Pajūrio naujienos
Help
2024 Vasaris
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe291623
Še3101724
Se4111825
Apklausa

Ar pasigendate naujų rajono Savivaldybės projektų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Karolštato bernardinų bažnyčia. Piešinys 1779–1781 m. Hiršo Leibovičiaus išleistame Lietuvos bernardinų provincijos žemėlapyje.

Lietuvos nacionalinis muziejus

Praeitais metais šventėme Kretingos vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 770-ąsias metines, o šiemet sukanka 415 metų, kai Kretingai buvo suteikta savivalda. Palyginus su žmogaus gyvenimo įvykiais, pirmoji – 1253-ųjų metų – data prilygsta gimimo metrikų išdavimui, o antroji – 1609 m. sausio 23 d. – paso įteikimui, pripažįstant teisę pradėti savarankišką gyvenimą.

Vokiečių Ordinui perleidus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei dalį kryžiuočių XIII a. užkariautos Kretingos pilies kuršių žemių, atokiau nuo valstybinės sienos dešiniajame Akmenos krante įsikūrė Kretingos kaimas. Jam priklausė apie 1 tūkst. 820 ha žemės, esančios abipus upės. Šiaurės rytiniame pakraštyje stovėjo dvaras, iš kurio buvo administruojamas Kretingos valsčius. Jį su visu valsčiumi 1572 m. įsigijo Žemaičių seniūnas Jonas Chodkevičius.

XV–XVI a. per kaimą susiklostė svarbus prekybos kelias, jungęs šiaurės vakarų Žemaitiją ir Kuršą su Prūsijos kunigaikštyste. Prekyba šiuo traktu ypač pagyvėjo po Valakų reformos, kai, pakilus žemės ūkio našumui, pradėta prekiauti grūdų ir kitos žemės ūkio produkcijos pertekliumi.

Išaugusią Kretingos svarbą regiono gyvenime įtvirtinti nutarė dvarą 1592 m. paveldėjęs jaunesnysis Jono Chodkevičiaus sūnus Jonas Karolis. Tapęs Žemaičių seniūnu ir Lietuvos lauko etmonu, jis su žmona Sofija sumanė šią pasienio vietovę paversti regiono amatų ir užsienio prekybos centru bei priešakine katalikybės citadele, saugančią nuo protestantizmo išplitimo.

Tuo metu miestai ir vienuolynai buvo statomi negyvenamosiose teritorijose, šalia istoriškai susiklosčiusių gyvenviečių, kad nereikėtų šių griauti ar perstatyti. Tam Jonas Karolis pasirinko kairiajame Akmenos krante, į pietus nuo dvaro sodybos plytėjusią bendrųjų dvaro ir kaimo ganyklų žemę. Tačiau miestui ir vienuolynui statyti reikėjo laiko ir lėšų, kurių dėl karo su švedais labai trūko. Todėl pirmiausia kaimo kapinėse, veikusiose J. Basanavičiaus gatvėje, jis 1602 m. pastatė medinę bažnytėlę, šalia kurios įkurdino iš Kauno pakviestus bernardinus (pranciškonus observantus).


Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių minėjimo komiteto Darbėnų skyriaus valdyba. Centre – jos pirmininkas Marijonas Daujotas, dešinėje valdybos narys Mykolas Rauchas, 1930 m.

Marijono Daujoto nuotr. iš jo archyvo

Lietuvos žemės ūkio akademijos Dotnuvoje studentė Jadvyga Grudzinskaitė, 1930 m.

Jono Grudzinsko archyvas

Prie Kretingos progimnazijos 1923–1928 m. veikę dvimečiai mokytojų kursai Lietuvai parengė daug gerų, savo darbui atsidavusių pedagogų, tarp kurių buvo tarpukariu Darbėnuose dirbęs Mykolas Rauchas (1906–1966).

1918 m. atsikūrusiai Lietuvos valstybei skubiai reikėjo spręsti jos gyventojų raštingumo problemą, nes buvo apskričių, kur daugiau negu pusę jos gyventojų nemokėjo nei skaityti , nei rašyti. Kaip ir Kretingos , kur neraštingi žmonės sudarė 51,7 proc. visų gyventojų. M. Rauchas gimė 1906 m. Radvyčių dvare Kvėdarnos valsčiuje, bajorų šeimoje. Jai persikėlus gyventi į Kretingą, mokėsi vietos progimnazijoje, kurią baigė 1922 m. Nusprendęs siekti pedagogo profesijos 1923 m. tapo dvimečių mokytojų kursų klausytoju, ir juos sėkmingai baigė 1925 m. Šiuos kursus galėjo lankyti nors 4-ias vidurinės mokyklos klases baigę asmenys. Baigusieji kursus po 2 metų praktikos gaudavo jaunesniojo mokytojo vardą ir jų baigimas suteikdavo tas pačias teises, kaip ir baigusių mokytojų seminarijos 2 kursus.

Baigęs kursus, M. Rauchas išvyko į Darbėnus, kur tapo vietos pradinės mokyklos mokytoju. Nuo 1920 m. špitolės mūriniame pastate miestelio centre pradėjusi veikti 4 skyrių pradinė mokykla 1926 m. persikėlė į erdvesnes Darbėnų dvaro patalpas, kur mokėsi ne tik miestelio, bet ir aplinkinių kaimų vaikai. Po 2 metų darbo M. Rauchas buvo paskirtas šios mokyklos vedėju, kuriuo dirbo iki 1939 m. Nors mokymosi sąlygos buvo kuklios, trūko gerai įrengtų patalpų, metodinės medžiagos ir vadovėlių, tai kompensavo didžiulis vaikų noras mokytis, o ir mokinių, jų tėvų pagarba mokytojui buvo didžiulė.

Apie 1930 m. sukūręs šeimą su savo bendraamže Natalija, M. Rauchas 1931 m. susilaukė dukters Reginos, o 1935 m. jiems gimė duktė Natalija.


Lietuvių liaudies dainos naujoviškai suskambo jau trečiąsyk

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2024-02-15
Leidiniui „Ar aš tau, sese, nesakiau“ pasirodžius: (iš kairės) aranžuočių autorė Silvija Stanienė, duetus padėjusi įrašyti Dalia Liutkienė ir leidinio viršelio autorė Birutė Česnauskienė.

Kretingos meno mokyklos fortepijono mokytoja Silvija Stanienė įgyvendino savo svajonę – ne per seniausiai pasirodė trečiasis aranžuotų lietuvių liaudies dainų fortepijoniniam ansambliui rinkinys „Ar aš tau, sese, nesakiau“.

„Šioje knygoje, kaip ir ankstesnėse, pianistai suras lietuvių liaudies dainas, aranžuotas bugio, regtaimo ir kitu stiliumi fortepijoniniam duetui“, – paaiškino pedagogė, 2021 m. išleidusi rinkinį „Virė virė košę“, o 2023 m. – „Du gaideliai“.

Visos aranžuotės yra pateiktos be nurodyto tempo, pirštų padėties, štrichų ir dinamikos ženklų. „Palieku laisvę mokiniui ir mokytojui pasirinkti norimą muzikos kūrinio nuotaiką, tai yra interpretuoti muziką, kaip ją jaučia atlikėjas ir kaip jam norisi tai daryti. „Tuščio“ natų teksto tikslas – kad atsiskleistų mokinio individualumas, kad atlikėjai galėtų drąsiai groti, ieškoti, analizuoti, interpretuoti, eksperimentuoti“, – S. Stanienė neabejojo, kad muzika tuo ir ypatinga, kad gyvai grojant galime perteikti savo emocijas kaip norime arba kaip tuo metu jaučiamės. Pedagogė tęsė mintį: „Esant „tuščiam“ natų tekstui, mes galime muzikuoti ir nesijausti suklydę ar kalti, kad, tarkim, paspaudėme klavišą ne tuo pirštu, o kitos frazės nepavyko paskambinti tyliai. Jokių klaidų, jokio kaltės jausmo. Būtent tokiu principu padėsime jauniesiems pianistams įgyti pasitikėjimo savimi, turėti savo nuomonę, drąsiai jaustis scenoje.“

Naujajame rinkinyje – 20 lietuvių liaudies dainų: nuo visiems gerai žinomų „Atskrend sakalėlis“, „Suk suk ratelį“, „Sakė mane šiokią“ iki mažiau girdėtų „Nueisiu“, „Išėjo tėvelis“, „Paleisk, tėveli, lankon žirgelį“, „Kas bus, močiute?“, „Oi varge varge“, o kai kurios dainos pateiktos dviem variantais.


