|
|
|
(ne)Pažinta KretingaĖgliškių-Andulių piliakalnio paslaptys: ar tikrai jis – Kretingos pradžių pradžia?
Kasmet, švęsdami Kretingos miesto šventę, švenčiame ir jo gimtadienį – šiemet mūsų miestui sukanka 772-ji metai, kai jis pirmąkart buvo paminėtas raštuose. Tačiau Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas tvirtino, kad Kretinga gimė gerokai anksčiau – tai patvirtina archeologų tyrinėjimai, ypač – pastarųjų metų, atlikti kraštiečio archeologo dr. Edvino Ubio išvien su Klaipėdos universiteto mokslininkais. Taigi Kretingos pradžių pradžia – ne mūrinis miestas prie Akmenos, o teritorija į kairę už dabartinių Bajorų su Ėgliškių-Andulių piliakalniu. Romantiškoji versija apie įkūrėją „Po nepriklausomybės prasidėjo miestų ir miestelių gimtadienių paradas – kiekvienas jų siekė įrodyti, kuris yra senesnis. Kiekvieno miesto ar gyvenvietės gimtadienis siejamas su pirmuoju jo vardo paminėjimu istoriniuose šaltiniuose: taigi, pagal tai seniausia gyvenvietė Lietuvoje yra Apuolė, pirmąkart paminėta 854 m., o jauniausias miestas – Visaginas, įkurtas 1975-aisiais“, – akcentavo istorikas. Tačiau, jo žodžiais, miestų istorijos šaknys – gerokai gilesnės. Archeologiniai tyrimai, atlikti Kretingos P. Bizausko gatvėje rodo jau IV–II tūkstantmečiais pr. Kr. buvus neolito gyvenvietę. O už Bajorų Valėnų link, prie dabartinės degalinės, rastas II–I tūkstantmečio pr. Kr. pilkapynas. Ilgainiui Ėgliškių–Valėnų teritorijoje susiformavo ištisas gyvenamasis – gynybinis, ūkinis, dvasinis – centras. Jį J. Kanarskas ir laikytų Kretingos pradžia, ir apie tai išsamiai aprašė savo 2018-aisiais išleistoje knygoje „Kretingos istorijos bruožai“. „Ten reikėtų ieškoti ir istoriko Teodoro Narbuto aprašytos legendinės miesto širdies – Grutingos, arba Grutingeno, pilies. Legendiniu jos įkūrėju laikomas per didįjį tautų kraustymąsi IV–VII a. į šias žemes atkakęs gotų karalius Armonas iš Grutingų giminės, per vieną žygių su savo kariauna apsistojęs šiose apylinkėse. Kraštovaizdis jį sužavėjęs, todėl nusprendęs čia pasistatyti tvirtovę, kurią protėvių garbei pavadino Grutinga. Pilis, manoma, buvo tarp dabartinės Kretingos ir Kretingalės ant Ėgliškių piliakalnio. Jei tai būtų patvirtinta rašytiniais šaltiniais, Grutinga (iš to kilo ir tikrasis Kretingos pavadinimas) būtų gerokai senesnė už Apuolę“, – įsitikinęs J. Kanarskas.
Neišmatuojama prasmė: Šv. Antano atlaidų tradicija Kretingoje
Kretinga – pranciškonai – šventasis Antanas: istoriškai tarpusavyje jie yra glaudžiai susiję. Šventųjų Antano ir Pranciškaus vardai, kaip ir jų gyvenimai, persipynę: šv. Antanas iš Paduvos buvo šv. Pranciškaus Asyžiečio mokinys ir pasekėjas. Manoma, kad ir šventojo Antano kultas į Kretingą atkeliavo dar XVII a. išvien su pirmaisiais pranciškonais. Ir jau tuomet užgimusi, o tarpukariu suklestėjusi šv. Antano garbinimo tradicija Kretingoje tebepuoselėjama ligi šiol: kasmet birželį Kretingos mieste rengiama visoje Žemaitijoje išgarsėjusi šventė – Šv. Antano atlaidai, sutampantys ir su Kretingos miesto švente. Keitėsi altorius ir paveikslas Kaip rašoma leidinyje „Kretingos pranciškonų bažnyčiai – 400“ , mūsų mieste garbinti šv. Antaną buvo pradėta tada, kai Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje buvo pastatytas šv. Antanui skirtas altorius, kurį 1759 m. įšventino vyskupas Antanas Domininkas Tiškevičius. Jame buvo įtaisytas XVII a. tapytas paveikslas: šv. Antanas buvo pavaizduotas susijuosęs auksine virve, rankoje laikąs leliją, o šalia jo – Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu. „Sprendžiant iš išlikusių aprašymų, paveikslas, kaip ir pirmasis medinis altorius, buvo ne toje vietoje, kaip šiandieną, o tarp dviejų puskolonių dešinėje pusėje – tarp įėjimo ir sakyklos. Be to, paveikslas buvo visiškai ne tas, kokį altoriuje matome šiandieną, nes originalas neišliko“, – pasakojo Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas. Klebono Pranciškaus Bizausko rūpesčiu,1908–1912 m. vykdant Kretingos bažnyčios rekonstrukciją, Šv. Antano altorius buvo perkeltas iš ankstesnės vietos į dabartinę. Manoma, kad tada ir atsirado ligi šių dienų išlikęs paveikslas, vaizduojantis stebuklą, kaip šv. Antanas parklupdo asilą. Menotyrininkai šį paveikslą datuoja XVIII a. pradžia, jo autorius – nežinomas. Yra žinoma, kad 1862 m. iš Italijos buvo atgabenta ir paties šv. Antano relikvijų – kaulų gabalėlių, – kurias pašventino kraštietis vyskupas Motiejus Valančius. Nuo to laiko tikintieji, atlikę atgailą, šv. Antano dieną, gaudavo visuotinius atlaidus – taip tebėra ir šiandieną.
Prezidentiniu malūną „pakrikštijo“ vietiniai
Prie kelio Darbėnai–Šventoji Lazdininkuose snaudžiantis šimtametis malūnas – ir vėl apipjaustytais sparnais. Kieno ranka savininko valia šiuokart prie jų prisilietė, istorinį statinį rekonstruojant anksčiau dalyvavęs restauratorius-ekspertas Juozapas Algimantas Januševičius teigė nežinantis. Anot jo, aišku tik, kad tikrosios savo funkcijos atlikti nebegalinčio pajūrio vėjo prievartaujami sparnai dažnai lūžta ir kaskart juos reikia taisyti.
„Išilgai sparnų, kaip buvo kažkada, kai dar malūnas maldavo grūdus, ir mes buvom uždėję lentų posparnius. Pamačiusi malūno savininkė Onutė Nausėdienė nustebo: tik plėškit, sako, greit šalin, o užeis vėjas, tai visus sparnus sulaužys“, – prisiminė J. Januševičius.
Medinis, aštuonių kampų piramidės formos senas vėjo malūnas oficialiai vadinamas pagal kaimą – Lazdininkų. Tačiau po 2019-ųjų liepos 12-ąją įvykusių rinkimų Gitanui Nausėdai tapus Lietuvos Prezidentu, per vieną naktį vietiniai malūną „pakrikštijo“ prezidentiniu.
Tiesą sakant, šis pavadinimas prigijo tikruoju unikalaus statinio savininku dar tebesant Prezidento tėvui Antanui Nausėdai – esą koks skirtumas, vis vien tai yra tos pačios šeimos turtas. O Klaipėdoje gyvenusiam 93-jų sulaukusiam A. Nausėdai 2022-ųjų lapkritį iškeliavus į anapilį ir savininko teisėms perėjus garsiajam sūnui, kraštovaizdžio puošmenai naujasis pavadinimas, kaip sakė Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys, jau pasiteisino visu 100 procentų.
„Į miestelį iš toliau atvykę žmonės taip ir klausia: kur rasti prezidentinį malūną? Sakau, važiuokit keliu Palangos link pro Lazdininkus, ir bus. Bet ne kartą ir pats svečius esu ten lydėjęs“, – sakė seniūnas.
Keliaujantieji pro šalį dažnai sustoja, išlipa iš automobilių, šypsosi, fotografuojasi. Tikriausiai nė vienos ir aplink Darbėnus gyvenančių žmonių vestuvės, krikštynos ar abiturientų išleistuvės neapsieina be nuotraukų būtent prie įspūdingojo malūno. O ne vienas smalsuolis jį yra matęs ir iš vidaus.
Vyskupo Motiejaus Valančiaus vaidmenyje – profesorius Petras Bielskis, kunigo Jeronimo Račkausko – Alvydas Juozas Lenkauskas.
Ritos Nagienės nuotr.
Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje Nasrėnuose vyskupo 150-ųjų mirties metinių proga įvyko minėjimas „Valančiaus atminimas ąžuolų žieduose“. „Tai buvo bendruomeniškas, daugiasluoksnis renginys, kuris apėmė istorinį atminimą, simbolinius veiksmus, edukaciją, jaunimo įsitraukimą ir gamtos pajautą“, – sakė renginio organizatorė Kretingos muziejaus rinkinio kuratorė Rasa Balsevičienė.
Ji akcentavo istorinės ir simbolinės erdvės svarbą – renginys turėjo vykti Valančiaus girioje, 1995-aisias vyskupo pasodintame ąžuolyne, kuris šiandien, po 30 metų, ošia tarsi gyvas paminklas vyskupui. Kadangi pavasaris – šaltas, renginį teko perkelti į gimtinės muziejaus turimas patalpas, tačiau šventės dalyviai simboliškai pasodino dar vienas ąžuolą, o Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinės mokyklos mokiniai dar atvežė apie 20 savo pagamintų inkilų, kuriuos renginio dalyviai turėjo galimybę pakabinti ąžuolyne.
Renginyje dalyvavę Lietuvos vyskupo Motiejaus Valančiaus vardo mokyklų mokiniai pristatė programas, susijusias su
M. Valančiumi. Vyskupo asmenybės svarbą meno forma akcentavo apie 50 mokinių ir jų mokytojų: Kauno Motiejaus Valančiaus mokyklos-darželio mokiniai atliko meninę improvizaciją „Mikė melagėlis“; Telšių r. Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos mokiniai pristatė projektinį darbą „Nuo vyskupo M. Valančiaus iki dabar – kaip pasikeitė mitybos įpročiai“, kurio tikslas – išsiaiškinti, kaip keitėsi patiekalai, jų kaloringumas ir valgymo įpročiai, taip pat komiksą pagal M. Valančiaus apsakymą „Ūkininkas“ iš „Vaikų knygelės“; Žemaičių Kalvarijos Motiejaus Valančiaus gimnazijos mokiniai atliko meninį pasirodymą „Valančiaus šviesos kariai: knygnešiai ir daraktoriai“; Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinės mokyklos mokinių pasirodymą sudarė šokis „Liek, liek, gervelė“, skaitymai „Kon Valončios pasakitom, / Gimtas vėitas je lonkitom?“, „Aple gaspadėnavėma“, „Keliuonė i Lėnkėjė“, dainavimas „En per žemė mosielelė“, „Pelie panelė“.
Gydytojas Šarūnas Kasmauskas – Japoniško sodo įkūrėjas
Dariaus Šypalio nuotr.
Kretingos rajonas didžiuojasi ypatinga vieta, kuri primena tolimąją Japoniją. Tai – verslininkų Šarūno Kasmausko ir Gražinos Maštaraitės pastangomis Darbėnų seniūnijos Mažučių kaime 16 ha plote jau 18 metų kuriamas Japoniškas sodas. Suformuoto landšafto grožiu, natūraliomis augalų, vandens ir akmenų kompozicijomis džiuginantis ir Tekančios saulės šalį primenantis Japoniškas sodas yra didžiausias ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
Sodas buvo pradėtas formuoti atviroje erdvėje palaipsniui, kasant tvenkinius, pilant kalvas, panaudojant riedulius ir apsodinant Japonijos kraštovaizdžiui būdingais augalais. Atliekant ypatingesnius darbus sode, rengiantis tarptautinėms parodoms ar Japonų kultūros dienoms, Š. Kasmauskas pasikviečia meistrų komandą iš Japonijos, nes jie geriausiai žino ir labiausiai jaučia savosios gamtos ir kultūros subtilybes. Meistrams vadovauja sodininkystės žinovas Hajime Watanabe – būtent jam prieš 18 metų Š. Kasmauskas Mažučių kaimo laukuose ir patikėjo imtis pirmųjų sodo kūrimo darbų.
„Užsimezgė ilgametė bendrystė, meistras Watanabe šį sodą žino kaip savo penkis pirštus, atvyksta kasmet – dirbam, plečiam, tobulinam, idėjų – begalės“, – susiformavusio tandemo stiprybę, kurią įrodo konkretūs lankytojus džiuginantys rezultatai, akcentavo Š. Kasmauskas.Kasmet sodas turtinamas retais augalais ir japonų mažosios architektūros elementais. Todėl jis kuria magišką vaizdą visais metų laikais: pavasarį – sakurų žydėjimu; vasarą – vandens čiurlenimu ir augalų teikiamu pavėsiu kaitroje; rudenį – viršum tvenkinių ir lygumų nusidriekus ūkams, o medžių lapus nuspalvinus pirmajai šalnai; žiemą – sustingusios gamtos grafika.
|
|
