Pajūrio naujienos
Help
2021 Liepa
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Orų prognozė
Dieną22°C debesuotumas 5 %
Naktį18°C debesuotumas 2 %
Komentarų topas
Vaitkaus sodybvietės koplytstulpis.

Į pietryčius nuo Kartenos miestelio plyti Vėlaičių kaimas. Giliausias jo ištakas mena prie Alanto ir Tyrupalio santakos išlikęs piliakalnis, kuriame vėlaitiškių protėviai gyveno ir gynėsi nuo I tūkstantmečio prieš Kr. pabaigos iki X amžiaus. Padažnėjus karingųjų vikingų puldinėjimui, o Alantui pradėjus griauti piliakalnio šlaitą, žmonės pilį apleido ir pasitraukė į saugesnę vietą.

Dvi pavadinimo versijos

Vėlaičių kaimas atsirado XVII a., o rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1694 metų. Tai buvusi Kartenos dvaro plėšininėje ganyklų ir miško žemėje vienkiemiais išsibarsčiusi nausėdija, pavadinta pirmojo naujakurio Vėlaičio šeimos garbei.

Tiesa, vėlaitiškiai turi savo nuomonę apie gimtojo kaimo vardo kilmę. Pasak jų, ramioje vietovėje tarp miškų ir upelių įsikūrę žemdirbiai neturėjo, kur skubėti: nei anksti keltis, nei darbų dirbti. Apylinkės kaimuose žmonės pavasarį jau pasėjo javus, rudenį suarė dirvas, o šiame kaime viskas buvo vėlai sėjama ir sodinama, vėlai ir nuimama. Dėl to kaimas ir pavadintas Vėlaičiais.

Kaimas priklausė Kartenos dvarui ir parapijai. Jame XIX a. pradžioje stovėjo 14 vienkieminių sodybų.

Keturios jų buvo įsikūrusios abipus Tyrupalio, trys – abipus Valatiškiu vadinto Duobupio, o likusios – abipus pagrindinės gatvės. Pietvakariniame pakraštyje XIX a. pirmoje pusėje susiformavo Vėlaičių užusienis, kuriame buvo trys sodybos. Vėlaičiai ribojosi su Kartenos ganyklomis, Rimkienės užusieniu, Martynaičių vaityste, Gaudučiais, Lygnugariškiais, Kalniškiais, Balsiškiais ir Šešuikiais.

1845 m. Vėlaičiuose jau buvo 16 katalikų sodybų. Jose gyveno Prano Tamošauskio, Povilo Rudelio, Juozapo Salio, Juozapo Sližo, Marijono Urbono, Stanislovo Drungilo, Ignoto Drakšo, Antano Miliaus, Juozapo Prižginto, Ignoto Rudelio, Juozapo Eitavičiaus, Juozapo Gaudučio, Domininko Draušo, Petro Vaitkaus, Kazimiero Vaitkaus ir našlės Elžbietos Mikienės šeimos, kurias sudarė 139 asmenys: 61 vyras ir 78 moterys.

Gausiausios buvo Juozapo ir Eleonoros Sližų, Ignoto ir Konstancijos Rudelių bei Juozapo ir Konstancijos Gaudučių šeimynos, kuriose gyveno po 12 asmenų. Pusę šių šeimynų sudarė šeimos nariai – tėvas, motina ir vaikai, o kitą dalį – įnamiai ir samdiniai. Daugiausia įnamių ir samdinių – devyni – gyveno našlės Elžbietos Mikienės ir jos dukters Pranciškos namuose.

Vėlaičių (Wiełajcie) kaimas kaizerinės Vokietijos generalinio štabo kartografų 1915 m. parengtame Kartenos apylinkių topografiniame žemėlapyje.

1846 m. buvo jau 17 baudžiauninkų sodybų, o 1849 m. Kartenos dvare baudžiavines prievoles grafui Pranui Pliateriui atlikdavo 132 baudžiauninkai. Baudžiavą panaikinus, 1861 m. valstiečiams buvo leista iš dvaro išsipirkti dirbamą žemę. Tai padarė ir išperkamuosius žemės mokesčius grafui Adomui Pliateriui 1872 m. mokėjo 67 valstiečiai.