Grafienės kostiumas – pagal ikonografinę medžiagą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2024-02-15
Atkurtu istoriniu grafienės kostiumu per renginius pasipuošia Kretingos muziejaus gidė Diana Jomantaitė-Jonaitienė.

Kretingos muziejaus ekskursijose ir reprezentaciniuose renginiuose svečius dažnai pasitinka pati grafienė, dėvinti XIX amžiaus pabaigos kostiumą – į ją persikūnija šio muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė ir gidė Diana Jomantaitė-Jonaitienė. Jos žodžiais, grafienės kostiumas buvo atkurtas pagal autentišką Kretingos dvaro ikonografinę medžiagą.

Sijonas ir trys jo pagalvėlės

Prieš pusantro šimto metų Kretingos dvaro šeimininkės Sofijos Tiškevičienės ir jos dukterų įprastą kasdienį kostiumą sudarė: sijonas ir pasijonis, švarkelis, palaidinė ir trys pagalvėlės. Būtent šios ir yra įdomiausia dvariškių moterų kostiumo dalis.

„To meto moterų madoje vyravo S formos siluetas: pūsti ir platūs pečiai, lieknas liemuo ir pūstas sijonas. O tam, kad sijonas nuo juosmens būtų kuo platesnis ir kuo labiau išsipūtęs, nugaroje būdavo suformuota klostė, ir dar ant sėdmenų bei abiejų šlaunų specialiu raiščiu užrišama po pagalvėlę“, – nuotaikingai pasakojo gidė, patikinusi, kad jau ir pati įgudusi užsirišti šias pagalvėles, nors dvare šią funkciją atlikdavo tarnaitės.

Pasijonis būdavo reikalingas tam, kad einant šiek tiek pasikėlus sijoną, jog šis nesivilktų žeme, neduokdie, nepasimatytų apnuogintos kojos. Užtrauktukų nebūdavo: sijonas užslėptoje vietoje sukabinamas sąsagomis-kabliukais. Dėvėti šį kostiumą per trejus metus jau įpratusi D. Jomantaitė-Jonaitienė juokavo, kad dvaro ponios ir panelės dar dėvėdavo ir korsetus, kuriuos tarnaitės taip suverždavo, kad moterų liemuo pagal S raidės formą tikrai tapdavo tarsi skruzdėlių.


Bermanų posesijos situacija (Nr. 14) miesto 1854 m. plane.

Kretingos muziejus

Rotušės aikštės skvero kampe priešais prekybos centrą „Maxima“ iki Antrojo pasaulinio karo stovėjo vienas seniausių ir aukščiausių Kretingos mūrinių namų. Tai vyskupo Igno Jokūbo Masalskio nurodymu 1771 m. pradėti statyti užvažiuojamieji namai, kurie XIX a. virto privačia pirklių Bermanų, vėliau – Levy, šeimos rezidencija. Tarpukariu kretingiškiai šiame name galėjo įsigyti vaistų, ūkinių, kosmetikos prekių, keptų duonos gaminių, išgerti arbatos, nusifotografuoti, gauti advokato patarimą, apsilankę miesto savivaldybės valdyboje susitvarkyti savo reikalus.

Pastačius 1609–1621 m. Kretingos miestą, jo įkūrėjo, Lietuvos didžiojo etmono ir Žemaičių seniūno, grafo Jono Karolio Chodkevičiaus valia pavadintą Karolštatu, turgavietės šiaurės vakariniame pakraštyje, aikštės ir bernardinų bažnyčios link vedančios Bažnyčios gatvės (dabartinė važiuojamoji Rotušės aikštės dalis tarp prekybos centro „Maxima“ ir J. K. Chodkevičiaus gatvės, nuo XIX a. iki 1930 m. vadinta Vienuolyno gatve) kampe buvo pastatyta smuklė. Ji buvusi skirta į turgų ir prekymečius atvykusiems, pro Kretingą iš Žemaičių seniūnijos į Klaipėdą ir atgal keliaujantiems prekeiviams apsistoti. Smuklę pamėgo ir kretingiškiai, rinkdavęsi joje užkasti, pasilinksminti ar aptarti įvairių reikalų.

Smuklė priklausė magistratui, t. y. miesto tarybai. Magdeburgo teisės Kretingai suteikimo 1609 m. privilegija draudė mieste gyventi ne krikščionims, todėl magistratas smuklę nuomojo katalikų arba evangelikų liuteronų tikėjimo smuklininkui. Vilniaus vyskupo, kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio valdymo laikais (1765–1794 m.) toleruojant žydų kūrimąsi mieste smuklę buvo leidžiama išsinuomoti ir judėjų tikėjimo smuklininkui. Kretingos grafystės 1771 m. inventorius liudija, kad tuo metu šiame pastate šeimininkavo žydas Leiba Mejerovičius.

Smuklės pastatas nesiskyrė nuo aplinkinių gyvenamųjų namų. Jis buvo medinis, vienaukštis, su valminiu arba pusvalminiu ilginiais šiaudais dengtu stogu. Medinį miestą nuolat siaubiant gaisrams, smuklė ne sykį degė ir vėl buvo atstatoma. Kretingos dvaro savininkui vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui nutarus Kretingą paversti mūriniu miestu, pagal 1771 m. parengtus Kretingos grafystės valdymo nuostatus nauji namai aplinkui turgaus aikštę ir prie reprezentacinės Bažnyčios gatvės turėjo būti statomi mūriniai, suderinus būsimo namo eskizą su dvaro valdytoju.


Felicijono Lelio parapijiečiui Kazimierui Viršilui padovanota nuotrauka jo kunigavimui Budriuose 1906–1911 m. atminti.

Vidos Viršilaitės-Jurkšienės archyvas

Šiemet sukanka 128-eri metai, kaip Kretingos bernardinų vienuolyne kunigo Felicijono Lelio (1870–1949) ir jo bendraminčių jaunų kunigų pastangomis, pradėtas leisti katalikiškas mėnesinis žurnalas „Tėvynės sargas“.

Nuo pat 1-ojo 1896 m. sausio mėnesį Juliaus Šenkės spaustuvėje Tilžėje išspausdinto žurnalo numerio stengtasi suvienyti pasauliečių ir dvasininkų inteligentų jėgas, skleidžiant lietuvišką žodį, kovojant dėl spaudos grąžinimo, siekiant, kad katalikų bažnyčia taptų tvirtu lietuvybės ir tautinio atgimimo pamatu. Šį vienuolyną po 1831 m. sukilimo carinė valdžia buvo pavertusi jai nusikaltusių kunigų atgailavimo vieta, kur jie buvo uždaromi dvejiems metams, draudžiant jiems atlikti dvasininko prievoles. Vienuolyno vadovai, bauginant juos vienuolyno uždarymu, valdžios nurodymu turėjo vykdyti šių dvasininkų kontrolę, tačiau to nebuvo griežtai laikomasi. F. Lelis, gimęs 1870 m. Pumpėnuose prie Pasvalio valstiečių šeimoje 1883–1888 m. mokėsi Minsko gimnazijoje, ją baigęs įstojo į Žemaičių vyskupijos kunigų seminariją Kaune. Mokydamasis įsitraukė į Šv. Kazimiero draugijos – slapto seminarijos klierikų būrelio, besirūpinusio lietuviškų tikybos raštų leidyba, – veiklą. 1892 m. įšventintas į kunigus Kaune tarnavo vikaru, nuo 1894 m. Kauno karinės įgulos kapelionu.

Už tai, kad ragino katalikus karius dalyvauti kunigų seminarijos inspektoriaus kun. Eduardo Barausko laidotuvėse, ką karinė vadovybė laikė politiniu nusikaltimu, jis 1894 m. buvo dvejiems metams uždarytas Kretingos bernardinų vienuolyne. Po 1863 m. sukilimo carinei valdžiai uždraudus lietuvišką žodį, siekiant lietuvius surusinti ir juos paversti stačiatikiais, lietuviškas religinės bei pasaulietinės literatūros spausdinimas buvo organizuotas Prūsijai priklaususioje Mažojoje Lietuvoje, daugiausia Tilžės mieste. XIX a. 9-ojo deš. pradžioje iškilo būtinybė leisti ne tik lietuviškas knygas, bet ir periodinę spaudą.


Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje iki vasario 18 d. galima apsilankyti parodoje „Pasaulio tautų teisuoliai. Nebijoję mirti, tapo nemirtingais“, kuri parengta bibliotekai bendradarbiaujant su Pasaulio tautų teisuolių ainiais ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, taip pat architektu Tauru Budziu. Jis 2018 m. savo iniciatyva pradėjo projektą, skirtą įamžinti Pasaulio tautų teisuolių atminimą, – vienodu atminimo ženklu Tauras žymi teisuolių kapavietes, kenotafus ir atminimo įamžinimo vietas. Kretingos rajone šiuo ženklu 2019-aisiais T. Budzys pažymėjo Zofijos ir Prano Kasperaičių kapą Gargždelės, arba Salantų miesto, kapinėse, 2022 m. – Marijos Savickienės kapą senosiose Kretingos miesto kapinėse. Per kelerius pastaruosius metus atminimo ženklu architektui pavyko įprasminti daugiau kaip 300 žydų gelbėtojų atminimą visoje Lietuvoje.

Ant antkapinių paminklų T. Budzio paliekamas atminimo ženklas yra žalvario lydinys, kuriame pavaizduotos susikibusios rankos, simbolizuoja pagalbą vienas kitam. Ženklo viziją sukūrė pats T. Budzys: 74 mm skersmens ir 4 mm storio ženkle, pagamintame iš specialaus žalvario lydinio, be pavaizduotų susikibusių rankų, iškaltos raidės A. A. (amžiną atilsį), taip pat lietuvių, anglų ir jidiš kalbomis užrašas, informuojantis apie čia palaidotą Pasaulio tautų teisuolį.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vakar vakare atidarytos parodos idėja kilo iš noro padėkoti žmonėms, kurie Lietuvoje gelbėjo žmogiškumą. Parodoje „Pasaulio tautų teisuoliai. Nebijoję mirti, tapo nemirtingais“ pristatyti 22 žmonės, apie kiekvieną jų yra pateiktas pasakojimas, koks tai žmogus, kuo užsiėmė, kiek žmonių išgelbėjo. Pagrindinis informacijos šaltinis – Yad Vashem instituto, pasaulinio Holokausko atminimo centro Izraelyje, duomenys. Parodoje pristatyti Pasaulio tautų teisuoliai – Lietuvos piliečiai, savo elgesiu įrodę, kad vienintelis svarbus dalykas yra moralė.


Dainų šventės užkulisiai ir prasmė kraštietės akimis

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2024-01-19
Mūsų kraštietė choreografė Dainų šventės baletmeisterė Živilė Adomaitienė, be veiklos Lietuvos nacionaliniame kultūros centre, jau 7-erius metus ugdo tautinių šokių kolektyvą „Rasodėlė“.

„Šimtmetis yra puiki proga įsivardyti savo esmę“, – tokią koncepciją atskleidžia Lietuvos nacionalinis kultūros centras, vienas pagrindinių šimtmetį mininčios birželio 29–liepos 6 dienomis įvyksiančios Lietuvos dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ organizatorių. Tarp jų – ir mūsų kraštietė šio centro Mėgėjų meno kūrybos skyriaus choreografijos specialistė Živilė Adomaitienė, savo profesinį kelią pradėjusi Kretingoje. Simboliška tai, kad šventės organizatorių sumanytasis specialių renginių ciklas „Dainų šventės žygis per Lietuvą“ naujų metų išvakarėse taip pat prasidėjo Kretingoje.

