Kaimo menininkų patirtis – ateities kartoms

Kūlupėnuose buvo susirinkę talentingiausi Kūlupėnų, Sauserių ir Nasrėnų gyventojai – dailininkai, medžio drožėjai, mezgėjos, siuvinėtojos. Surengę parodą menininkai dalijosi savo patirtimi, patarimais, prisiminimais.

Kristina Viršilaitė į popietę sukvietė menininkus iš Kūlupėnų, Sauserių ir Nasrėnų. Talentingų žmonių ji ieškojo važinėdama po kaimus, klausinėdama aplinkinių. Pasak jos, surinkta medžiaga apie kaimo menininkus bus puiki informacija ateities kartoms.

„Norėjau suburti meniškus žmones – ne tik tuos, kurie kažką kuria, bet ir dainuoja, groja. Surinktą apie juos informaciją, senoviškas dainas, filmuotą medžiagą, užrašytas mintis kaupsime archyve, kad išliktų jauniesiems gyventojams“, - sakė popietę surengusi Kristina Viršilaitė.

Kol Kūlupėnų mokyklos salėje aušo arbata, kaimo šviesuoliai ant stalų dėliojo savo darbus. Kūlupėniškė Antanina Skurdauskienė tiesė margaspalvius megztinius, tačiau aplinkinius labiausiai žavėjo senoviškais „ežiais“. Kampuoti kambariuose, ant kalėdinės eglės kabinami žaislai pagaminti senovišku būdu – ant briaunų klijuojant įvairiausių faktūrų, raštų ir spalvų medžiagas. Dar daugiau – į popietę susirinkę menininkai juokavo, kad A.Skurdauskienė turbūt visą kaimą kojinėmis apmezga.

„Praėjusiais metais numezgiau gal 100 porų kojinių. Sėdėdama prie televizoriaus anūkams, vaikams, kaimynams kojinių primezgu, kad žiemą kojų nešaltų“, - kalbėjo A.Skurdauskienė.

Monika Karnauskienė teigė, kad siuvinėti ji niekur nesimokė. „Ką čia mokysiesi – imi ir siuvinėji“, - paprastai kalbėjo moteris.

Monika Karnauskienė giminaičius džiugina kitaip – spalvingais siuviniais. Jos kolekcijoje – ant juodo šilko šilkiniais siūlais siuvinėti pagalvių užvalkalai, vienspalviais siūlais išgražintos užuolaidos, rankšluosčiai, tradiciniais motyvais siuvinėti tautiniai rūbai.

Pasak M.Karnauskienės, siuviniai su šilkiniais siūlais, kad ir kaip gražiai ir prabangiai beatrodytų, jau praeitis – ji niekur neberanda nusipirkti šilko siūlų. Savo siuviniais ji per šventes papuošia namus. O į parodą prisipažino atsinešusi ne visus savo darbus – tiek daug jų yra prisiuvinėjusi.

„Kai dar dirbau, keldavausi ir guldavausi valanda anksčiau – kad tik spėčiau pasiuvinėti. Dabar tuo užsiimu vis mažiau ir mažiau. Savo darbus dovanoju retai – kad ką nors išsiuvinėtum svetimam žmogui, reikia gero ūpo, kad nepersiduotų blogos emocijos. Jei geras žmogus paprašo, padovanoju – tegu pasipuošia namus“, - pasakojo M.Karnauskienė.

Kūlupėniškio Vytauto Žukausko tapytuose paveiksluose – ramybė ir tyla. Jis pasakojo temų savo tapybai ieškantis Biblijoje, klasikų eilėraščiuose, laukiantis tikro įkvėpimo ir dažniausiai pasirenkantis ramias spalvas.

„Prisimenu vieną istoriją. Graikų dailininkas nutapė vynuogių kekę. Jis ilgai rinko paveikslo spalvas, ieškojo gero apšvietimo. Kai pabaigtą paveikslą pastatė lauke, nutapytas vynuoges puolė lesti balandžiai – taip tikroviškai buvo viskas nutapyta. Aš nelabai turiu vietos tapybai, o ir apšvietimas ten nekoks. Tačiau visada stengiuosi prisėsti prie darbų su įkvėpimu, gera nuotaika“, - sakė V.Žukauskas.

Jis paveiksluose, jei tik pritrūksta kokios spalvos, kartais sugeba suderinti net ir grindų dažus.

Medžio paveikslus drožinėjantis Antanas Lubys dažniausiai renkasi liepą, ąžuolą ir tikino – darbui reikia pajausti apetitą. „Man drožyba – pomėgis, laisvalaikis. Tačiau kartais kai prisėdu, nebegaliu atsitraukti – kūrybai apetitas pakyla“, - juokavo A.Lubys.

Jo kolega medžio drožėjas Liudas Šopauskas taip pat tikino, kad darbui reikalingas įkvėpimas. Tuo labiau, kad jis mėgsta savo kūrinius dovanoti. „Paties pagamintas daiktas yra labai šilta dovana. Todėl mano darbai iškeliauja ir į kitus namus“, - kalbėjo L.Šopauskas.

Šalia medžio drožinių savo kūrybą – nertas servetėles ir lovatieses – patiesė Barbora Bertašienė. „Dabar vis nebepavyksta laiko rasti mėgstamam pomėgiui. Ūkyje ką nors pasidarbuoju, su anūku pabendrauju, kiti malonūs rūpesčiai“, - pasakojo nerti mėgusi moteris.

Kaimo menininkus K.Viršilaitė pabendrauti pakvietė prie vaišių stalo. „Svarbu, kad žmonės vieni apie kitus žinotų, pasidalintų savo patirtimi, pabendrautų. Be to, ši popietė – mažytis indėlis į ateitį. Visa, kas sukurta savamokslių žmonių, liks kaip vertybė ateities kartoms“, - teigė K. Viršilaitė.

• Rašyti komentarą (0)