|
|
|
(ne)Pažinta KretingaDidingą Įpilties piliakalnį vadina istoriniu lobiu
Darbėnų seniūno Alvydo Poškio žodžiais, nė vienas kitas šios seniūnijos kaimas neturi privilegijos per vasaros šventes susitikti tokioje ypatingoje vietoje, kaip Senoji Įpiltis: tradicinė mėlynių fiesta šiemet jau15-ąjį kartą nušurmuliavo buvusioje istorinėje Duvzarės žemėje, kur kadaise ant kalno stovėjo kuršių pastatyta tvirtovė. Buvo Kuršo gynybos objektas Sveikindama įpiltiškius, pasidžiaugusi jų nuoširdumu, darbštumu, augančia jaunąja karta, kraštietė Jolanta Girdvainė ragino nepamiršti istorijos, pasidalijo žinia, kad greitu laiku prieigose bus pastatytas ir dar vienas naujas informacinis stendas, kuris pasakos apie Įpilties piliakalnį ir kuo plačiau visai Lietuvai skleis žinią, koks „deimantas“, koks istorinis lobis glūdi šiame Kretingos rajono kaime. Iš tikrųjų visą Senosios Įpilties archeologijos paminklų kompleksą sudaro trys piliakalniai, kapinynas ir apeiginis akmuo su šaltiniu, tačiau, kaip sakė kaimo bendruomenės pirmininkas buvęs ilgametis Darbėnų seniūnas Edvardas Stalmokas, vis dėlto svarbiausiu laikomas Įpilties, kitaip dar vadinamas Pilies, kalnas. Tose kaimo žemėse gyvenę kuršiai jį supylė pirmame tūkstantmetyje po Kristaus, ant jo pastatė medinę pilį. Ši vieta X–XIII a. tapo svarbiu Kuršo gynybos objektu, saugojusiu Duvzarės pietinę sritį. Pirmą kartą Įpiltis paminėta 1253 m. Kuršo vyskupo Heinricho rašte Livonijos ordino magistrui dėl pietinio Kuršo žemių pasidalijimo: Įpiltis atiteko Livonijos ordinui. Kuršiai tam priešinosi, kartu su sąjungininkais žemaičiais puldinėjo Livonijos ordiną, trukdė sausumos keliais jiems susisiekti su Klaipėdos pilies įgula. Todėl 1263 metais kyžiuočių riteriai surengė tragedija virtusį karo žygį ir pilį sudegino su visais joje buvusiais gynėjais. Bėgant laikui, apleistas piliakalnis nyko, dirvonavo, kol daugiau kaip prieš 10 metų savo iniciatyva jį ėmėsi tvarkyti bendruomenė kartu su seniūnija. Laimėjus ES finansuojamą projektą „Lenkiamės mūsų krašto istorijai“ ir gavus lėšų, buvo įrengta poilsio ir žaidimo aikštelė su basakojų taku, vasaros estrada. Išrovus senus krūmokšnius, dabar nuo piliakalnio atsiveria gražus vaizdas į kaimo apylinkes, pro čia tekančius Juodupės, Graistupio upelius.
Kokią žinią mums paliko salantiškis kūrėjas Vilius Orvidas
Salantų krašte, Gargždelės kaime, jau daugel dešimtmečių stūkso pakeleivių akis nuo pagrindinio kelio Plungė–Skuodas traukiantis neįprastas vienkiemis, legendinė Orvidų sodyba – labiau žmogaus rankų negu gamtos kūrinys, joje gyvenusio neeilinio mąstymo akmentašio Viliaus Orvido paversta neformaliu dvasiniu centru ir traukdavusi visokių tikėjimų, pažiūrų ir skirtingo gyvenimo būdo žmones. Šiandieną ši sodyba, įgijusi kultūros paveldo statusą, tapo labiau turizmo traukos ir pramogų vieta. Kodėl Vilius buvo kitoks Apie V. Orvidą, lyg karolius iš amžininkų atsiminimų suvėrusi, publicistė Daina Parulskienė išleido knygą, kurią pavadino „Kitoks Vilius Orvidas“. Žodyje „kitoks“ ji sutalpino įvairias prasmes: kad tai buvęs genijus, praaugęs savąjį laiką, dvasininkas, mistikas, šventasis, o kartu – paprastas nemokytas kaimietis, darbštuolis akmentašys. Knygoje, išleistoje praėjus dešimtmečiui po V. Orvido mirties 1992-ųjų rugpjūčio 5-ąją, sudėtos mintys V. Orvidą gerai pažinojusių žmonių, apsilankiusių ar net gyvenusių toje neįprastoje, 16 ha ploto sodyboje, tarp akmenų ir iš jų iškaltų skulptūrų, senų medžių, melioracijos išrautų ir įtaisytų aukštyn šaknimis, tvenkinių ir molinių trobelių bei tarp jų tvyrančios ypatingos šeimininko ir lankytojų kuriamos auros. Žmonėms ši sodyba ir jos kūrėjas Vilius žmonėms buvo nedaloma visuma, nesutalpinama į jokius rėmus, kurių nė pats Vilius neapkentė. Nes jis tiesiog buvo... kitoks. Pasak knygos autorės, jis nebuvo šventas, bet ir buvo šventas, buvo silpnas ir stiprus, kasdieniškas ir ypatingas, labai daug atradęs ir nežinojęs galutinių atsakymų.
