|
|
|
Dimitravas: nuo dvaro iki koncentracijos stovyklos
Apie septynis kilometrus nuo Kretingos Darbėnų link nutolusį kaimą įprasta vadinti Dimitravu. Tačiau tikrasis kaimo pavadinimas yra Tarvydai. Jame šiuo metu gyvena apie 140 žmonių. Dimitravu istoriškai vadinosi tik XVIII a. pabaigoje – XIX pradžioje šiame kaime grafų Zubovų įkurtas dvaras.
Įkūrė ir pragėrė dvarą
Dimitravo istorija spalvinga. Kretingos žemės po III Žečpospolitos padalijimo atiteko grafų Zubovų giminei. Tarvydų kaime Zubovai pastatė dvarą, o greta - akmeninius kumetyno pastatus. Grafo Dmitrijaus Zubovo garbei dvaras buvo pavadintas jo vardu – Dimitravas. Yra išlikę pasakojimų, kad grafas buvęs didelis lėbautojas ir savąjį dvarą pralošęs kortomis. 1937 – 1940 m. smetoninės Lietuvos laikais Dimitrave buvo įkurta priverčiamųjų darbų stovykla, kur buvo kalinami tuometinei valdžiai nelojalūs žmonės, komunistai, kriminaliniai nusikaltėliai. Jie rinkdavo iš akmeningų apylinkių akmenis, gabenosi juos į buvusiame kumetyne atidarytą akmenskaldę. Skaldė juos keturkampiais gabalais. Greta Dimitravo nutiestu geležinkeliu akmenys buvo išgabenami ir jais klojami prieškario Lietuvos keliai ir gatvės. Lietuvą ir Kretingos apylinkes okupavus vokiečiams, 1941 – 1944 m. Dimitravas pavirto žmonių gyvenimų ir likimų mėsmale. Čia ketverius metus veikė koncentracijos stovykla. O netoli Dimitravo, apie 3 km nuo buvusios stovyklos, miške, ant Alkos kalno buvo šaudomi ir į vieną didelę duobę verčiami žmonės, dažniausiai žydų tautybės. Remiantis istoriniais šaltiniais, Dimitrave ir jo apylinkėse per karą buvo nužudyta 1770 žmonių. Sovietmečiu Dimitravo dvaro pastate veikė muziejus, primenantis šiurpius prieškario ir karo periodus. Po Nepriklausomybės atkūrimo ekspozicija buvo išgabenta į Kretingos muziejų, o dvaro rūmuose apgyvendintos kelios šeimos. Praėjusią vasarą prie Alkos kalno lankėsi žydų bendruomenės nariai ir jų iniciatyva apylinkės buvo sutvarkytos: pastatytas paminklas ir memorialinė lenta, pažymintys, jog 1941 m. ten buvo nužudyta 510 žydų, o Alkos kalnas yra holokausto aukų kapas. Tačiau buvusios koncentracijos stovyklos teritorijoje, ties paminkliniu akmeniu, ant kurio iškaltas užrašas: „Šioje vietoje 1941 – 1944 m. fašistiniai okupantai šaudė ir laidojo Dimitravo koncentracijos stovykloje kalinamus politinius kalinius, kovotojus prieš okupantus“, nenušienautoje žolėje matosi gilios išvažinėtos provėžos ir mėtosi kalnai įvairiausių šiukšlių, kurias, matyt, palieka nuošalią vietą pamėgę ratuoti atvykėliai. Prie kalinių barako griuvėsių 1974 m. buvo atidengta skulptūra. Humoro nestokojantys dimitraviškiai ilgai netruko skulptūrą, vaizduojančią viens į kitą besiremiančius iškankintus kalinius, praminti „Trimis Petreikiais“. Mat, kaime tuomet gyveno trys lėbauti mėgstantys broliai.
Karo randai – laukuose ir žmonių širdyse
Prie pat geležinkelio gyvenantys Elena ir Antanas Vitkai sakė, jog praėjusio karo pėdsakų dar aptinkama net jų troboje. Nors namas dailiai suremontuotas, išliko persikraipę senieji mediniai langų rėmai. „Traukdamiesi vokiečiai prie geležinkelio naikino sprogmenis. Kaimynų Galdikų namą visiškai nušlavė, o mūsiškio langų stiklai suvirto į vidų, rėmai išsiklaipė. Į kiemą nuo smūgio atlėkė kaimynų kiaulė ir vagono ratas, - vyro tėvus pasakojant apie karo pabaigą atminė Elena. Ji pati pokariu atitekėjo į vyro tėviškę. – Pati mačiau, kaip pievose, prie geležinkelio, ardami vyrai yra radę sprogmenų. Juos išminavo atvykę kareiviai. O sykį nukūlus avižas, užsidegė durpynas. Kad pasiuto sproginėti dirva, mat buvo pilna likusių sprogmenų. Dulkių stulpai pakilo iki pat debesų“. Visokių nelaimių jų kaime būta. Ir ne vien kaime. Žmonių mirtimis paženklintas Alkos kalnas ir aplinkinis miškas paauglius traukdavo radiniais - gausybe iš karo išlikusių sprogmenų. Aukų buvo irgi – ne viena. Dimitraviškiai Stasė ir Kazys Mineikiai neteko dviejų sūnų: 12-mečio Kazio ir 14-mečio Alfonso. K.Mineikis tą lemtingą dieną arė lauką, ir vieną iš sūnų, buvusių sykiu, pasiuntė namo – tarytum mirčiai į nagus. Namie brolis su draugais jau krapštė parsineštus sprogmenis. „Kai išgirdau sprogimą, parlėkiau namo. Kieme jau buvo pilna žmonių. Čia, prie šulinio, vaiko vidurius susukau į paklodę, - skaudžias detales prisiminė K.Mineikis. – Vienas vaikas žuvo vietoj, kitas po kelių valandų mirė ligoninėj. Šarvojom abu vienu metu“. Pas K.Mineikį „Pajūrio naujienų“ apsilankymo dieną viešėjęs kaimynas Romutis Sirtautas tikino, jog panorėjęs ir dabar miške rastų sprogmenų: „Pats su šake visą mišką išbadžiau. Ojei, kiek parako rasta, ir kiek dar atrastum“.
