Pajūrio naujienos
Help
2022 Rugsėjis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še3101724
Se4111825
Apklausa

Ar tikrinate informaciją, paskleistą socialiniuose tinkluose?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Dailininko palikimas Kretingos muziejui

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2014-08-08

Kretingos muziejininkus pasiekė netikėta žinia: prieš iškeliaudamas į amžinybę 74-erių gargždiškis meno kūrėjas Juozas Ramanauskas padovanojo 120 paveikslų: 93 iš jų, tapytojo valia, atiteko mūsų muziejui, likę – Klaipėdos krašto muziejui Gargžduose.

Paveikslus Kretingai dovanojęs Juozas Ramanauskas

Lyg priesakas išsaugoti

Šią unikalią dovaną prieš kelias dienas Kretingos muziejui perdavė kūrėjo sesuo Konstancija Digrienė.

Paveikslus priėmusi ir išsyk jų parodą surengusi Kretingos muziejaus Dailės skyriaus vedėja Danutė Šorienė sakė, jog tai – gausiausia ligi šiol vieno menininko padovanota kolekcija. Muziejus dar yra sukaupęs per 30 mūsų krašto kūrėjo Antano Drungilo, beje, savo kūrybos braižu artimo J. Ramanauskui, darbų.

D.Šorienė teigė, jog jai tekę pažinoti J.Ramanauską, bet ne tiek gerai, kad nuspręstų, kodėl kūrėjas savo palikimą paskyrė būtent Kretingai.

„Tylus, santūrus žmogus buvo. Dalyvaudavo Respublikinėse liaudies kūrėjų parodose „Aukso vainikas“ – sausį ši paroda buvo surengta Kretingoje, joje buvo eksponuojamos 5 geriausios J.Ramanausko, kaip Klaipėdos krašto atstovo, drobės. Jis atveždavo, atiduodavo darbus, niekad nekeldavo jokių pretenzijų. Kodėl kūrėjas, tapęs savitu impresionistiniu stiliumi, nusprendė testamentu palikti savo paveikslus būtent mūsų muziejui, nebesužinosime. Gal todėl, kad čia nesyk buvo eksponuojami jo darbai, gal patiko aplinka, o gal nuojauta kuždėjo, kad čia jo palikimas bus geriausiai saugomas“, – svarstė D.Šorienė.

D.Šorienė įsitikinusi, jog J.Ramanausko darbai, kadangi yra vertingi, privalo išlikti. Kretingos muziejui tai yra tarsi kūrėjo paliktas priesakas.

„Avatariški“ herojų veidai

J.Ramanausko paveiksluose dominuoja Lietuvos gamtovaizdis, gimtasis sodžius ir žmonės. Vertindama jo darbus, D.Šorienė pasikliovė menotyrininko Petro Šmito mintimis, jog J.Ramanausko kūrybai būdinga impresionistinė maniera, tačiau ji turi ir labai savitų bruožų – tapybinį kruopštumą, puikų tikrovės iliuzinį atspindį, bet svarbiausia yra tai, kad tapomas vaizdas ypač įtikinamas. Nevengia jis ir simbolių, kurie suteikia paveikslams filosofinės gelmės.

Tapytojas yra sukūręs keletą ciklų – „Žmogus po ąžuolu“, „Mirties slėnis“ ir net 60 paveikslų ciklui „Senolių Lietuva“. Jo drobės pasižymi permatomu spalvų lengvumu, o kai kurie herojai tarsi pranoksta įprastą būties erdvę – jų veidai „avatariški“, kitaip sakant, 3D formatui būdingo vaizdo.

Muziejininkė vartė J. Ramanausko artimųjų taip pat perduotą jo rašytą atsiminimų sąsiuvinį ir pacitavo žodžius: „Didelė dovana, man, mažam vaikui, buvo tėvuko nupirktas pieštukas. Karo metą popieriaus nebuvo, tai laukdavau, kol nuo daržinės stogo vėjas nupūs skiedrą, ant lygiosios jos pusės ir piešdavau žmogiukus, medžius“.

Danutę Šorienę žavi šviesūs paveikslų potėpiai ir įdomus erdvinis menininko mąstymas.

Didžiąją dalį gyvenimo menininkas dirbęs gamykloje dailininku – tapė plakatus, mėgo fotografuoti, o į tapybą paniro prieš du dešimtmečius, atleistas iš darbo. „Gyveno kaip laisvas menininkas, iš darbo vos prasimaitindamas. Nemažai jo darbų, dovanodama paveikslus pasakojo sesuo, įsigijo giminaičiai vien tam, kad finansiškai jį paremtų“, – tvirtino D.Šorienė.

Juozas Ramanauskas buvo visapusiškai kūrybos mūzai atsidavęs žmogus. Gyveno vienišas vos vieno kambario bute, kurio didžiąją dalį užėmė pasieniais sustatyti paveikslai, buitis jam nebuvo labai svarbi. „Jis rašė: sutinku būti apiplyšęs, nesočiai pavalgęs ir vienišas, kad tik galėčiau darbuotis toj srity, kurioj taip noriu – mene“, – citavo D.Šorienė.

Gyvenimo filosofija – eilėse

Vaikystėje J.Ramanauskas rašė eiles, prie jų sugrįžo ir gyvenimo pabaigoje. Trumpuose pamąstymuose ar posmuose jis prabyla kaip giliai mąstantis žmogus, apžvelgia gyvenimo prasmę, įvertina savo, kaip kūrėjo, santykį su didžiuoju Kūrėju bei išsako savo susitikimo su mirtimi nuojautas.

Kūrėjo Juozo Ramanausko eiliuotos mintys ir įžvalgos

*Tiek daug grožio žemėj. Kodėl jis taip tyliai kovoja prieš blogį? Grožio jėga – tyluma.

*Kvaili žmonės visada būna žiaurūs. Kvailybė ir žiaurumas – dvyniai, kurių reikia vengti. Baimės jie neverti.

*Žmoguje niekada ligi gyvenimo pabaigos neturi užgesti vaikas.

*Keliaudamas silpnesniam duok tai, ko jis neturi, bet ne tai, ko jis nori.

*Viešpatie, suteik man tą jėgą, kuria galėčiau savo darbu parodyt tavo nepaprastą meilę ir globą visiems, kuriems davei pradžią keliauti.

*Giesmė mano svečiui: Mirtele, šviesioji mano viešnia, Buvimu savo kai artėsi, išnyks šešėliai tie pavėsy. Ir liks tik tai, ko tu, mirtele, aptemdyt nenorėsi.

J.Ramanauskas pernai buvo pripažintas geriausiu Klaipėdos krašto kūrėju, o šiemet, LR kultūros ministro Šarūno Biručio sprendimu, jam buvo suteiktas Meno kūrėjo statusas. Deja, menininkas, D.Šorienės žodžiais, apie šį aukščiausią Lietuvoje savos kūrybos įvertinimą nebespėjo sužinoti.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas