![]() |
![]() |
|
Mūsų žmonėsKaip mes poilsiaudavome Palangoje
Nors Palangos pajūrį bene pirmasis „atrado“ 1824 m. vasarą čia poilsiavęs didysis poetas romantikas Adomas Mickevičius ir jį aprašė savo poemoje „Konradas Valenrodas“, lietuviai jį dažniau pradėjo lankyti tik beveik po 100 metų, 1921 m. kovo 31 d. Lietuvai atgavus Palangos kraštą iš Latvijos. Po nepriklausomybės kovų atkūrus šalies ūkį ir pramonę, susiformavus didesnes pajamas gaunančių žmonių – politikų, verslininkų, inžinierių, dvasininkų, kultūrinės inteligentijos – sluoksniui, poilsis prie jūros tapo svarbia jų vasaros atostogų dalimi. „Kelios savaitės ar mėnuo Palangoje gali sustiprinti sveikatą ir sukurti geros nuotaikos kapitalą žiemai“, – tokią žinią skleidė Lietuvos laikraščiai. Poilsiautojai įprastai traukiniu atvykdavo į Kretingos geležinkelio stotį, iš kur automobiliais ar autobusais pasiekdavo Palangą. Taip iš Lenkijos okupuoto Vilniaus 1924 m. atvykęs dr. Jonas Basanavičius (1851–1927) liepos–rugpjūčio mėnesiais čia praleido nemažai laiko ne tik ilsėdamasis, bet ir keliaudamas po pajūrį, kartu su kunigu ir poetu Jonu Mačiuliu-Maironiu aplankęs ir garsiuosius Kretingos Porciunkulės atlaidus. Po jo viešnagės prie jūros vedantis grafų Tiškevičių prospektas buvo pervadintas J. Basanavičiaus vardu, o Kretingoje vietoje dar I pasaulinio karo metais okupacinės Vokietijos valdžios statyto vargano geležinkelio stoties pastato pagal architekto Edmundo Alfonso Fryko (1876–1944) projektą 1925 m. buvo pastatyta nauja, Palangos medinių vasarnamių architektūrą primenanti geležinkelio stotis, į kurią atvykti ne tik eiliniams poilsiautojams, bet ir garbingiems svečiams nebuvo gėda. Palangos kurortas ypač suklestėjo XX a. 4-ame deš., kai jame buvo pastatyta daugiau kaip 150 naujų namų, vilų ir pensionatų, o 1933 m. buvo suteiktos miesto ir kurorto teisės. Vasarą Palanga tapdavo vasaros sostine, nes ten poilsiauti iš Kauno atvykdavo ne tik šalies prezidentas Antanas Smetona su šeima ir palyda, bet ir daugybė kitų garsių žmonių: politikai, verslininkai, kūrybinės inteligentijos atstovai, teatrų aktoriai ir operos dainininkai, dvasininkai, apie kurių poilsį Palangoje, norint populiarinti kurortą ir pritraukti daugiau poilsiautojų, pranešdavo šalies laikraščiai.
Apie tremtį – jaunimui ir Pasauliui
Kraštietė, buvusi tremtinė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kupiškio skyriui jau daugiau kaip 10 metų vadovaujanti 72-ejų metų Dalia Dyrienė ne per seniausiai viešėjo Briuselyje, kur Europos Parlamentas suorganizavo renginį, skirtą Vilties ir gedulo dienai paminėti. „Briuselyje viešėjau ir apie sovietmečio režimo lietuvių tautai padarytą žalą Europos Parlamente kalbėjau europarlamentarų Rasos Juknevičienės ir Pauliaus Saudargo kvietimu“, – kalbėjo D. Dyrienė, neslėpdama, kad jos išsakytos mintys sugraudino ne vieną renginio dalyvį – ašaras braukė ir vyrai. „Papasakojau, kaip mano tėvai buvo ištremti į Sibirą, kaip mūsų šeima ten gyveno ir išgyveno. Po to perskaičiau kelias dešimtis ištremtųjų pavardžių“, – D. Dyrienės pastebėjimu, europiečiams yra sunkiai suvokiama, ką teko išgyventi tremtį patyrusiai lietuvių tautai, dar sunkiau tai suvokti dabartiniam jaunimui. „Turiu nuostatą, kad apie patirtus sovietinio režimo baisumus reikia kalbėti ir jaunimui, ir Pasauliui. Todėl skiriu laiko lankytis mokyklose, bendrauju su jaunimu, pasakoju jiems apie represijas. O jie man ir sako: „O kur tada buvo vaiko teisės?“ – kaip mąsto dabartiniai jaunuoliai ir kaip jiems sunku susigaudyti skaudžiausiose lietuvių tautos istorijos peripetijose, perteikė D. Dyrienė, dažna viešnia ir Kretingoje išlikusioje tėviškėje, kurią prižiūri kartu su broliu Romualdu Beniušiu. Dalios ir Romualdo tėvai – iš Salantų Alkos kilęs Kazys Beniušis ir iš Skuodo rajono Daukšių kaimo kilusi Jadvyga Malūkaitė – susipažino tremtyje: tėvui tada buvo 29-eri, motinai – 22-eji. „Tėvas ir jo brolis Juozas į Sibirą buvo ištremti kaip jauni ūkininkai, mama – kaip partizanų judėjimo dalyvė, ryšininkė“, – D. Dyrienė prisiminė, kad už ryšius su partizanais ir pagalbą jiems senelis Antanas Malūkas gavo 7 metų lagerio ir 5 metus tremties, o tėvai buvo išvežti į Krasnojarsko krašto Ačinsko rajoną, Malyj Uluj kaimą.
Muziejininkės gyvenimą į tautinę juostą supynė istorija ir etnografija
Palangoje prieš kelerius metus įsikūrusios ilgametės muziejininkės, kone tris dešimtmečius vadovavusios Lietuvos nacionaliniam muziejui, kultūros istorikės 75-erių Birutės Kulnytės namai – tarsi didžiulė biblioteka, o svečius pasitikusi šeimininkė – neįkainojamas lobynas žinių apie lietuvybę, istoriją, tautos ir Lietuvos kultūros vertybes.
Už nuopelnus – svarūs apdovanojimaiB. Kulnytės biografija, veikla ir jos darbų įvertinimas – iškalbingi: Vilniaus universitete baigusi istoriją, atėjo dirbti į Lietuvos nacionalinį, anuomet – Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejų. Muziejininkė juokavo, kad, dirbdama liaudies meno sektoriuje, stengėsi suvokti, kas yra muziejus ir koks jis turėtų būti. Parengė pirmą išsamų leidinį „Lietuvos istorijos paminklai Istorijos ir etnografijos muziejuje.“ Nuo 1989 metų tapo šio muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja, o 1992–2019 metais dirbo šio svarbiausio šalies muziejaus direktore: B. Kulnytės rūpesčiu 1992–1995 metais buvo suformuotas Lietuvos Nacionalinis muziejus ir jo padaliniai, o muziejus tapo tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) nariu. B. Kulnytė kartu su bendraminčiais organizavo įvairias parodas ir ekspozicijas. Parengė muziejaus leidybinę programą: metraščiai „Numizmatika“ ir „Etnografija“ buvo tęstiniai leidiniai, skirti specialistams, o leidinyje „Lietuvos Nacionalinio muziejaus biblioteka“ buvo publikuojama parodų ir ekspozicijų medžiaga. Leidiniuose publikavo muziejaus rinkinius – „Lietuvos fotografijos šaltiniai“, „Vilniaus atvirukai 1897–1915 m.“, „Lietuva žemėlapiuose“, „1863–1864 m. sukilimas Lietuvoje“, „Lietuviškos spaudos draudimas 1863–1904 m.“, „Pinigai Lietuvoje“, „Senieji Vilniaus planai“ ir kt., kurie tapo svariomis publikacijomis apie Lietuvos paveldą. Už ilgametį nuoseklų darbą B. Kulnytė buvo apdovanota Gedimino ordino Riterio kryžiumi, ordino Už nuopelnus Lietuvai Karininko kryžiumi, Latvijos Pripažinimo kryžiaus ordino Karininko kryžiumi, Jono Basanavičiaus premija.
Vincas Zajančkauskas: „Jei nebūčiau kunigas, būčiau razbaininkas“
Kretingoje 1932 m. įsteigtoje Pranciškonų ordino gimnazijoje dirbo nemažai žinomų mokslus užsienio universitetuose baigusių pedagogų. Vienas jų Vincas Zajančkauskas-Bonaventūra (1884–1956) – pedagogas, kunigas, vienuolis, literatūros istorikas, visuomenininkas, kovotojas už lietuvybės Vilniaus krašte išsaugojimą. Gimęs 1884 m. Molėtų valsčiaus Pumpuriškės kaime ūkininko šeimoje nuo pat mažens buvo leidžiamas į mokslus negailint pinigų, tėvams tikintis, kad juos baigęs pasirinks kunigo kelią. 1901 m. baigęs gimnaziją Peterburge, jis įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, iš kur 1905 m. buvo išsiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją, kur 1907 m. po jos baigimo buvo įšventintas į kunigus. Po metų išvyko studijuoti filosofijos į Šveicarijos Fribūro universitetą, kur po 4-erių metų studijų įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą savo mokslinę patirtį skyrė lietuviškai mokyklai, kuriai tuo metu ypač trūko išsilavinusių pedagogų. Jis 1912–1915 m. buvo Vilniaus mergaičių gimnazijos kapelionas, o prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui tapo Švenčionių apskrities Gerenainių parapijos valdytoju, iš čia buvo išrinktas Vilniaus konferencijos, įvykusios 1917 m. rugsėjo 18–22 d., dalyviu. Ši konferencija numatė atkurti Lietuvos nepriklausomą valstybę, sušaukti Steigiamąjį Seimą ir įkūrė Lietuvos Tarybą, kuri 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimą. Nuo 1919 m. iki 1930 m. V. Zajančkauskas mokytojavo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, čia dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, taip pat lotynų kalbą. Apie jį buvęs mokinys, rašytojas, žurnalistas, Vilniaus krašto patriotas, nacistinio ir sovietinio konclagerio kalinys Rapolas Mackonis (1900–1982) 1994 m. išleistoje knygelėje „Dvylika Vilniaus kunigų“ prisimena, kad V. Zajančkauskas buvo didelis intelektualas, gerai mokėjo kelias kalbas, turėjo gražų balsą. Jam laikant giedotines mišias būdavo kuo pasigėrėti.
Birutiete įšventinta kretingiškė: „Man tai – didžiulė garbė“
Kretingiškė 27-erių Liucija Baltrūnaitė, gyvenanti Kaune, šių metų kovą buvo įšventinta į Lietuvos didžiosios kunigaikštystės Birutės karininkų šeimų moterų organizacijos nares. „Tai man – didžiulė garbė“, – tikino ji, pasakojusi, kad tautines vertybes jai įskiepijo šeimoje, o tautinio meno mokėsi dar vaikystėje šokdama Kretingos meno mokyklos vaikių šokių studijoje „Ratilėlis“. Augo karininko šeimoje „Moteris, tekėdama už kariškio, pasirenka tapti jo žmona, o aš jau gimiau karininko dukra. Todėl puoselėti tautines vertybes laikau savo prigimtine teise. Gimdama karininko šeimoje, aš įgijau didelę dovaną, kurią labai branginu“, – kodėl buvo svarbu tapti birutiete, puoselėti tautiškumą, patriotiškumą, paaiškino Liucija. Šios visuomeninės, labdaros ir paramos organizacijos veikloje kretingiškė dalyvauja jau kelerius metus kartu su savo mama Boneta Baltrūniene, kuri taip pat priklauso birutietėms. „Dalyvaudavau renginiuose, susitikimuose, todėl, praėjus keleriems metams, pagalvojau, kiek ilgai galima dalyvauti organizacijos veikloje, bet jai nepriklausyti“, – kalbėjo L. Baltrūnaitė. Šiais metais organizacija švenčia 100 metų sukaktį. „Mano įšventinimo ceremonija buvo labai simboliška – būtent per šimtmetį tapau oficialia organizacijos nare. Man tai – didžiulė garbė“, – patirtimi pasidalino kretingiškė. Birutiečių tikslas – padėti, palaikyti karininkų šeimas. „Palaikome šeimas, kurių nariams kažkas nutinka, suteikiame psichologinę, iš dalies finansinę pagalbą. Turėdamos tikslą, organizuojame paramos akcijas, per kurias renkame pinigus šeimoms, kurioms to reikia“, – sakė Liucija.
Knygoje – legendinės kraštietės rezistentės gyvenimas
Kretinga turėtų didžiuotis tokia stipria moterimi, kokia buvo iš Rūdaičių kilusi kovotoja už Lietuvos laisvę Jadvyga Bieliauskienė, mergautine pavarde – Šilauskaitė. Manau, kad jos asmenybė iki galo nėra įvertinta, ir tikiuosi, kad ši mano knyga padės kretingiškiams pirmiesiems įamžinti garsios disidentės atminimą – juolab kad 1929-ųjų sausio 15-ąją sukaks jos gimimo 100-metis“, – per knygos „Įžadas: kovoti, mylėti, gailėti. Jadvygos Bieliauskienės gyvenimas“ pristatymą Kretingos rajono viešojoje M. Valančiaus bibliotekoje kalbėjo jos autorė Ramunė Sakalauskaitė, į susitikimą atvykusi išvien su Palangoje gyvenančiu, kretingiškių išrinktu Kovo 11-osios akto signataru Virginijumi Pikturna. Turėjo tvirtą stuburą Vakaro metu knygos autorė nušvietė J. Bieliauskienės – dukart sovietų kalintos ryškios pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjos, partizanų ryšininkės, pogrindinės spaudos platintojos – asmenybę ir pagrindinius jos gyvenimo aspektus. „Apie tokius žmones, kaip Jadvyga, sakoma – turėjo tvirtą stuburą. Ji priklauso idealistų kartai, kurią sudarė Nijolė Sadūnaitė, Kazimieras Vasiliauskas, Alfonsas Svarinskas, tėvas Stanislovas. Šiandienos visuomenė – tarsi nupenėti katinai: užmirštame, kas aplink mus vyko, gyveno. Šios neeilinės moters gyvenimas ir skatina matyti, domėtis, vertinti. Jadvyga – politinė kalinė: pirmąkart jaunystėje kalinta Intos lageryje, Komijoje, antrąkart – itin griežto režimo moterų kalėjime Mordovijoje. Iš jo išvien su kitomis disidentėmis sugebėjo parašyti ir perduoti laišką JAV prezidentui Ronaldui Reiganui, tuo padarydama didžiulę gėdą tuometiniam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui“, – kalbėjo R. Sakalauskaitė. Knygos autorė atviravo, kad rinkti medžiagą knygai nebuvę lengva jau vien todėl, kad pačios Jadvygos Bieliauskienės jau nebebuvę gyvos – teko remtis jos 2-jus metus Mordovijos lageryje rašytu dienoraščiu, jos sūnaus Žilvino Beliausko perduotu asmeniniu archyvu, kitais dokumentais ir liudytojų prisiminimais.
Elena Klotilda Tiškevičiūtė-Ostrovska, Korčevo dvarą Lenkijoje valdžiusi kretingiškė grafaitė
Iš Kretingos grafo Juozapo Tiškevičiaus dukterų visoje Lietuvoje išgarsėjo knygnešių rėmėja ir pirmojo lietuviško vaikų darželio įkūrėja Marija Tiškevičiūtė. Nemažiau svarbus vaidmuo Kretingos istorijoje tenka ir jauniausiai grafo dukrai Elenai Klotildai Marijai Tiškevičiūtei-Ostrovskai, palikusiai memuarus apie Kretingoje ir Palangoje 1875–1893-aisiais praleistus metus. Jauniausia grafų Juozapo ir Sofijos Tiškevičių duktė gimė 1875 m. liepos 29 d. Kretingos dvare. Prabėgus dviem su puse mėnesio, kūdikį parapinėje bernardinų bažnyčioje klebonas tėvas Jonas Mykolas Dargevičius pakrikštijo Elena Klotilda Marija. Klotildos vardą mergaitė gavo senelės Klotildos Horvatienės garbei, Marijos vardą grafai Tiškevičiai tradiciškai suteikdavo visoms savo dukroms, o kodėl buvo parinktas vardas Elena – atsakymo neturime. Kūdikio krikštatėviais tapo tėvų bičiulis, Vilniaus apskrities bajorų maršalka, Švėkšnos grafas Adomas Pliateris ir mergaitės teta grafienė Felicija Grabovska, krikštatėvių asistentais – Eustafijus Ževudskis su krikštatėvio žmona grafiene Genovefa Pliateriene. Eleną Klotildą nuo gimimo augino ir auklėjo guvernantė Scholastika Michalovska, o nuo penkerių metų – paryžietė Marija Fajard. Dėl ligos tėvas negalėjo vaikščioti, todėl šeima vengė tolimesnių kelionių. Tad didžiausią įspūdį Elenai Klotildai vaikystėje ir paauglystėje palikdavo išvykos į Klaipėdą ir Palangos dvare praleisti vasaros sezonai. Tolimiausias taškas, kurį teko jai pasiekti, buvo Vilnius ir jame Trakų gatvėje stovintys motinos rūmai.
