Jokūbavas minės 230 metų jubiliejų

Rugpjūčio 26 dieną Jokūbavas minės 230 metų miestelio įkūrimo jubiliejų. Jokūbave gyvena 530 žmonių: darbingo amžiaus – 267, pensinio – 157 žmonės.

Kazio Petrausko atmintyje išliko ir ankstesnio Jokūbavo vaizdai.

Jokūbavas jubiliejaus išvakarėse

Šiuo metu Jokūbave veikia medicinos punktas, Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčia, Kretingos kultūros centro Jokūbavo filialas, paštas, pagrindinė mokykla, kuriai 1991 metais buvo suteiktas Aleksandro Stulginskio vardas. O 1994 metais Jokūbave pastatytas ir paminklas prezidentui A.Stulginskiui.

1989-aisiais mokykloje mokytojos Felicijos Stramilaitės iniciatyva, pritarus tuometiniam mokyklos direktoriui Ignui Kebliui, įsteigtas istorijos muziejus.

Šiuo metu mokykloje mokosi apie 140 moksleivių.

Tame pačiame pastate, kur įsikūręs Kretingos rajono kultūros centro Jokūbavo filialas, veikia biblioteka. Jau ketvirtį amžiaus šiai bibliotekai vadovauja Laima Paulauskienė. Bibliotekoje rengiamos įvairios parodos, veikia mėgėjiškos fotografijos būrelis.

2003 metų pavasarį įsikūrė Jokūbavo kaimo bendruomenės centras. Dabar bendruomenėje – 105 nariai. Bendruomenės centro vadovas – Viktoras Kairys. Šiuo metu bendruomenė savo patalpų neturi. Pasak V.Kairio, bendruomenėje didesnių problemų nėra. - Tai aktyvi ir viena iš pirmųjų rajone įsikūrusių kaimo bendruomenių,- sakė Žalgirio seniūnas Povilas Šližius.

Pasak seniūno, Jokūbave didelių problemų nėra. Žmonės dirba, gražiai tvarko mokyklos ir savo namų aplinką. Suremontuotos rajono kultūros centro Jokūbavo filialo patalpos, biblioteka. Norima ten perkelti ir medicinos punktą. Tačiau Jokūbavo pagrindinei mokyklai reikalinga renovacija. Seniūnas pasidžiaugė ir Jokūbave vykstančių gatvių remontu.

1995 metais įsikūrė Petro Paulausko individuali žemės ūkio įmonė, gaminanti padėklus. Joje šiuo metu dirba 66 darbuotojai. Čia darbą rado ne tik jokūbaviškiai, bet ir aplinkinių kaimų žmonės.

Jokūbave aktyvus kultūrinis gyvenimas. Kretingos kultūros centro Jokūbavo filialo vedėja – trisdešimt trejų metų kultūros darbuotojos stažą turinti Danutė Pilipčiuk. Filiale veikia moterų ansamblis, vaikų ir suaugusiųjų duetai, skaitovų būrelis.

Pasak D.Pilipčiuk, kai kurie renginiai organizuojami kartu su biblioteka, mokykla, bažnyčia. Be valstybinių švenčių puoselėjama tradicija švęsti Jonines, rengti adventinius renginius, įvairius susitikimus. Palaiko ryšius su pagyvenusių žmonių klubu „Užuovėja“ iš Gargždų.

Susibūrusios moterys įkūrė klubą „Atrandu save“.

Pasak D.Pilipčiuk, Jokūbavo 230 metų jubiliejui jokūbaviškės ruošiasi pagal senovinį receptą kepti naminę duoną, kurios maišyti bus kviečiami visi kaimo gyventojai.

Tikrųjų jokūbaviškių - nedaug

Čia, Jokūbave, gimusių ir sulaukusių garbingo amžiaus žmonių nebeliko daug. Anot Kazio Petrausko, gimusio 1933 metais ir iki šiolei gyvenančio Jokūbave, tokiems žmonėms suskaičiuoti pakaktų dviejų rankų pirštų.

K.Petrauskui dar iš vaikystės yra išlikęs Jokūbavo vaizdas – dviejų aukštų mokykla, kelios žydų trobos bei mėlynai dažyta jų sinagoga, pašto agentūra, kur pats turėjai ateiti pasiimti laiškų. Žydai, daugiausia senukai, vertėsi prekyba. Jokūbavas turėjo batsiuvį, siuvėją, klumpių drožėją.

- Jokūbave buvo ir bažnyčia, veikė Vaclovo Šepučio vadovaujamas jaunųjų ūkininkų ratelis, - prisiminimais dalinosi K.Petrauskas, kurio brolis Vladas taip pat priklausė šiam rateliui. Jaunieji ūkininkai augino triušius, daržoves, rengė parodas.

Pašnekovas prisiminė ir tuos laikus, kai grįžęs iš armijos pradėjo dirbti vedėju kiaulių fermoje, o vėliau - operatoriumi karvių fermoje. Ir tik prieš dešimtmetį išėjęs į pensiją tapo kapų prižiūrėtoju.

Pasak K.Petrausko, dabar žmonės, dirbdami tik sau, mažiau bendrauja su kitais ir yra tarsi apsnūdę, trūksta judėjimo. Buvo metas, kai jis pažinojo visus Jokūbavo gyventojus.

Jokūbavo pavadinimas siejamas su Jokūbu Nagurskiu

Remiantis Paminklų restauravimo instituto istoriko Virginijaus Jocio leidiniu „Jokūbavo dvaro sodybų istoriniai tyrimai“, Bebrūnių kaimas laikomas Jokūbavo miestelio užuomazga. XVII a. pab. - XVIII a. pr. jis priklausė Kartenos dvarui, vėliau - jo daliai - Mažajai Kartenai arba Mišučių dvarui.

XVII a. Kartenos dvaras su Babrūnės kaimu priklausė Sapiegų giminei, apie XVIII a. pirmąją pusę, - Onai Sapiegaitei-Masalskienei, o 1766 metais iš jos nupirko Jokūbas Nagurskis.

Oficialia Jokūbavo miestelio įkūrimo data yra laikoma 1777 metų birželio 8 diena, kai Jokūbas Nagurskis pasirašė privilegiją, kuria paskelbė, jog kuriamas miestelis. Jokūbavas oficialiai miesteliu buvo laikomas iki 1945 metų. Nors archeologiniai kasinėjimai parodo, kad šioje vietoje žmonės gyveno jau daugiau negu prieš porą tūkstančių metų. Miesteliui buvo suteiktos turgaus teisės, o kitais – 1778 - metais buvo pradėta bažnyčios statyba.

Laikui bėgant Jokūbavu imtas vadinti ne tik palivarkas ir miestelis, bet ir išlikusi Bebrūnių kaimo dalis.

Remiantis Kretingos muziejaus vyr. mokslinio bendradarbio Juliaus Kanarsko surinkta medžiaga apie Jokūbavą, matyti, kad 1926 metais Jokūbave buvo vykdyta žemės reforma, kurios metu dvaras buvo išparceliuotas. Dalis Jokūbavo dvaro žemių buvo priskirta Petrikaičių kaimui, o kita dalis – išdalinta valstiečiams. 1927 metais dvaro centrą su administraciniais ir ūkiniais pastatais nusipirko Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis.

Tarpukario metu Jokūbave veikė lentpjūvė, malūnas, pieninė, kepykla, pašto agentūra, valdiška pradžios mokykla, bažnyčia, sinagoga.

1941 metais A.Stulginskis su žmona buvo ištremti į Sibirą.

Po karo Jokūbavo miškuose veikė lietuvių partizanai, o atkurtoji valdžia tęsė gyventojų trėmimus.

Pokario metais vietoje Jokūbavo seniūnijos buvo įkurta apylinkės taryba. Panaikinus valsčius, Jokūbavo apylinkė buvo prijungta prie Kretingos apylinkės. Apylinkės centras tuo metu buvo Petrikaičių kaimas. Naujai reformuojant administracinį valdymą, Jokūbavo kaimas tapo Žalgirio apylinkės dalimi. Dabar Jokūbavas – Žalgirio seniūnijos dalis.

• Rašyti komentarą (3)