Pajūrio naujienos
Help
2021 Liepa
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Orų prognozė
Dieną22°C debesuotumas 5 %
Naktį18°C debesuotumas 2 %
Komentarų topas
Muziejininkas Juozas Mickevičius. Nežinomo dailininko tapytas paveikslas, kurį J. Mickevičiui dovanojo kolegos muziejininkai 1973 m.

Bajorų Mickevičių giminės herbas „Nalenč“ iš Juozo Mickevičiaus asmeninio archyvo.

Šiemet minime Kretingos rajono Garbės piliečio, Žemaitijos praeities ir kultūros tyrinėtojo, muziejininko Juozo Mickevičiaus 120-ąsias gimimo metines. Brandžiausius savo gyvenimo metus jis paskyrė Kretingos kraštotyros muziejui. Jo pastangomis svariai pasipildė muziejiniai rinkiniai, o pats muziejus buvo išsaugotas Kretingoje ir perkeltas į restauruoti pradėtas vienuolyno patalpas.

Juozas Mickevičius gimė 1900 m. rugpjūčio 27 d. bajoro Petro Povilo Mickevičiaus ir Onos Každailaitės šeimoje, Platelių valsčiaus Mačiūkių kaimo Pamedžių vienkiemyje. Į šį kraštą bajorai Mickevičiai atsikėlė XIX a. viduryje nuo Nevėžio ir kildino save iš tos pačios giminės šakos, iš kurios kilo garsusis poetas Adomas Mickevičius.

Dar vaikystėje susidomėjęs gimtinės senove, besimokydamas Plungės gimnazijoje jis pradėjo rašyti kraštotyros rašinius, rinkti duomenis apie Platelių apylinkių kultūros paminklus. Keli jo rašiniai 1926–1927 m. buvo išspausdinti Lietuvos šaulių sąjungos leidinyje „Trimitas“. Tai paskatino jaunuolį toliau domėtis praeitimi ir įstoti į Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame ėmėsi studijuoti istoriją.

Jo kraštotyros darbais susidomėjo Šiaulių kraštotyros draugijos žurnalo „Gimtasai kraštas“ redaktorius ir „Aušros“ muziejaus įkūrėjas Peliksas Bugailiškis, 1936 m. vasarą aplankęs jaunuolį gimtinėje ir įtraukęs į draugijos veiklą. Studijų metais J. Mickevičius parašė išsamius mokslinius darbus apie 1863 m. sukilimą Žemaitijoje, žemaičių pirtis, durpių gaminimą, Platelių apylinkių geografinę ir istorinę praeitį, surinko ir paskelbė daug tautosakinės medžiagos apie kalendorines žemaičių šventes. Baigęs studijas ir pasirinkęs mokytojo kelią, Šilalės ir Laukuvos gimnazijose mokė vaikus istorijos, skatino juos domėtis gimtųjų apylinkių praeitimi ir kultūros paveldu, užrašinėti tautosaką.

Aktyvi kraštotyrinė veikla ir dalykiškas bendradarbiavimas su Šiaulių kraštotyros draugija ir „Aušros“ muziejumi paskatino J. Mickevičių tapti profesionaliu muziejininku. „Po karo nutariau atsidėti vien muziejiniam darbui: rinkti nykstančius kilnojamus kultūros paminklus ir menines vertybes, saugoti, fiksuoti ir moksliškai tyrinėti nekilnojamus kultūros paminklus“, – rašo jis autobiografijoje. Muziejininko karjerą pradėjo 1945 m. Telšių muziejuje, tačiau netrukus buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Grįžęs į gimtinę, kūrybingiausius savo gyvenimo metus paaukojo Kretingos kraštotyros muziejui: nuo 1956 m. lapkričio 1 d. dirbo vyr. moksliniu bendradarbiu, o 1960–1975 m. – direktoriumi.

„Kretingos kraštotyros muziejų radau labai apleistą, – prisimena Juozas Mickevičius. – Patalpos mažos, žiemą labai šaltos. Ekspozicijos nebuvo: ją išgriovė ruošdami liaudies meno parodą, po kurios nutarė rengti naują ekspoziciją, atitinkančią naujausius reikalavimus. Muziejaus ekspozicijoms nebuvo baldų, trūko originalių eksponatų. Muziejus buvo penktos kategorijos, atlyginimai maži, o darbo begalės. Dirbome du tarnautojai. Išvykoms po rajoną kultūros paminklų apsaugos reikalams ir eksponatų rinkimui 1958 metais nupirko vienintelę susisiekimo priemonę – dviratį.“

Muziejininkas Juozas Mickevičius kraštotyrinėje išvykoje. Fot. Ignas Jablonskis, 1969 m.

