|
|
|
Smiltys
Dangaus sodus rišo M. K. Čiurlioniui
Kretingos rajono viešosios M. Valančiaus bibliotekos Rūdaičių filiale buvo surengta šiaudinių sodų rišimo edukacija „Dangaus sodai“, skirta M. K. Čiurlionio metams paminėti. Renginio viešnia klaipėdietė tradicinių amatų meistrė meno kūrėja Margarita Macijauskienė pasidžiaugė, kad moterų, vaikų rankose pamažu atgyja ši liaudies meno šaka. „Pastebiu, kad susidomėjimas šiaudų sodais kyla, ir tai džiugina“, – edukatorė akcentavo, kad prieš dvejus metus šiaudų sodai pateko į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. „Kol yra šiaudų sodų meistrų, kol tuo domimasi bendruomenėse, yra vilties, kad šis amatas, kurį labiau įvardinčiau kaip kūrybą, neišnyks“, – viltingai kalbėjo, M. Macijauskienė, pirmąją savo darbų aprodą surengusi dar 1993-aisiais. Iš viso meno kūrėja yra surengusi per 30 parodų, jos sodais galėjo pasigrožėti ir Rūdaičių bibliotekos lankytojai, ir edukacijos dalyviai. Svarbiausia, kad visi M. Macijauskienės darbai – originalūs. „Niekada nieko nekopijavau. Kūriau ir pati tebekuriu savo darbų schemas, vaizdus, mėgstu savo sodus puošti džiovintais linais, kermėkų žiedais, proginius sodus – šiek tiek spalvotais siūlais. O pagal Mažosios Lietuvos tyrinėtoją Frydrichą Kuršaitį, tiksliau – jo aprašytą lietuvninko namuose matytą šiaudų sodą, papuoštą popierinėmis gėlėmis, vieną tokių sukūriau ir aš“, – M. Macijauskienė sakė, kad šį sodą kūrusi taip, kaip supratusi tyrinėtojo aprašymą, kuris apėmė vos keturias eilutes. Šiaudus – vieną esminių sodų rišimo elementų – meistrė ruošia pati. Jų ieškoti pradeda apie Jonines, nes vėliau paruošti šiaudai nebeturi prigimtinio grožio, kuriam didžiausios įtakos turi gamtos sąlygos: vėjas, lietus, saulė. Todėl pražiopsoti Joninių laiko nevalia – vėliau paruošta žaliava bus netinkama sodams rišti. Menininkė apgailestavo, kad vis sunkiau yra rasti rugių šiaudų – šią grūdinę kultūrą augina vis mažiau žemdirbių, tačiau ūkininką, kuris leistų pasiruošti ruginių šiaudų dar iki javapjūtės, jai pavyko surasti Degaičiuose. „Žinoma, galima sodus rišti ir iš miežio, kviečio šiaudo, bet rugio šiaudas yra pats geriausias – tvirtas, gražus, reikiamo ilgio“, – tvirtino M. Macijauskienė.
Kūrėja savo svajoklius paleidžia į pievas
Kretingiškė tautodailės kūrėja Ramunė Martinėnienė – dažna šventinių mugių dalyvė, džiuginanti lankytojus iš lino audinio pasiūtomis ir išraiškingomis mimikomis apdovanotomis lėlėmis-gyvūnėliais: katinėliais, varlytėmis, arkliukais, laputėmis. Kūrybą moteris pristato savo vardiniu prekės ženklu „Pieva“. Paklausta, kodėl lėles-gyvūnėlius ji paleido „į pievą“, tautodailininkė nuotaikingai atsakė: „Taip ir yra – tie mano gyvūnėliai tokie paplaukę svajokliai. O žmonės juk apie tokius taip ir sako „išėję į pievas“. Artėjančioms šių metų Kalėdoms, R. Martinėnienė sakė, be atvangos siuvanti arkliukus, mat, kiti metai pagal zodiaką būsią Arklio metai. Gaunanti kalnus užsakymų pasiūti nedidelius, prie kuprinių ar rankinių kabinamus, dabar madingus žaisliukus. „Siuvu ir didesnius arkliukus, kad vaikas rankose galėtų džiaugtis žaislu, taip pat arkliukus-pagalvėles“, – akcentavo pašnekovė. R. Martinėnienės siūti žaislai – estetiški, neperkrauti detalėmis. Per savo kūrybos dešimtmečius moteris nenutolo nuo jai būdingo stiliaus, kuria tik iš natūralių medžiagų – lino, medvilnės, vilnos, įdėdama nemažai rankų darbo, kemšant ir susiuvant smulkias detales, dekoruojant žaislus ir kitus minkštus rankdarbius. Jie prikemšami ekologišku sintetiniu pluoštu, todėl juos lengva išskalbti.
Kiekvieną lėlę-gyvūnėlį tautodailininkė sakė kurianti ekspromtu, be išankstinių trafaretų, nes jų formos jau gyvenančios jos galvoje. Gyvūnėlių snukučių išraiškas perteikia skirtingais rakursais pakelti ir siūlų dygsniais nubrėžti antakiai bei įkypos, pakeltos, nuleistos akys. Gyvūnėliai, o ypač katinai, gerai prižiūrėti – jų pilveliai riebiai prikimšti. Visų lėlių užpakaliukai užsiūti specifiniu baltu dygsniu – tai menininkės braižas, tarsi autografas po paveikslu. Odininko darbo žavesys: odos kvapas ir malonumas ją liesti
Darbėnuose įsikūręs tautodailininkas odininkas 70 metų Tautvydas Rudys savo užsiėmimą – odos dirbinių gamybą – tapatina ir su amatu, ir su kūryba. „Amatas – nes iš to išgyvenu, o kūryba prasideda tada, kai nori išgyventi iš amato. Žmonėms reikia naujovių“, – kalbėjo tautodailininkas, prie odos tiesiogine šio žodžio prasme prisilietęs dar vaikystėje. T. Rudys užaugo Vilniuje, būdamas 11-os neteko tėvo, kuris, baigęs mokslus Taline Estijoje, dirbo odininku, prisidėjo kuriant tuometį Vilniaus dailės kombinatą. „Tėvas – odininkas, senelis – „kriaučius“, siuvęs kailinius, pirštines. Galima sakyti, kad pasekiau jų pėdomis“, – teigė T. Rudys, kuris, baigęs aštuonias klases, įstojo mokytis į tuometį Vilniaus politechnikumą, tačiau jo nebaigė dėl incidento su dėstytoju. „Ką daryti? Namuose – motina, turinti negalią, tėvo – nebėra, o gyventi tai reikėjo. Priėmė mane dirbti į tą patį Vilniaus dailės kombinatą, į kurį sugrįžau ir po tarnybos sovietinėje armijoje, ir po mokslų Stepo Žuko dailės technikume. Dirbau 18-a metų – iki kol visus ištiko permainų metas, vienaip ar kitaip pakeitęs daugelio to meto žmonių likimus“, – prisiminė tautodailininkas, kuris, atvykęs gyventi į Darbėnus, iš dalies įgyvendino ir savo tėvo svajonę – šis vis pakalbėdavo, kad, išėjęs užtarnauto poilsio, kelsis į kaimą, į sodybą. T. Rudys prisipažino nesąs miesto vaikas – jį irgi traukė gamta, ramybė, tad sprendimas iš didmiesčio keltis į ramų provincijos miestelį atėjęs iš vidaus. Dėl šio sprendimo sakė nė sykio nesigailėjęs. T. Rudžio odos dirbtuves Darbėnuose dažniausiai susiranda tie, kuriems reikia ko nors natūralaus, originalaus, mūsų kraštą reprezentuojančio suvenyro ar tiesiog – patogaus kasdien būtino daikto: piniginės, raktinės, rankinės, papuošalų dėžutės ir panašiai. Paklausus, kaip gimsta kūrybinės idėjos, iš ko jų semiasi, T. Rudys teigė, kad daugiausia idėjų suteikia patys žmonės. „Daug bendrauju su žmonėmis – mugėse, įvairiose edukacijose. Iš jų ir išgirstu, ko jiems reikia, ko jie pageidautų, kas būtų įdomu, kas – ne. Sausis man įprastai būna atokvėpio, tarsi atostogų metas. Tada ir gimsta naujos idėjos ir sumanymai.“
Kostiumo dizainerę prie profesijos sugrąžina režisieriai
„Nebuvo nė vienos dienos, kad atsibusčiau ir galvočiau: oi, ir vėl turiu eiti į darbą...“ – atviravo Kretingos rajono kultūros centro kultūrinės veiklos vadybininkė Kristina Malūkienė. Nors ji tiesiogiai atsakinga už įstaigos kultūrinės veiklos viešinimą, kaip pati sakė, su užsidegimu kuria „reeals‘iukus“, vis dėlto per daug nenutolo ir nuo įsigytos profesijos – kostiumo dizaino. Kuria rūbus spektakliams Iš Kretingos kilusi Kristina kostiumo dizainą studijavo Vilniaus kolegijoje. „Nuo vaikystės svajojau būti žinoma dizainere. Paskui supratau, kad, norint pasiekti didelių aukštumų, reikia kur kas daugiau gabumų, o sukūrus šeimą, pajutau, kad ne taip labai ir norisi toli eiti. Užtenka, kad galėčiau realizuoti save ir tuo mėgautis“, – sakė K. Malūkienė. Buvo metas, kai ji turėjo dirbtuvėlę, šeimos nariams ir privatiems užsakovams siuvo įvairius rūbus – nuo skirtų laisvalaikiui iki striukių. „Matyt to jau „atsikandau“ – dabar įdomiau dirbti su technologijomis“, – neslėpė pašnekovė. Tačiau audiniai, žirklės, iškarpos, siuvimo mašina taip pat nėra nustumti į šoną, mat rajono Kultūros centro teatrų režisieriai vis paprašo pagalbos kuriant dekoracijas ar įsivaizduojamus drabužius statomų spektaklių personažams. Pirmasis spektaklis, kuriame ji talkino Egidijaus Radžiaus teatro režisieriui Nerijui Gedminui, buvo „Vienas ir kiti“ pagal dramaturgo Antano Škėmos pjesę. „Nerijaus mintis buvo neišlaidauti, tad pirmiausia tinkamų pilko atspalvio drabužių mes ieškojome pigių rūbų parduotuvėse. Ko nepavyko rasti, teko pasiūti“, – pasakojo dar tik apie metus laiko kultūros įstaigoje dirbanti K. Malūkienė. Šiuo metu ji ruošiasi įgyvendinti ir kitą šio režisieriaus sumanymą – ieškos kuo įdomesnių sprendimų naujam jo statomam spektakliui „Marianos kaprizai“ pagal prancūzų rašytojo Alfredo de Miusė kūrinį. Pirminė peržiūra numatyta gruodį. Papuošė ir oranžinį „prezidentą“ Savotišku spektakliu, kurio režisieriai šįkart – visa rajono Kultūros centro komanda, galima pavadinti ir per Moliūgo šventę Kretingoje nušurmuliavusią „Oranžinę respubliką“. „Prezidentas“ su „pirmąja ponia“ taip pat buvo aprengti Kristinos sumodeliuotais ir iš neopreno medžiagos per kelias dienas pasiūtais drabužiais. „Oho, būsim tokie ryškūs? Aš – su tokiu ilgu drabužiu?“ – K. Malūkienė šypsojosi prisiminusi „prezidento“, į kurio vaidmenį įsikūnijo Vydmantų bendruomenės pirmininkas Simas Končius, nuostabą, kai šis atvyko pasimatuoti būsimo oranžinio kostiumo. O „pirmoji ponia“ – Julija Train-Serapinienė – kadangi pati yra Egidijaus Radžiaus teatro aktorė, atsinešė krūvą savo batų, pėdkelnių, papuošalų, rankinukų – abi kartu žiūrėjusios, derinusios, kokie aksesuarai prie oranžinės suknelės tiktų labiausiai.