Pas vokiečius ganė karves
Dimitrave gimęs ir augęs 76–erių Antanas Petrauskas pasakojo visą gyvenimą dirbęs ūkyje vairuotoju. Sovietmečiu čia buvo garsaus sušaudyto komunaro - Karolio Požėlos - vardu pavadintas kolūkis. „Po rusu“ buvo geriau gyventi: gaudavai 120 rublių, o už elektrą 5 rublius temokėjai. Dabar visi išpindėjo: už viską tik mokėk, laukia išsižioję. Rupūžės ir daktarai: nedavei 100 litų, ir negausi vaistų“, - skaudančias kojas ilsindamas paties iš automobilio sėdynių sukonstruotame lauko fotelyje, humoru nuspalvintą apmaudą liejo vyriškis. Jis pasakojo atmenąs ir karo metus, kai vokiečiai reikalaudavo iš vietinių gyventojų, kad jiems atvestų karves. „Sykį mane buvo pagavę jų ganyti. Prabuvau tris dienas ir paleido. Varė kaip į prievolę: daug negalėjai kalbėti - parklupdys ir nupyškins, - samprotavo A.Petrauskas. – Sykį iš Darbėnų arkliu važiavo išgėręs žmogelis, pasiklydo, įvažiavo į lagerio laukus, ir kaukš – jį nušovė. Matydavom, kaip už aukštų tvorų ir moteris gainiodavo aplink. Lagerį juosė dvi tvoros su šešiais „baravykais“ – taip vadinom raudonus sargybinių bokštelius“. Žmogus pasakojo atmenąs, kaip dieną matydavo atvežant pilnas mašinas žmonių, o vakarais miške tratėdavo kulkosvaidžiai. „Daug žmonių iššaudė be reikalo. Visi kaime gyveno baimėj“, - tvirtino vyriškis. 1944 vasarą lagery įvyko sukilimas, iš lagerio pabėgo kaliniai. A.Paulauskas atmena, kaip Tarvydų žmonės kalbėjo, kad šie, pasklidę po laukus, dabar juos pačius išguldys. A.Petrauskas prisiminė ir savo tarnystę sovietų armijoje: „Taip išėjo, kad atitarnavau beveik ketverius metus: Rostove, Krasnodare. Tokiu amerikonų paliktu ilgu kariniu sunkvežimiu „sudebekeriu“ vežiojau viską: duoną, arbūzus, kareivius. Per manevrus ant savo pečių tampiau 120 kg sveriantį minosvaidį“. Po kariuomenės, vyriškis tikino, žmonos žvalgęsis po savąjį kaimą. Ir suradęs: su žmona Irena užaugino tris vaikus.
Zubovų dvare gyvena Elizabeta
E.Vitkienė su nostalgija prisimena sovietmečiu kaimą su Klaipėda ar Skuodu jungus geležinkelį: „Pro pat mūsų namus dundėdavo traukiniai. Sustodavo Dimitrave. Tik į Rygą vingiuojantys pravažiuodavo pro šalį. Buvo įprasta nuvažiuoti į Klaipėdą apsipirkti“. E.ir A.Vitkų namuose netrūksta šurmulio: vasaroti suvažiuoja 5 vaikai su atžalomis. Kone kas savaitgalį iš Vilniaus sugrįžta sūnus Vytautas su marčia Birute. „Esu augusi Aukštaitijos kaime, labai jo pasiilgstu. O Vilniuje gyvename pilkame mūre, todėl savaitgaliais ir traukia čia lyg magnetas“, - tvirtino Birutė. A.ir E.Vitkų vaikai dailiai sutvarkė sodybos aplinką. „Kai troboj nebeužtenka vietos, vasarą anūkai įsikuria ir palapinėse kieme“, - kalbėjo Elena. 75-erių moteris sako, jog gyvenant kaime romantikos – maža. Žiemą ar vasarą – prie karvių keliesi 5 val. ryto. Tačiau ir paprieštarauja sau: „Labai gražu, kai saulė dar nepatekėjusi; ir žvėrį kokį pamatai prabėgant – stirną ar kiškį. Miškų aplink pilna. Ar paukštį: išgirsti gervę klekenant, pamatai gandrus stypinėjant“. 73-jų Elizabeta Mikulskienė, apsigyvenusi pas dukterį ir žentą buvusiame dvaro pastate, sako, jog esanti mažeikiškė. Rusų tautybės, bet ištekėjusi už lietuvio ir laikanti save lietuve. Tik vardą imperatorišką nešiojanti. Didikų Zubovų dvare gyvena Elizabeta. „Ir įpročių rusiškų neatsisakau: išeinu į kaimą ir prisigeriu. Ką kita čia veiksi? Bet gėdos namiškiams nepadarau. Ir su žentu burnelę išlenkiam, - su rusišku atviraširdiškumu pasakojo moteris. – Visi keturi mano žentai – puikūs žmonės. Pačiam reikia geram būti. Ir su kaimynais reikia gerai sugyventi. Štai, kas paprašo, primezgu kojinių – didelių ir mažų, visokių, - tvirtino Elizabeta, rodydama ant virbalų pamautą įpusėtą mezginį.
|
|