Japoniškame sode – susibūrimai po atviru dangumi
Vidurvasaris Japoniškame sode, įkurtame Darbėnų seniūnijos Mažučių kaime, – ne vien metas, kai tarp žalumos ir žiedų gausos galima sustoti, pasidairyti ir namo parsivežti dalelę ramybės. Jis – turtingas ir renginių. Šį savaitgalį, liepos 5–6 dienomis, bus pristatyta dokumentinio filmo „Japoniškas sodas. Keturi metų laikai“ premjera, o liepos 12–13 dienomis vyks antrą vasarą rengiama tarptautinė bonsų paroda. Pasak Japoniško sodo kūrėjų ir puoselėtojų Šarūno Kasmausko ir jo gyvenimo partnerės Gražinos Maštaraitės, režisieriaus Aido Markausko sukurtas 47 min. trukmės dokumentinis filmas papasakos sodo istoriją per 18-a jo kūrimo metų: kaip užgimė idėja sukurti didžiausią – 16 ha ploto – Europoje japoniško stiliaus sodą, kaip buvo sutelkti žmonės iš Lietuvos ir Japonijos ją įgyvendinti ir kaip palaipsniui vyko kūrimo procesas. „Tai – pasakojimas apie žmones, kurie tikėjo, rūpinosi ir leido sodui augti. Kiekvienas žingsnis, kiekvienas žiedas ir patiriamos tylos akimirka sugulė į vientisą istoriją, kurią bus gera prisiminti kartu“, – filmo premjera džiaugėsi Š. Kasmauskas ir G. Maštaraitė. Filmas abi dienas bus rodomas triskart – 12, 15 ir 17 valandomis – atviroje pievoje, todėl sodo šeimininkai ragina lankytojus turėti savo paklotą ar pagalvę. O dar kitą savaitgalį į Japonišką sodą sugužės tie, kurie domisi augalų pasauliu – po atviru dangumi vyks tarptautinė bonsų paroda-dirbtuvės „Open Air Bonsai Show 2025“. Bonsai – tai tradicinis japoniškas medelių auginimo ir puoselėjimo menas, išvertus iš japonų kalbos reiškia „sodinti padėkle“. Į renginį atvykę meistrai iš Japonijos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos pristatys savo kolekcijas ir dalinsis patirtimi, auginant bonsus.
Kaip Kretingoje atsirado seniausi Lietuvoje barokiniai vargonai
Kretingoje besilankantys Lietuvos ir užsienio turistai vis stebisi – kiek daug tokiame nedideliame mieste yra užregistruotų šalie rekordų. Pajuokaudami net tarsteli – bene kretingiškiai mėgsta pasigirti. Taip jau sutapo, kad Kretingoje nemažai išskirtinių istorinių detalių. Vis dėlto kai kurių rekordų nebūtų be sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių ir kaimynų indėlio. Vienas tokių rekordų – seniausi Lietuvoje barokiniai vargonai. Ne vieną Kretingoje fiksuotą rekordą galima aptikti Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei bažnyčioje. Tik įėjus akys užkliūva už seniausių šalyje bažnytinių durų, ne vienas aikteli pamatęs aukščiausią medinį altorių, smalsesni aptinka seniausias renesansines duris, užsukę į kriptą pamato sunkiausią ir seniausią sarkofagus. O dar vieną rekordą neretai praeina, nes jo ieško visai ne ten. Kiekvienas bažnyčios lankytojas galvą pakelia į garbingoje bažnyčios vietoje esantį balkoną – ten tikisi išvysti galingus vargonus. Tuos, kuriuos Kretingos miesto įkūrėjas Jonas Karolis Chodkevičius 1619 m. nupirko Švedijoje. Esą jiems užgrojus pirmą kartą, suskilo bažnyčios skliautai ir buvę jie balsingesni už Kražių davatkas ir Beržoro ubagus. Deja, šie vargonai neišgyveno Antrojo pasaulinio karo. Užtat kukliai bažnyčios kamputyje stovi kiti vargonai – gal balsingumu skliautų ir neskaldantys, bet užtat seniausi Lietuvoje barokiniai. Kai kur dar pavadinami seniausiais grojančiais vargonais šalyje.
Festivalis apie kuršių genties palikimą
Tradicinis, šiemet birželio 27–28 dienomis Kretingos rajone, Imbarės seniūnijoje, ant vieno svarbiausių kuršių genties piliakalnių ketvirta kart įvyksiantis tarptautinis gyvosios istorijos festivalis „Kuršē ont Imbaries“ tampa vienu svarbiausių istorinės rekonstrukcijos renginių ne vien Kretingos krašte, bet ir Žemaitijoje bei Lietuvoje. Užaugo iki tarptautinio lygio Šiemet į festivalį, pasak pagrindinio jo rengėjo ir iniciatoriaus Salantų kultūros centro vadovo Aurimo Rapalio, susirinks net 19 istorinės karybos, atkuriamosios istorijos klubų, organizacijų ir jų atstovų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekijos, Anglijos, Danijos. Suvažiuos senųjų amatų puoselėtojai, vyks vikingų turgus, kovos ratas tradiciniam Imbarės ragui laimėti, gausios parodomosios karybos klubų kovos. Atvyks koncertuoti 6 muzikinės grupės – Lietuvoje žinomas „Ugniavijas“, populiari Kretingos rajono kultūros centro vyrų folkloro grupė „Andulē “, svečiai – grupės „Hansanova“, Daj Ognia iš Lenkijos, Trejasmens iš Latvijos, atlikėjai Iryna ir Jernej iš Ukrainos ir Slovėnijos. Nuo 2021-ųjų Salantų kultūros centro organizuotos gyvosios istorijos dienos „Kuršē ont Imbaries“ savo turiniu ir forma jau pernai išaugo iki tarptautinio festivalio lygio ir tampa taip pat populiarus, kaip ir festivaliai Apuolėje ar Kernavėje. „Žmonėms vis aktyviau besidomint kuršių istorija ir gyvensena, o taip pat šia unikalia vietove, beje, mums labai svarbu ir teigiami renginio įvertinimai, – visa tai skatino auginti festivalį. Džiugu, kad jis jau tapo tarptautinio lygio renginiu, vykstantis Kretingos rajone, kur gausu kuršių palikimo“, – akcentavo A. Rapalis. Festivalio organizatoriai – Salantų kultūros centras, kuršių genties rekonstrukcija užsiimantys asociacijos „Pilsota“ ir viešosios įstaigos „Ceklio kuršiai“ nariai, Imbarės seniūnija.
Žiemos sode žiedų gausa žydi pavasaris
Kol lauke pavasaris nedrąsiai kelia vieną kitą žiedą, už oranžerijos stiklo Kretingos muziejaus Žiemos sode visomis spalvomis skleidžiasi pavasaris: Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė teigė, kad šiuo metu Žiemos sode įvairiomis kompozicijomis ar pavieniui žydi 35 rūšių 1 tūkst. 200 augalų. „Tęsiame praėjusiais metais užgimusią idėją pavasarį pasitikti Žiemos sodą praturtinus kuo gausiau žydinčių augalų. Pernai išbandėme nemažai svogūninių gėlių. Kai kurios, tarkim, margutės, nepasiteisino, todėl šiemet jų ir nebesodinome. Ne itin šiltame Žiemos sode tinka ir narcizai – auga labai greitai, greitai ir nužydi, tad tenka juos keisti. Priežiūros, kad neišvirstų žiedai, reikalauja ir hiacintai, tačiau jų nesinorėtų atsisakyti – labai jau gražios jų spalvos“, – vieną kitą grožio puoselėjimo Žiemos sode niuansą apibūdino J. Tertelienė, akcentuodama, kad peržydėjusios svogūninės gėlės praėjusiais metais buvo perkeltos į Dvaro parko gėlynus, taip pat ketinama daryti ir šiemet. Be narcizų, žydrių, svaiginantį aromatą skleidžiančių hiacintų, Žiemos sode šiuo metu žydi ciklamenai, savo žydėjimą dovanojantys visą mėnesį ir ilgiau, svyrantys ir paprastieji cimbidžiai, kuriuos po žydėjimo sodo prižiūrėtojos puoselėja toliau, kol jie vėl pražįsta. „Ypač pasiteisino kalijos – jos tikrai ilgai žydi, sudaro gražias kompozicijas. Tačiau mums nepavyksta jų išsaugoti. Gal, jeigu turėtume atskiras patalpas augalų „reanimacijai“, mums pavyktų išsaugoti ar net padauginti ne tik kalijas“, – pasvarstė Gamtos skyriaus vedėja, pasidžiaugusi sodo prižiūrėtojų iniciatyva sukurti ir prie natūralios gamtos priartinti epifitinių augalų ekspoziciją – imituojant natūralias gamtos sąlygas į šakotą medį moterys įkėlė fryzijų, tilandsijų, guzmanijų, kedeninių tilandsijų. Mat kitame pasaulio gale jos žydi būtent pavasarį, o augančios tarp medžių šakų jos augalui nekenkia, naudoja medžius kaip atramą, tik gerai palijus sukaupia didelį svorį. O Žiemos sode sukurta epifitinių augalų ekspozicija J. Tertelienei padeda per ekskursijas – muziejaus lankytojams lengviau įsivaizduoti, kaip epifitai auga natūraliomis sąlygomis.
Nepriklausomybės paminklas – nuverstas ir atstatytas
Minėti Kovo 11-ąją, kaip ir kitas svarbias mūsų tautai datas, tradiciškai rinksimės prie Nepriklausomybės paminklo Rotušės aikštėje. Nedaugelis šiandieną beatsektų šio paminklo istoriją nuo jo pastatymo dienos, kaip nedaugelis težino ir faktą, kad tai – antrininkas, o tikrasis paminklas, sovietmečiu verčiant apdaužytas ir nuniokotas, guli Kretingos muziejaus Ūkvedžio namo kieme. Saugo paminklo istoriją Nepriklausomybės, arba Laisvės, paminklo Kretingoje istorija su fotografijomis ir aprašu pagal amžininkų liudijimus saugoma Kretingos muziejuje. Muziejininkas istorikas Julius Kanarskas pasakojo, kad Nepriklausomybės, arba Laisvės, paminklą tuometinėje Kretingos turgaus aikštėje buvo nutarta pastatyti 1928 metais, Lietuvai švenčiant nepriklausomybės 10-metį. Paminklą savo dirbtuvėse sukūrė akmens meistrai broliai Jonas ir Juozas Akinskai. Paminklas iškilmingai buvo atidengtas 1931 m. Lietuvos šaulių sąjungos XV rinktinės Kretingos būrio iniciatyva. Buvo manoma, kad šio paminklo projekto autorius – garsus prieškario Lietuvos skulptorius Robertas Antinis vyresnysis. „Tačiau menotyrininkas Stasys Budrys, dalyvavęs atidengiant dabartinį paminklą tuo abejojo: jis rinko medžiagą apie R. Antinio kūrybą ir akcentavo, kad niekur šis darbas neminimas. Galbūt R. Antinis buvo sukūręs savo projektą, bet paminklo pagal jį nepastatė. Taip manė ir jo sūnus, taip pat skulptorius Robertas Antinis, garsiosios Palangoje „Eglės – žalčių karalienės“ autorius, dabartiniam Laisvės paminklui Kretingoje išliejęs žalvario įrašus“, – aiškino J. Kanarskas.
„Kuršē ont Imbaries“: kuršių genties palikimas ir istorinis-rekosntrukcinis festivalis ant Imbarės piliaklanio
Tradicinis, šiemet birželio 27–28 dienomis Kretingos rajone, Imbarės seniūnijoje, ant vieno svarbiausių kuršių genties piliakalnių 4-kart įvyksiantis tarptautinis gyvosios istorijos festivalis „Kuršē ont Imbaries“ tampa vienu svarbiausių istorinės rekonstrukcijos renginių ne vien Kretingos krašte, bet ir Žemaitijoje bei Lietuvoje.
Užaugo iki tarptautinio lygmens Šiemet į festivalį, pasak pagrindinio jo rengėjo ir iniciatoriaus Salantų kultūros centro vadovo Aurimo Rapalio, susirinks net 19 istorinės karybos, atkuriamosios istorijos klubų, organizacijų ir jų atstovų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekijos, Anglijos, Danijos. Suvažiuos senųjų amatų puoselėtojai, vyks vikingų turgus, kovos ratas tradiciniam Imbarės ragui laimėti, gausios parodomosios karybos klubų kovos. Atvyks koncertuoti 6 muzikinės grupės – Lietuvoje žinomas „Ugniavijas“, populiari Kretingos rajono kultūros centro vyrų folkloro grupė „Andulē“, svečiai – grupės „Hansanova“, Daj Ognia iš Lenkijos, Trejasmens iš Latvijos, atlikėjai Iryna ir Jernej iš Ukrainos ir Slovėnijos. Nuo 2021-ųjų Salantų kultūros centro organizuotos gyvosios istorijos dienos „Kuršē ont Imbaries“ savo turiniu ir forma jau pernai išaugo iki tarptautinio festivalio lygio, ir tampa taip pat populiarus kaip ir festivaliai Apuolėje ar Kernavėje. „Žmonėms vis aktyviau besidomint kuršių istorija ir gyvensena, o taip pat šia unikalia vietove, beje, mums labai svarbu ir teigiami renginio įvertinimai, – visa tai skatino auginti festivalį. Džiugu, kad jis jau tapo tarptautinio lygio renginiu, vykstantis Kretingos rajone, kur gausu kuršių palikimo“, – akcentavo A. Rapalis. Festivalio organizatoriai – Salantų kultūros centras, kuršių genties rekonstrukcija užsiimantys asociacijos „Pilsota“ ir viešosios įstaigos „Ceklio kuršiai“ nariai, Imbarės seniūnija.
Kretingos miesto istorijose – patvirtinti faktai ir per kartas keliaujančios legendos
Vienas paslaptingiausių objektų Kretingoje yra bažnyčios požemiai. Gilias miesto praeities šaknis sauganti vieta nuo seno yra apraizgyta gandų, legendų ir pasakojimų. Tyrinėtojų įrodyti faktai per tiek amžių jau apaugo ir taip vadinamomis miesto istorijomis – kuomet tikrovė persipina su žmonių pasakojimais, virstančiais į vietinius mitus. Kas kartais istorikams kelia šypsenas, vietiniams yra tapę neatsiejama Kretingos dalimi. Taip bažnyčios požemiai žmonių pasakojimuose yra virtę į vienuolyno požemius, o šie miesto istorijose raizgosi dar ir į paslaptingus tunelius. Šiuo metu Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje galima patekti į miesto įkūrėjo Jono Karolio Chodkevičiaus šeimos kriptą, o iš šios – į Kankinių kriptą. Jose dabar tinkamai įamžintas Chodkevičių šeimos, Kretingos kankinių ir vienuolių atminimas. Jauki šviesa, nubalintos sienos, tyla ir ramybė – praeities dramų ir tragedijų net neįtartum. Tačiau ne vieno kretingiškio atmintyje išlikęs tamsios, voratinkliais apipintos kriptos vaizdas, kurioje kiurksojo sukežę sarkofagai, o ant grindų voliojosi žmonių kaulai. O sienos dar slėpė ir kraupią istoriją. Kriptos – arčiau Dievo Senovėje žmonės tikėjo, kad kuo arčiau bažnyčios bus palaidoti, tuo arčiau Dievo bus atėjus paskutiniojo teismo dienai. Todėl nenuostabu, kad Kretingos miesto įkūrėjas, bažnyčios ir vienuolyno statytojas, LDK karvedys grafas J. K. Chodkevičius savo šeimos ir savo paskutiniojo poilsio vietą įsirengė po pagrindiniu Kretingos bažnyčios altoriumi. Šalia J. K. Chodkevičiaus šeimos kapavietės buvo įrengta kripta vienuoliams laidoti. Nors dabar šios dvi kapavietės yra sujungtos įėjimu, pagal originalų sumanymą kriptos nebuvo susietos. Į Chodkevičių šeimos kriptą buvo patenkama per centrinio altoriaus įėjimą, o į vienuolių kapavietę vedė įėjimas, anuomet – XVII a. – buvęs vienuolyno galerijoje. Dabar tai būtų vieta, apytiksliai esanti dešiniojoje bažnyčios navoje, ties šv. Antano altoriumi. Pasakojama, kad, kol nebuvo poreikio vienuoliams laidoti, pranciškonai jiems skirtą kriptą naudojo vietoje šaldytuvo – vėsi patalpa puikiai tiko saugoti parapijiečių paaukotiems maisto produktams. Tuomet vienuoliai turbūt negalėjo nė pagalvoti, kokia nelaimė laukia jų ir miestiečių. Ėgliškių-Andulių piliakalnio paslaptys: ar tikrai jis – Kretingos pradžių pradžia?
Kasmet, švęsdami Kretingos miesto šventę, švenčiame ir jo gimtadienį – šiemet mūsų miestui sukanka 772-ji metai, kai jis pirmąkart buvo paminėtas raštuose. Tačiau Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas tvirtino, kad Kretinga gimė gerokai anksčiau – tai patvirtina archeologų tyrinėjimai, ypač – pastarųjų metų, atlikti kraštiečio archeologo dr. Edvino Ubio išvien su Klaipėdos universiteto mokslininkais. Taigi Kretingos pradžių pradžia – ne mūrinis miestas prie Akmenos, o teritorija į kairę už dabartinių Bajorų su Ėgliškių-Andulių piliakalniu. Romantiškoji versija apie įkūrėją „Po nepriklausomybės prasidėjo miestų ir miestelių gimtadienių paradas – kiekvienas jų siekė įrodyti, kuris yra senesnis. Kiekvieno miesto ar gyvenvietės gimtadienis siejamas su pirmuoju jo vardo paminėjimu istoriniuose šaltiniuose: taigi, pagal tai seniausia gyvenvietė Lietuvoje yra Apuolė, pirmąkart paminėta 854 m., o jauniausias miestas – Visaginas, įkurtas 1975-aisiais“, – akcentavo istorikas. Tačiau, jo žodžiais, miestų istorijos šaknys – gerokai gilesnės. Archeologiniai tyrimai, atlikti Kretingos P. Bizausko gatvėje rodo jau IV–II tūkstantmečiais pr. Kr. buvus neolito gyvenvietę. O už Bajorų Valėnų link, prie dabartinės degalinės, rastas II–I tūkstantmečio pr. Kr. pilkapynas. Ilgainiui Ėgliškių–Valėnų teritorijoje susiformavo ištisas gyvenamasis – gynybinis, ūkinis, dvasinis – centras. Jį J. Kanarskas ir laikytų Kretingos pradžia, ir apie tai išsamiai aprašė savo 2018-aisiais išleistoje knygoje „Kretingos istorijos bruožai“. „Ten reikėtų ieškoti ir istoriko Teodoro Narbuto aprašytos legendinės miesto širdies – Grutingos, arba Grutingeno, pilies. Legendiniu jos įkūrėju laikomas per didįjį tautų kraustymąsi IV–VII a. į šias žemes atkakęs gotų karalius Armonas iš Grutingų giminės, per vieną žygių su savo kariauna apsistojęs šiose apylinkėse. Kraštovaizdis jį sužavėjęs, todėl nusprendęs čia pasistatyti tvirtovę, kurią protėvių garbei pavadino Grutinga. Pilis, manoma, buvo tarp dabartinės Kretingos ir Kretingalės ant Ėgliškių piliakalnio. Jei tai būtų patvirtinta rašytiniais šaltiniais, Grutinga (iš to kilo ir tikrasis Kretingos pavadinimas) būtų gerokai senesnė už Apuolę“, – įsitikinęs J. Kanarskas.
|
|