Ką byloja senųjų salantiškių išsaugotos nuotraukos
Šeimų albumuose saugomos fotografijos – svarbi mūsų istorinio-kultūrinio paveldo dalis. Jose įamžinti ne tik žmonės, jų kasdienybė, šventės, užsiėmimai, bet ir gyvenamosios vietovės, miestai ir miesteliai, kaimai, jų urbanistika, laiko bėgyje išnykę pastatai, gamtos peizažai ir kt. Šios nuotraukos atskleidžia ne tik to laikotarpio dvasią, bet ir žmonių gyvenimo būdą, papročius, madas, tradicijas, tarpusavio santykius, kas jau savaime yra vertybė. Paprasti žmonės sunkiais karo, pokario, tremčių į Sibirą metais saugoję savo gyvenimo liudininkes – nuotraukas, atliko svarbų darbą, kuris vis labiau vertinamas, nors anksčiau jo svarbos supratimo trūkdavo.
Savo albume Salantų krašto nuotraukas išsaugojusi Kotryna Beniušytė gimė 1914 m. Alkos kaime, Kotrynos ir Kazimiero Beniušių šeimoje. Jos tėvas iš Barzdžių kaimo kilęs K. Beniušis (1875–1949) po vedybų XX a. 2-e deš. ant legendomis apipinto Alkos kalno, kur gilioje senovėje būta pagoniškos šventyklos, įsigijo sodybą su 30 ha žemės. Kotryna buvo pirmasis vaikas šeimoje, kai jos mama mirė gimdydama 4-ąjį šeimos kūdikį. Našliu su trimis pamečiui gimusiomis mažametėmis dukromis likęs K. Beniušis netrukus vedė nuo Lenkimų kilusią Barborą Želvytę ir su ja susilaukė dar 5 vaikų, kurie šeimoje buvo taip pat mylimi, kaip ir 3 pirmieji. Būdamas pavyzdingas savo ūkio šeimininkas, jis nuo mažens vaikus mokė tvarkos ir darbštumo, kaip pavyzdį minėdamas Vokietijos ūkininkus, kurių ūkiuose jam teko dirbti, Pirmojo pasaulinio karo metais okupacinei valdžiai jį išvežus priverstiniams darbams į Vokietiją.
„Jorės vėjyje“ – gamtos ir skiautinio virsmai
Tikrąją Jurginių dieną – balandžio 23-ąją – Palangoje suskambės jubiliejinis 35-asis Jurginių festivalis „Jurgi, paimk raktus!“ – Palangoje nuo seno gyva tradicija pavasarį pasitikti ypatingai: atrakinant žemę, dainuojant pavasario dainas, džiaugiantis žirgais ir gamta. Jurginės Palangoje – ne tik folkloro šventė, bet ir simbolinis gamtos budinimo ritualas, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. Festivalio širdis – legendomis apipinta šventa vieta Birutės kalnas. Pagrindinė šventyklos ašis rodo, kad balandžio 23-oji buvusi svarbiausia palangiškių šventė – tai Jurginės, arba Jorė. Pavasario pradžia mūsų senoliams buvo gyvenimo, atgimimo, galimybės išsaugoti gyvybę ir ją gausinti metas. Pasak Palangos kultūros centro etnografės ir ilgametės festivalio organizatorės Zitos Baniulaitytės, ši šventė suvienija gamtą, žmogų ir gyvąją tradiciją. Šiemet festivalis skirtas Lietuvių liaudies dainų metams paminėti. Vienas šventės akcentų – Palangos kurorto muziejaus kieme rengiama skiautinių paroda „Jorės vėjyje“, kurią jos rengėjai įvardino ne tik kaip meno instaliaciją po atviru dangumi. Anot festivalio organizatorių, Jurginės Palangoje – ne tik senųjų papročių atgaivinimas, bet ir šiuolaikinio žmogaus vertybių šventė. Tad ir skiautinių paroda atskleidžia rūpestį dėl gamtos, kviečia permąstyti mūsų santykį su gamta, puoselėti tvarumą – „Jorės vėjyje“ primena, kad kiekvienas audinio gabalėlis gali turėti naują gyvenimą. Šiemet skiautinių parodoje su savo darbais dalyvaus skiautinių kūrėjos iš