Juozas Mickevičius išvykoje fiksuoja koplytėlę Naujosios Įpilties kaime Laukžemės apylinkėje Kretingos rajone. Fotografavo Adolfina Petrauskienė, 1965 m.

Nuo 1957 m. jis pradėjo rengti nuolatines muziejaus išvykas ir ekspedicijas naujiems eksponatams rinkti, dalyvavo Lietuvos istorijos instituto ir Kultūros ministerijos mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos ekspedicijose.

Išvykose pagrindinį dėmesį skyrė kultūros paminklams registruoti ir tyrinėti. „Kretingos rajono archeologijos paminklus radau nelankomus, nesuregistruotus, neinventorintus, – toliau rašo J. Mickevičius autobiografijoje. – Reikėjo kiekvienam paminklui surašyti defektinį aktą, sudaryti su valdytoju saugotojo įsipareigojimą, parengti pasą: nufotografuoti, nubraižyti situacijos planą, surinkti istorines žinias. Į darbą iš Kretingos išvažiuodavau kas rytą, o į namus grįždavau vakare. Nebuvo nei komandiruočių, nei kur kaime pernakvoti bei pavalgyti. Kai kurių paminklų teko ilgai ieškoti, nes nauji ūkių vadovai nieko apie juos nežinojo. Visus archeologijos paminklus vietoje aplankydavau metuose du kartus – birželio mėnesio pradžioje ir spalio mėnesį, kai ūkiai pradėdavo dirvas arti, o kaimiečiai bulviarūsius kasti. Turėjau iš senųjų žmonių tarpo gerų pagalbininkų, kurie pranešdavo apie kultūros paminklų naikinimą.“

Jis sudarė istorijos, archeologijos ir dalies architektūros paminklų pasus, aprašė smulkiosios architektūros ir liaudies dailės objektus, užrašė pasakojimus apie piliakalnius, kapinynus, kapines, akmenis ir kt. Pagal jo surinktą medžiagą buvo sudaryti Kretingos rajono, dalies Skuodo, Plungės rajonų ir Palangos miesto kultūros paminklų sąrašai.

1957 m. įvyko bendra kraštotyros muziejaus ir Lietuvos istorijos instituto etnografinė ekspedicija, rinkusi Budrių apylinkėje etninę kultūrą reprezentuojančius eksponatus.

J. Mickevičiui atvykus į Kretingą, muziejaus direktore nuo 1955 m. dirbo iš Pivašiūnų kilusi Marija Vaitkunskaitė, vėliau – Banikonienė, kuri Vilniaus universitete buvo įgijusi istorikės-archeologės specialybę. Jiedu 1958 m. ėmėsi organizuoti ardomų archeologijos paminklų tyrinėjimus, kuriems vadovauti kviesdavosi Lietuvos istorijos instituto archeologus. Tokiu būdu buvo tyrinėjami Reketės, Pryšmančių I ir II, Rūdaičių II ir Kašučių kapinynai, Palangos neolitinė stovyklavietė, Kvecių pilkapynas. Archeologijos radiniai keliaudavo į muziejaus fondų saugyklas ir svariai papildė archeologinį rinkinį, kurį iki tol sudarė pavieniai atsitiktiniai radiniai iš ardomų archeologijos objektų.

J. Mickevičiaus pastangomis pastebimai išaugo archeologijos ir numizmatikos rinkiniai, buvo sukaupta vertinga senojo liaudies meno kolekcija, surinkta iš ateistų ir melioratorių naikinamų koplytėlių ir koplytstulpių.

Juozas Mickevičius (kairėje) su artimaisiais gimtosios sodybos kieme Pamedžių vienkiemyje Mačiūkių kaime Platelių valsčiuje Kretingos apskrityje. XX a. 4 deš.

Muziejininkai Juozas Mickevičius ir Regina Miliutė senojo muziejaus raštinėje aprašo eksponatus. XX a. 8 deš.

