|
|
|
KuprinėMūsų krašto jaunimas – Klaipėdos balsas nacionalinėje scenoje
LNK projekte „Didysis chorų mūšis“ Klaipėdos mėlynajam chorui, kuriam vadovauja atlikėja Liepa Mondeikaitė, atstovauja keturi jauni dainininkai iš Kretingos rajono ir Palangos – Nidijus Valatka, Leonardas Vaišys, Paulius Beniušis ir Kristupas Kerulis. Skirtingos jų patirtys, amžius ir keliai į muziką suvienijo vienam bendram tikslui – scenoje pristatyti Klaipėdos miesto charakterį, energiją ir muzikinę drąsą.
Kai prieš aštuonerius metus mažas berniukas iš Palangos pirmą kartą paėmė paspirtuką į rankas, jis turbūt dar nesuvokė, kad tai taps svarbia jo gyvenimo dalimi. Dabar Palangos senosios gimnazijos devintokas Gustas Loda reprezentuoja Lietuvą profesionaliai važiuodamas paspirtuku ir dalyvaudamas tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse organizuojamose varžybose.
Gruodį įvykusiuose Kretingos rajono jaunimo apdovanojimuose pasirodė talentingiausias, aktyviausias ir gabiausias Kretingos rajono jaunimas. Jaunuoliai nominuoti už pasiekimus sporte, mene, muzikoje, teatre, o „Metų jaunimo lydere“ išrinkta Austėja Mažrimaitė – Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos moksleivė, pirmūnė, klasės seniūnė, įvairių renginių savanorė, tarptautinių ir regioninių konkursų dalyvė. Nesitikėjo laimėti A. Mažrimaitė teigė nesitikėjusi laimėti apdovanojimo. Ji atskleidė, kad praeitais metais buvo nominuota toje pačioje kategorijoje, tačiau nepavyko laimėti, todėl šių metų laimėjimas jai atnešė daug nuostabos. Moksleivės manymu, išsiskirti iš kitų padeda tai, kad ji atsakinga ir stengiasi viską daryti iki galo: „Jeigu jau įsitraukiu į veiklą, man svarbu, kad rezultatas būtų geras ne tik man, bet ir visai komandai.“ Mergina nesipuikuoja savo lyderyste, o siekia ją išreikšti veiksmais. „Save laikau lydere, kuri nevadovauja garsiai, o atlieka viską tyliai ir rodo pavyzdį darbais. Mano lyderystė labiausiai pasireiškia dirbant komandoje, kai reikia susitarti, paskirstyti darbus, palaikyti kitus ar prisiimti atsakomybę“, – teigė ji. Vadovaujant ir prisiimant iniciatyvą, Austėjai svarbiausia sukurti gerą atmosferą komandai ir efektyviam darbui. „Man svarbu, kad visi gerai jaustųsi, dirbtų pozityvioje aplinkoje ir būtų motyvuoti siekti bendro tikslo“, – tikino mergina. Būti įvertinta šių metų Kretingos rajono jaunimo lydere Austėjai reiškia labai daug. Ji džiaugėsi, kad tai – didžiausia paskata veikti toliau. „Šis apdovanojimas mane motyvuoja eiti pirmyn ir daryti tai, kas man patinka labiausiai“, – dalinosi A. Mažrimaitė.
Kai tradicijos tampa gyva patirtimi
Gruodžio mėnesį Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos bendruomenė džiaugėsi įvairiais renginiais ir pasiekimais, kurie parodė, kaip prasmingai tradicijos, bendrystė ir šiuolaikinės idėjos susipina mokinių kasdienybėje. Gruodžio 10 d. Ylakių gimnazijoje vyko pirmasis Lietuvos mokinių etninės kultūros olimpiados etapas, subūręs mokinius, besidominčius mūsų tradicijų, papročių ir kultūros šaknimis. Šis renginys – ne tik galimybė pasitikrinti žinias, bet ir atskleisti gebėjimą etninę kultūrą susieti su asmenine patirtimi ir šiuolaikiniu gyvenimu. Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos mokinė Skaistė Duoblytė I–II gimnazijos klasių amžiaus grupėje iškovojo I vietą. Atlikusi namų užduotį ir testą, Skaistė papasakojo ir apie didžiąją savo aistrą – žirgus. Gimnazistės istorija sužavėjo komisiją gebėjimu atskleisti ryšį tarp asmeninės patirties ir etninės kultūros. Senuosiuose lietuvių papročiuose žirgai visuomet turėjo ypatingą vietą, todėl Skaistės pasirinkta tema natūraliai ir prasmingai įsiliejo į olimpiados kontekstą. Mokinę konkursui parengė lietuvių kalbos mokytoja Sigita Dirmeitienė. Azartiškas protmūšis Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje gruodžio 9 d. tvyrojo ypatinga nuotaika – čia vyko azartiškas Kalėdų tematikos protmūšis. Renginyje dalyvavo 19 komandų. Kiekvieną komandą sudarė gimnazistai ir jų tėvai. Azartiškame žaidime dalyvavo ir mokytojų komanda. Nors į prizus ji nepretendavo, tačiau pasitikrino savo išmintį bei žinias ir prisidėjo prie smagios atmosferos kūrimo. Protmūšį sudarė keturi turai. Klausimus parengė renginio sumanytojas ir organizatorius matematikos mokytojas Andrius Aniulis. Vertinimo komisija suskaičiavo taškus ir paskelbė laimėtojus. III vietą iškovojo IIb klasės komanda, II vieta atiteko IVc klasės mokiniams ir jų tėvams, o nugalėtojais tapo IIa klasės komanda. Renginį papuošė muzikiniai pasirodymai – gitaros studijos vadovo Pauliaus ir III gimnazinės klasės mokinės Simonos atliekamos dainos.
Žemaitišką žodį puoselėjanti etnokultūrinė popietė
Gruodžio pradžioje Kretingos rajono Darbėnų gimnazijoje surengta Žemaitijos regiono etnokultūrinė popietė „Vaka, vaka, vanaga, šuokem trypkem kap žiuoga 2025“ dar kartą įrodė, kad gyvosios tradicijos ir žemaitiškas žodis čia užima ypatingą vietą. Tai – ilgametis, nuo 2003 metų gyvuojantis renginys, kiekvieną kartą pradinio ugdymo mokinius ir mokytojus suburiantis prisiliesti prie tautosakos, papročių ir senolių palikimo. Šio renginio sumanytoja buvo pradinio ugdymo mokytoja Justina Vaičikauskienė, šiandien jau senjorė, o pastaruosius šešerius metus šią tradiciją toliau puoselėja pradinio ugdymo mokytoja Aurelija Laureckienė. Per du dešimtmečius šventė keitėsi: iš pradžių vyko konferencijos, kuriose mokiniai žemaitiškai pristatydavo surinktą medžiagą apie senovinius daiktus, juos demonstruodavo, pristatymą paįvairindami šokiais ar dainomis. Vėliau renginys įgavo lietuvių liaudies tautosakos formą – vaikai ėmė pristatyti mįsles, patarles, žaidimus, ratelius ir dainas. Tačiau etnokultūrinės popietės misija išliko ta pati – puoselėti etninę kultūrą, priminti senolių išmintį ir kūrybą, saugoti žemaitiškos tarmės grožį.
Prakartėlių paroda – tradicija, vienijanti šeimas
Kiekvienais metais Pranciškonų gimnazijoje šeštų klasių mokiniai kartu su savo šeimomis kuria prakartėles – meninius Jėzaus gimimo pavaizdavimus. Ši tradicija mokykloje gyvuoja jau penkiolika metų. Kaip pasakojo gimnazijos tikybos mokytoja Danutė Ančerytė, pirmąją prakartėlę pastatė šv. Pranciškus prieš aštuonis šimtus metų: „Ir mes norime, kad mūsų šeštokai kartu su šeima ruoštų tokius pristatymus.“ Mokytoja akcentavo, kad svarbiausia yra ne pats darbas, o bendras buvimas kartu: „Norime, kad po to šeimos galėtų kartu džiaugtis tuo grožiu, kurį kuriame visi kartu.“ Prakartėlių kūrimas tampa ypatingu advento laikotarpio akcentu, kai visur aplink jau dega šviesos ir miestų eglės. Pasak mokytojos, prakartėlės padeda prisiminti tikrąją Kalėdų prasmę: „Sustoti ir prisiminti, kad Kalėdos nėra dovanėlės ir tik lemputės.“ Ji tikino, kad svarbu, jog kiekviena šeima į savo namus galėtų parsinešti Kalėdų kaltininką – kūdikėlį Jėzų. Mokytoja taip pat priminė, kad, nors Jėzus gimė seniai, jo laukimas kartojasi kasmet: „Jis gimė prieš du tūkstančius metų pasauliui, bet kiekvienais metais gimsta mūsų širdyse. Adventas taip pat yra laikas pasiruošti ir ateičiai – antram kartui, kai Jėzus ateis kaip tas, kuris mus myli ir laukia.“ Šiais metais mokykloje eksponuojamos net 126 prakartėlės. Nors šį kartą konkursas nebuvo rengiamas, mokytoja pripažino, kad iš dalies liūdna, nes buvo pagaminta daug gražių prakartėlių. Darbai kuriami iš įvairių medžiagų, dažnai naudojant tai, kas gali būti panaudota antrą kartą ar randama gamtoje. Prakartėles kuria šeštų klasių mokiniai kartu su savo tėvais. „Ne visi turi menininko ar artisto dovaną, bet kiekvienas darbas yra vertas būti parodoje“, – džiaugėsi D. Ančerytė, akcentavusi, kad svarbiausia yra pats procesas ir kartu praleistas laikas, kuriuo galima nuoširdžiai pasidžiaugti.
Liepa ČESNULYTĖ
„P. n.“ akademijos narė
Pasidalino ilgamete žurnalistine patirtimi
„Pajūrio naujienos“ reguliariai rengia paskaitas jaunųjų žurnalistų akademijos nariams su žurnalistika susijusiomis temomis. Šįkart savo ilgamete praktine žurnalisto darbo patirtimi pasidalino daugiau kaip 20 metų „Pajūrio naujienų“ redaktore dirbanti Audronė Puišienė. Jaunimo priede „Kuprinė“ rašančioms vienuoliktokėms Austėjai Rusytei, Marijai Kalniūtei, šeštokei Liepai Česnulytei ir neseniai veikloje dalyvauti pradėjusiai aštuntokei Elzei Ruzgytei ji papasakojo apie žurnalisto darbo pokyčius Lietuvoje. „Per daugiau kaip 30 metų žurnalistikoje pokyčių būtą nemažai. Žurnalistinio darbo pradžioje teko patirti ir cenzūros, o dabar turime technologinių pokyčių. Tad mano kartai teko įvaldyti ir perprasti įvairias darbo metodikas, priemones“, – apibendrino A. Puišienė, kurios žurnalistinio darbo patirtis – 37-eri metai. Mokinės ne tik įdėmiai klausėsi paskaitos, bet ir turėjo klausimų: ko reikia, norint tapti žurnalistu, kas sudėtingiausia šioje srityje, kas yra redaktorius, ką jis veikia, kaip lektorė tapo redaktore. „Paskaita buvo naudinga, sužinojome, ką iš tiesų veikia redaktorius ir kokia įdomi gali būti žurnalistika, bet tuo pačiu ir reikalaujanti daug atsakomybės“, – mintimis dalijosi Austėja. „Pajūrio naujienų“ redaktorė per susitikimą nemažai dėmesio skyrė ir raštingumui. „Žurnalistikoje ypač svarbu – smalsumas, tačiau rengiant informaciją ypatingą dėmesį reikia skirti raštingumui. Savo redakcijoje taikome aukščiausius reikalavimus, nuolat tikriname žodžių vartojimo prasmes, rašybą, domimės naujausiomis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacijomis, straipsnius tikriname ne vieną kartą, – kalbėjo ji, akcentavusi, kad rengiant žurnalistinius straipsnius, visada svarbu tikrinti kruopščiai faktus. – Redaktorius ne tik tikrina klaidas, bet daug dėmesio skiria tikslindamas faktus ar pašnekovų pavardes.“
„Kuprinės“ informacija
Aštuntokė: „Svarbiausia – žinios, o tik tada – pergalė“
Jaunimo reikalų taryba, Žemaitijos skautų organizacija, poezija – tik keli dalykai, supantys keturiolikmetę Pranciškonų gimnazijos mokinė Elzę Ruzgytę. Aštuntokė stropiai mokosi, aktyviai dalyvauja Kretingos visuomeniniame gyvenime, olimpiadose, konkursuose, kuria meną ir rašo eiles. Mokytis – malonumas Aštuntokė Elzė teigė, kad mokslai jai sekasi puikiai. Tai patvirtina ir jos vidurkis, siekiantis dešimt balų. Iš visų pamokų mokinę labiausiai domina gamtos mokslai. „Biologija man labiausiai patinka. Patiko nuo pat vaikystės, gal