„Dainų šventės žygio“ renginiai iki balandžio aplankys 11-a šalies savivaldybių ir šventės laukimo nuotaika turėtų užkrėsti visą Lietuvą. Jie buria ne tik vietos bendruomenes, bet ir aplinkinius dainų švenčių tradicijos puoselėtojus, koncertams telkia šventei besirengiančius kolektyvus. Vienas pasirengimo 100-mečio dainų šventei akcentų – Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas šiuos, 2024-uosius, paskelbti Dainų šventės metais.

– Kaip nuteikė šis Seimo sprendimas, ar tai ir Dainų šventės 100-metis kuo nors įpareigoja? – „Pajūrio naujienos“ paklausė Ž. Adomaitienės, kuri yra Dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ Šokių dienos meninės dalies vyriausioji koordinatorė, baletmeisterė.

– Tai – ir gražu, ir organiška, žinoma, ir tam tikras dėmesys. Dar vienas 100-mečio Dainų šventės apsektų – didelis sujudimas, kuris apie Dainų šventę privers išgirsti ir tuos, kurie apie ją negirdėję. O jubiliejinė Dainų šventė įpareigoja dėl vieno – švęsti ją kuo plačiau, skleisti tą žinią, kad lietuviai tokias šventes pradėjo švęsti dar prieš 100-ą metų, ir tradicija – gyva, nenutrūkstanti, nežiūrint įvairių istorinių aplinkybių. Kad jubiliejus būtų kuo įspūdingesnis, jam ir rengtis pradėjome gana anksti.

– Kada tas anksti ir kas vyksta Dainų šventės užkulisiuose, ko tikrai nepamato žiūrovas?

– Prieš dvejus metus, 2022-aisiais, turėjusi suskambėti Dainų šventė neįvyko, ji persikėlė į šiuos metus. Pandemija apskritai iškėlė daug klausimų: ar kas nors dar vyks, ar išliksime. Kadangi planai buvo vienokie, tad ir Dainų šventei pradėjome rengtis dar 2020 m. Iš tiesų tas pasirengimo Dainų šventei procesas yra labai ilgas ir sudėtingas: skelbiami konkursai, jie vyksta etapais, formuojama bendra šventės koncepcija, reikia parinkti temą, rūpintis sklaida, daug energijos ir laiko atitenka bendravimui su lietuvių diaspora užsienio valstybėse.

Žiūrovas, atėjęs pasiklausyti dainų, pasigrožėti šokiais mato tik rezultatą, o kiek iki jo buvo nuveikta, kiek visko vyko, tikrai lieka pasirengimo Dainų šventei užkulisiuose. Vien ką reiškia repeticijos ir per jas patirta nemiga, dulkės, lietus ar vėjas, nervai, baimė pasiseks nepasiseks. Iki tikrojo rezultato tenka įveikti labai daug kliūčių, ir iš savo patirties galiu pasakyti, kad dirbti su kolektyvais ir juos sutelkti yra daug paprasčiau. Pasirengimas Dainų šventei yra nenutrūkstamas procesas. Be dainos ir šokio, yra dar tokia sudėtinė šventės dalis, kaip stadionai, aikščių markiravimai, autobusų maršrutai, apnakvydinimas, viešieji pirkimai ir sutartys, kiti organizaciniai rūpesčiai, atimantys daug laiko. Tačiau šią problemą padeda išspręsti šventės organizatorių įdirbis.


Grafų Tiškevičių koplyčia-mauzoliejus XX a. pr.

Nežinomas fotografas, apie 1905–1912 m. Kretingos muziejus

Šiemet sukanka 130 metų, kai iškilo vienas gražiausių romantizmo laikotarpio Kretingos miesto architektūros statinių – neogotikinė grafų Tiškevičių koplyčia-mauzoliejus. Tai buvo pirmasis švedų architekto Karlo Eduardo Strandmano sakralinės architektūros statinio projektas, parengtas jo autoriui persikėlus dirbti į Rusijos imperiją.

Koplyčia kapinėse, o ne dvaro sodyboje šalia rūmų, buvusi pastatyta ne atsitiktinai. Šioje vietoje priešais senąsias parapijos kapines plytėjusioje bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolyno žemėje rusų valdininkai 1873 m. sumanė statyti stačiatikių cerkvę. Kol jie derino statybos klausimus, parapijos klebonas ir vienuolyno gvardijonas T. Feliksas Rimkevičius, palaikomas Kretingos dvarą iš stačiatikių grafų Zubovų nuomojančio kataliko grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891), teritoriją aptvėrė medine tvora, pašventino joje naująsias parapijos kapines ir pradėjo laidoti mirusiuosius. Todėl rusų valdininkams teko cerkvei ieškotis naujos vietos.

Įsigijęs iš Zubovų Kretingos dvarą, Juozapas Tiškevičius jame 1878–1883 m. įsirengė šeimos rezidenciją, kurią su bernardinų bažnyčia ir Kretingos miestu sujungė nauja, 1883–1884 m. nutiesta gatve, einančia tarp senųjų ir naujųjų parapijos kapinių. Palei gatvę buvo paklotas pirmasis mieste šaligatvis, kuriuo dvariškiai galėjo pėsčiomis patogiai pasiekti kapines ir bažnyčią.


Kaip mes sodinome medžius

  • Mūsų žmonės
  • 2023-12-15
Darbėnų pradinės mokyklos mokinių 1931–1932 m. pasodintas ąžuolas žaliuoja ir šiandien.

Autoriaus nuotr.

Kone kasdien girdint apie plynus miškų ir pavienių brandžių medžių miestuose kirtimus, prisiminkime tuos žmones, kurie juos sodino. 1929 m. garsus Lietuvos miškininkas Marijonas Daujotas (1891–1975) sakė: „Lietuvos miškai yra brangus tautos turtas, tad ne tik miškininkai, bet ir visa visuomenė turi rūpintis, kad miškas ne nyktų, ne skurstų, bet augtų ir klestėtų. Visų turi būti vienas obalsis: Lietuvos miškų gerovė – Lietuvos gerovė.“

1918 m. atsikūrusi Lietuvos valstybė po kaizerinės Vokietijos okupacijos paveldėjo sugriautą miškų ūkį, kai, per karą iškirtus apie ketvirtadalį miškų, šalies miškingumas sumažėjo iki 17 proc., tad negausiems diplomuotiems miškininkams ir iš Rusijos sugrįžusiems ten mokslus baigusiems specialistams teko sunkus miškų atkūrimo darbas, prie ko aktyviai prisidėjo ir visuomeninės organizacijos bei šalies gyventojai.

Viena jų buvo prelato Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) ir jo bendraminčių 1921 m. iniciatyva įsteigta „Lietuvai pagražinti draugija“, kurios vienas tikslų buvo puošti Lietuvą medžiais. Šios draugijos nariai energingai pradėjo savo veiklą, ragindami Steigiamąjį Seimą išleisti atskirą įstatymą, kuriuo nuo kirtimo būtų apginami palei kelius ir vieškelius augę medžiai, o savo pirmajame draugijos susirinkime ragino šalies švietimo ministeriją įvesti mokyklose medžių sodinimo šventę – moksleivių auklėjimo priemonę. Pirmąją tokią šventę draugija surengė 1921 m. spalio 1 d. Joje dalyvavo 8-ios Kauno mokyklos, kai vėliau medžių sodinimo pavasarinės talkos tapo kasmete tradicija. Šios draugijos iniciatyva – pasodinti ilgametį tvarų medį išskirtinėse kaimų ir miestų vietovėse, suteikti jam Lietuvos istorijai svarbų vardą, paplito visoje šalyje ir ne vienoje vietoje taip susiformavo istorinės aplinkos erdvė ar valstybinių ir istorinių švenčių vieta.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas