Nausėdiškiai rūpinasi neįgaliais savais ir svetimais vaikais

Kiekvienas kaimas turi savo veidą. Pusiaukelėje tarp Darbėnų ir Įpilties esantys Nausėdai – tarsi viena ilga gatvė, kurioje dominuoja seni mediniai namai. Gyvenimas čia teka vangiai: iki autobuso stotelės – 1 km, kaime dukart per savaitę apsilanko autoparduotuvė. Ir gyventojų čia belikęs koks geras šimtas.

Tačiau Nausėdai yra ypatingi tuo, jog turbūt nė viename kitame mūsų rajono kaime nėra tiek geraširdžių žmonių, kaip čia: net 4 šeimos globoja 6 svetimus vaikus. Viena šeima augina našlaitę. Nausėduose sena motina jau 20 metų slaugo neįgalią, iš lovos nepakylančią dukterį. Po vienu stogu gyvena net 3 vienos šeimos nebyliai sūnūs.

Virginija Japšienė su Vitalijum ir jų glėbin įpuolusiais Čipu bei Pūkiu prie sodyboje kuriamo akmenų muziejaus.

Čipas, Pūkis ir Pifas – šunų trijulė – pasitiko mus Virginijos ir Povilo Japšų kieme. „Jie – mano geriausi draugai, - suskubo pasakoti aštuonmetis Vitalijus, kažką įmantraus konstruodamas iš kaladėlių. - Užaugęs aš būsiu kūrėjas. Namą pasistatysiu, turėsiu savo vaikų ir dar paimsiu globoti berniuką ir mergaitę“.

Vitalijus – V.ir P.Japšų globojamas vaikas. Berniuko tėvas, Povilo vaikystės draugas, yra miręs. Tikroji motina vaiką aplankė tik sykį prieš trejus metus. Vitalijus žino skaudžią tiesą apie save, ir Virginiją jis vadina mama.

Virginija Japšienė su vyru Povilu pirmieji iš nausėdiškių prieš gerą dešimtmetį savo šeimoje ir priglobė svetimą vaiką. „Per televizorių vis rodydavo laidas apie tėvų paliktus vaikus. Man taip suspausdavo širdį, galvodavau: o, kad galėčiau jiems padėti. Tačiau trys savieji vaikai dar tebebuvo maži, dėl to tokiam žingsniui nesiryžau. Po kiek laiko visgi nuvažiavau į globos namus: pasiėmiau mergaitę, - apie savo globėjiško kelio pradžią pasakojo V.Japšienė. – Per dešimtmetį pakaitomis esame auginę 7 ne savus vaikus. Buvome parsivežę broliuką ir sesutę: labai skaudėjo širdį, kai juos susigrąžino tėvai. Buvome priglaudę 3 vaikus iš Klaipėdos vaikų namų, 1 – iš internato. Vaikus dar pasiimdavome pagyventi per vasarą“.

Savi V.ir P. Japšų vaikai - jau suaugę. Virginija prisipažino, jog jau norėtų pasiieškoti darbo, tačiau Vitalijus – dar mažas: nėra su kuo jį palikti sugrįžusio iš mokyklos. O vaikas – itin guvus ir smalsus.

Nausėdiškių šeimose be Vitalijaus dar penki tėvų netekę vaikai surado šilumą ir meilę: Justina Buivydienė globoja proto negalią turinčią mergaitę, po du vaikus globoja Virginija Minelgienė ir Regina Rupšienė. Paulius Bernotas be globos pašalpos augina našlaite tapusią savo krikšto dukterį.

84-tus metus einančios Adolfinos Šleinienės namuose – neįtikėta švara ir tvarka. „Čia – mano tėviškė: po karo persistatėme namą“, - garbaus amžiaus moteris sakė pati dar apeinanti savo ūkį. Tik gyvulių jau nebeaugina. Malkas supjauti pagelbsti iš Kretingos atvažiuojantis sūnus.

A.Šleinienė užaugino tris vaikus. Savo tėviškėje Nausėduose gyvena dviese: prieš dvidešimt metų Adolfinos dukterį Levutę ištiko nelaimė, po kurios ši liko prikaustyta prie lovos.

Nausėduose prieš keletą metų apsigyveno ir daugiavaikė Birutės ir Antano šeima, auginanti dešimt savų vaikų.

Kuria akmenų muziejų

V. ir P.Japšų sodyba jau nuo kelio patraukia dėmesį akmenų – įvairiaspalvių, didelių ir mažesnių, sudėtų krūvomis – gausumu. „Kas čia suskaičiuos, kiek jų yra, - juokėsi Virginija. Čia - vyro karalystė: iš pradžių jis sugalvojo įvažiavimą į kiemą iš abiejų pusių apkrauti, po to – alpinariumą, o dabar jau ir akmenų parką sukurti užsimojo. Vyras dirba statybose, prie akmenų jis pailsi. Savo miško turime: akmenis ir iš ten atsivežame, ir kur kokį įdomesnį pakelėj atrandam. Vyras eina po miškus, ieško akmenų. Žmonės jų atiduoda“.