Lietuvos moterys mezgė Čiurlionį
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus erdvės, minint šio genialaus lietuvių menininko 150-ąsias gimimo metines, be eksponuojamų jo tapytų paveikslų ir skambančių simfonijų, vienai dienai dar prisipildė ir kitokia kolekcija – jūra čiurlioniškų megztinių. Kone 100 moterų iš visos Lietuvos rankomis mezgė megztinius su Čiurlionio portretu ir, pasidabinusios jais, surengė suvažiavimą Kaune. Gebėjo uždegti bendramintes Šios originalios akcijos sumanytoja – marijampolietė menininkė, vertėja pagal specialybę, Gintarė Murauskienė, jai talkino bičiulė Daumantė Strelčiūnienė iš Vilniaus. Pastaroji yra sukūrusi mezgėjas vienijančią platformą, kurioje dalyvauja, tariasi ir idėjomis dalijasi per 1 tūkst. 300 moterų. „Pajūrio naujienoms“ G. Murauskienė pasakojo, kad jau anksčiau sau buvo nusimezgusi liemenę ir megztinių su kitų įžymių Lietuvos žmonių – Vinco Kudirkos, Žemaitės, Barboros Radvilaitės – atvaizdais. O, minint M. K. Čiurlionio gimtadienį, abi su Daumante sumanė pakviesti ir daugiau Lietuvos moterų išmegzti šio garsaus šalies kūrėjo portretą. „Nesitikėjome tokio didelio susidomėjimo: atsiliepė moterys – įgudusios ir tik pradedančios mezgėjos – iš visos Lietuvos, jų buvo per 100. Parengiau dvi skirtingas mezgimo schemas – vieną sudėtingesnę, o kitą paprastesnę – ir 5 spalvų siūlų derinius, – pasakojo G. Murauskienė. – Išsiuntėme jas moterims, ragindamos naudoti turimų siūlų likučius, taip skatindamos ekologiją ir tvarumą. Taigi, kiekvienas megztinis išėjo savitas, autentiškas, tokio niekur nenusipirksi. Ir dar sukurtas iš to, ką moterys nebenaudojamo turėjo savo rankdarbių krepšiuose.“
Teptuko potėpiais kalbėjęs poetas ir pasakotojas
Kretingos rajono viešojoje M. Valančiaus bibliotekoje atidaryta šviesaus atminimo olandų kilmės menininko Arie Torcqué (1941–2023), ilgus metus kūrusio Olandijoje ir Ispanijoje, o pastaruosius du dešimtmečius – Lietuvoje, dailės darbų ir asmeninių daiktų paroda „Torcqué. Persona“. Ši paroda supažindina su itin drąsiai siurrealizmo stiliumi kūrusio menininko drobėmis, kurios leidžia pažvelgti ir į nuspėjamus paties autoriaus spalvingo ir dramatiško gyvenimo užkulisius. Mokėsi pas olandų menininkus A. Torcqué gimė Roterdame, ten studijavo dailę, iliustraciją, litografiją ir grafinį dizainą. Dar labiau tobulindamas savos kūrybos technikas, dailės subtilybių privačiai mokėsi pas garsius olandų menininkus, tarp kurių – Dirk Maandag, De Wachter, Jan Valk, Rens Bonnes, Willem de Kooning. Pirmą savo gyvenimo pusę menininkas kūrė litografijas, grafinio dizaino darbus, tapė sienas viešosiose erdvėse, iliustravo knygas. Vėliau, gyvendamas kitose Europos šalyse, labiau paniro į savo tapybos eksperimentus, pasitelkdamas įvairiausias technikas ir spalvas. Gyvas būdamas menininkas savo kūrybos stilių apibūdino kaip realųjį siurrealizmą. Žvelgiant į A. Torcqué paveikslus, suvokiama, kad jie yra tarsi simboliais išreikšto tapytojo vidinio pasaulio atspindys drobėje, kur glūdi užkoduoti jo gyvenimo vingiai ir dramos. Savo darbais dailininkas tarsi ieškojo ryšio su žmonėmis, teptuko potėpiais neretai jiems pasakodamas net labai asmenines istorijas. Dalį šio menininko palikimo galima išvysti būtent parodoje Kretingoje, kuri veiks visą spalį. Menininkas iš viso yra surengęs kelias dešimtis parodų Nyderlanduose, Belgijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje, ypač – Mažeikių krašte, kur jis įsikūrė, ir ši vieta buvo paskutinė jo gyvenimo stotelė.
Mergina, dainuojanti širdimi
Kretingiškė dainą nuo vaikystės pamėgusi 24-erių vokalistė Algimantė Kubilinskaitė vasarai baigiantis savo talento gerbėjus sukvietė į solinį koncertą, lengvosios muzikos mėgėjus nukėlusį į 2000-uosius – laiką, kai viešojoje erdvėje liejosi „Mango“, Geltona, „Kelio į žvaigždes“ dalyvių atliekami kūriniai... „Naujos idėjos man gimsta dar neataušus koncerto emocijoms. Taip nutiko ir šįsyk – į sceną atėjau su nauja tema ir nauja jėga“, – kalbėjo A. Kubilinskaitė, prisipažinusi, kad kiekvieną naują dainą ji išjaučianti širdimi – tada ir balsas suskamba kitaip. „Negaliu dainuoti bet kaip ir bet ko. Atrodo, daina gera, puikiai skamba kito dainininko lūpomis, tinka mano vokalui, bet štai ima ir... nelimpa. Gal dėl to ne vienas, pasiklausęs mano atliekamų dainų, dažnai pasako: „Tu dainuoji širdimi“, – A. Kubilinskaitė mintimis nusikėlė ir į pirmąjį savo koncertą, kuris taip pat įvyko Kretingos muziejaus prieigose, „Dvaro saldaininės“ kiemelyje. Tik tada teminis koncertas „Senosios estrados ritmu“ buvo skirtas 1970-ųjų hitams, skambėjusiems Nelly Paltinienės, Janinos Ščiukaitės ir kitų to meto dainininkų balsais. Repertuaras vėlgi buvo pasirinktas pagal vokalistei iš vidaus diktuojamą jausmą – sugebės ji tuos hitus atlikti širdimi ar ne. A. Kubilinskaitė prisipažino, kad ji iš esmės yra savamokslė, nesimokiusi muzikos, negrojanti jokiu instrumentu ir neskaitanti natų. Dainuoti pradėjo darželyje, po to dainavo mokykloje, lankė ir pradinės, ir pagrindinės mokyklos chorą, metus dainavo Aloyzo Žilio vadovaujamame „Svajos“ chore, nuo 16-os metų ji – Kretingos rajono kultūros centro kamerinio choro „Kristale“ (vad. Kristina Rimienė) narė, kartu su ja šiame chore dainuoja ir brolis Jurgis Kubilinskas. „Apskritai esu iš muzikalios dainuoti mėgstančios šeimos. Žinau, kad dainingi buvo seneliai, tačiau jų aš nebeišgirdau, dainuoja mano mama Sigita Virbickienė, muzikai gabus jos brolis mano dėdė multiinstrumentalistas Vytautas Kubilinskas, grojantis, dirbantis su kolektyvais“, – apie savo šeimą papasakojusi Algimantė teigė, kad visą gyvenimą ji svajojo ir tebesvajoja apie solinę dainininkės veiklą, kuri, viliasi mergina, kada nors tikrai taps jos gyvenimo dalimi. Tam, kad tai nutiktų, reikia ir drąsos, ir didelio palaikymo, pastūmėjimo iš šono. „Manimi visada labiausiai tikėjo ir pasitikėjo mama. Ji palaikė ir drąsino, taip ir užgimė mano pirmieji koncertai. Ypač vertinu ir tai, kad mane, dešimtoje klasėje atėjusią mokytis į Jurgio Pabrėžos universitetinę gimnaziją, pastebėjo muzikos mokytojas Stasys Stončius. Jam krito į akis, kad aš klausausi kitokios muzikos negu mano bendraamžiai, kad domiuosi senąja estrada ir neblogai tuos kūrinius atlieku“, – vokalistė pastebėjo, kad nuo to laiko per 7-erius metus ji jaučiasi patobulėjusi, pagerinusi atlikimo kokybę.
|
|
