Ūkininkavimo patirties sėmėsi Lenkijoje

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Kretingos rajono biuras (vadovė Gražina Poškienė) rajono ūkininkus pakvietė į seminarą-išvyką “Pažangaus ūkininkavimo praktika Lenkijos ūkiuose”. Mūsiškiai ūkininkai turėjo progą ne tik susipažinti su Lenkijos ūkininkų darbo patirtimi, bet ir apsilankyti jūriniuose miestuose - Sopote, Gdanske. Šie miestai įdomūs savo istorija, vertingi pamatyti, kaip gi turimas gamtos ir paveldo potencialas išnaudojamas turizmui vystyti.

Ūkininkų išvykos į Lenkiją dalyviai – prie paminklo Lietuvos nepriklausomybei. Jį Punsko ūkininkai pastatė patys, laukuose suradę didžiulį akmenį.

Punskas – Lenkijos lietuvių sostinė

Punsko valsčiuje, kur gyvena puspenkto tūkstančio gyventojų, iš kurių 80 proc. – lietuvių, mūsų rajono ūkininkus pasitiko viršaitis Vytautas Liškauskas. Punską jis pavadino Lenkijos lietuvių sostine ne tik todėl, kad čia dauguma gyventojų lietuvių. “Puoselėdami lietuvybę, per metus surengiame per 80 kultūrinių renginių. Tai – mūsų turizmas, nes daugiau šiame krašte neturime ko parodyti, - kalbėjo viršaitis, kuris pripažino, jog antrą kadenciją rengiant tiesioginius viršaičio rinkimus, dirbti yra sunkiau. – Atsiskaitau ne tik penkiolikai tarybos narių, bet ir kiekvienam valsčiaus žmogui”.

Punskas – išskirtinai žemės ūkio kraštas. Augalininkystės ūkių jame iš esmės nėra: ūkiai per maži vystyti šiai žemės ūkio šakai. Dauguma ūkininkų išsilaiko, parduodami pieną. “Matau, kad pienininkystės ūkiai išsilaiko padoriai. Viską lemia kvotos. Jeigu kiaulininkystei taip pat būtų kvotos, kiaulių augintojai irgi neblogai gyventų”, - įsitikinęs V.Liškauskas.

Šiuo metu Lenkijos ūkininkai už 1 kg gyvos kiaulės gauna apie 3 litus, už pieno litrą – apie pusantro lito. Gi buvo laikas, kai Lenkijos ūkininkai pieną parduodavę už 18 cnt/l.

V.Liškauskas ir daugiau papasakojo apie lietuvių gyvenimo ypatumus Punsko valsčiuje. “Gimstamumas – į gerą pusę, tačiau daug mūsų jaunimo lieka pas jus, Lietuvoje. Lietuvos darbdaviai mūsiškius giria už sąžiningumą. Nebūtume dzūkai, -pusiau juokais kalbėjo Punsko valsčiaus viršaitis. - Dirba mūsiškiai Lietuvos statybos bendrovėse, kur geriau ir uždirba. Važiuoja ir į Vakarus: per metus dukart po 3 mėnesius padirba, grįžta čionai. Pas mus sunku susirasti darbo – jo galima gauti nebent Suvalkuose, už 30 km”.

Lenkijoje buvęs didžiulis nedarbas jau sumažėjo, nes 2 mln. lenkų dirba užsienyje.

Punske veikia 2 kultūros centrai, meno mokykla. Vien 500 Punsko gyventojų dalyvauja saviveikloje. Todėl Punske populiarūs įvairūs kultūros festivaliai, renginiai. “Kultūros prasme jau esame prisijungę prie Lietuvos. O kalbant rimtai, stengiamės, kad veiktų lietuviškos mokyklos, glaudžiai bendradarbiaujame su Lietuvos Vyriausybe, veikia lietuviškos organizacijos”, - apie lietuvybės puoselėjimą lenkų krašte kalbėjo Vytautas Liškauskas.

Gyvuoja šeimyniški ūkiai

Išskirtinis Lenkijos lietuvių ūkininkų bruožas – patriotiškumas, viešai deklaruojama meilė Lietuvai bei šeimyniškumas: įprasta, kad ūkyje gyvena trys kartos – seneliai, tėvai ir vaikai. Ūkiai perduodami iš kartos į kartą, branginama kiekviena žemės pėda. Nes žemė Lenkijoje – ypatingai brangi, be to, niekas jos neskuba parduoti. Vienas hektaras žemės ūkio paskirties žemės apie Punską kainuoja iki 10 tūkst. litų. Tai, anot pačių ūkininkų, brangu. Be to, laisvos žemės, kuri iš vienos kartos pereina kitai, nėra. Esti vietų, kur 1 ha žemės kainuoja ir 40 tūkst. litų.

Ūkininkams nemažai padeda vietos savivaldybės. Pavyzdžiui, kad ūkininkas gautų ES paramą, savivaldybė nuperka techninę dokumentaciją. Daug Lenkijos ūkininkų pasinaudojo ir ankstyvo pasitraukimo iš žemės ūkio gamybos programa.

Mūsų rajono ūkininkai apsilankė Punsko valsčiaus ūkininkų Petro Puzausko, Juozo Pečiulio, Dariaus Radzevičiaus, Roberto Kmieliausko ūkiuose. Ūkiai nedideli – nuo 40 iki 100 ha. Visi šie ūkininkai vysto pieno ūkius. Tam, kad išlaikytų karvių bandas, sėja daug kukurūzų, tačiau miltus galvijams tenka pirkti. Iš esmės, 1 ha žemės išlaiko 1 ir daugiau karvių. Vidutiniškai iš vienos karvės per metus primelžiama nuo 6 tūkst. iki 7 tūkst. kg pieno. Tačiau aplankytųjų ūkių savininkai patys, be paramos iš struktūrinių fondų, jau pasistatę naujoviškus tvartus, įsigiję melžimo įrangą, šaldytuvus. Mūsų rajono ūkininkės, pieno ūkio savininkės Nijolės Pielikienės nuomone, esant geroms pieno supirkimo kainoms, tokioms investicijoms galima ryžtis ir be ES fondų paramos.

• Rašyti komentarą (0)