Akmuo, anot moters, duoda grožį, teikia stiprybės: „Kiti stebisi tais akmenimis, o mudviem su vyru – gražu“, - tvirtino Virginija.

Pasagos, ratai, laikrodžių svirtys atranda savo vietą ant sausuolių Jono Mockaus sodybos kieme.

„Išeinu į mišką, surandu kokią šaką – ir tempiu namo. Pritvirtinu prie jos senoviško laikrodžio svarstį, pasagas – vis įdomiau ir kitoniškiau“, - sodyboje aprodydamas savo kūrinius – dekoratyvinius sausuolius, pavėsinę, sūpynes – pasakojo 55-erių Jonas Mockus. Gamtos grožiui neabejingas vyriškis sakė, jog abu jo tėvukai – jau mirę. Dabar jis čia begyvenąs vienas. Nuo vaikystės neįgalus J.Mockus tikino, jog kaime vien pensininkai belikę, ir susirasti moteriškę bendram gyvenimui - kone jokių šansų.

Apgriuvusioj nausėdiškio Čiunkos troboj įsikūrusi Birutė Markauskytė sakė, jog išgyvenanti iš to, ką pasiskolina ir vėl atiduoda, o jei ir neatiduoda – tai ką padarysi. Niekur nedirbanti ir lengvą gyvenimą pamėgusi moteris įsitikinusi, jog „gerų vyrų išvis nėra: o jei ir atsirastų koks, eis ausis talžydamas ir dar po velėna pakiš“.

Kaimas turi savo kryžius ir malūną

Zuzana Žukauskienė prižiūri kaimo šventenybes – du kryžius ir koplyčią, prie kurių per “majavas“ susirenka ne vien tikintieji, bet būriuojasi ir savo susitikimų vietos kaime neturinti jaunuomenė.

„Kaimynų paklausinėju, šie sako: kiek atmenam, jūsų sodyba – labai sena. Gal koks pusantro šimto metų. Trobesiai – mano senelio palikimas“,- užėjus į jaukų, šviesų, naujai suremontuotą namą itin žemomis lubomis, pasakojo Alfonsas Petreikis.

Vyriškis sakė, jog didžiąją dalį gyvenimo praleidęs mieste, o išėjęs į pensiją, sugrįžo į kaimą. Namą remontavo „pagal save“: svarbiausia žiūrėjo, kad ir išorėj, ir viduj spalvos būtų šviesios. Dėl to jų namukas kaime išsiskiria iš kitų – žemas, šviesus, aplink – daug erdvės: tik keli medeliai, gėlynai ir aviliai.

„Esame labai toli nuo viso kaimo gyvenimo, neseniai teatsikraustėme. Ir patys Nausėdai – lyg atskirti nuo pasaulio: autobusai į Darbėnus ir Įpiltį - ir tai nepatogiu laiku - tevažiuoja. Nori į Kretingą patekti, Darbėnuose tenka persėsti į kitą autobusą“, - apie transporto nepatogumus kalbėjo A.Petreikis, pats iki Darbėnų vežiojantis Kretingoje dar dirbančią žmoną Oną.

„Kaimo centras yra prie šitų kryžių. Čia visuomenės vieta, nuolatos čia vyksta jaunimo „bardakai“. Į savo kiemus jie nesirenka. Su jaunimu pasibaru, bet ką padarysi, - rodydama du masyvius, 7 m aukščio kryžius, kalbėjo gretimos sodybos šeimininkė Zuzana Žukauskienė. Ant vieno iš kryžių pritvirtinta koplytėlė su keturių šventųjų skulptūromis. – Tuos kryžius po Nepriklausomybės atstatė visas kaimas. Kai sovietmečiu nugriovė kryžius, koplyčią išsaugojo Stanislava Gricienė“.

Moteris sakė atmenanti, kaip jos tėvas Juozas, tuomet dirbęs prie geležinkelio, išgirdęs pjaunant kryžius: „Girdžiu, sako – tik džingt, džingt. Pribėgo – kryžius guli kaip gyvas žmogus, į šonus atmestomis rankomis“.

Nausėdų kaime yra ir malūnas, kurio sparnus suka vėjas. Tai – Kazio Buivydo išmonė. „Kai prieš 15 metų pradėjo brangti elektra, Kazys susigalvojo sukonstruoti malūną. Parsivilko visokių akmenų, gelžgalių ir padirbo girnų malūną. Kad šis maltų grūdus – reikėjo sparnų. Parsivežė juos iš seno malūno tėviškėje, Abakų kaime, - apie savo vyrą, auksinių rankų meistrą, pasakojo Justina Buivydienė. – Ir dabar, kai pakyla vėjas, tuo malūnu pasimalame grūdų kiaulių jovalui. Blynams tie miltai netinka“.

Aprodydama vyro „meistarnę – visokių gelžgalių ir metalo mašinų kolekciją“ J.Buivydienė prasitarė, jog jos Kazys ketinęs ir kombainą susikonstruoti. Kol kas atvėsęs, bet dar nežinia, ką dar kada sugalvosiąs.

• Rašyti komentarą (16)