Tapus muziejaus direktoriumi, daugiau dėmesio teko skirti administraciniam darbui ir muziejaus veiklos plėtrai. 1960 metais J. Mickevičius ėmėsi komplektuoti mokslinį archyvą, įrengė naują ekspoziciją, kurią sudarė gamtos, pirmykštės bendruomenės, istorijos, etnografijos, liaudies meno, užsienio meno, revoliucijos ir socialistinės statybos skyriai. Jo rūpesčiu buvo atidaryti trys filialai: Dimitravo muziejus (1964 m.), memorialinis Motiejaus Valančiaus muziejus Nasrėnuose (1969 m.), Žutautų kaimo buities muziejus (1972 m.). Pastarojo muziejaus įkūrimo iniciatoriumi tapo „Jaunosios Gvardijos“ kolūkio pirmininkas Mečislovas Navajauskas (1925–1982), kurio pastangomis iš apylinkės kaimų buvo suvežti žemės ūkio padargai, valstiečių transporto priemonės, kaimo buityje naudojami įrankiai ir įvairūs namų apyvokos reikmenys. Deja, daugelis kitų ūkių vadovų nevertino tautos kultūrinio palikimo, o į raginimą saugoti kultūros paveldą, anot J. Mickevičiaus, dažniausiai atsakydavo tokiais žodžiais: „Jūsų kultūros paminklai man nesvarbūs: man svarbūs yra bekonai, grūdai.“

Kretingos kraštotyros muziejaus patalpos buvo mažos. Sukauptos vertybės, ypač stambesni etnografijos ir istorinės buities eksponatai, nebetilpo senajame pastate. Juos teko sandėliuoti toli nuo muziejaus esančiuose pastatuose: Gargždelės ir Kretingos kapinių koplyčiose.

1965 m. vyriausybės nutarimu buvo numatyta Kretingos kraštotyros muziejų perkelti į Palangos kūrybos namus. Tik Juozo Mickevičiaus ir Kultūros ministerijoje jį palaikiusių specialistų dėka muziejų vis dėlto buvo nutarta išsaugoti Kretingoje, pritaikant jam apleistą ir vietos valdžios nugriauti numatytą vienuolyno pastatą. Tokiu būdu kultūrai neabejingų žmonių rūpesčiu Kretingoje išliko ne tik muziejus, bet buvo išsaugotas ir atstatytas XVII a. pradžios architektūros paminklas. Vėliau J. Mickevičius atliko didelį darbą paruošdamas muziejaus rinkinius perkelti į naująsias patalpas, rinkdamas istorinę ir archyvinę medžiagą būsimoms ekspozicijoms.

Kretingoje J. Mickevičius nebuvo vienišas muziejininkystės fronto karys. Jis artimai bendravo su inžinieriumi Ignu Jablonskiu, kuris po karo atkūrė Kretingos muziejų ir antraeilėse pareigose dirbo vedėju. Jųdviejų pastangomis nuo sunaikinimo buvo išgelbėtas Kašučių kapinynas, išaiškinta naujų archeologijos ir architektūros paminklų, ištirtos sunaikinto Mosėdžio pilkapyno liekanos. Muziejininkas Juozas Mickevičius Kretingos, Skuodo, Salantų, Plungės rajonų ir respublikinėje spaudoje aktyviai propagavo kultūros paminklus, rašė straipsnius istorine tema. Po ilgos pertraukos kraštotyros ir muziejininkų leidiniuose vėl pasirodė jo lokalinius tyrimus apžvelgiančios publikacijos.

Atsisakęs direktoriaus pareigų, nuo 1975 m. didesnį dėmesį skyrė per ilgus darbo metus sukauptos rašytinės istorinės ir etnografinės medžiagos apibendrinimui, o apsigyvenęs Šarnelėje netoli Žemaičių Kalvarijos, rengėsi ten atidaryti Arklio muziejų. Juozas Mickevičius mirė 1984 m. lapkričio 10 d., palaidotas buvo Beržoro kapinėse prie Platelių, šeimos kapavietėje.

Jo parašyti darbai saugomi Lietuvos istorijos institute, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Lietuvos kraštotyros draugijos archyve (perduotas Lietuvos nacionaliniam muziejui), Šiaulių „Aušros“, Telšių Žemaičių „Alkos“ ir Kretingos muziejuose. Dalis muziejuose, bibliotekose ir archyvuose esančio rašytinio palikimo Regionų kultūrinių iniciatyvų centro vadovės Danutės Mukienės iniciatyva 2008 m. ir 2011 m. buvo paskelbta Juozo Mickevičiaus straipsnių rinkinyje „Tėvų ir protėvių žemė“, kurio išėjo dvi knygos.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus, istorikas


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas