|
|
|
Žemė ir ūkisLūgnaliai. Kaimas tarp dviejų aukštapelkių
Kartenos seniūnijos pakraštyje, ties riba su Žalgirio ir Kulių seniūnijomis, tarp dviejų aukštapelkių – uždurpėjusio Balsiškių Tyro ir Reiskių Tyro pelkės, plyti Lūgnalių kaimo žemės, apimančios 304,24 ha plotą. Dar prieš šimtmetį čia aktyviai šurmuliavo gyvenimas, o šiandien rymo tušti dirvonai ir ošia miškai. Prie Balsiškių Tyro stūksanti Lūgnalių Pilalė ir šalia jos aptiktas baltiškas akmeninis kirvis keturkampe pentimi mena, kad pirmieji žmonės čia pasirodė dar II–I tūkst. prieš Kristų. Tai buvo senovės medžiotojai ir žvejai, įsikūrę pelkių apsuptoje moreninėje kalvoje, kuri jų bendruomenę saugojo nuo neprašytų svečių ir užpuolikų. Įsigalint žemdirbystei, miškinga ir pelkėta vietovė buvusi negyvenama. Tačiau daugėjant žemdirbių šeimų ir plečiantis dirbamos žemės plotams, naujakuriai ėmėsi įdirbti naujus plėšininius plotus. Tokiu būdu Kartenos dvaro žemių pakraštyje tarp Anužių ir Budrių kaimų, prie svarbaus tuometinio prekybos kelio, jungusio Kulius su Kartena ir Kretinga, XVII a. pab.–XVIII a. I pusėje atsirado Bumbulių, Drungilų ir Lūgnalių nausėdijos. Lūgnalių nausėdijai vardą davė lūgnės – daugiamečiai šakniastiebiai vandens augalai, kurie savo geltonais žiedais nedidelėmis grupėmis nuklodavo aplinkui tyvuliavusias pelkes ir vandens užliejamas žemumas. Iš pradžių nausėdija priklausė Kartenos dvaro Gudų vaitijai ir kartu su šalia esančiais Bumbuliais sudarė vieną suolininkiją. Jos suolininkas 1813 m. buvo Pranciškus Urbonas, su žmona Ona gyvenęs Lūgnaliuose. Be Urbonų, 1804–1834 m. minimi naujagimius Kartenos bažnyčioje krikštiję Juozapas ir Marijona Paulikai, Juozapas ir Magdalena Šlimai, Vincentas ir Ona Baitavičiai, Juozapas ir Magdalena Tilvikai, Viktorinas ir Marijona Meškauskai, Jurgis ir Kotryna Tilvikai, Jokūbas ir Antanina Tilvikai, Pilypas ir Viktorija Tilvikai, Jonas ir Marijona Paulikai.
Palangos gelbėtojai įsigijo ypatingą paieškos kamerą
Palangos gelbėjimo stotis įsigijo du naujus keturračius ir ko gero vienintelė Baltijos šalyse nuo šiol gali pasigirti ypatinga autonomine paieškos kamera, kuri, reaguodama į kūno šilumą, žmogaus buvimo vietą jūroje nustato tiek naktį, tiek dieną, esant blogam orui ir net per rūką. Žmogų jūroje randa ir naktį, ir per rūką Keturračių Palangos ir Šventosios paplūdimiuose iš viso turima 12, bet du naujieji yra modernesni – pagaminti pagal šiuolaikines technologijas, ekologiški, sunaudoja mažai degalų, dviviečiai. Pasak gelbėtojų vado Jono Pirožniko, tokiais lengva manevruoti, ypač, kai pakrantėje susitvenkia daugybė poilsiautojų. Paieškos kamera pritvirtinama ant džipų arba keturračių. Nedideliu greičiu važiuojant paplūdimiu, ji skenuoja jūrą ir pagal kūno skleidžiamą šilumą bet kokiu oru dieną ar tamsią naktį, net esant tirštam rūkui, 1,5 km spinduliu aptinka, kur tuo momentu yra žmogus, tolimačiu užfiksuoja atstumą bei GPS daviklius. Koordinatės perkeliamos į droną – dar akimirka, ir nuo važiuojančio automobilio ar keturračio šis jau skrieja nelaimėlio link, numeta jam gelbėjimosi ratą. Vandens motociklais į įvykio vietą tada atskuba ir patys gelbėtojai. Šiuo metu paplūdimiuose jų dirba 44, iš viso veikia 19 postų. „Sezonas dar tik prasidėjo – stebime, papildomai postus įrengsime ten, kur matysime žmonių telkiantis daugiausiai“, – sakė Jonas Pirožnikas.
Japoniškas sodas ruošiasi tarptautinei bonsų parodai
Darbėnų seniūnijos Mažučių kaimą išgarsinusiame Japoniškame sode šiomis dienomis – pats darbymetis: jame, be šeimininko Šarūno Kasmausko ir jo partnerės Gražinos Maštaraitės, dar triūsia būrys iš Japonijos atvykusių meistrų, vadovaujamų šio sodo „krikštatėvio“ Hajime Watanabe. Japonai padeda pasiruošti liepos 6–7 dienomis įvyksiančiai tarptautinei bonsų parodai po atviru dangumi. Susiejo ilgametė bendrystė Meistrų komandai, kaip įprasta, vadovauja H. Watanabe – būtent jam prieš 17 metų Š. Kasmauskas Mažučių kaimo laukuose, 16 ha plote, patikėjo imtis pirmųjų sodo kūrimo darbų. Šiandieną šis sodas tapo didžiausiu Europoje japoniško stiliaus sodu. „Užsimezgė ilgametė bendrystė, meistras Watanabe šį sodą žino kaip savo penkis pirštus, atvyksta kasmet – dirbam, plečiam, tobulinam, idėjų dar – begalės“, – susiformavusio tandemo stiprybę, kurią įrodo konkretūs lankytojus džiuginantys rezultatai, akcentavo Š. Kasmauskas. „Pajūrio naujienų“ pakalbintas meistras H. Watanabe, plačiai šypsodamasis, sakė, kad Lietuva jam labai patinka, o ypač – jos žmonės. „Žmonės draugiški, malonūs, mūsų požiūriai į gamtą, vertybes yra panašūs. Bet ne tiek dėl vietos čia traukia, kiek dėl asmenybių, tokių, kaip Šarūnas“, – džiugesio dėl ilgametės draugystės neslėpė sodo meistras, šįsyk atvykti pakvietęs dar tris bendraminčius iš Japonijos – Shunsei Nagai, Rika Hashiguchi ir Hidemi Onishi. Šie žmonės talkina savanoriškai savo atostogų sąskaita ir pasiliks čia visą liepą. Beje, H. Onishi išvien su H. Watanabe į Mažučių kaimą atvyksta kasmet. „Jis nuo sodo įkūrimo pradžios dirba su buldozeriu – visos kalvos jo su-stumdytos. Aš jį vadinu buldozerio meistru. Vieni vaizdus piešia teptuku, o kiti – buldozeriu“, – juokavo Š. Kasmauskas.
Baidotai. Salantų kraštą garsinęs kaimas
Salantų parapijoje esantys Baidotai šiandien priklauso Skuodo rajono savivaldybės Notėnų seniūnijai. Iki 1959 m. kaimas priklausė Salantų valsčiui ir rajonui ir suvaidino reikšmingą vaidmenį Salantų krašto istorijoje. Labiausiai šį kaimą ir Salantus išgarsino Nezabitauskių-Zabičių giminė. Susiformavo per Valakų reformą Baidotai įsikūrę Vakarų Žemaičių plynaukštėje. Kaimas ribojasi su Panotėnių, Notėnų, Kulalių, Šniukščių, Dvarčininkų, Laivių ir Tuzų žemėmis. Pietvakariniu pakraščiu vingiuoja Salantas, o centrine dalimi teka Notė, kuri kaime daro staigų lankstą ir ties riba su Laiviais ir Dvarčininkais įteka į Salantą. Pietrytine dalimi teka Alksnė, kurią užtvenkus įrengtas Baidotų tvenkinys. Didžiąją kaimo teritorijos dalį sudaro dirbama žemė. Tik pietinėje dalyje, vidury laukų, auga apie 11 ha dydžio oficialaus vardo neturintis miškas, o šiauriniame pakraštyje ošia Juodupio, Velėnių ir Lindinės miškai. Pietine dalimi praeina kelias Seda–Barstyčiai–Salantai, kaime vadinamas Salantų gatve. Nuo jo atsišakoja išilgai kaimo į Kulalius einantis žvyrkelis, pavadintas Šilo gatve, nuo kurios į vakarus veda Paupio gatvė. Centre, rytinėje Šilo gatvės pusėje, stovi 10 kompaktiškai sovietmečiu suprojektuotų tipinės kolūkinės gyvenvietės sodybų, o kitos sodybos išsimėčiusios vienkiemiais kaimo pakraščiuose. Kaimas susiformavo XVI a. II pusėje per Valakų reformą. Pirmąkart paminėtas karališkojo matininko Jokūbo Laškovskio 1568 m. rugpjūčio 7 d. sudarytame Lenkijos karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto Telšių dvaro Salantų valdos žemėlapyje. Vietovės pavadinimas kilo iš asmenvardžio Baidotas daugiskaitos formos. Manoma, kad tai buvęs pirmasis šių žemių naujakurys, kurio palikuonys buvo vadinami Baidotaičiais. Todėl XVI a. kaimas vadintas Baidotaičiais, o nuo XVII a. – Baidotais. Pietvakarinis kaimo pakraštys – Salanto pakrantės nuo Salantų–Notėnų kelio tilto per upę iki santakos su Note bei vakarinė-šiaurės vakarinė dalis – Notės pakrantės ir į šiaurės vakarus nuo jos esanti buvusio Dvarčininkų kaimo žemių dalis iki ribos su Kretingos rajonui priklausančio Dvarčininkų kaimo, patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką.
Kūlupėnų pelėdžiukas
„Mūsų naujasis gyventojas“, – tarp eglės šakų įsitaisiusio pelėdžiuko nuotrauka pasidalijo Kūlupėnų bendruomenės pirmininkė Jūratė Mačernienė. Paruošė būstą – sulaukė naujakurių Ir tikrai nuo šiol – tai naujas šios seniūnijos miškų gyventojas, dar jauniklis. Kaip sakė Jūratė, kol kas nebaugštus, nes tebėra žiopliukas, nežinantis, kad vieno žmogaus ranka gali globoti, o kito – nuskriausti. „Todėl ramiai ir pasidavė vyrui iš arti fotografuojamas“, – šypsojosi ji. Antanas Mačernis – iš tų, kurie myli gamtą, ją stebi. Pernai vieną dieną vaikščiodamas po mišką arčiau Minijos, atrado ant žemės nukritusią drevę ir, sūnaus Donato padedamas, įkėlė ją į medį, pritvirtino. „Sakė, matysit, čia pelėda apsigyvens. Taip ir buvo, šiandien jau turime ir pelėdžiukų“, – juokėsi Jūratė. Kiek slapukė pelėda mažylių iš kiaušinių išperėjo – nežino, bet džiaugėsi, kad fotoaparatu užfiksuoti pavyko nors vieną. Lietuvos ornitologų draugijos nario Gedimino Petkaus teigimu, tai – naminės pelėdos jauniklis. Ne be reikalo ir pavadinimas toks, nes šie paukščiai drevėse arba specialiai pagamintuose dideliuose inkiluose įsikuria miškuose netoli žmonių namų. „Matome jauniklį vieną, tačiau jų gali būti ir trys, o gal ir keturi. Patelė peri 30–32 dienas, jaunikliai lizdą palieka dar neišmokę skraidyti, nagais įsikibę, jie karstosi nuo šakos ant šakos“, – pasakojo ornitologas.
Saugaus eismo komisijoje: proga priminti ir viešąjį transportą
Saugaus eismo komisijos posėdyje patenkinti visi prašymai, susiję su tarnybinių automobilių parkavimu, „Gyvenamosios zonos“ ženklo atsiradimui Nemuno seniūnaitijoje nepritarta, o sodininkų bendrija „Rasa“ dėl savo pageidavimų dar turės atlikti gyventojų apklausą. Rezervavo vietas automobiliams Kretingos seniūnija prašė leisti įrengti kelio ženklą „Rezervuota stovėjimo vieta“ Vilniaus g. 8 esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Seniūnės Sigitos Riepšaitės teigimu, ženklo prireikė, nes seniūnijos ir kitų pastate esančių įstaigų transportui tik tuomet bus išduodami specialieji leidimai statyti tarnybinio transporto priemones prašomo ženklo galiojimo zonoje. Automobilių padaugėjo į patalpas perkėlus Socialinės paramos skyrių, be to, kiemu naudojasi lopšelio-darželio „Pasaka“ vaikų tėvai, kiti atvykstantys klientai, kariai. Ties įvažiavimu į garažus, kuriuos patys ir valdo, S. Riepšaitė tris vietas prašė numatyti Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 306 kuopos, tris vietas palei pastato sieną – Kretingos seniūnijos ir vieną vietą – Socialinės paramos skyriaus mašinoms. Civilinės saugos ir viešosios tvarkos bei Žemės ūkio skyrių prašymas buvo ženklą „Rezervuota stovėjimo vieta“ dviem tarnybiniams automobiliams pastatyti prie pastato J. Pabrėžos g. 8. Tokio pat ženklo J. Pabrėžos g. 1, automobilių stovėjimo aikštelėje, arčiau rajono Kultūros centro, pageidavo Kretingos miesto seniūnija. Visų prašymai patenkinti.
Į kiekvieną augalą – kaip į gyvybę
„Turbūt pavargau būti „gėlių mergaite“, per metų metus sukauptas žinias išsinešiau ir dabar jas perduodu jaunajai kartai“, – sakė buvusi gėlių salono Palangoje savininkė, dabar Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro Pajūrio skyriaus profesijos mokytoja Jurga Juknaitė, kartu su kolege Ilona Stanevičiūte rengianti edukacijas ir aplinkiniuose rajonuose. Ne gėlė kalta, kad negraži Viena jų – apie interjero augalus – įvyko ir Kretingos miesto Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje, Jaunimo edukacijos erdvėje. Vaikų ir paauglių iki 12-os metų atėjo ne tiek daug, o ir tie patys, anot Jurgos, iš pradžių susidomėjimo nerodė. „Bandė prisistatyti ir netikrais vardais, juokavo, mus su Ilona savotiškai „tikrino“, kas tokios esam, kaip bendrausim, o kai jau įgijom pasitikėjimą, patys prašė: tik leisk žemes į vazonėlius pilstyti, smalsavo, kaip tas skylutes padaryti, augalus padauginti – vyko „fokusai“, kaip iš vieno pasidaro keli “, – pasakojo mokytoja. Anot jos, edukacijos tikslas parodyti, kaip naujam gyvenimui prikelti nebe išvaizdžias, dažniausiai į namų kampus užspeistas kambarines gėles – anturį, sukulentinei augalų genčiai priklausančias eševeriją, kitaip dar „paleistuve“ vadinamą kalankę, alijošių ir kt. Prižiūrint augalus, svarbiausia jų neperlaistyti – vandens perteklius kenkia labiau negu sausra: įsiveisia puvinys. O išdžiūvusi gėlė palaisčius turi galimybę atsigauti. Dar augalui reikia šviesos, šilumos, kad žemei netrūktų oro ir kvėpuotų šaknys. „Aš visada akcentuoju: kambaryje pamatęs nusususią gėlę, svečias niekada nesakys, kad ji negraži – pagalvos, kad šeimininkai apsileidę“, – atviravo Jurga.
Menininko dirbtuvėse – žaliasis kampelis
Viešint pas menininką Lietuvos rekordininką Vytautą Kusą, kuris rekordų siekia savo rankomis sukurtais miniatiūriniais kūriniais, jo dirbtuvėse Palangoje greta visokiausių įrankių ir medžiagų nustebino žaliasis kampelis: ant palangių pūpsantys kaktusai, žiedus vazonuose nedrąsiai jau kišančios vadinamosios lavongėlės ir atskirame lovelyje auginami egzotiški azijietiški grybai šitakė (shiitake). „Tų grybų gavau dovanų dėžutėje – pūpsojo joje kaip duonkepalis. Pralaikiau dvi savaites ir nupjovęs išsikepiau – labai skanūs grybai. Jų, iškeptų ant sviesto, skonis labai primena mūsiškius baravykus. Paskui palikau tą kelmą mėnesį laiko ramybėje, leidau vegetuoti. Po to pastačiau ant palangės šiaurinėje pusėje, kad negautų saulės, šiek tiek užpurkšdavau vandens, kad primintų natūralią aplinką. Ir vėl pradėjo lįsti galvos. Kai paūgėjo, vėl nupjoviau, – taip skanavau dviejų derlių šitakė grybus“, – savotišku Rytų Azijos grybų auginimo ir grybavimo patyrimu pasidalijo menininkas. Kiti, sakė jis, užaugina išsyk ir po 3–4 derlius, tačiau jis tokio tikslo nesiekė: „Pabandžiau ir gana. Kaip ir kūryboj. Man džiaugsmas – išbandyti, patirti.“
Daugiametės pievos – ne pabaiga, ūkininkai eis toliau
Žinių dėl prievolės atkurti daugiametes pievas laukusiems ūkininkams – puikios naujienos: Europos Sąjungos žemės ūkio ir žuvininkystės ministrų taryba pritarė Europos Komisijos (EK) priimtam deleguotojo reglamento papildymui, pagal kurį šiemet daugiamečių pievų Lietuvoje atkurti nereikės. Tam, kad daugiamečių pievų išlaikymo problema būtų išspręsta iš esmės, kaip teigė žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, reikalingi tolesni ES bazinės teisėkūros pakeitimai, kad, be daugiamečių pievų išlaikymo, būtų pasitelkiami ir alternatyvūs klimato kaitos poveikio mažinimo būdai, pavyzdžiui, žemės ūkio paskirties plotų apželdinimas mišku, nusausintų durpynų ir šlapynių pradinės būklės atkūrimas, perėjimas prie neariminės žemdirbystės ir kitos tvaraus ūkininkavimo praktikos. Tai, kaip sakė K. Navickas, turi būti vertinama kaip alternatyvos, papildančios arba pakeičiančios daugiamečių pievų išlaikymo įsipareigojimus. ES žemės ūkio ir žuvininkystės taryboje deleguotojo reglamento, susijusio su daugiamečių pievų išlaikymo nuostatomis, pakeitimas antradienį buvo patvirtintas balsų dauguma. Teisėkūros procesas bus baigtas, kai nuomonę dėl šio reglamento pareikš Europos Parlamentas balsavimu plenarinėje sesijoje. Tikimasi, kad šis klausimas bus įtrauktas į artimiausią balandžio 10–11 d. plenarinės sesijos darbotvarkę. Dalis jame išdėstytų pakeitimų įsigalios atbuline data nuo 2024 m. sausio 1 d. Pritaikius šiuos pakeitimus, Lietuvoje daugiamečių pievų šiais metais atkurti nereikės.
Maloniškiai. Naujam gyvenimui atgimęs kaimas
Kelio Darbėnai–Skuodas kairėje pusėje tarp Auksūdžio ir Nausėdų įsikūręs nedidelis Maloniškių kaimas skaičiuoja jau ketvirtą savo amžiaus šimtmetį. Prieš 30 metų jis buvo panaikintas, o vardas išbrauktas iš gyvenviečių sąrašų ir žemėlapių. Tačiau į tėviškę sugrįžus Juozui Gadeikiui, mūsų laikais kaimas atgimė ir tarsi feniksas iš pelenų pakilo naujam savo istorijos skrydžiui. Apie ištakas Maloniškių kaimas susiformavo dviejų XVII–XVIII a. Auksūdžio kaimo apyrubių – Maloniškių ir Jurgutiškių – teritorijoje. Pirmosios apyrubės vardo kilmė nėra aiški. Galimi du jos variantai: Maloniškiai reiškia vietovę, kurioje yra malonu gyventi, arba vietovardis kilo iš asmenvardžio Malonis (Malonė, Malonius). Panašų pavadinimą – Maloniškis – Lietuvoje turėjo 1986 m. panaikintas viensėdis Anykščių rajono savivaldybės Debeikių seniūnijoje. Jurgutiškiams vardą davė pirmoji apyrubės naujakurių Jurgučių šeima. Šios šeimos palikuonių XVIII a. II pusėje jau nebebuvo. Tačiau maždaug nuo 1860 m. Jurgučiai vėl minimi tarp Maloniškių valstiečių, o gyveno buvusioje Jurgutiškių apyrubėje pasistatytoje sodyboje.
Maloniškių kaimo istorijos ištakos glaudžiai susijusios su jau minėto Auksūdžio praeitimi. Nuo XV a. čia plytėjo Auksūdžio kaimo žemės, kurios buvo Palangos seniūnijos seniūno administruojamų didžiojo Lietuvos kunigaikščio valdų dalis. Žemdirbystei tinkamoje valstybinėje plėšininėje žemėje Auksūdžio šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje XVII a. II pusėje–XVIII a. pr. susiformavo Maloniškių ir Jurgutiškių apyrubės, t. y. už valakais išmatuotų kaimo ariamos žemės sklypų esantys apibrėžtą teritoriją turintys dirbamos žemės plotai. Maloniškių apyrubė nuo ribos su Laukžemės dvaro Žynelių ir Pelėkių kaimais tęsėsi palei Darbėnų dvaro Nausėdų kaimo pietvakarinį kraštą beveik iki pat Auksūdžio–Nausėdų kelio. Pietuose ji ribojosi su Auksūdžio Plikių ganyklomis ir Jurgutiškių apyrube, įsiterpusia tarp minėtų ganyklų, Auksūdžio Naginalių ariamo sklypo ir Pelėkių kaimo.
Abiejose apyrubėse XVIII a. II pusėje stovėjo trys vienkieminės sodybos. Maloniškių pietvakariniame pakraštyje dešiniajame Narštupio krante gyveno Stanislovas Skripkauskas. Į pietus nuo jo sodybos, jau Jurgutiškiuose, šeimininkavo Jurgis Mockevičius, žemę nuomojęsis Maloniškiuose. Jurgutiškių pietvakarinėje dalyje, į vakarus nuo Narštupio, stovėjo šioje apyrubėje šeimininkavusio Juozapo Joskaudo sodyba. Aplinkui sodybas plytėjo ariamos dirvos. Į vakarus nuo jų, iki pat Laukžemės dvaro valdų, driekėsi šienaujamos pievos, o į rytus – medžiais apaugusios bendrosios Auksūdžio, Maloniškių ir Jurgutiškių ganyklos, vadinamos Plikėmis. Apyrubėse kūrėsi turtingesni valstiečiai, kurie galėjo sau leisti samdyti darbo jėgą plėšininei žemei įdirbti. Jie, kaip ir visi Auksūdžio žemdirbiai, už išsinuomotą žemę Palangos seniūnui mokėjo činšą, o valstybines prievoles atliko Darbėnų dvare.
|
|
