|
|
|
Geras atlyginimas nesuviliojo likti svetur
Beveik pusantrų metų kūlupėniškiai Sugata ir Aivaras Jonučiai praleido Danijoje. Nors darbu ir atlyginimu buvo patenkinti, tačiau ten likti gyventi ar dirbti ilgesnį laiką jie nepanoro.
Pasak A.Jonučio, vykdami į Daniją jie žinojo, kad teks fasuoti salotas. Atvykti juos pakvietė jau ten dirbantys giminaičiai. - Vien pagal skelbimą dirbti į užsienį niekada nevažiuočiau,- sakė Sugata. Darbas prasidėdavo septintą valandą ryto ir tęsdavosi tol, kol įvykdydavo parduotuvių užsakymus - iki penktos, šeštos valandos vakaro. Dirbti reikėdavo ir šeštadieniais. Atlyginimą gaudavo už išdirbtas valandas ir pagal darbo laiką. Vienas tarifas taikomas dirbant nuo 7 iki 15 val., kitas – nuo 15 iki 17 ir dar kitas – nuo 17 val. Juo vėliau dirbi, tuo didesnis atlyginimas. Daugiau mokama ir už švenčių dienas. Pasak pašnekovų, darbas fabrike nebuvo kažkuo ypatingas. Salotas fasuodavo stovėdami. Jiems buvo mokamas minimalus atlyginimas. Tačiau už tiek, kiek jie uždirbdavo ten per mėnesį, pasak sutuoktinių, Lietuvoje tektų dirbti metus. Gaunant tokį didelį atlyginimą, kyla azartas dirbti. Darbdavys kiekvieną mėnesį pervesdavo pinigus į jų sąskaitą. Jie dirbo legaliai ir turėjo visas socialines garantijas, gyvenimo sąlygos geros. Naktį eidami miegoti net durų nerakindavo. Žmogus, pas kurį jie dirbo, ir kuriam priklausė salotų fasavimo fabrikas, laukuose jas ir augino. Tačiau žiemą salotas jis importuodavo. - Iš ten likusių dirbti žmonių sužinojau, kad liūtys nuniokojo buvusio šeimininko derlių, todėl jau dabar jis įsiveža salotas iš užsienio,- sakė pašnekovas. Vasarą fabrike dirbdavo apie 50 žmonių: beveik perpus lenkų ir lietuvių. Ir tik vienas kitas atvykęs iš Portugalijos, Prancūzijos ar Švedijos. Šeimininkas buvo patenkintas dirbančiais lietuviais ir kuriam nors išvykstant prašė surasti žmogų į savo vietą. Išsinuomoti butą – sudėtinga. Danai bijo lietuvių. Pasak S. ir A. Jonučių, nors ir gerai uždirbo, tačiau ten pasilikti ilgesniam laikui ar gyventi - nepanoro. - Tenai nieko stebuklingo nėra. Namuose geriau,- sakė Aivaras, įsitikinęs, jog norint dabar ir Lietuvoje galima gerai uždirbti. Lietuviams neįprastai atrodė ir danų apranga. Anot pašnekovų, įspūdis toks, jog danai, ką pirmiausia pamatė pravėrę rūbų spintos duris, tą ir užsivilko. Juos stebino ir maži vaikai, žiemą vaikštantys be kepurių ir plonai aprengti. - Eilinėse parduotuvėse nėra ir tokio didelio maisto produktų pasirinkimo, kaip pas mus. O be to, maistas dvigubai brangesnis,- sakė Sugata. Pasak pašnekovės, ant daugumos prekių užrašai - tik danų kalba. Todėl sunku suprasti, kokia yra produkto sudėtis. Tačiau gerą įspūdį paliko tai, jog moksleiviams suteikiama galimybė užsidirbti savaitgaliais. Tuomet moksleiviai ateidavo į fabriką fasuoti salotų. Jiems už darbą moka valstybė. Neįprastai atrodė ir danų naudojimasis paskolomis. Vos vieną grąžinę, tuoj ima kitą. Pasak pašnekovų, jie pastebėjo, kad danai, kaip ir lietuviai, linkę taupyti. Išvykdami uždarbiauti į Daniją, S. ir A. Jonučiai namuose paliko keturmetį sūnų Džiugą. Vėliau - pabūti per vasarą - jie pasiėmė jį kartu su močiute. Nors Danijoje dirbti sekėsi gerai, tačiau darbą svetur Aivaras pavadino kryžiumi. - Šito kryžiaus neatsisakau, nes nežinai, kas gyvenime gali nutikti,- sakė jis prisipažindamas, jog šiuo metu tikrai negalvoja apie darbą užsienyje. Kartu su jais dirbę žmonės taip pat nesirengė pasilikti gyventi Danijoje. Anot pašnekovų, tik nedaugelis ten pasilieka gyventi.
|
|
