|
|
|
Kad fantazijų pasaulio nesupjaustytų melo šukės
Nė vienas žmogus neužaugo be pasakų – ir kitų pasektų, ir paties sukurtų. Tačiau dažnas, išgirdęs jau savo vaikus pasakojant išgalvotas istorijas, suglumsta: ar leidę savo atžalai gyventi fantazijų pasaulyje, neužauginsime Mikės melagėlio? Psichologė Viktorija Jonušė tvirtino, jog fantazuoja visi vaikai – išgalvotos istorijos jiems padeda savaip suprasti sudėtingus pasaulio reiškinius, lengviau išgyventi stresines situacijas ir per kūrybinius vaizdinius išsakyti savo jausmus, lūkesčius, poreikius. Taigi fantazijos vaikams tampa mielu, jaukiu ir saugiu pačių susikurtu pasauliu. „Riba tarp fantazijos ir melo yra trapi. Svarbiausia - atkreipti dėmesį į tai, kokiu tikslu vaikas fantazuoja“,- esminį kriterijų, kada fantazija virsta į melą, įvardino V.Jonušė. Padeda įveikti stresą Pasak V.Jonušės, nuo 6-7 metų amžiaus tobulėja vaikų loginis mąstymas, suvokimas, laisvėja vaizduotė, dėmesys, atmintis ir tik 9-11 metų vaikai gali lengvai atskirti fantaziją nuo realybės. „Bet tai nereiškia, kad tokio amžiaus vaikai nebemėgsta pasakų: jie jų klausosi ir į jas įsijaučia. Tačiau kartu jie supranta, kad tai yra netikras, išgalvotas pasaulis ir mielai priima šio žaidimo taisykles“,- teigė V.Jonušė. Tuo tarpu jaunesnio amžiaus vaikai, ypač 2-5 metų amžiaus, šventai tiki, kad nykštukai, raganos ir kiti pasakų bei animaciniai personažai iš tiesų egzistuoja. „Šis vaikų amžius dar vadinamas mistinio mąstymo laikotarpiu. 2-5 metų vaikams sunku suprasti visus gyvenimiškus reiškinius, todėl jie trūkstamas paaiškinimų dalis užpildo savo fantazijomis. Taip jiems pasaulis tampa aiškesnis ir suvokiamas,- kalbėjo V.Jonušė. – Be to, vaikai fantazuoja ne tik tada, kai jiems tiesiog smagu išgalvoti nebūtas istorijas, bet ir tada, kai išgyvena įtampą keliančias situacijas, pavyzdžiui, tėvų skyrybas, ėjimą į darželį ir atsiskyrimą nuo namų ir šeimos ar jaunesniojo brolio ar sesės atsiradimą šeimoje. Kad lengviau įveiktų sudėtingas gyvenimo permainas, vaikai savo fantazijomis susikuria saugią erdvę, leidžiančia mintimis pabėgti nuo realybės. Štai kodėl sunkiais momentais vaikai ima daugiau fantazuoti, jų gyvenime atsiranda kitiems nematomas draugas ar vaikas savo jausmus išsako meškiukui, su kuriuo eina miegoti, tarsi šis būtų gyvas.“ Pasinerti į išgalvotą pasaulį vaikams padeda ir suaugusieji, sukurpę istorijų apie Kalėdų senelį, Velykų bobutę ar Dantukų fėją. „Danties iškritimas – vaikui gana gąsdinantis ir nemalonus įvykis. Taigi jis jaučiasi kur kas laimingesnis, jei žino, kad dabar jį aplankys Dantukų fėja, kuri už iškritusį dantuką jam paliks mažą dovanėlę,- kalbėjo V.Jonušė. – Kita vertus, suaugusieji tampa atsakingi už savo sugalvotas istorijas: negalima vieną dieną atsiradus blogai nuotaikai vaikui tėkšti, jog jokios Dantukų fėjos ar Kalėdų senelio nėra, o vaikas yra kvailas, jei tuo tikėjo.“ Fantazija praverčia ir suaugus V.Jonušės teigimu, fantazijos skatina vaiko kūrybingumą, lavina jo mąstymą. Be to, vaiko fantazijos kartu yra raktas pažinti jo jausmus, poreikius, lūkesčius, kurių jis dar pats įvardinti ir išsakyti nemoka - juk tik išgalvotoje istorijoje vaikas gali pasijausti esąs toks stiprus, kad pakeltų mašiną. Ikimokyklinio amžiaus vaiko fantazija, pasak V.Jonušės, atsiskleidžia ne tik kuriant žodinę istoriją, bet ir žaidžiant – o tai juk yra svarbiausias darbas jo amžiuje. „Gebėjimas fantazuoti ypač atsiskleidžia panaudojant žaislus ar kitus daiktus naujoms funkcijoms, pavyzdžiui: iš kaladėlių sudėliotas stulpas tampa kardu, iš sustumtų kėdžių išdygsta palapinė, iš apverstų taburečių atsiranda traukinys. Vaikai savo fantazijomis įgalina daiktus: jie irgi ima jausti, jiems irgi gali ką nors skaudėti, o peilis yra šakutės vyras“,- pavyzdžius, kokiame simbolių pasaulyje gyvena vaikai, vardijo V.Jonušė. Padėti vaikui lavinti fantaziją gali ir suaugusieji – jie gali kartu kurti pasakas, statyti spektaklius ar tiesiog drauge žaisti. „Žaidimui turi vadovauti vaikas. Suaugęs žmogus vaiko gali paklausti: „O kas aš dabar būsiu?“, „O ką man reikės daryti?“,- patarė psichologė. Pasak V.Jonušės, gebėjimas fantazuoti praverčia ir suaugus: mat tuomet aktyviau dirba tie smegenų centrai, kurie lemia problemų sprendimų paiešką. Be to, į fantazijas pasinerti mokantys žmonės pasižymi aukštesniu intelektu, įžvalgumu ir empatija. „Suaugusiųjų visuomenėje nėra įprasta prisipažinti, kad fantazijos padeda kartais išgyventi sunkius gyvenimo periodus, o tuo labiau - kalbėti apie savo fantazijas garsiai. Tačiau būtent svajojimas padeda siekti tikslų,- sakė V.Jonušė, pateikusi statistiką, kad būdravimo būsenoje į fantazijų pasaulį pasineria nuo 15 iki 50 proc. suaugusiųjų žmonių. – Tačiau įsivaizduokite, kad fantazija ir realybė yra tarsi vienų žirklių tiesės: kuo jos yra toliau viena nuo kitos, tuo žmogui sunkiau sugrįžti į realybę ir ji atrodo labiau slegianti. Taigi fantazijų ir svajonių reikia kiekvienam žmogui, tačiau jos neturi būti pernelyg nutolusios nuo realybės.“ Kai fantazija tampa melu Tačiau ką daryti, kad tas pats gebėjimas fantazuoti ir kurpti istorijas nejučia netaptų ir melo įrankiu? „Galima sakyti, kad egzistuoja dvi ikimokyklinio amžiaus vaikų melo formos: pasakų pasakojimas, kai vaikas vaizdingai išreiškia savo norus, tikslus, pavyzdžiui, sako, kad padarys tai, kas, suaugusiųjų supratimu, yra neįmanoma. Dėl tokio melo neverta nerimauti ar dėl to gėdinti vaiką,- sakė V.Jonušė. – Tačiau kita kalba, jei vaikas meluoja norėdamas gauti to, ko nori, ar nedaryti to, ko nenori. Dėl tų pačių priežasčių neretai meluoja ir suaugusieji, tik jie suvokia, kad elgiasi netinkamai ir jaučia gėdą, savigraužą. Vaikai gi tame nemato nieko bloga, nes iki 6 metų amžiaus jam apskritai nesuvokiama, kad „melas“ yra priešinga „teisybei“. Tokio amžiaus vaikai gero ir blogo elgesio mokosi stebėdami aplinkinius ir visų pirma – savo tėvus. Štai kodėl svarbu tinkama tėvų reakcija į vaikų melą.“ Anot V.Jonušės, būtent čia svarbu tėvams neperlenkti lazdos – pernelyg didelės bausmės vaikams kelia tokią baimę, kad jie, norėdami jų išvengti, pasiryžta meluoti dar daugiau. „Pajautus, kad vaikas meluoja dėl savanaudiškų tikslų, pavyzdžiui, siekdamas ką nors gauti, svarbu stabdyti melavimą ir paskatinti tiesos sakymą: „Man liūdna, nes tu meluoji ir kitą kartą man tavimi pasitikėti bus sunkiau“. Būtent pasitikėjimą ir reikėtų akcentuoti, nes jis vaikui yra labai svarbus ir reikalingas,- teigė V.Jonušė. - Ir priešingai – vaikus reikia skatinti sakyti tiesą, pavyzdžiui, tokiais žodžiais: „Suprantu, kad tau reikėjo drąsos pasakyti tiesą ir aš labai džiaugiuosi, kad tu tai padarei“. Sulaukęs teigiamos reakcijos, vaikas ir kitąkart norės elgtis sąžiningai.“ Melas išduoda vaiko lūkesčius Anot V.Jonušės, esama daug priežasčių, kodėl vaikai, kaip, beje, ir suaugusieji, meluoja: melas pasitelkiamas užpildant atminties spragas, kai nepajaučiant „pagražinamos“ istorijos, meluojama norint nuo nemalonios tiesos apsaugoti kitą žmogų, nenorint jo įžeisti, galų gale meluojama iš baimės sulaukti bausmės už nederamą elgesį. O ar girdėta situacija, kai mokytoja klausia, kas sudaužė vazą, o vienas vaikas klasėje rėkia: „Ne aš!”, nors niekas dar jo net nekaltina. Taip, pasak V.Jonušės, pasireiškia vaiko noras įtvirtinti savo vertę, išsaugoti gerą vardą prieš mokytoją. V.Jonušė įsitikinusi, kad žinant melavimo priežastį galima keisti vaiko elgesį, atsiliepiant į vaiko poreikius: daugiau su juo bendrauti, jį dažniau pastebėti ir pagirti, jei jis iki šiol tik meluodamas galėjo susilaukti aplinkinių dėmesio; pamąstyti apie jam skiriamas bausmes už netinkamą elgesį, jei vaikas jų bijo tiek, kad ryžtasi dangstytis melu ir pan. „Jei vaiko melavimas tampa nevaldomas, reiktų kreiptis į psichologus, - teigė V.Jonušė, akcentavusi ir šeimos vaidmenį. - Naivu būtų tikėtis, kad vaikas visada sakys tiesą, jei jis nuolat mato meluojant savo tėvus.“
|
|