Palangos, Kretingos, Klaipėdos, Kauno, Utenos. Skiautininkes Palangoje burianti palangiškė tautodailininkė Irena Gačionienė visus, kurie domisi skiautiniais, kviečia balandžio 25–27 dienomis ateiti prie Palangos kurorto muziejaus, arba „Anapilio“, kur gamtos apsuptyje, tarp gražių pajūrio pušų plevėsuos daugybė skiautinių. „Susipažinsime iš arčiau, – I. Gačionienė sakė, kad skiautinių siuvimu ji susidomėjo ir pradėjo siūti maždaug prieš 30 metų. – Besidomint skiautiniais, pamažu atsirado bendraminčių, pažinčių ratas plėtėsi. Dabar mūsų, skiautinėtojų, būrelyje yra kelios palangiškės, taip pat kolegės iš Kretingos ir Klaipėdos. Kai kurioms skiautinių siuvimas gana nauja patirtis, kai kurios siuva jau seniai. Visos esame išbandę ir kitas rankdarbių rūšis: siuvimą, mezgimą, nėrimą, siuvinėjimą, audimą ir kitas.“
Val Gardenos slėnis – pasaulio bažnytinio meno sostinė
Italijos šiaurėje Dolomitinių Alpių Val Gardenos slėnyje 1236 m. aukštyje virš jūros lygio įsikūręs nedidelis Ortisei (vok. St. Ulrich) miestelis – pasaulio bažnytinio meno centras, iš kurio jame sukurti bažnyčių altoriai, skulptūros ir kitas menas nuo senų laikų sklinda po visą pasaulį. Medžio drožybos pradžia Val Gardenos slėnyje siekia XVII a. pradžią, kai sunkiai pasiekiamoje vietoje įsikūrę kalniečiai šaltomis, sniegingomis žiemomis surado sau naudingą veiklą – medžio drožybą, nes kalnuose augę medžiai buvo tam tinkama žaliava. Iš pradžių buvo drožiami mediniai įrankiai, indai ir rakandai ūkio darbams bei buičiai palengvinti, vėliau drožiniais pradėta puošti gyvenamoji aplinka, drožiami vaikų žaislai ir pan. Per žiemą sukurti medžio gaminiai, nutirpus sniegui ir pagerėjus susisiekimui, buvo parduodami ir taip gautos papildomos pajamos palengvino jų gyvenimą. Ilgainiui šio slėnio žmonės pradėjo kurti religinį meną, kuris dėl didelės paklausos buvo lengvai parduodamas, todėl nemažai daliai kalniečių tai tapo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu ir tai kaip tradicija buvo perduodama iš kartos į kartą. Nuo 1850 m. jauni Val Gardenos meistrai pradėjo studijuoti garsioje Miuncheno dailės akademijoje Vokietijoje, kuri buvo Jėzaus Nazariečio tapybos centras, nes jis iki tol skulptūroje buvo vaizduojamas gana retai. Palaipsniui nazarietiškos estetikos perkėlimas iš dvimačio piešinio į trimatę skulptūrą tapo skulptorių sritimi ir čia Val Gardenos meistrų pastangos, siekiant tobulumo, susilaukė gero įvertinimo. XIX a. antroje pusėje nutiesus per kalnus kelius, slėnis tapo labiau prieinamas, todėl bažnytinio drožybos meno kūriniai galėjo plačiau pasklisti po visą pasaulį. Produkcijos augimą lėmė geras susisiekimas su Austro-Vengrijos geležinkelių ir kelių tinklu, todėl Val Gardenoje kuriamas bažnytinis menas pasiekdavo Italijos ir Vokietijos uostus, iš kur buvo gabenamas į įvairias pasaulio vietas. Išaugus paklausai, čia pradėjo steigtis bažnytinio meno kūrybos ir gamybos įmonės, iš kurių geriausiose dirbo daugiau negu 20 meistrų, tarp jų 1872 m. skulptoriaus Josef Rifesser vyresniojo (1851–1919) įkurta bendrovė. Svarbus įvykis buvo ir 1872 m. įsteigta Ortisei meno mokykla, kuri paruošdavo šiam amatui reikalingų skulptūros meistrų ne tik iš šios, bet ir kitų tolimesnių vietovių.
|