Iki XIX a. pradžios kaimas turėjo savo kapines. Vienos, ankstyviausios kapinaitės, vadinamos Milžinkapiu, Pilale (Vaitkaus pilale), veikė Alanto upelio kairiajame krante, vingio slėnyje. Kitos, vėlyvesnės kapinės, vadinamos Maro kapeliais, buvo įrengtos dešiniajame Alanto krante, tarp upės ir kelio į Karteną. Jose laidotos daugiausia maro ir kitų epideminių ligų aukos. Kol nebuvo pastatytas tiltas per Miniją, upei ištvinus ir nesant galimybei pasiekti Kartenos parapijos kapinių, Maro kapeliuose laidodavo Minijos kairiajame krante esančiuose kaimuose mirusius parapijiečius.

1872 m. kaime buvo 14 ūkių, o ties riba su Abakais – dar trejetas vienkieminių sodybų. Pobaudžiavinės žemės reformos metu Vėlaičiuose kūrėsi iš kitų Kartenos dvaro kaimų persikėlę žemdirbiai. Todėl kaimas sparčiai augo, 1902 m. jame gyveno 229 valstiečiai, o 1913 m. buvo jau 42 ūkiai.

1923 m., surašant Lietuvos gyvenamąsias vietoves, buvo registruoti 42 ūkiai ir 256 gyventojai. Prasidėjus Lietuvos žemės reformai, 1926 m. ir 1930 m. valstiečiams išdalinta bendro naudojimo pievų, ganyklų ir miško žemė, kaimas išskirstytas į vienkieminius ūkius, o dešiniajame Alanto krante buvę sklypai su Maro kapeliais prijungti prie Kartenos dvaro žemėje įkurto Gintarų kaimo.

Dauguma gyventojų tarpukariu buvo mažažemiai, valdę po 8–10 ha žemės. Stambesnių ūkių buvo mažai. Po 15 ha priklausė broliams Jonui ir Ignui Domarkams, o 30 ha žemės ir 5 ha miško turėjo Ona Mačernienė.

Tarpukariu aktyvumu garsėjo pavasarininkai, kurie Kryžiaus dienomis organizavo lankyti kaime esančius kryžius, koplytėles ir koplytstulpius. Į šias apeigas tikintieji vakarais susirinkdavo pas ūkininką Kostą Vaitkų, pasimelsdavo prie jo sodybos koplytstulpio ir, giedodami šventas giesmes, eidavo nuo vieno kryžiaus prie kito iki pat Maro kapelių. Ta proga kaimo mergaitės kryžius, koplytstulpius ir koplytėles papuošdavo iš medžių šakelių pintais vainikais ir girliandomis.

Senosios kapinės, vadinamos Milžinkapiu, Vaitkaus pilale. 2019 m.

Patyrė represijas ir tremtį

1940 m. sovietams okupavus kraštą, dalis vėlaitiškių vyrų buvo paimti statyti betoninių įtvirtinimų prie Minijos. Jie su savo arkliais ir vežimais privalėjo vežti į statybos vietą akmenis. 1944 m. iš Rytų artėjant frontui, kaime bandė įsitvirtinti vokiečiai. Netoli Valančių sodybos jie ėmėsi įrenginėti apkasus, kuriuos kasti varė visus darbingus vyrus ir moteris. Vieną vakarą jų net nebeišleido į namus, o nakčiai uždarė Žylės kluone. Pusryčiams davė duonos, sviesto, kavos ir vėl išginė dirbti. Tačiau, nutaikę progą, apkasų kasėjai dieną išbėgiojo.

Sugrįžę rusai įvedė represinį valdymą, ėmėsi į frontą mobilizuoti vyrus. Dalis vyrų apsisprendė nepaklusti okupacinei valdžiai, pasitraukė į apylinkės miškus ir tapo Kardo rinktinės Kadagio-Buganto kuopos partizanais. Nuo 1949 m. jiems vadovavo vėlaitiškis Juozas Viskontas–Dzima, 1952 m. enkavedistų suimtas ir Klaipėdoje sušaudytas.

Kaime gyveno partizanų ryšininkai Pranas Viskontas, Fortūnatas Drungilas, Aniceta Bružaitė, partizanė Liucija Valančiūtė, patyrę sovietų valdžios represijas ir pabuvoję lageriuose bei tremtyje.

P. Viskontas į tėvynę negrįžo – 1952 m. mirė kalinimo vietoje.

Antrosios senosios kapinės, vadinamos Maro kapais. Alanto g., Kartena 2019 m.