kokių septynerių. Prisimenu, kai tėtis nupirko man eksperimentų rinkinį. Labai mėgau juos daryti ir vis svajodavau atlikti pamokose. Biologija ir chemija yra tos sritys, kuriose būtent tai galiu daryti“, – dalinosi prisiminimais ji. Nors Elzė turi savo mėgstamų sričių, kitose pamokose taip pat sugeba įžvelgti įdomybių. „Iš tikrųjų man daug dalykų patinka, nes kiekviename atrandu bent dalelę, kuri patinka“, – sakė ji. Keturiolikmetei gerų mokymosi rezultatų pasiekti nesunku. Mokytis lengva dėl atidumo per pamokas ir noro išmokti kažką naujo: „Kai mokytojas kalba, viską išgirstu ir įsidedu į galvą, tad nelabai reikia namuose mokytis, taip pat patinka sužinoti naujų dalykų“, – akcentavo Elzė. Dėl šių savybių merginai taip pat nereikia ilgai ruoštis olimpiadoms. Ne laimėti, o sužinoti daugiau E. Ruzgytė aktyviai dalyvauja įvairiuose konkursuose ir olimpiadose. Dalyvauti pradėjo nuo pradinių klasių: „Pirmas konkursas buvo matematikos antroje klasėje. O ketvirtoje klasėje jau dalyvavau matematikos olimpiadoje, kurioje laimėjau pirmą vietą ir važiavau į respublikinį etapą.“ Ruoštis ir labiau gilintis biologijos srityje Elzė pradėjo penktoje klasėje. Pirmasis laimėjimas sekė po metų. „Šeštoje klasėje dalyvavau respublikinėje gamtos mokslų olimpiadoje, kurioje laimėjau antrą vietą“, – pasakojo aštuntokė. Septintoje klasėje šios olimpiados respublikiniame etape Elzė laimėjo trečią vietą. Šalies etape trečią vietą iškovojo ir lapkritį vykusioje geologijos olimpiadoje Vilniuje. „Dalyvauti netikėtai pakvietė biologijos mokytoja, tad pradėjau lankyti papildomą geografijos pamoką. Geografija būdavo vienas dalykų, kuris anksčiau nepatikdavo, bet dabar, kai pradėjau papildomai mokytis, labai susidomėjau“, – pasidalino ji.
Svajonė atvedė iki Kembridžo universiteto
Aštuoniolikmetis kretingiškis Emilijus Latakas šiandien – Kembridžo universiteto pirmakursis. Čia jis studijuoja cheminę inžineriją ir biotechnologijas. Į Jungtinę Karalystę jaunuolis išvyko dar būdamas septyniolikos – universitetą pasiekė anksčiau negu daugelis bendraamžių, nes dėl itin aukštų mokymosi rezultatų Lietuvoje buvo perkeltas į aukštesnę klasę. Dar mokydamasis septintoje klasėje Emilijus priėmė sprendimą „peršokti“ aštuntą. „Septintoje klasėje rinkau iš esmės vien dešimtukus, o ir olimpiadų pasiekimai buvo aukšti. Taip pat mokiausi pagal tarptautinę gabių mokinių programą „Gifted“ kartu su gabiausiais šalies vienuoliktokais“, – prisiminė jis. Tokie rezultatai ir nuolatiniai aplinkinių komentarai skatino judėti pirmyn greičiau negu įprasta.
Svajonė – nuo vaikystėsPaklaustas, kada pirmą kartą kilo mintis stoti į Kembridžo universitetą, Emilijus tikino negalintis įvardyti konkretaus momento. Svajonė studijuoti geriausiuose pasaulio universitetuose jį lydėjo nuo pat vaikystės. „Jau nuo darželio ir pradinių klasių laikų turėjau tikslą studijuoti svarbiausiuose pasaulio mokslo centruose“, – kalbėjo jis. Studijų kryptį jaunuolis rinkosi atsakingai. Jį domino tarpdisciplininė sritis, reikalaujanti plataus žinių ir gebėjimų spektro. „Norėjau krypties, kuri leistų suderinti domėjimąsi skirtingais mokslais ir kartu būtų naudinga visuomenei“, – teigė Emilijus. Jo siekis – kurti ir vystyti technologijas, padedančias spręsti aktualias Lietuvos ir pasaulio problemas. Pasirinkimą sustiprino ir tai, kad biotechnologijų sektorius sparčiai auga Lietuvoje. Taip Emilijus priėjo prie, jo manymu, optimaliausio sprendimo – cheminės inžinerijos ir biotechnologijų studijų Kembridže. Emilijaus teigimu, Kembridžo universitetas yra vienas svarbiausių gamtos mokslų pažangos centrų Europoje. Ypač stiprus čia cheminės inžinerijos ir biotechnologijų departamentas, kuris, pasak pašnekovo, konkuruoja su geriausiais JAV universitetais ir rungiasi dėl lyderio pozicijos pasaulyje. Stojimo procesas į Kembridžą buvo ilgas ir sudėtingas. Reikėjo ne tik parašyti stiprų motyvacinį laišką ir pateikti mokytojų rekomendacijas, bet ir puikiai išlaikyti stojamuosius egzaminus, dalyvauti intensyviuose akademiniuose interviu. Vis dėlto sunkiausia, anot E. Latako, buvo ne pats procesas, o pasirengimas jam – daugelį metų kaupti aukšti pažymiai ir pasiekimai tarptautinėse mokslo olimpiadose. Jaunuolis neabejojo, kad be artimųjų ir mokytojų palaikymo įveikti šį kelią būtų buvę gerokai sudėtingiau. „Išlaikyti aukštą motyvaciją tokį ilgą laiką nėra paprasta“, – atkreipė dėmesį jis, pridurdamas, kad yra be galo dėkingas tėvams ir pedagogams, padėjusiems augti ne tik akademiškai, bet ir kaip asmenybei.
Darbėnų gimnazijoje – „Snaigės“ stovykla
Lapkričio 22 dieną Darbėnų gimnazijoje įvyko dar vienas svarbus žingsnis geresnės mokinių savijautos link – V–VII klasių mokiniams surengta „Snaigės“ stovykla. Tai dalis tęstinės prevencinės programos „Kelias į vaiko sėkmę“, kurios tikslas – ugdyti vaikų socialinius ir emocinius gebėjimus, padėti jiems jaustis saugiai bei kurti sveikus santykius su aplinkiniais. Į stovyklą susirinko net 140 dalyvių – ne tik V–VII klasių mokiniai, bet ir vyresnieji savanoriai, tarptautinės prevencinės programos „Sniego gniūžtė“ vadovai. Ši programa, pasaulyje žinoma dėl savo poveikio jaunimo emocinei gerovei, tapo ir šios dienos veiklų pagrindu. Stovykla buvo intensyvi, prasminga ir kupina augimo. Dalyviai išbandė įvairias veiklas, skatinančias bendravimą, pasitikėjimą savimi ir kitais. Organizuotos užduotys padėjo mokiniams laipsniškai drąsėti – iš pradžių nedrąsūs pokalbiai tapo gyvomis diskusijomis, o atsargūs žvilgsniai virto nuoširdžia draugyste. „Matėme, kaip vaikai atsiveria, ryžtasi kalbėti apie savo jausmus, padeda vieni kitiems ir drąsiai imasi naujų iššūkių. Mums svarbiausia sukurti aplinką, kurioje vaikas gali būti savimi – klausti, eksperimentuoti, klysti ir mokytis“, – teigė stovyklos organizatoriai. Dalyviai ne tik mokėsi apie sveikesnius pasirinkimus ir atsakingą elgesį, bet ir įgijo praktinių įgūdžių, reikalingų kasdienybėje: kaip sakyti „ne“ spaudimui, kaip pasitikėti savimi, kaip priimti kitą žmogų ir pažinti savo emocijas. Darbėnų gimnazijoje įgyvendinama prevencinė programa apima įvairias veiklas – individualius ir grupinius užsiėmimus, mokymus, edukacines popietes, tęstinius renginius ir stovyklas. Jos pagrindinis tikslas – padėti mokiniams kurti sveiką aplinką, kurioje jie augtų kaip stiprios asmenybės. Stovyklos pabaigoje ir mokiniai, ir vadovai dalinosi ta pačia mintimi – šios dienos patirtys nebus pamirštos. Dalyviai įgijo ne tik naujų žinių, bet ir svarbiausią dovaną – bendrystę, kuri, tikimasi, lydės juos ir ateityje.
Darbėnų gimnazijos bendruomenės informacija
|
|
