Kaimyno jaučius pamatė į kiemą išėjusi A.Alonderienė ir apie tai pasakė vyrui. Šis, pasiėmęs pagalį, bėgo išvyti gyvulių. Ilgokai vyro nesulaukusi A.Alonderienė sunerimo ir nuėjo į daržą, kur ir pamatė, kaip jaučiai jį maitoja. Iš pradžių ketinusi pati ginti vyrą, moteris išsigando ir per laukus nubėgo pas kaimyną.
Kai kaimo vyrai supuolė nuo jaučių ginti S.Alonderio, šis buvo jau nebegyvas.
„Niekas manęs arti neprileido, bet mačiau, kad buvo išsvaidyti batai, kojos apsivyniojusios grandine“, - dar nepamirštą vaizdą prisiminė moteris.
A.Alonderienė sakė, kad tai buvo trečias kartas, kai per jų daržą pasileido kaimynų jaučiai. Moteris pasakojo ir pati išgindavusi gyvulius, bet arti neidavusi dėl galimo pavojaus. S.Alonderis jaučių taip nebijojo. Moteris spėjo, kad šįkart jaučiai įsiuto, nes vyras rankose laikė lazdą.
„Sakiau kaimynei, kad tvirčiau rištų veršius, nes jie bėgioja per daržus. Tada ji nieko man neatsakė. O dabar nebėr žmogaus“, - kalbėjo A.Alonderienė.
Jaučių savininkas prieš pat nelaimę važiavo perkelti gyvulių, bet jis stabtelėjo pasikalbėti su kaimynu.
Gedinti moteris papasakojo ir apie pranašingus ženklus prieš vyro mirtį.
Nelaimės rytą S.Alonderis žmonai skundėsi, kad jam maudžia krūtinę, jautėsi lyg pykintų. Taip pat A.Alonderienė prisimena neseniai sapnavusi, kaip netoli namų žmonės pjovė alksnius. Sapne ji sudraudė pjovėjus, o šie atsakė: „Galėsi tuos medžius parsivežti“. Moteris spėja, kad sapnas tarsi perspėjo apie nelaimę.
S.Alonderis rytoj bus palaidotas Salantų kapinėse, šalia savo tėvų. „Prieš mėnesį pastatėme paminklą. Prieš tai buvęs žiemą nuvirto ir perskilo išilgai. Kaimynai, pamatę paminklą, stebėjosi, kad jis atrodė lyg žmogaus perpjautas. Tuomet man kaip per širdį perėjo. Sakiau: paminklas skilo, skils ir mudviejų gyvenimas“, - prisiminimais dalijosi A.Alonderienė.
|
|
Anastazija Alonderienė negali apsiprasti su vyro mirtimi. Atokiau nuo kaimynų esančioje sodyboje ji liko gyventi viena.
|
Ji sakė, kad S.Alonderis nespėjo pamatyti naujojo paminklo, ant kurio buvo užrašyti ir jo, ir žmonos vardai, pavardės.
Stasys ir Anastazija Alonderiai prieš dvejus metus atšventė auksines vestuves.
Sužinoję apie nelaimę, tą pačią dieną į Juodupėnus pas mamą atvažiavo du sūnūs su šeimomis iš Tauragės ir Plungės.
S. ir A. Alonderiai atokiau nuo kitų kaimynų esančioje sodyboje gyveno vieni. Jie ūkininkavo: turėjo karvę, telyčią, paršiukų. A.Alonderienė negali apsiprasti su mintimi, kad sodyboje liko gyventi viena, todėl dar nesvarsto, kaip seksis toliau ūkininkauti.
Stasys Alonderis Juodupėnuose ir gimė, ir užaugo. Čia sukūrė šeimą. Po 1967 m. kilęs gaisras pasiglemžė visą sodybą. S.Alonderis su šeima atstatė namą, kur gyveno iki mirties.
S.Alonderį pažinojo visas Juodupėnų kaimas. Vietiniai velionį prisiminė kaip taikaus būdo, gero humoro jausmą turėjusį žmogų, nepiktnaudžiavusį alkoholiu.
Kretingos kultūros centro Juodupėnų filialo vedėja Danguolė Vaičekauskienė gražiu žodžiu apibūdino abi šeimas: ir S.,A.Alonderių, ir jaučių šeimininkų. Apie pastaruosius ji kalbėjo:
„Šie žmonės labai kenčia, yra streso būsenoje. Šeima prižiūrėjo gyvulius, tvarkingai gyvena. Gaila abiejų šeimų. Matyt, tokia Dievo valia“.
Kretingos rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkas Nerijus Japertas teigė, jog dėl šio įvykio pradėtas tyrimas.
N.Japertas nepamena per pastaruosius dešimtį metų įvykusio panašaus atvejo: kad žmogus žūtų ne nuo savo gyvulio.
