus paragindami, ruošėsi, kai kurie išvažiavo, kiti, užsidirbę pinigų, grįžo. Svarstėm visokias galimybes ir mudu su Asta, bet taip ir užsilikom. Gal ir gerai?“ – retoriškai klausė Kęstutis.

• Rašyti komentarą (6)