|
|
|
Iš klasiokų susitikimo – į žmogžudžių rankas
Kretingiškis, “Akmenos” sodininkų bendrijos gyventojas Virgilijus Pučkorius po liepos 6 dieną įvykusio klasės draugų susitikimo namo nebegrįžo: jį Padvarių kaime, dvaro parko teritorijoje, netoli darželio “Eglutė” užpuolė trys vaikinai. Po jų smūgių į galvą Virgilijus Pučkorius mirė užpuolimo vietoje. Užpuolikai iš savo aukos atėmė mobilųjį telefoną, auksinį žiedą, kelnių diržą. Sužinoję, kad jų užpultasis vyras mirė, vaikinai iš išgąsčio daiktus sumetė į tvenkinį. Kretingos policijos komisariatas pranešimą apie rastą negyvą žmogų gavo liepos septintos dienos rytą – be septynių minučių septintą valandą. Virgilijų Pučkorių, kuris liepos 25 dieną būtų atšventęs savo 59-ąjį gimtadienį, surado vienas padvariškis, rytą išvedęs pasivaikščioti šunį. Išsigandęs žmogus pasikvietė kaimyną, ir tuomet kartu jie iškvietė policijos pareigūnus. Nusikaltimą, įtariama, padarė trys nepilnamečiai Kretingos policijos komisariato viršininko pavaduotojas Andrius Grabys “Pajūrio naujienoms” patvirtino, jog Virgilijus Pučkorius mirė nuo patirtų sužalojimų galvos srityje – nuo spyrių į galvą kraujas išsiliejo į smegenis. Nusikaltimas, turimomis žiniomis, buvo padarytas naktį iš liepos 6 į 7-ą dieną, apie 3 val. Kretingos policijos komisariato šešių kriminalistų, vadovaujamų Andriaus Grabio, pastangomis įtariami nusikaltimą padarę asmenys buvo surasti jau kitą dieną. “Sekmadienį, liepos 8 dieną, apie 15 val. jau žinojome, kas galėjo užpulti, apiplėšti ir sumušti Virgilijų Pučkorių, - sakė Andrius Grabys. – Tos pačios dienos pavakarę įtariamieji – du šešiolikmečiai ir vienas septyniolikmetis, visi trys – padvariškiai, anksčiau neteisti – buvo sulaikyti ir patalpinti į areštinę”.
Nepilnamečiai liepos 6-osios naktį, apie 3 val., gėrė alų prie darželio “Eglutė” tvoros. Netoli jos – nedidelė kryžkelė, dviem kryptimis vedanti į Padvarius, kitomis – į Tiškevičių dvaro parką, pirmojo tvenkinio link ir Meilės akmens link. Pastebėję ties šia kryžkele einantį vyrą, vaikinai, kaip jie patys paaiškino policijos pareigūnams, iš pradžių jo paprašė cigarečių, po to impulsyviai gimė mintis žmogų apiplėšti. “Kiek aišku dabar, vieno nusikaltimo sumanytojo lyg ir nebuvo – mintis užpulti žmogų gimė visiems trims, spontaniškai: pažiūrėkim, o ką jis turi”, - kalbėjo Policijos komisariato viršininko pavaduotojas.
Užpuolikų “grobis”, pardavus pavogtus daiktus, būtų siekęs ne daugiau 20 – 50 Lt už mobilųjį ir tiek pat – už auksinį žiedą, kaip už aukso laužą. Andrius Grabys teigė, jog vaikinai tvirtinę, kad alaus tą dieną buvo gėrę ir anksčiau – pas draugus. Po to susibūrę ties darželiu. Vaikinai, užpuolę Virgilijų Pučkorių, - gana smulkūs, ne stipruoliai. Pirminiais duomenimis, auka priešinosi užpuolikams ir nuo pirmojo spyrio net nepargriuvo. “Aukos pasipriešinimas galėjo iššaukti išgėrusių vaikinų agresiją”, - savo nuomonę išsakė Andrius Grabys. Svarbiausia, kad vaikinai – ne iš varguolių ar asocialių šeimų: jų mobilieji telefonai – daug geresni ir prabangesni, negu jie “laimėjo“, užpuolę iš pobūvio grįžtantį žmogų. Įrodžius įtariamųjų kaltę, jiems, kaip nepilnamečiams, gresia laisvės atėmimas iki 10 metų. Tokį pat nusikaltimą padariusiam suaugusiam žmogui laisvės atėmimas grėstų nuo 5 iki 15 metų. Ikiteisminis tyrimas, anot Andriaus Grabio, gali užsitęsti iki pusės metų. Padvarių gyvenvietėje – neramu Policijos komisariato viršininko pavaduotojas Andrius Grabys su apmaudu pratarė: “Žmogus atsidūrė ne vietoje ir ne laiku”. Ir tuo pačiu pridūrė, jog Padvarių gyvenvietėje nėra ramu: tvenkiniai – nuošalesnės nuo miesto centro vietos, šalia esančio darželio pavėsinės traukte traukia neturintį ką veikti jaunimą. Kaštonų alėja, kelias gi pro pirmąjį ir antrąjį tvenkinius veda ir į gausiai apgyvendintą Padvarių gyvenvietę, ir į sodus “Akmena” bei “Paupis”. “Labiausiai nukenčia išgėrę žmonės, kadangi jie namo grįžta pro tam tikra prasme nuošalesnę vietą. Policijos patruliai tvenkinių neaplenkia, betgi situacija keičiasi kas valandą, kas minutę”, - kalbėjo Andrius Grabys. Tai, kad Padvarių kaime, ties tvenkiniais nėra ramu, patvirtino ir vietos gyventojai. Ne kartą dėl jaunuolių siautėjimo jų skundai yra pasiekę ir mūsų laikraščio redakciją.
