Pajūrio naujienos
Help
2023 Vasaris
Pi 6132027
An 7142128
Tr181522
Ke291623
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar rinktumėtės balsavimą internetu, jeigu būtų tokia galimybė?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kretingos dienos veiklos centre vystoma tarptautinė savanorystė

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2023-01-24

Kretingos dienos veiklos centre talkinusios savanorės (iš kairės) Katerina Chkhvimiani iš Tbilisio, ir Karyna Kudelia iš Zaporižios bei centor vadovė Birutė Viskontienė

Su neįgaliais žmonėmis dirbantis Kretingos dienos veiklos centras, dalyvaudamas tarptautinio Europos solidarumo korpuso programoje, trečius metus priėmė savanorius ne iš ES šalių, kad šie iš arčiau pažintų mūsų šalį ir jos socialinę sistemą, įgytų darbo ir saviugdos patirties. Pastarąjį kartą vienerių metų savanorystei buvo pakviestos 19-metė Karyna Kudelia iš Ukrainos ir 24-erių Katerina Chkhvimiani iš Sakartvelo, kurioms kadencija baigiasi šį sausį.

Lietuva abiem tapo brangi

Abiejų merginų patirtys – skirtingos. Kartvelė Katerina, pagal profesiją anglų kalbos pedagogė, Lietuvoje jau trečią kartą – ligi tol ji dukart mokėsi lietuvių kalbos Vytauto Didžiojo universitete rengiamuose kursuose. Todėl šįkart ji pasirinko ilgalaikį projektą, leidžiantį gilintis į kalbą, pažinti jai mielą šalį ir žmones, augti pačiai.

Ukrainietė Karyna – Zaporižios universiteto socialinio darbo filosofijos studentė trečiakursė su Lietuva susipažino pirmąkart. Tačiau, skirtingai nuo Katerinos, ji jau turėjo socialinio darbo patirties savo gimtinėje Zaporižioje: jos mama Nadežda, dirbanti Raudonojo Kryžiaus organizacijoje, jau anksčiau įtraukė merginą į savanorystę – jai teko talkinti vaikų internate, senelių namuose, žmonių su negalia centre. Jai norėjosi žinių, kad po studijų galėtų padėti neįgaliems žmonėms savo šalyje.

Abi merginos buvo apgyvendintos viename būste, joms skirta lėšų pragyventi. Viena gerai moka anglų, o kita – rusų kalbą. O tai, pasak Kretingos dienos veiklos centro vadovės Birutės Viskontienės, yra labai svarbu kolektyvinei bendrystei ir su centro darbuotojais, ir su neįgaliais žmonėmis, mokantiems skirtingas kalbas, taip pat ir savanorių tarpusavio tobulėjimui. Per šiuos metus Katerina ir Karyna neblogai išmoko ir lietuvių kalbos, kuri, kaip tikino abi, joms pravers ir ateityje. Kartvelė dar ketina grįžti, nes, jos žodžiais, įsimylėjo Lietuvą – mūsų šalis ją traukia novatoriškumu, o ukrainietė liks čia ilgėliau – gyvens Klaipėdoje, kur jau turi socialinio darbuotojo padėjėjos darbą.

Išvykimas sutapo su karo pradžia

Karyna gyvena šeimos ilgesiu, du jos broliai tarnavo fronte, tačiau į gimtinę grįžti dar nesaugu. Liūdesys merginos akyse – tarsi užkoduotas, o atvykimą į Lietuvą ji prisimena tiesiog idealiai sutapus su karo pradžia.

Susikrovusi lagaminą, į Lietuvą ji išvyko vasario 24-ąją: 5.14 val. atvyko autobusu į oro uostą, o 5.16 val., dar neišlipus iš autobuso, prasidėjo oro uosto bombardavimas, apšaudymai, aplink – ugnis. Tuo pačiu autobusu, prisiminė ji, žmonės buvo išgabenti į Kijevą: „Išleido stotyje, kur netrukus aplinkui taip pat pradėjo kristi bombos. Sesuo spėjo man nupirkti bilietą pas tetą į Kremenčiuką, po mėnesio žmones traukiniais pradėjo evakuoti į Lenkiją, o iš ten nusigavau į Lietuvą.“

Savanorystę Kretingoje bebaigiančių merginų paklausus, ką svarbiausio jos iš čia išsiveš, abi atsakė: patirtos bendrystės džiaugsmą, užaugintos empatijos ir tolerancijos jausmą, – išsiveš kitokias save. Karyna tikino tapusi labiau savarankiška, išmokusi finansinio raštingumo – kaip išsitekti su turimais pinigais.

Darbo modelius parveš į gimtinę

Abi savanorės tikino pamačiusios daug skirtingų žmonių, vietų, pabuvojo kitose socialinėse įstaigose Mažeikiuose, Gargžduose, Priekulėje, Raseiniuose, patyrė socialinio darbo skirtumus Lietuvoje ir jų gimtosiose šalyse.

„Lietuva gerokai pažengusi: čia vyksta labai glaudus bendradarbiavimas – neįgaliųjų ir darbuotojų, taip pat Kretingos centro su kitais šalies centrais. Jaučiasi, kad neįgaliesiems čia kuriama kokybiška aplinka, į kiekvieną jų žiūrima kaip į asmenybę, jie užimami įvairiomis inovatyviomis veiklomis. Grįžus norėtųsi tokį europietišką socialinio darbo modelį pritaikyti ir Tbilisyje“, – akcentavo kartvelė Katerina.

B. Viskontienė neslėpė, kad pastebėjo jaunų savanorių, kaip asmenybių, tobulėjimą – kokie jie atvyksta ir kokie palieka įstaigą. „Išvykus savanoriams, ir mums tarsi atsiranda tuštuma. Labai susigyvename, mums jų buvimas įstaigoje tampa tarsi poreikiu – kada vėl atvyks, klausinėja ir neįgalieji. Atskleisdami tą situaciją įstaigoje, čia kuriamus santykius, ko mes patys jau nė nebepastebime, jie tarsi tampa mūsų įstaigos darbo „auditoriais“. Taip pat džiaugiamės, kad jiems galime padėti suprasti, jog socialinis darbas – labai reikalinga ir kūrybiška profesija. Kiek patys įdėsime į ją, toks bus grįžtamasis ryšys, nes šita karta kurs mūsų senatvę“, – kalbėjo B. Viskontienė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas