|
|
|
Žemė ir ūkisSusirūpinęs paukščiais, kala įmantrias lesyklas
Trakų gatvėje gyvenantis stalius Vaclovas Kubilius savo rūpestį sparnuočiais išreiškia labai buitiškai: jis kala lesyklas ir inkilus paukščiams. O kadangi iš prigimties turi kūrybiškumo gyslą, jo paukščių namai – su įmantrių formų langais, dekoruoti smulkiomis detalėmis. Kaip pats sako: kad būtų gražu žmogui ir patogu paukščiui. „Po darbo ar savaitgaliais einu į savo meistarnę: čia ir pailsiu, ir gerą darbą padarau. Bet tik tuomet, kai užeina noras, – atviravo mažakalbis vyras. O paklaustas, kodėl visas kūrybos laukas atitenka tik sparnuočiams, neryžtingai atsakė: – Nė pats nežinau, prie namų priskrenda visokių paukščių, įdomu juos stebėti. Sykį kažkoks egzotiškas, tikrai ne mūsų kraštų, atskrido – gal pabėgęs iš narvelio, o gal, žiemoms šylant, jau ir apsilanko visokių neįprastų paukščių iš svetur.“ Pirmąją lesyklą jis sakė pasidaręs prie savo namų, kad galėtų stebėti maisto palesti atskridusius paukščius. Įdėjo rankų šilumos ir širdies. Tokį grožį pamatė dukros Gileta ir Aistė – ir jų namams sukalė lesyklas, dar ir sūnui Erlandui padarė. „Visi džiaugiasi, pasikabinę sodybose. Pamato jų draugai, prašo, kad ir jiems padaryčiau“, – kalbėjo V. Kubilius. O kai jo duktė Gileta prieš Kalėdas pradeda prekiauti eglutėmis, atgabentomis iš Danijos, pirkėjams pasiūlo ir tėvo pagamintą lesyklą. Jei puošia eglutę lauke, meniškai sukalta lesyklėlė yra tarsi papuošalas, ypač – kai lesalo suskrenda paukščių pulkas, o ir vėliau per visą žiemą tarnauja. „Būna, kad žmonės paprašo ir didelių lesyklų – šios skirtos kėkštams. Padaryti net kelias tokias užsiprašė ornitologė iš pamario krašto ir mūsų rajono medžiotojai“, – teigė V. Kubilius, patikindamas, kad mūsų žmonės nėra abejingi gyvajai gamtai – žiemą rūpinasi paukščiais ne vien prie namų, veža lesalo ir į atokesnes vietas. Kartkartėmis Vaclovas prigamina per daug lesyklų, tad išveža jas į turgų. Tačiau nuolat lesyklomis neužsiimąs, mano, kad galėsiąs, kai išeis į pensiją. Gamina jis ir inkilus, tačiau rečiau, mat, šiems reikalinga speciali – šiurkštesnė, neobliuota – mediena, o ir pati lenta turinti būti plonesnė. „Slidi obliuota mediena paukščių nameliams netinka, jie tokiuose nemėgsta įsikurti“, – sakė V. Kubilius.
Skyrė lėšų medaus tyrimams
Lietuvos bitininkų sąjunga (LBS) tęsia iniciatyvą tirti iš Kinijos ar kitų trečiųjų šalių atvežamo ir mūsų šalies prekybos centruose parduodamo medaus kokybę. Kretingos bitininkų draugiją ne per seniausiai pasiekė LBS žinia, kad artimiausiu metu į laboratoriją Vokietijoje vėl planuojama išsiųsti kiniško medaus mėginius. „Jei būtų nustatyta, kad jie nėra autentiški, vėl galėtume kreiptis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą“, – sakoma LBS pranešime. Vieno mėginio ištyrimo kaina – apie 200 Eur, ir LBS nėra pajėgi sumokėti už tyrimus, tad ji kreipėsi į draugijas, pavienius bitininkus, kad nors minimaliai prisidėti prie medaus tyrimų kompensavimo ir tolesnių darbų. Į kvietimą skirti lėšų medaus tyrimams atlikti atsiliepė ir Kretingos bitininkų draugija – valdybos sprendimu, šiuo tikslu LBS buvo pervesti 200 Eur. „Šis lėšų fondas naudojamas tik medaus tyrimų tikslais kovai su suklastotu įvežtiniu medumi“, – teigė LBS. Be Kretingos bitininkų draugijos, medaus tyrimams 1 tūkst. Eur pervedė UAB „Apiproduktai“, skirtingas sumas – Jurbarko bitininkų draugija „Nektaras“, Anykščių, Panevėžio bitininkų draugijos, Klaipėdos krašto bitininkų bendruomenė „Midutis“, šalyje žinomų bitininkų Arbutavičių šeima, kiti. Iš viso kol kas yra surinkta 2 tūkst. 250 Eur, o 10 medaus mėginių tyrimams Estijos laboratorijoje „Celvia“ išleista 1 tūkst. 525 Eur. „Po Naujųjų metų dar kartą su draugijos valdyba aptarsime, kad vėl pervestume tam tikrą sumą medaus tyrimams atlikti. Manau, bičiuliai neprieštaraus, kad nors šiek tiek prisidėtume prie bendros šalies bitininkų kovos su didžiaisiais prekybos centrais dėl nelegaliai įvežamo medaus ir bandymų prekiauti padirbtu medumi“, – Kretingos bitininkų draugijos pirmininkas Ričardas Petraitis pasidžiaugė, kad tarp LBS ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos yra užsimezgęs geras dialogas ir bendradarbiavimas – ši tarnyba pagal galimybes pažadėjo tikrinti visą į Lietuvą įvežamą medų. „Tačiau didžiuosiuose prekybos centruose vis dar atsiranda neaiškaus medaus, kuris kelia didelių abejonių dėl autentiškumo, – pastebėjo R. Petraitis, kviesdamas pagal galimybes ir pavienius bitininkus prisidėti prie šių tyrimų. – Taip mes, tikėtina, labiau apginsime savo produkciją, o viešindami padirbinėtojus apsaugosime savo pirkėjus nuo padirbinių.“
„Kretingos vandenims“ 2025 metai pelningi
Kretingos rajono savivaldybės uždaroji akcinė bendrovė „Kretingos vandenys“, rajone turinti centralizuoto vandens tiekimo monopolį, vartotojams kasmet vidutiniškai paruošia ir patiekia apie 940 tūkst. kub. m gėlo požeminio vandens. Šiemet 12 tūkst. įmonės vartotojų, iš kurių 400 yra įmonės, kiti – gyventojai, bus patiekta apie 1 mln. kub. geriamojo vandens, panašiai tiek ir nuotekų sutvarkyta. Įmonė prognozuoja 2025 m. veiklos rezultatą – apie 450 tūkst. eurų pelną. Tiek pelno pastaraisiais metais neturėjo, 2024 m. pelnas – 146 tūkst. eurų. – Kaip įmonei pavyko uždirbti beveik pusės milijono eurų pelną? Savivaldybė privalo užtikrinti gyventojų aprūpinimą kokybišku geriamuoju vandeniu, ir pelnas „Kretingos vandenims“ neturėtų būti svarbiau už įmonės valdomo ūkio priežiūrą, atnaujinimą, plėtrą“, – pradėjome pokalbį su UAB „Kretingos vandenys“ direktore Egle Alonderiene apie įmonės „Kretingos vandenys“ 2025 metų pasiekimus, perspektyvas, neaplenkdami vandens kainų temos. – Per pusę – 250 tūkst. eurų prognozuojamo šių metų pelno įmonė gauna perimdama įmonių, gyventojų pastatytus vandentiekio ir nuotekų tinklus pagal infrastruktūros plėtros sutartis. Šiais metais įmonė pati pradėjo registruoti tuos tinklus. Iki tol registraciją vykdė Savivaldybės administracija ir ji turėjo tinklus perduoti „Kretingos vandenims“. Visi Savivaldybės registruoti tinklai, pagal galiojančią tvarką, įmonei turi būti perduoti iki 2027 m. gruodžio 31 d., tačiau prieš perduodant šį turtą reikia atlikti jo įvertinimą. Vertinimas užtrunka, kainuoja. Taigi, kai tinklai registruojami iš karto įmonės vardu, taupomi pinigai ir laikas. Kita prognozuojamo šiųmetinio pelno dalis – apie 200 tūkst. eurų – yra iš veiklos. Pelnas svarbus įmonės finansiniam stabilumui, sklandžiai veiklai užtikrinti. „Kretingos vandenys“ turi apie 5 mln. eurų paskolų. Paskolas bankams grąžiname, mokame už jas palūkanas tvarkingai, nevėluodami, pagal su bankais pasirašytas sutartis. Tiekėjams pradelstų įsiskolinimų taip pat neturime.
Pirmiau braškės, iš paskos – česnakai
Sauserių kaime braškynu garsėjanti ūkininkų Laimos ir Mintauto Margių šeima prieš maždaug 10 metų pradėjo auginti ir žieminius česnakus. „Į penktadienį ir šeštadienį Kretingos Rotušės aikštėje organizuojamą prieššventinę mugę, kaip visada, atsivešime jų per daug, bet užteks visiems“, – juokavo sutuoktinių pora. Žieminė „Liubaša“ – pati geriausia Jų česnakai kur kas brangesni negu parduotuvėse kiniški – už kilogramą prašo 8-ių eurų. Bet užtat ir galvos – oho, kokio stambumo! Viena gali sverti ir 120, ir 80 ar 70 gramų. Pasak šeimininko, kilogramą paprastai sudaro koks 12 ar 14 česnakų. Auginti šias daržoves sauseriškiai nusprendė likus tuščios vietos toje pačioje lysvėje, kur pirmiau 7-erius metus derėjo braškės. Uogų ten nutarė nebesodinti, bet tebebuvo likusi dar visai gera agroplėvelė, jas saugojusi nuo piktžolių. Tad ir susmaigstė česnakų skilteles į žemę pro tas pačias skyles tuo pačiu atstumu. Tiesa, tai jau buvo antrasis bandymas užsiauginti česnakų, kai tris kilogramus sveikų ir gražių atvežė į svečius atvykęs Plateliuose gyvenantis M. Margio brolis Gintautas. O pirmąkart tokių pat ukrainietiškos žieminių česnakų veislės „Liubaša“ sodinukų sauseriškiai buvo užsisakę iš, kaip dabar mano, apsišaukėlių augintojų asociacijos. „Laukėm laukėm, pagaliau gavom, bet akivaizdu, kad ne tokius. Skiltelės buvo mažytės, matyt vasarinės veislės. Tokios nė neketinom sodinti, nes sutaptų su darbymečiu iki hektaro ploto užimančiame braškyne“, – paaiškino Mintautas. Anot jo, vasarinės veislės sodinamos pavasarį, o štai žieminės – rudenį. Jiedu su Laima sodina rugsėjo 15-ąją, derlių nuima liepos 15-ąją.
Privačių sklypų tendencijos Kretingoje: realybė ir specialistų vizijos
Prieš gerą dešimtmetį gerokai kritęs Kretingos miesto ir rajono gyventojų skaičius vėl po truputį auga. Tai sufleruoja ne tik oficiali statistika, bet ir naujai statomi namai, besiformuojantys nauji kvartalai. Pasak kretingiškio architekto Vytauto Grykšo, sklypų formavimo ar pasirinkimo tendencijos mūsų krašte – gana chaotiškos, kartais net ydingos bei neapgalvotos. Kai turėtų būti priešingai – sklypo pasirinkimas yra vienas svarbiausių žingsnių kuriant savo namus. Prisiminė Didžiosios Britanijos patirtį Pradėdamas pokalbį apie sklypus, V. Grykšas prisiminė savo patirtį Didžiojoje Britanijoje. Būsimasis architektas ten kurį laiką dirbo kraustymo kompanijoje ir pastebėjo įdomią tendenciją, kuri Lietuvoje sunkiai įsivaizduojama. „Vidutinis britas kraustosi kas 7–11 metų. Esu to liudytojas, nes dirbau įmonėje, padedančioje pasiturintiems žmonėms persikraustyti iš vienos vietos į kitą. Tokiu atveju reikia pervežti baldus, buitinę techniką, kitus asmeninius daiktus. Didžiojoje Britanijoje toks kraustymasis yra visiškai normalus, nulemtas darbo pokyčių, karjeros siekių ir panašiai. Britai prie savo namų neprisiriša. Lietuvoje tokie procesai neįsivaizduojami. Lietuvis perka sklypą ir stato namą dažnu atveju visam savo ir potencialiam vaikų gyvenimui“, – pastebėjo V. Grykšas. Jeigu jau šitaip, pasak architekto, sklypą reikia išsirinkti itin atidžiai ir atsakingai. Deja, tendencijos Lietuvoje yra priešingos ir sklypų formavimo plėtra – chaotiška. V. Grykšas iš savo patirties išskyrė keletą skirtingų sklypų tendencijų, kurių kiekviena turi savo minusų.
Šalna obelų sodus kaip liežuviu nulaižė
Darbėniškių Virginijos ir Adomo Poškių soduose surinkta iki mažiausio obuoliuko, tik vėjas dabar plaka vis dar gausiai lapotas šakas. Žiedai parudavo pernakt „Štai kokie ūgliai. Per vienerius metus po metrą išstypo – taip tankiai būti negali, reikės išsijuosus karpyti“, – apžiūrėjęs dailia eile susodintas „Rajka“ veislės obelis, – tarė šeimininkas. Genėjimo darbai netoli Darbėnų – Medšarkiuose ir Medomiškiuose – esančiuose jo soduose, kuriuos vieną nuo kito skiria maždaug 800 metrų atstumas, prasidės apie sausį – vasarį, kaip visada. Pernai jiedu su žmona genėjo labai nuoširdžiai, paskui džiaugėsi gražiais žiediniais pumpurais ir dar gegužės pradžioje tikėjo, kad derliaus per abu sodus, užimančius 6 ha, turės oho, kiek. Bet po vienos netikėtai šaltos nakties žiūri – kone visi žiedai parudavę. „Ėjom, po piestelę, po kuokelį ieškojom – gal koks dar bus užsilikęs?“, – pasakojo Virginija. Šiemet daugelis Lietuvos sodininkų nusiminę: laukto derliaus nėra. Tą patį kalba ir Poškiai: pernai priskynė per 50 tonų obuolių, o šiemet dėl tų nelemtų šalnų – gal 6-ias su trupučiu. Senesnės arba labai jaunos obelys nukentėjo vos ne 100 proc., pasisekė toms, kurios yra atsparesnių veislių. „Šalna veikė kaip liežuvis, – palygino Adomas. – Dvi obelis aplenkė, trečią „sutvarkė“, ketvirtą – taip pat, penktos pasigailėjo, vieną šoną nudegino“. Žolė, pašnekovų žodžiais, iki rudens augo kaip pasiutusi, tad kas dvi savaites teko traktoriumi važiuoti ir šienauti. Atėjus rudeniui, šeima pasidžiaugė bent tuo, kad, skirtingai negu kituose šalies regionuose, pajūrio kraštuose krušos ir ledokšnių gamta nedavė. „Ramiai sau nuvažiuojam skinti saldinių „Kovalenkovskoje“ – ogi matom, kad ir tų kažkokiu būdu pamažėję, lyg buvo daugiau? Pasirodo, viršūnėse paukščiai, desantininkai iš rytų, nulesė, kai kur tuščius vidurius bepaliko“, – juokėsi Virginija.
Kas lemia medaus kainų pokyčius
Žemės ūkio duomenų centro analizė parodė, kad metų laikas, vieta ir derlius yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys, kiek vartotojai mokės už medų. Per pastaruosius trejus metus medaus kaina Lietuvoje tapo tikru ekonomikos termometru. Dar 2023-aisiais kilogramas medaus parduotuvėse kainavo apie 7,8 euro, o 2025 m. kai kur jis atpigo iki 5 Eur, bet vasaros pabaigoje kainos šoktelėjo iki rekordinių aukštumų – viršijo 7 eurus už kilogramą. Kur pigiausias, o kur brangiausias? Pagal Žemės ūkio duomenų centro duomenis, 2025 m. sausio–rugsėjo mėnesiais vidutinės medaus kainos Lietuvos turgavietėse, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, augo nedaug – bendras vidurkis sudarė vos 0,7 proc. – nuo 5,91 iki 5,95 Eur. Tačiau regioniniai skirtumai išliko ryškūs: kai kur kainos beveik nekito, o kai kur šuoliai siekė dviženklį procentą. Bitininkų teigimu, šiemet gamta nebuvo dosni: pavasaris užsitęsė, buvo vėsus ir lietingas, todėl bičių aktyvumas vėlavo. Vasaros medunešis truko trumpiau negu įprasta, tad pasiūla sumažėjo, o kainos kilo. Lietuvos bitininkų sąjungos duomenimis, kai kur derlius krito penktadaliu. Panevėžio apskritis tapo lydere pagal kainų augimą – čia kilogramas medaus sausio–rugsėjo mėnesiais, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai, pabrango 15 proc. – iki 5,74 Eur. Toks šuolis rodo, kaip pasiūla ir paklausa gali išjudinti rinką. Marijampolės apskrityje situacija priešinga – kaina sumažėjo 4,5 proc., arba iki iki 6,12 Eur, o Klaipėdoje pokytis vos pastebimas – nuo 6,35 Eur iki 6,26 Eur. Vilniaus ir Kauno apskritys išlaikė ramybę: pokytis – vos keli centai – Vilniuje nuo 5,99 Eur iki 6 Eur, Kaune nuo 5,9 Eur iki 5,92 Eur. Vadinasi, sostinės ir Kauno apskrityse pirkėjai mokėjo iš esmės tiek pat, kiek pernai.
„Miškainėje“ – pažintis su alpakomis ir šilauogių plantacija
Miškų apsuptame Darbėnų seniūnijos Drumulio kaime, netoli Šventosios, klaipėdiečiai Vida ir Mindaugas Ivanauskai prieš kelerius metus įkūrė sodybą, pavadinę ją „Miškainė“. Apylinkėse ši sodyba jau išgarsėjo tuo, kad jos šeimininkai augina alpakas, įveisė didžiulį – 2 ha ploto – šilauogyną ir patys veda edukacijas jų ūkio lankytojams. Įsigijo septynis patinus Atvykus į V. ir M. Ivanauskų alpakų ūkį saulėtą, tačiau žvarboką rytą, 7 suaugusios alpakos dar mėgavosi pusryčiais specialiai joms įrengtame tvarte. Atvėrus duris į aptvertas sodybos erdves, šios neskubėjo veržtis laukan tol, kol šeimininkė nepašaukė jas vardais ir neparodė atneštų gardumynų – griežinėliais pjaustytų morkų. Alpakos prie gardėsių nepuolė strimgalviais, o gražiai, tarsi išauklėtos damos, laukė savo eilės. „Tačiau jos nėra damos, o, atvirkščiai, visi yra patinai, – reaguodama į šį pastebėjimą, nuotaikingai kalbėjo V. Ivanauskienė. – Kiekvienas gyvūnas su savo charakteriu: Žirnis yra drąsiausias, jei kuris drovisi ir nepuola prie „skanuko“, šis už jį kiša savo nosį. Pilkis – inteligentas, Rudukas – chuliganas, nes spjaudosi ir kirkinasi su kitais, dar yra Baltukas, Grikis, Šrekas ir Princas. Patelę auginti yra gerokai sudėtingiau, ji net 11 mėnesių laukiasi jauniklio.“ Alpakas šiame ūkyje V. ir M. Ivanauskai veisia jau ketvirtus metus: visus 7 patinus atsivežė iš to paties alpakų ūkio Vilkaviškyje „Europos alpaka“, tačiau skirtingu laiku. Šeimininkų žodžiais, atitraukti nuo vados jauniklį galima tik po metų: iki pusmečio jis būna su motina, o kitą pusmetį adaptuojasi. Alpakos yra vados gyvūnai, atitraukus nuo jos anksčiau, jauniklis stresuoja ir gali susirgti. Geriausiai yra parsigabenti ne mažiau kaip 2 tos pačios vados jauniklius, ir tą procesą šeimininkai vadina grįžimu – jie nesako, kad parsivežė alpakos jauniklius, bet sako – alpakos grižo, dabar jos – namie. Kitąmet, planuoja šeimininkai, į jų ūkį grįš dar du jaunikliai.
Kūlupėniškių šeima į maisto parduotuves užsuka retai
Septintą ryto – prie gyvulių, septintą vakaro – tas pats. Ir taip kasdien, be išeiginių. Anot Kūlupėnuose ūkininkaujančio Stasio Eismonto, teisūs tie, kurie sako, jog kaime gyvenant rankų sudėjęs ilgiau nepasėdėsi, o ir į šiltus kraštus atostogauti nelabai išsiruoši. „Bet aš tokį pavyzdį nuo mažens mačiau, todėl, kad būtų kitaip, neįsivaizduoju“, – atviravo pašnekovas. Dabar jau amžiną atilsį jo mama Emilija Eismontienė laikiusi penkias karves, o Stasys su žmona Jurgita kol kas – tris. Bet su prieaugliu pievose netoli namų šiuo metu ganosi iš viso 10 „galvų“. Aptvare kudakuoja koks 30, o gal kiek ir mažiau vištų. „Parduotuvėje mums nei mėsos, nei kiaušinių, nei daržovių, nei pieno produktų pirkti nereikia, visko turim savo“, – sakė name netoli buvusios ūkio fermos prieš maždaug 31-erius metus įsikūręs ir gyvenimu kaime patenkintas Stasys. Iš karvės jie primelžia apie 20 litrų pieno. Supirkėjams neparduoda nė lašo – patys gaminasi varškę, grietinę, lieja sūrius, dalį sugirdo veršiukams, o jeigu dar atlieka – sunaudoja pasigamindami daugiau sviesto, kuris, Stasio žodžiais, ilgiau negenda. J. ir S. Eismontai savo ūkio produktų svetimiems nesiūlo ir į turgus nei Kretingoje, nei Klaipėdoje, nei kitur parduoti neveža. Užtat mielai apdalija vaikus, giminaičius.
„P. n.“ informacija
Išklausė vieni kitus
Per šią savaitę įvykusį Kretingos rajono savivaldybės tarybos Ūkio, kaimo ir aplinkosaugos komiteto, vadovaujamo Vytauto Ročio, posėdį jo nariai prie vieno stalo susėdo su ūkininkais, išreiškusiais nepasitenkinimą rajono Savivaldybės Žemės ūkio skyriaus darbu ir komunikacijos stygiumi, su Žemės ūkio skyriaus vadovu, specialistais ir Savivaldybės administracijos vadovais. „Norisi išgirsti problemas, kad Savivaldybės administracija žinotų, kokius žingsnius žengti toliau“, – teigė V. Ročys. Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Rimantas Paulikas kalbėjo apie išskirtinai sunkius metus ūkininkams: pavasarį nušalo žieminiai rapsai ir žiemkenčiai, po to nesibaigiančios liūtys skandino visas kultūras, o javapjūtė užsitęsė mėnesiu. Nesidžiaugia ir tie, kurie jau pasėjo žiemines kultūras, nes, užėjus šiltoms dienoms, dirvožemio paviršiuje susidaro pluta, kurios liauni daigeliai nepralaužia. Nuo ūkininkavimo iššūkių Kretingos ūkininkų sąjungos pirmininkas perėjo prie ūkininkų santykio su rajono Žemės ūkio skyriumi. „Darbuotojai dirba, tačiau iš vadovybės – nulis. Ūkininkai reikalingi tada, kai yra problemų ir rajonui reikia pagalbos. Javapjūtės pirmomis dienomis – Tiekėjų gatvėje ženklai neuždengti, nors prieš dvejus metus buvome sutarę, kad tai bus daroma. Tiesa, kai paskambinome, Savivaldybė sureagavo labai greitai, bet man vis tiek pasakė, kad turi būti raštas, – apmaudo neslėpė R. Paulikas. – Pavasarį paskirtas Žemės ūkio skyriaus vadovas. Kuris jis yra šioje salėje, kaip jis atrodo? Aš nesu su juo bendravęs, jeigu pats paskambinu – tai valio! Negi vadovas negali paskambinti – gal susibėgtume, gal su ūkininkais pabendrautume.“
|
|