“Penktadienio pavakarę prieš nusikaltimą dviračiu važiavau į darbą. Ties buvusia katiline jau vyko išgertuvės. Ramiai nepravažiavau – išgirdau visokių replikų savo adresu”, - apie nuolat prie katilinės, tvenkinių, darželio teritorijoje vykstančias išgertuves bei apie gyventojų užkabinėjimus kalbėjo Padvarių gyventoja Jūratė. Tačiau ji pastebėjo, kad ties tvenkiniais pievas prieš porą metų užtvėrus metaliniais kuoliukais, kurie trukdo prie tvenkinių privažiuoti automobiliais, situacija kiek pasikeitė. “Anksčiau, būdavo, atvažiuoja automobiliais ir – tiesiai prie tvenkinių. Kas tik nesidėdavo: orgijos, muštynės. Kiek kartų vyras yra ėjęs skirti, drausminti ir raminti mušeikų”, - pasakojo moteris. Jos nuomone, kartais padeda ir pačių gyventojų pavyzdys: jie bei jų kaimynai ties savo sodyba prieš tvenkinius surenka šiukšles, tvarkosi, pakalba su “baliauninkais”, kurie ne sykį ir paklūsta perspėjimams. Perspėjimų paiso ir darželio “Eglutė” “lankytojai”, tačiau tai – minučių reikalas. Taip tvirtino darželio “Eglutė” vedėja Vida Simaitienė, kuri prieš kelerius metus Padvarių kaime yra patyrusi smurtą. “Ėjau šeštadienio vakarą, apie 19 val. Sodų gatve, ties daugiabučių tvartais. Buvau užpulta. Kieno – nežinau, nes buvo sumušta galva. Nedaug ką ir prisimenu”, - kalbėjo darželio vedėja, kuri bei jos vadovaujami darbuotojai nuolat susiduria su triukšmadariais – išgertuvių mėgėjais bei darželio teritorijos niokotojais. “Eglutės” bendruomenė nuolat išgyvena dėl darželio teritorijos niokojimo: nebelikę medinio pasakų namelio, dabar niekdariai ardo pavėsinių stogus. “Ūkvedys Jonas jau nuleido rankas: nebeturime atsargų, iš ko belopyti pavėsinių stogus, - sakė Vida Simaitienė. – Situacija mūsų nenaudai pasikeitė, kai darželis neteko sargų. Jų išgertuvininkai bent kiek privengė ir išprašyti iš darželio teritorijos ją palikdavo. Dabar gi saugos tarnyba neatsako už darželio teritoriją, o mes, jeigu ir paprašome išgertuvininkų palikti teritoriją, jie paklūsta. Bet kiek ilgai? Nei policija, nei saugos tarnyba, nei darželio darbuotojai ištisai nestovės, kad apsaugotų materialųjį turtą nuo chuliganų”. Darželio vedėja pastebi, jog išgertuvininkų amžius jaunėja. Vadinasi, jie gauna kur nusipirkti alaus, o neturėdami ką veikti ieško priebėgos prie tvenkinių, darželio teritorijoje. Po išgertuvių darželio darbuotojams tenka surinkti ir sušluoti visus išgertuvių “atributus”, kurie – įrodymas, kad darželis lankytojų sulaukia iš tiesų. Apie tai, kad darželio teritorijoje vyksta išgertuvės, kad kryžkelę ties tvenkiniais yra pamėgęs ir automobiliais važinėjantis jaunimas, žino visų aplinkinių namų gyventojai. Tačiau jie policijos kviesti nesiryžta – bijo į chuliganizmą linkusio jaunimo keršto. Saugojęs kitus neišsaugojo savęs Klasiokų susitikimą po 40 metų baigus dabartinę Pranciškonų gimnaziją suorganizavo būtent Virgilijus Pučkorius. Į susitikimą su klasės draugais ir auklėtoja Aldona Šerniene susirinko 12 buvusių klasiokų. Jie smagiai vakarą leido vienoje iš Kretingos kavinių – “Promenadoje”. Palydėję auklėtoją namo, dar šiek tiek pavakaroję, būrelis klasiokų, tarp kurių buvo ir Virgilijus, nusprendė atšvęsti klasioko Stasio gimtadienį. Pasibuvę drauge klasiokai pasirūpino vieni kitais: Rita pakvietė kartu nakvoti klasiokę Danguolę, Virgilijus gi nusprendė iki Topolių mikrorajono palydėti Genutę. Ši pasiūlė iškviesti taksi, tačiau Virgilijus nesutiko. “Toks gaivus rytas, pasivaikščiosiu”, - pasakė jis ir kelią į “Akmenos” sodininkų bendriją pasirinko per Padvarius, per dvaro parką. “Virgilijus tą vakarą pasirūpino kitais, juos saugojo, tačiau neišsaugojo savęs”, - jau po nelaimės kalbėjo klasiokų susitikimo dalyvė Rita Šidlauskienė. Ji sakė, jog Virgilijus buvo puikus žmogus, geras organizatorius. Nors gyvenimas klasės draugus buvo išsklaidęs, Virgilijus, sutikęs klasiokus, niekada nepraeidavo pro šalį, visada pasilabindavo, pašnekindavo. “Labai skaudu, kad taip atsitiko”, - kalbėjo moteris. Kita Virgilijaus klasiokė, Pranciškonų gimnazijos mokytoja Damylė Urbakonienė kalbėjo, kad Virgilijus, arba Virgis, kaip jį vadino klasės draugai, buvo šio, po 40 metų įvykusio, susitikimo siela, organizatorius, ašis. “Jis taip džiaugėsi, kad, kaip pats sakė, tapo išmintingas, be galo džiaugėsi anūkais, sakė, kad juos be galo myli. Mums, klasiokams, kalbėjo, jog su mumis jaučiasi kaip šeimoje… Kai sužinojau apie Virgio žūtį, pati nejučia parašiau jam paskutinį laišką, kuriame be kitų, iš jo paties išgirstų minčių pasakiau, jog tu, Virgi, sugebėjai pagauti laimės paukštę”, - savo išgyvenimus išsakė mokytoja. Virgilijaus Pučkoriaus šeimos draugai “Pajūrio naujienoms” apie šį žmogų pasakė taip: “Tai žmogus, kuris visuomet buvo kompanijos siela. Labai gerbė moteris. Mokėjo joms pasakyti komplimentų, o visas šventes visuomet lydėdavo paties Virgio sukurti eilėraščiai”. Buvę bendradarbiai – Klaipėdos teritorinės muitinės pareigūnai – Virgilijų Pučkorių prisimins kaip žmogų, mokėjusį sukurti šventę kitiems. “Virgilijus buvo filosofas, keliautojas, poetas. Tuo jis ir išsiskyrė iš mūsų, įpratusių save vadinti statutiniais žmonėmis”, - kalbėjo viena muitinės pareigūnė. Klaipėdos teritorinėje muitinėje Virgilijus Pučkorius dirbo beveik 15 metų. Įsidarbino kaip inžinierius-programuotojas, vėliau dirbo Informatikos skyriaus viršininku, šiuo metu buvo Ūkio ir aprūpinimo skyriaus vyriausiasis inspektorius. Atiduodami paskutinę pagarbą buvusiam bendradarbiui, muitinės pareigūnai šiandien sustojo garbės sargyboje prie velionio karsto. Turėjo menininko sielą Virgilijus Pučkorius turėjo meninę sielą. Jo tėvas, tautodailininkas, medžio drožėjas Folgentas Pučkorius, šiuo metu gyvenantis Klaipėdoje su dukteria Danguole, prieš ketverius metus interviu “Klaipėdos” dienraštyje pasakė: “Sūnus turi polinkį rašyti. Turiu jo eiliuotų sveikinimų. Jis linkęs prie molio, bandė žiesti puodynes. Sūnui sekėsi, bet iš keramikos neišgyvensi. Gal jis, kaip ir aš, peržengęs penkiasdešimtmetį, grįš prie savo pomėgio. Bent jau aš to linkiu…” Tai, kad Virgilijus Pučkorius žiedė puodynes, žino ir Kretingos tautodailininkai. Vienas iš jų prisimena: “Kartą sutinku Virgį vienoje parodų. O jis ir sako – ar jūs, tautodailininkai, dirbdami savo darbus, kaip liaudies meistrai, pagalvojate, kad ateities kartos pagal jūsų darbus spręs apie meno lygį tuo metu, kada jūs kūrėte. Vadinasi, jis norėjo pasakyti, kad mes, tautodailininkai, dirbdami privalome jausti didelę atsakomybę”. Tas pats tautodailininkas atsimena, jog Virgilijus Pučkorius labai džiaugęsis ir branginęs surastą darbą muitinėje. “Suprantu. Jei esi tikras menininkas, save dalinti tarp meno ir pinigų yra neįmanoma. Mene reikia aukotis”, - kalbėjo vienas iš Kretingos medžio drožėjų, retsykiais turėjęs progos pabendrauti ir su Virgilijumi Pučkoriumi, ir su jo tėvu Folgentu.
|
|
