- Ką ir dabar darau – galvočiau, ar eiti pavalgyti, ar sutvarkyti vieną kitą reikalą. Jei turėčiau daugiau laiko, pasitikrinčiau, ar nesu kam nors skolingas, paieškočiau būdų, kaip atsisveikinti su mylimais žmonėmis. Nieko nesigailiu, tad gyvenčiau paskutines akimirkas taip, kaip ir gyvenęs.
Daiva Pociuvienė:
- Negalvoju apie tai – esu per daug optimistiškas žmogus. Jei jau taip nutiktų, parašyčiau testamentą, atsisveikinčiau su artimaisiais, susitaikyčiau su visais. Gal ramiai išeičiau iš gyvenimo. Bet sieloj vis tiek būtų baisu. Todėl nė už ką nenorėčiau žinoti tikslios savo mirties datos – nereikia.
Antanas Jonutis:
- Imčiau taisytis „ant mirties“. Paprašyčiau vaikų pagalbos, jei įstengčiau, atsisveikinčiau su draugais. Gaila būtų juos palikti, išvažiuoti į aną pasaulį. Viena galiu pasakyti, kad gyvenimo keisti nenorėčiau. Tik jaunystę būtų smagu susigrąžinti, bet juk tai niekada nebus įmanoma.
Asta Barzdytė:
- Likusį laiką praleisčiau su šeima, artimaisiais. Ir tą laiką praleisčiau taip, kad nebūtų gaila mirti – daryčiau visa, kas patinka bei malonu. Apie savo mirties datą būtinai įspėčiau artimuosius, kad jie nepatirtų šoko ir, būdami kartu su manimi, susitaikytų su mano mirtimi.