Kaimą labai sukrėtė prasidėjusios tremtys. 1948 m. gegužės

22 d. į Krasnojarsko krašto Bogučianų rajoną buvo ištremtas ūkininkas Jonas Mačernis su žmona Stefa, vaikais Petru, Jonu, Viktoru, Virginija ir motina Ona Mačerniene (mirė tremtyje), taip pat Marijona Domarkienė, Vincė Martinkutė ir Juozas Viskantas su žmona Petre ir sūnumi Juliumi. Dar baisesni buvo 1949 metai. Vien kovo 25 d. stribai su kareiviais iš kaimo išvežė 14 žmonių: Petronėlę Drungilienę, Mortą Kupšienę su vaikais Alfonsu, Valerijonu ir Birute, Juozą Tamašauską, Viktoriją Veizbonienę su vaikais Alfonsu ir Stase, politinio kalinio Prano Viskonto žmoną Severiną Viskontienę su sūnumis Albertu, Pranu ir dukra Danute. Nepraėjus šių trėmimų baimei, balandžio 10 d. buvo išvežti dar Steponas Simutis su žmona Marijona, sūnumi Ignu ir dukra Janina.

Po didžiųjų trėmimų prasidėjus kolektyvizacijai, 1949 m. kaime buvo įkurtas „Valstiečių tiesos“ kolūkis. Po metų jį prijungė prie Kartenoje veikusio „Raudonosios žvaigždės“ kolūkio.

Plečiant dirbamos kolūkio žemės plotus, kaimas pradėjo nykti. Kolūkiečius imta iškelti iš vienkieminių sodybų į centrine ūkio gyvenviete tapusią Karteną. 1959 m. kaime dar buvo 186 gyventojai, o po didžiojo melioracijos vajaus 1979 m. jų sumažėjo iki 64 žmonių.

Melioracijos nepaliestos išliko tik laukų pakraščiuose, pamiškėse ir paupiuose stovinčios Baltmiškių, Rudelių, Milašių, Paulauskų, Drungilų, Zablockų sodybos. Jose prieš sugriūnant sovietinei sistemai 1989 m. tebegyveno 24 asmenys.

Koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo skulptūra Drakšų sodybos kieme. Fot. Steponas Kaštaunas, 1966 m., Kretingos muziejus.

Bendrapavardžiams prilipdė pravardes

Kaime būta bendrapavardžių, kuriems atskirti atsirado pravardės. Praną Prižgintą kaimynai praminė Maušeliu, nes jis prieš karą padėdavo karteniškiui žydui Maušai pardavinėti silkes. Jonas Bružas, kuriam nuolat varvėjo nosis, buvo vadinamas Smorglėniu. Šalia Pekla vadinamos upės daubos gyvenęs kitas Bružas buvo pravardžiuojamas Pekliniu, o rankų plautis nemėgęs Maciulis – Juodrankiu. Pilypas Domarkas turėjo silpnybę kartais nugvelbti kaimynų vištą, todėl buvo pramintas Vištiniu. Prieš karą vilnų karšimo mašiną įsigijęs Ignas Diržininkas gavo Vilnonio pravardę. Tuo tarpu Jonui Paulauskui sovietmečiu tvirtai prilipo Gagarino pravardė. Jis jos nusipelnė po to, kai, kraudamas daržinėje šiaudus, su durimis nuslydo nuo pat pastogės viršaus ir nesusižeidęs „nutūpė“ ant žemės.

Vėlaitiškiai didžiuojasi garsiais kraštiečiais – valstybės ir visuomenės veikėju, radijo inžinieriumi, Kauno technologijos universiteto profesoriumi, habilituotu mokslų daktaru Vladislovu Domarku, ekonomistu, radijo žurnalistu ir redaktoriumi Adolfu Pranciškumi Drungilu, ilgamečiu Salantų vidurinės mokyklos direktoriumi Juozu Norkumi, pedagogais Irena Norkute ir Severina Domarkaite, žemės ūkio įmonių vadovais Bronislovu Domarku ir Kazimieru Domarku, veterinarijos gydytoju Petru Vaitkumi.

Šiandien kaimui priklauso 471,71 ha žemės, kurioje 2011 m. gyveno 11 žmonių ir registruota buvo 15 sodybų. Per kaimą vingiuoja Tyrupalis ir Duobupis, įtekantys į šiauriniu pakraščiu tekantį Alantą. Pietiniame pakraštyje auga Vėlaitinės miškas. Pietine kaimo dalimi praeina kelias Kartena–Kalniškiai, o šiaurine –Kartena–Vėlaičiai–Gaudučiai, kuriuos jungia skersai kaimo einanti gatvė. Prie jos stovi koplytstulpis, menantis čia stovėjusią Vaitkų sodybą ir primirštas kaimo tradicijas.

Julius KANARSKAS

Istorikas


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas