Pajūrio naujienos
Help
2024 Balandis
Pi18152229
An29162330
Tr3101724
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar praneštumėte apie narkotikų vartojimą anonimiškai tel. 8 700 60777?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

(1472) 2020-07-17

Laukžemėje veši prieskonių jūra

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Pirmas puslapis
Grįžus į Lietuvą įkurti prieskoninių žolelių auginimo ūkį iki tol Norvegijoje dirbusį Andrių Gedvilą paskatino ilgametė patirtis.

„Jeigu nieko neveiki, tai nereiškia, kad nėra, ką veikti“, – pagal tokią filosofiją gyvena iš emigracijos į Lietuvą sugrįžę ir ūkį „Prieskonių jūra“ Laukžemėje įsteigę palangiškiai broliai Andrius ir Vytautas Gedvilai bei nuo vaikystės kartu augęs jų draugas Mindaugas Milašius.

Dirba, ką geriausiai išmano

Visų jų amžius – apie 40 metų. „Nusprendėme, kad pats laikas būtų namo, o ko kito sugrįžus imtis, jei, ne ką geriausiai išmanai ir turi patirties“, – sakė jau tolesnius ateities planus kuriantis šio verslo iniciatorius Andrius.

Vaikystėje jis mėgo žirgus, būdamas 10-ies pradėjo lankyti Palangos žirgyną. O kai 1998-aisiais atsirado galimybė už neblogą algą savarankiškai padirbėti žirgyne Danijoje, manė, kad geresnės progos ir būti negali. Tačiau nusivylus namo parvažiuoti teko vos po mėnesio.

„Ferma ten buvo didžiulė, žirgų – daugybė, o man – tik 18-a. Per sunki našta pasirodė“, – atviravo ankstyvos jaunystės laikus prisiminęs pašnekovas.

Bet ir toliau geresnio gyvenimo dairėsi užsieniuose. Kartą tame pačiame Danijos dideliame žirgyne žirgus kaustęs kalvis lenkas, su kuriuo pažintis tebesitęsė, pasiūlė panašų darbą išbandyti Norvegijoje. Ūkis ten įdomus tuo, kad buvo seniausias, pirmasis po karo įsteigtas ūkis. Pats jo savininkas rūpinosi žirgais, o jo sūnus – prieskoninių žolelių šiltnamiais. Pusmetį padirbėjęs žirgyne, Andrius pasiprašė verčiau priimamas į šiltnamius. Ir kas galėjo pagalvoti, kad ne tik pats išdirbs ten 15-a metų, bet pasikvies dar ir brolį Vytautą, ir draugą Mindaugą, ir būrelį kitų geriau apmokamo darbo užsieniuose ieškojusių pažįstamų vaikinų iš Palangos bei iš jos apylinkių.

„Dabar mes esam viena komanda. Tie, kurie dar lig šiol tebėra Norvegijoje, taip pat sugrįš, žadam išsiųsti jaunimo pamainą. O mes visi dirbsim čia, verslą plėsim – šalia šiltnamio nusipirkom sklypą, pradėsim auginti brokolius, kalafiorus, šparagus, kitas daržoves“, – ateities planais pasidalijo A. Gedvilas.


Vilma POŠKIENĖ:

– Gydytojai pacientus pagaliau turėtų priimti ir apžiūrėti realiai – kiek galima nuotoliniu būdu? Aš su problema susidūriau anksčiau, karantino pradžioje: svaigo galva, buvo silpna, norėjau pasidaryti kraujo tyrimus, bet negalėjau. Tik telefonu gavau patarimą dvi savaites pagerti vitaminų ir žiūrėti, kaip toliau bus. O vaikui susirgus taip pat „iš akies“ buvo diagnozuota liga ir išrašyti antibiotikai. Viskas gerai, kas gerai baigiasi.

Aušra ŠIMKIENĖ:

– Dėl nuotoliniu būdu per karantiną dirbusių institucijų aš pati nepatogumų nepatyriau. Tačiau, mano supratimu, tvarka buvo keista: pavyzdžiui, kai vaikų darželius atidarė, savivaldybių darbuotojai – suaugę žmonės – dar ilgokai bijojo ligos ir dirbo užsisklendę. Norėdami susitvarkyti reikalus, interesantai turėjo vargti. O tai, kad medicina – viena atsakingiausių sričių, nuo kurios veiklos priklauso daugelio mūsų sveikata ir gyvybė, – ligi šiol tebėra „karantine,“ – mažų mažiausiai stebina.

Alfonsas STONKUS:

– Kai pasiklausai žinių arba kai interneto portaluose pasiskaitai straipsnius apie kylančią antrąją „koronos“ bangą, pamatai, kas vėl dedasi pasaulyje, kokie grėsmingi koronavirusu susirgusiųjų skaičiai Amerikoje bei kai kuriose kitose šalyse, sunku vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ar medikai turėtų baigti dirbti telefonu ir, kaip anksčiau, ligonius priimti kabinetuose. Tik faktas, kad atsakingiau reikėtų žiūrėti ir į sergančiuosius kitomis, ypač sunkiomis, ligomis.

Algirdas CUKURAS:

– Seniai laikas gydytojams pradėti dirbti normaliu režimu, kiek galima? Man nesuprantama, kaip karantinas medicinos įstaigose gali būti tęsiamas iki šiol. Viešojoje erdvėje skelbiama statistika liūdina: nesuteikus pagalbos, nuo kitų ligų Lietuvoje mirė apie 700 žmonių daugiau negu ankstesniais metais tuo laiku. Negaila algų, kurias medikai gauna dirbdami telefonu, bet šią situaciją galėčiau apibūdinti taip: suaugę žmonės žaidžia vaikų žaidimus.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Rita NAGIENĖ


Bendrovę „Kretingos komunalininkas“ pasiekė žinia, kad vyresniems gyventojams skambina asmenys, prisistatę šios įmonės darbuotojais ir prašo duomenų, pagal kuriuos galėtų patikrinti, ar apmokėtos vietinės rinkliavos sąskaitos.

„Galimai mūsų bendrovės vardu naudojamasi siekiant apgaulės būdu iš gyventojų išgauti jų asmens duomenis. Jokių apklausų mes neatliekame, gyventojų namuose nesilankome“, – „Pajūrio naujienoms“ patikino „Kretingos komunalininko“ direktorius Rimantas Žiaušys.

Duomenis apie apmokėtas arba neapmokėtas gyventojų sąskaitas įmonės darbuotojai mato internetu.

„P. n.“ informacija


Mokėsi draugauti, pažino kraštą

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Švietimas
Geros nuotaikos stovyklautojai nestokojo ir pažindami gimtųjų apylinkių gamtą.

Pakviesti socialinių pedagogių Vilijos Lupeikienės ir Ritos Stančienės, Marijono Daujoto progimnazijos mokiniai ir šią vasarą turėjo galimybę prasmingai leisti laiką vasaros stovykloje „Draugaukime, pažinkime, keliaukime“ – per dvi pamainas pailsėjo ir pramogavo 36 vaikai. „Kaip ir iki šiol, taip ir šiemet, labiau orientavomės į socialiai remtinų šeimų ar turinčius kitokių problemų vaikus. Ir jeigu anksčiau mokinius reikėdavo paraginti dalyvauti stovykloje, tai šiemet buvo konkurencijos – poreikis buvęs gerokai didesnis negu turėjome vietų“, – kalbėjo stovyklos sumanytojos ir projekto autorės V. Lupeikienė ir R. Stančienė.

Pamainomis stovykla buvo surengta I–IV ir V–VIII klasių mokiniams, kurių veikloms rajono Savivaldybė skyrė per 1,5 tūkst. Eur. Mokiniams buvo parengtos tokios veiklos, per kurias jie galėtų atskleisti savo individualius gebėjimus ir pomėgius, ugdytis kūrybiškumą, bendradarbiavimą. Vaikai sportavo, dalyvavo socialinių įgūdžių užsiėmimuose, susipažino su kraštovaizdžiu, tautiniu paveldu, krašto papročiais, saugia ir sveika gyvensena.

Stovyklautojai apsilankė Dinozaurų parke, Klaipėdos laikrodžių, Žemaičių dailės muziejuose, Žemaitės memorialiniame muziejuje Bukantėje, keliavo po Rusnės salą, vaikščiojo Palangos pajūriu, žaidė ir kūrybinius darbus atliko Jauryklos parke, dalyvavo pažintinėje ekskursijoje po Kuršių neriją, apsilankė Klaipėdos zoologijos sode, dieną praleido Kražiuose, kur susipažino su žemaičių papročiais, tautosaka, abejingų nepaliko ir Šokolado muziejaus ekspozicija, Kryžių kalnas, alpakų ūkis, jodinėjimas poniais. Daugumoje objektų vaikų laukė edukacinės programos, per kurias mokiniai įgijo naujų buitinių ir socialinių įgūdžių, patyrė gerų emocijų, išmoko kai kurių darbų.

„Kur bebūtume, pradinių klasių mokiniai yra kur kas aktyvesni negu vyresnieji – gal kad mažiau visa ko matę ar patyrę. Smagu matyti ir žinoti, kad mokiniai moka draugauti, bendrauti, vienas kitą prižiūrėti – nebuvo jokių problemų dėl netinkamo vaikų elgesio ar kokių kitų nesklandumų“, – teigė V. Lupeikienė.


Teisme: pažadas pakeisti gyvenimo būdą

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Teisėtvarka

Kretingiškis, kuriam vos prieš du mėnesius sukako 18 metų, jau ketvirtą kartą savo gyvenime stojo prieš teismą – jam teko aiškintis, kaip du kartus įsigijo vadinamosios „žolės“ ir kodėl jis apgadino net tris svetimas transporto priemones, kurios stovėjo gatvėje.

„Apskritai mano gyvenimas juodas“, – teisme atvirai pasakė vaikinas, paklaustas, ar 2019 metų ruduo buvo koks nors juodas periodas jo gyvenime, nes tuo laiku ir buvo atliktos nusikalstamos veikos.

Kaltinamasis tvirtino, kad tik sulaukęs pilnametystės pradėjo suprasti, kad jo pasirinktas gyvenimo būdas, kuriame – kasdienis „žolės“ rūkymas, nieko gero neduos. Jis pasakojo jau beveik 5 mėnesius nebevartojantis narkotinių medžiagų, pradėjęs sportuoti, susiradęs širdies draugę ir ieškantis darbo. Tuo, kad šios gyvenimo permainos vyksta iš tikrųjų, nesuabejojo ir prokuroras, puikiai žinantis vaikino istoriją – kaip jam trūko tėvų meilės ir kaip buvo paliktas močiutės globai.

Kaltinamasis prisipažino savo kaltę ir papasakojo, kaip jis 2019 metų spalio 30 dieną įsigijo 0,14 g kanapių antžeminių dalių, o tų pačių metų lapkričio 14 dieną – 1,455 g „žolės“. Abu kartus vaikinas teigė narkotines medžiagas įsigijęs Palangoje, J. Basanavičiaus g. iš nepažįstamų asmenų ir ketinęs jas suvartoti pats. Tačiau abu kartus jis su „žole“ įkliuvo policijos pareigūnams Kretingoje.

Vaikinui teko pasiaiškinti ir dėl 2019 metų lapkričio10 dienos įvykio – jis, užšokdamas nuo vienos transporto priemonės ant kitos ir perbėgdamas per jų viršų, apgadino tris transporto priemones, kurios stovėjo J. Vileišio g., Kretingoje: „Volvo XC90“, „Renault Transit“ ir „Audi A4“. Šioms transporto priemonėms buvo sulankstyti variklio dangčiai, sparnai, bagažinės, nukentėjo kitos dalys. Bendra civilinių ieškinių suma, kurią pareiškė nukentėjusieji, – 1 tūkst. 450 Eur.

Kaltinamasis pasakojo gerai ir neatsimenantis, kaip apgadino transporto priemones, nes buvo visiškai girtas, pamena tik, kaip su dar dviem draugais išėjo pasivaikščioti į miestą – beeinant ir šovusi mintis užsiropšti ant šalikelėje stovėjusių automobilių.

Vaikinas jau teismo posėdžio metu teigė norėjęs atsiprašyti nukentėjusiųjų ir atlyginti jiems padarytą žalą, tačiau šie nepasirodė posėdyje. Tad teismas patenkino kaltinamojo prašymą ir paskelbė pertrauką – dabar jis turės daugiau kaip pusantro mėnesio susitaikyti su nukentėjusiais, o tada bylos nagrinėjimas bus tęsiamas kitame posėdyje.


Kretingiškė buvusi žemėtvarkininkė Javita Anužytė, alytiškis Raimondas Jančiauskas ir Klaipėdos rajono gyventojas Rolandas Šveikauskas prieš dvejus metus išgirdo teismo nuosprendį, kuriuo jie buvo pripažinti kaltais, kad apgaule įgijo svetimą turtinę teisę į didelės vertės svetimą žemę. Tačiau dabar tai – jau užverstas istorijos lapas, nes byla nagrinėjama iš naujo.

Ir liudininkams, ir kaltinamiesiems tenka iš naujo prisiminti 2009–2010 metų įvykius, kai, panaudojus suklastotus dokumentus, buvo atkurta nuosavybė į iki nacionalizacijos Eberhardtui Rutzenui priklausiusią žemę – į 59,49 ha valstybės išperkamos žemės, 10,88 ha miško ir 9,63 ha vandens telkinio, kurių bendra išvadinė vertė – daugiau kaip 32 tūkst. Eur. Bylos duomenimis, nuosavybės teisė buvo atkurta senyvai moteriai, suklastojus jos giminystės ryšį įrodančius dokumentus.

Šią bylą Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmuose išnagrinėjus pirmą kartą, J. Anužytė, R. Jančiauskas bei R. Šveikauskas 2018 metų birželį buvo pripažinti kaltais ir jiems buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės.

Tačiau nuteistieji ir jų gynėjai šį nuosprendį apskundė Klaipėdos apygardos teismui – 2019 metų sausį jis konstatavo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, tad nuosprendis buvo panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui – Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmams. Tačiau dabar bylos aplinkybes vertina jau kitas teisėjas.

Per trečiadienį įvykusį teismo posėdį buvo apklausti buvę J. Anužytės kolegos – Nacionalinės žemės tarnybos Kretingos skyriaus vedėjas ir patarėja, anksčiau ėjusi teisininkės pareigas. Kitų liudininkų apklausos numatomos artimiausiuose teismo posėdžiuose, o tada savo paaiškinimus teismui ketina teikti ir kaltinamieji.

Vis dėl to gali būti, kad ne vienerius metus besitęsiantis procesas bus nutrauktas, taip ir nepaskelbus nuosprendžio – teismui išnagrinėjus visus pateiktus įrodymus, bus galima spręsti, ar yra pagrindo taikyti senaties terminą.

„P. n.“ informacija


Marijampolės „Sūduvos“ ir Kretingos „Minijos“ susitikimas baigėsi svečių pergale.

Pamatyti savo miesto komandos ir Lietuvos čempionų susitikimą rikiavosi gausi eilė sirgalių.

Šią savaitę, trečiadienio vakarą, Lietuvos futbolo federacijos (LFF) I lygos pirmenybėse žaidžianti Kretingos „Minija“ žaidė LFF Hegelmann taurės rungtynes ir susitiko su Marijampolės „Sūduva“, kuri, laimėjusi 3:0, užsitikrino vietą Hegelmann LFF taurės ketvirtfinalyje.

Komanda iš Marijampolės jau nuo pat rungtynių pradžios kontroliavo kamuolį. Pirmąjį rungtynių įvartį 34-ą minutę pelnė „Sūduvos“ gynėjas Ivanas Hladikas, „Minija“ gi savo pirmą pavojingą smūgį atliko paskutinę pirmojo kėlinio minutę, kuomet Neilo Urbos smūgis iš toli praskriejo prie pat vartų virpsto.  

Po pertraukos aikštėje ir toliau dominavo „Sūduvos“ komanda. Antrojo įvarčio ilgai laukti nereikėjo – 57-ą minutę išskirtiniu tolimu smūgiu pasižymėjo Danielis Offenbacheris. 72-ą minutę ir aikštės šeimininkams iki įvarčio trūko labai nedaug, tačiau greitai visos minijiečių viltys patekti į kitą etapą žlugo, kuomet galva į tuščius vartus kamuolį nukreipė Josipas Tadičius.

Per likusį laiką komandoms nepavyko sukurti įsimintinų epizodų, ir „Sūduva“ šventė pergalę rezultatu 3:0, o „Minija“ į kitą varžybų etapą nebepateko.

Kretingos „Minijos“ vyriausiasis treneris Valdas Trakys, komentuodamas komandos pasirodymą, tvirtino, kad aukšto meistriškumo komandos pergalė abejonių nekelia ir kad malonu žinoti, jog minijiečiai savo jėgas pasitikrino būtent prieš tokią komandą, kaip „Sūduva“.

„Turime traumuotų žaidėjų, – vieną komandos bėdų įvardino vyriausiasis „Minijos“ treneris. – Gavo laiko pasireikšti jauni žaidėjai, iš kurių laukčiau daugiau naudos. Kai kitų žaidėjų nėra, nesinori, kad jaunimas į aikštę išeitų tik pasižaisti. Gaila, kad nepelnėme įvarčio – buvome jo verti. O apskritai ankstesnis įvartis būtų įnešęs į žaidimą intrigos.“

Kretingos „Minija“: vartininkas Martynas Viluckas, Ernestas Andriušis, Dominykas Jakočiūnas, Gvidas Juška, Gabrielius Bezerra, Neilas Urba, Tomas Gvazdinskas, Gustas Gumbaravičius, Ainis Vilavičius, Deividas Šiuša, Antonas Solovjovas. Po keitimo: Mantas Elzbergas. Liepos 18 d. Kretingos „Minija“ žais rungtynes išvykoje su Vilniaus „Vyčiu“.

„P. n.“ informacija


Kretingiškė Genutė Snapaitė pasidalijo vienądien patirtomis gamtos staigmenomis: rytą palei Pranciškonų gimnazijos tvenkinį ji išvydo retai žmonėms tepasirodantį pilkąjį garnį, o po to, grybaudama miške, ji rado itin įdomų, kaip pavadino, triaukštį baravyką.

„Ne taip ir anksti – apie pusę devynių ryto – važiavau dviračiu palei tvenkinį ir iš tolo pamačiau kaklą ištiesusią gervę. Nušokau nuo dviračio – skubėjau nufotografuot, nes žinau, kad jos yra baikščios. Ir išvis retai masiškai žmonių lankomose vietose tepasirodo. Man pasisekė, pamačiau beveik miesto centre“, – rodydama nuotrauką, džiūgavo moteris.

Genutė pasakojo, kad prieš daugel metų Labanoro girioje jai yra tekę ankstyvą rugpjūčio rytmetį, besisklaidant rūkui, išvysti ir stulbinančio grožio gervių šokį.

Redakcijoje pasinaudodami Lietuvos ornitologų draugijos leidiniu Petro Kulavičiaus „Vadovas Lietuvos paukščiams pažinti“, bendrai nustatėme, kad Pastauninko tvenkinio pakrantėse užfiksuotas paukštis nebuvo gervė, o – pilkasis garnys.

Genutė taip pat rankoje laikė, kaip sakė, pasidžiaugti išvien su skaitytojais atnešusi ir kitą gamtos staigmeną – neįprastą grybą. Tai buvo nedidukas baravykas, ant jo viršaus užaugęs kitas gerokai mažesnis, o viršum šio – dar mažesnis. „Triaukštis, tikras grybų pulkaunykas“, – juokavo grybautoja.


Šv. Benedikto žygio dalyviai

Praėjusį savaitgalį įvyko pirmasis Šv. Benedikto žygis, sutelkęs dviejų pajūrio pranciškonų vienuolynų – Kretingos ir Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio – bendruomenes. Žygį organizavo Kretingos parapijos pastoracinė tarnyba.

Šios tarnybos atstovės Birutės Viskontienės žodžiais, idėja surengti žygį pirmiausia kilo dėl šeimų, kurių vaikai šiemet ruošėsi Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentams Klaipėdoje ir Kretingoje. Tačiau dalyvauti žygyje buvo kviečiami visi pageidaujantys. „Norisi, kad baigus rengtis Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentams, burtųsi jaunos šeimos, kad nenutrūktų užsimezgęs tarpusavio ryšys, kad bendroje veikloje pažintume vienas kitą ir susibičiuliautume, – žygio tikslą apibūdino B. Viskontienė. – Bendrystė tarp Kretingos ir Klaipėdos vienuolynų – tai ženklas, kad esame ne atskiros bendruomenės atskiruose miestuose, bet viena Dievui tarnaujanti tauta. Todėl išvystėme idėją, kad žygis turėtų būti bendras.“

Kelionės idėją ir maršrutą pasiūlė Kretingos parapijos pastoracinės tarnybos pirmininko pavaduotojas Rimantas Radzevičius, tam pritarė klebonas Astijus Kungys. Pasirinktoji žygio diena, liepos 11-oji, sutapo su Šv. Benedikto – Europos globėjo, įkūrusio 12 vienuolynų – dienos minėjimu. Klaipėdos Pranciškaus Asyžiečio vienuolynui taip pat vadovauja brolis Benediktas Jurčys, lydėjęs žygeivius visoje 11 km trasoje. Todėl šie sutapimai natūraliai paskatino ir žygį pavadinti Šv. Benedikto vardu.

Karklės pajūryje keliautojus išlydėjo ir prie Klaipėdos Šv. Pranciškaus koplyčios atvykusius pasitiko Kretingos parapijos klebonas Astijus Kungys.

Keliavo labai įvairus Kretingos ir Klaipėdos bendruomenių būrys – šeimos su įvairaus amžiaus vaikais ir pavieniai parapijiečiai. Pirmieji kilometrai nuo Karklės kapinių driekėsi pajūriu. Giruliuose keliauninkai aplankė Antrojo pasaulinio karo pakrantės artilerijos bateriją „Memel-Nord“ ir dalyvavo jiems organizuotoje ekskursijoje.

Žygio pabaigoje atvykus į Klaipėdos Šv. Pranciškaus koplyčią, dalyvių laukė brolio pranciškono Karlo Bertagnin ruošti pietūs. Žygeiviai vaišinosi ledais, varžėsi šaudydami iš lanko ir plačiau sužinojo apie šv. Benedikto asmenybę, pasigrožėjo vienuolyną supančiomis levandomis ir rožynais. Buvo keliautojų, kurie pirmą kartą lankėsi Klaipėdos pranciškonų vienuolyne, todėl broliai vedė jiems pažintinę ekskursiją.

„Diena prabėgo nepastebimai, niekas nenorėjo skirstytis, atrodė, kad tas vienybės laikas neturi baigtis, kad jauku būti visiems kartu, gulėti ant žolės. Ir namo norėjosi parsivežti širdies jaukumo, kvepiančio žydinčiomis vasaros levandomis“, – žygio nuotaikomis pasidalijo B. Viskontienė.

Jos žodžiais, žygeiviai rudeniop vėl pageidavo susiburti kitai kelionei ir tikimasi, kad Šv. Benedikto vienybės žygis taps nauja užgimusia tradicija.

„P. n.“ informacija


Šį šeštadienį, liepos 18-ąją, Klaipėdoje startuos antrus metus rengiamas „Šv. Magdalenos nakties bėgimas“, skirtas sklaidai apie krūties vėžį, siekiant solidarizuotis su sergančiomis moterimis ir jų artimaisiais bei skatinat moteris labiau rūpintis savo sveikata.

Klaipėdos Vilties miesto bendruomenė, be tradicinio Vilties bėgimo, kuris šiemet nusikelia rudeniop, jau antrą kartą rengia naktinį Šv. Magdalenos bėgimą. Renginio metu surinktos lėšos – bėgikų starto mokestis yra 5 Eur – skiriamos didinti krūties vėžio žinomumą ir solidarizuotis su sergančiomis moterimis ir jų šeimomis.

Renginys vyks keliose Klaipėdos miesto vietose: bėgimo startas prasidės 21 val., o ėjimo 21.15 val. vasaros estradoje, finišas – Šv. Pranciškaus Asyžiečio onkologijos centre. Dalyvės, bėgdamos arba eidamos pėsčiomis, iš viso įveiks 3,5 km trasą.

Pramogos taip pat vyks vasaros estradoje: nuo 20 val. pasirodys šokių grupė „Leaderdance“, o 21.30 val. koncertuos Klaipėdos diksilendo grupė „Memeland“. Prisimenant amžinybėn nuo šios ligos iškeliavusias moteris, tarp jų – ir garsią rašytoją Vidmantę Jasukaitytę, rožyne prie onkocentro veiks jos dukters tapytojos Kunigundos Dineikaitės paroda.

Paskaitos, mokymai ir krūtų patikra pagal išankstinę registraciją rengiami Šv. Pranciškaus Asyžiečio onkologijos centre: mokymų pradžia – 11 val. Apie gydytojo ir ligonio bendradarbiavimą kalbės Kauno klinikų gydytoja onkologė-chemoterapeutė Edita Juodžbalienė, su krūties vėžio diagnostika supažindins Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytoja chirurgė Agnė Čižauskaitė.

„Krūties vėžys yra dažniausia moterų onkologinė liga pasaulyje ir Lietuvoje: pagal statistiką, suserga kas aštunta moteris. Gydytojai teigia, kad mūsų moterys vis dar vengia patikros programų, todėl neretai krūties vėžys diagnozuojamas jau užleistose ligos stadijose. Raginu moteris nebijoti tikrintis, pastebėjus bent mažiausią įtarimą: kuo anksčiau liga diagnozuojama, tuo išlieka 100-procentinė tikimybė pasveikti. Jei moterys įveiks baimę, išsaugos gyvenimą. Jei baimė viršija protą, pasekmės būna skaudžios“, – kalbėjo viena šio renginio organizatorių Šv. Pranciškaus Asyžiečio onkologijos centro vadovė kretingiškė Aldona Kerpytė.

Jos žodžiais, šis prevencinis projektas skirtas švęsti gyvenimą kovoje su krūties vėžiu. Tai – tarsi moteriškumo ir vilties šventė, skirta ir motinai, ir dukteriai, nes kiekviena jų gali būti užklupta šios klastingos ligos. „Rengdami bėgimą ir siekiame, kad visuomenė kuo plačiau išgirstų apie krūties vėžį“, – akcentavo A. Kerpytė.

Šv. Magdalenos bėgimą sumanė ir jį inicijavo brolis pranciškonas Benediktas Jurčys, kuris vadovauja greta onkocentro įkurtam Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolynui, aplink kurį subūrė Šv. Pranciškaus Vilties miestą ir jį apjuosė Šv. Magdalenos vardu pasodintą rožyną.

Įgyvendinti brolio Benedikto idėją ir padeda bendraminčiai iš Šv. Pranciškaus onkologijos centro, taip pat – iš Lietuvos krūties vėžio asociacijos, talkinant Klaipėdos miesto savivaldybei, Klaipėdos universitetui ir Klaipėdos universitetinei bei Klaipėdos respublikinei ligoninėms.


Darbėnų ugniagesių komandos pastatas pasikeis ne tik iš išorės, bet ir viduje – galima sakyti, kad po kapitalinio remonto liks tik tos pačios sienos.

Darbėnų komandos ugniagesiai ėmėsi iniciatyvos savomis rankomis suremontuoti pastatą, kuriame jie dirba – tai ne tik leidžia racionaliau panaudoti gautas lėšas, bet ir suvienijo kolektyvą bendram tikslui.

Pasak Kretingos rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos vadovo Nerijaus Cipario, jau atnaujintas garažas, visiškai pakeista vandentiekio ir nuotekų sistema, elektros instaliacija, pakeisti langai, apšiltintos ir naujai išlietos grindys, gipso plokštėmis atnaujintos sienos bei lubos. Taip pat apšiltinta ir skarda apkalta dalis fasado, sutaisytos nesandarios stogo dangos vietos, per kurias tekėdavo lietaus vanduo. Planuojama atnaujinti ir šildymo sistemą, įrengti naują katilinę.

Kitąmet tikimasi komandą aprūpinti naujais baldais ir buitine technika, sutvarkyti aplinką prie pastato.

„Lieka aktualus klausimas dėl bokšto – ar jį nugriauti ir sulyginti su pastato stogu ar palikti ir įrengti modernią treniruočių bazę. Bokštas yra apie 16 metrų aukščio, tad ugniagesiai galėtų treniruotis, kaip atlikti darbus aukštyje“, – mano N. Ciparis.

Darbėnų ugniagesių komandos pastatui atnaujinti Kretingos rajono savivaldybė skyrė 14 tūkst. 800 Eur. Tai, kad remonto darbus savanoriškai atlieka patys ugniagesiai ir nereikia samdyti statybininkų, pasak N. Cipario, remontas kainuoja 5–6 kartus mažiau.

„Supratome, kad negalime sėdėti, dejuoti ir laukti, kol kažkas kažką mums padarys, reikia patiems imtis iniciatyvos. Jau seniau tokiu būdu atnaujinome Salantų ir Kartenos ugniagesių komandų pastatus – pastebėjau, kad bendras tikslas dar labiau suvienijo kolektyvą, ugniagesiai net iš skirtingų komandų padeda vieni kitiems, – pasidžiaugė N. Ciparis. – Po remonto nepalyginamai pasikeitė darbo sąlygos, žmonėms visai kitokia nuotaika eiti į darbą, ne gėda čia būtų atsivesti ir svečią, kitiems parodyti.“


Šalyje sujungiant mažiausiuosius prokuratūrų padalinius, Kretingoje dirbę prokurorai tapo pirmaisiais, kuriems teko persikraustyti į naują darbo vietą – nuo liepos 1 dienos jie dirba Palangoje. Į tuščias likusias patalpas Kretingoje, J. K. Chodkevičiaus g. 10, planuojama, artimiausiu metu persikraustys Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai.

Į Palangą iš Kretingos dirbti perkelti trys prokurorai ir viena prokuroro padėjėja, kur jie prisijungė prie dviejų ten jau dirbusių prokurorų ir vienos prokuroro padėjėjos.

Naikinant prokuratūros padalinį Kretingoje, šalių susitarimu buvo atleistas vienas asmuo, kuris dirbo valytoju.

Dirbs ir nuotoliniu būdu

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėja Elena Martinonienė „Pajūrio naujienoms“ teigė, kad, perkeliant darbuotojus, prokuratūroje Palangoje buvo atnaujinti ir įrengti jiems skirti kabinetai, apgalvoti ir asmeniškai su kiekvienu aptarti dėl persikėlimo iš Kretingos kylantys transporto, kompiuterinės technikos, nuotolinio darbo klausimai. Be to, Palangoje įkurtos darbo vietos aprūpintos keliais nešiojamaisiais kompiuteriais, vėliau tikimasi kiekvienam prokurorui skirti po atskirą nešiojamąjį kompiuterį.

Pasak E. Martinonienės, Kretingoje gyvenantiems prokurorams pasiūlytos lanksčios darbo sąlygos, galimybė tam tikrą laiką dirbti nuotoliniu būdu. Juolab kad visų ikiteisminių tyrimų dokumentus prokurorai gali pasiekti bei pildyti Informacinėje baudžiamojo persekiojimo sistemoje (IBPS). Ši sistema taip pat leidžia efektyviai kontroliuoti ikiteisminio tyrimo eigą bei tyrėjų veiksmus. 

E. Martinonienės teigimu, veltui nenuėjo ir koronaviruso pandemijos duotos pamokos, kurios parodė, kad ir nuotoliniu būdu yra įmanoma dirbti efektyviai.

Į teismo posėdžius Kretingoje ar į kitas įstaigas darbo klausimais prokurorai galės vykti tarnybiniu automobiliu, o jei vyks asmeniniu transportu, jiems bus kompensuojamos išlaidos.

„Tokiais atvejais, kai, pavyzdžiui, teismas paskelbia posėdžio pertrauką ir panašiai, kad prokurorui nereiktų stovėti gatvėje, jis galės nueiti ir laikinai pabūti jam skirtame kabinete, kurį suteiks mūsų socialiniai partneriai – dėl to jau irgi susitarta“, – užtikrino E. Martinonienė.


Vydmantų gimnazijos teritorijoje planuojama įrengti poilsio bei aktyvaus laisvalaikio zoną.

Ant grindinio trykštantis fontanas Kretingoje, poilsio ir aktyvaus laisvalaikio zona Vydmantų gimnazijos teritorijoje, dviračių tako nuo Vydmantų iki Palangos apšvietimas ir Senosios Įpilties poilsiavietės erdvių sutvarkymas – šios pačių rajono gyventojų pasiūlytos idėjos tapo lyderėmis pirmą kartą Kretingos rajone vykusiuose Gyventojų iniciatyvų rinkimuose.

Į 2020-ųjų pradžioje startavusį Gyventojų iniciatyvų projektą, tapusį įrankiu patiems gyventojams tiesiogiai skirstyti dalį Savivaldybės biudžeto, Kretingos rajono gyventojai aktyviai įsitraukė nuo pat pradžių. Projekto pristatymuose dalyvavo beveik 200 rajono gyventojų, pasiūlytos 47 idėjos, iš kurių reikalavimus atitiko ir viešame balsavime dalyvavo 43.

Paskutiniame idėjų atrankos etape – viešame balsavime – už projektus iš viso balsuota per 3 tūkst. 30 kartų. Skaičiuojant internetu ir popierine balsavimo kortele vykusių rinkimų rezultatus, buvo neįskaityti ne rajono gyventojų atiduoti balsai, jaunesnių nei 16 metų ir daugiau negu vieną kartą balsavusių rajono gyventojų balsai, tad iš viso už iniciatyvas balsavo 2 tūkst. 630 Kretingos rajono gyventojų, kurie projektams skyrė 6 tūkst. 997 balsus. Vienas gyventojas galėjo balsuoti už ne daugiau kaip po 3 skirtingus projektus kiekvienoje iš trijų kategorijų.

Didžiausio gyventojų palaikymo Kretingos miesto seniūnijoje įgyvendinamų mažos apimties iniciatyvų (iki 20 tūkst. eurų) kategorijoje sulaukė projektas „Fontanas prie Kretingos M. Valančiaus bibliotekos“. Jis sulaukė 362 gyventojų balsų. Įgyvendinus šią iniciatyvą, Kretingos M. Valančiaus bibliotekos prieigose bus įrengtas „sausas“, ant grindinio trykštančio vandens fontanas ir kompaktiška rekreacinė erdvė.

Mažos apimties iniciatyvų Kretingos rajone, išskyrus Kretingos miesto seniūniją, kategorijoje laimėjo 433 balsus pelnęs projektas „Judėk daugiau – gyvenk smagiau“. Jo idėja – sutvarkyti Vydmantų gimnazijos nenaudojamą teritoriją ir joje įrengti poilsio, laisvalaikio zoną su lauko treniruokliais, mažosios architektūros elementais bei kt.

Didelės apimties iniciatyvų (iki 120 tūkst. eurų) visame Kretingos rajone kategorijoje sėkmė lydėjo du projektus. Skaičiuojant galutinius balsavimo rezultatus paaiškėjo, kad pirmųjų dviejų daugiausiai balsų sulaukusių projektų bendra preliminari įgyvendinimo vertė neviršijo šios kategorijos įgyvendinimui numatomos sumos, t. y. 120 tūkst. eurų. Projektas „Apšvieskime dviračių taką į Palangą“ sulaukė 500 rajono gyventojų balsų, antroje vietoje likęs projektas „Viešųjų erdvių sutvarkymas Įpilties poilsiavietėje“ – 402 balsai. Skatinant turizmą dviračiais ir keliautojų saugumą tamsiu paros metu, ruože šalia esamo dviračių tako nuo Palangos savivaldybės ribos iki Vydmantų gyvenvietės pabaigos bus įrengtas apšvietimas. Prie Senosios Įpilties piliakalnio gyventojai pasiūlė įrengti „Basakojų taką“, paplūdimį prie tvenkinio, mažosios architektūros elementus.

Daugiausiai rajono gyventojų balsų sulaukusias ir administracijos direktoriaus patvirtintas iniciatyvas įgyvendins Kretingos rajono savivaldybės administracija. Projektų įgyvendinimas 100 proc. finansuojamas iš Savivaldybės biudžeto.

Pagal rajono Savivaldybės informaciją


Ilgametis Kretingos ligoninės ir PSPC gydytojas Vidmantas Jurgaitis tapo Psichikos sveikatos centro vadovu.

Vakar Kretingos rajono meras Antanas Kalnius patvirtino Kretingos psichikos sveikatos centro (PSC) vadovo kandidatūrą – juo tapo Kretingos pirminio sveikatos priežiūros centro (PSPC) medicinos auditoriumi dirbęs 69-erių Vidmantas Jurgaitis.

Vadovauti PSC jis turėtų nuo rugpjūčio, praėjus privalomą Specialiųjų tyrimų tarnybos patikrą ir gavus jos pažymą.

Mero patarėjo Alberto Barausko žodžiais, iš pradžių į šį postą pretendavo 3 kandidatai: po pirminės atrankos jų liko 2, konkursą laimėjo V. Jurgaitis. Jis ir šiuo metu laikinai ėjo Kretingos PSC vadovo pareigas, nuo vasario mėnesio iš darbo pasitraukus ankstesnei centro vadovei Innai Viršilienei.

V. Jurgaitis gyvena Kretingoje. Kone keturis dešimtmečius savo, kaip mediko darbo, paskyrė šio miesto žmonėms. Nuo 1981-ųjų iki 2006 m. jis dirbo Kretingos rajono ligoninėje chirurgu, o nuo 2006 iki 2013 m. tapo jos vadovu. Vėliau, 2013–2018 m., V. Jurgaitis vadovavo Kretingos PSPC, o pastaruosius dvejus metus dirbo šios įstaigos medicinos auditoriumi.

„P. n.“ informacija


Vakar apie 15 val. gaisras kilo Kurmaičių kaime – apie tai, kad dega pastatas, esantis netoli kelio Kretinga–Darbėnai, ugniagesiams pranešė pro šalį važiavę žmonės.

Į vietą atvykus ugniagesiams, rąstinis vieno aukšto maždaug 80 kv.m. ploto pastatas jau skendėjo liepsnose. Malšinti gaisro atvyko du Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos automobiliai bei Darbėnų ugniagesių komanda.

Ugnis įsiplieskė pastate tuomet, kai sodyboje nebuvo šeimininkų ar kitų žmonių. Gaisro priežastis paaiškės atlikus tyrimą.

„P. n.“ informacija


Klubo įkūrėjas Benas Šimkus tvirtino, kad istorinė rekonstrukcija patraukė jo dėmesį ėmus tyrinėti savo krašto praeitį, senąją religiją ir tradicijas.

Kuršių genties rekonstruktorių klubas „Pilsots“, įsteigtas prieš penkerius metus, atkuria IX–XII amžiais gyvenusios kuršių genties kostiumus, ginklus ir buitį. Remdamiesi visa šiandien prieinama moksline informacija ir kapinynų tyrimais, „Pilsots“ nariai jau atkūrė ne vieną kostiumų komplektą ir teigė, kad artimiausiu metu bus pristatyti keli nauji rekonstruoti darbai.

Pasak kuršių genties rekonstruktorių klubo įkūrėjo Beno Šimkaus, siekdami supažindinti visuomenę su kuršių genties kasdieniu gyvenimu, klubo nariai rengia daugybę veiklų – kraštotyrinio pobūdžio žygius, įvairius sportinius užsiėmimus, pavyzdžiui, istorines kovas, taip pat organizuojami istoriniai renginiai arba juose dalyvaujama. „Pilsots“ nariai nuolatos gilina istorines žinias, domisi religijotyra, amatais, kulinarija, kolekcionuoja įvairius artefaktus, atlieka eksperimentus, remdamiesi istorine arba archeologine informacija.

B. Šimkus prisiminė, kad istorinė rekonstrukcija patraukė jo dėmesį ėmus tyrinėti savo krašto praeitį, senąją religiją ir tradicijas.

„Tai tarsi savotiška patriotizmo išraiška ir tuo pačiu tiriamoji, edukacinė veikla. Panašia veikla užsiimančių žmonių yra visoje Lietuvoje, o Vakarų Europos šalyse tai ypač populiaru. Kadangi esame šio krašto žmonės, pasirinkome atkurti Kuršo krašto žmonių išvaizdą ir aprangos detales“, – tikino vyras.

Anot jo, atkurti kuršių genties gyvenimo būdą pasirinkta neatsitiktinai: „Lietuvoje vyrauja tradicija, kad gyvosios istorijos veikla užsiimantys rekonstruktoriai stengiasi atkurti savo krašto, iš kurio jie save kildina, genties atstovus.“ Dėl šios priežasties yra atkurti žemgalių, jotvingių, lietuvių genčių rūbai, dauguma rekonstrukcijos entuziastų gyvena Vilniuje, Alytuje, Joniškyje ir pan. S. Šimkus, laikydamasis tokios tradicijos, pasirinko savo gimtinės – Kuršo – rekonstrukciją. „Gyvenant Vilniuje visąlaik ilgėjausi tėviškės, negalėjau gyventi be pajūrio ir žemaičių tarmės, kuri man labai graži, kiekviena laisva proga stengdavausi grįžti į Žemaitiją, vežiojau iš Aukštaitijos kilusią žmoną po savo vaikystės vietas, pasakojau apie mūsų krašto įdomybes. Ilgainiui meile šitam kraštui užsikrėtė ir ji, todėl 2007 metais persikėlėme į Klaipėdą“, – tikino pašnekovas.


Sankt Peterburgo gimnazijos (kadetų mokyklos) auklėtinis Vladislovas Tiškevičius. Fot. S. Ptašinskis. Sankt Peterburgas, 1880 m.

Prieš 155 metus gimė visuomenės veikėjas, teisininkas, odontologas, kolekcininkas, muziejininkas Vladislovas Tiškevičius, puoselėjęs ir išgarsinęs netoli Vilniaus esantį Lentvarį.

Manoma, kad Vladislovas gimė 1865 m. birželio 26 d. Kretingoje, tėvams Juozapui ir Sofijai Tiškevičiams įsikūrus iš grafų Zubovų išsinuomotame dvare. Sesuo Elena Klotilda prisimena, kad brolis nuo mažens buvo labai draugiškas, lengvabūdiškai elgėsi su pinigais, greitai juos išleisdavo. Sykį Vilniuje, išėjęs su motina pasivaikščioti, pirmam pasitaikiusiam elgetai išbėrė į kepurę visus piniginėje turėtus pinigus. Pasak sesers, jis nuolat turėjo skolų.

Ūgtelėjusį sūnų tėvas išvežė mokytis į vieną Sankt Peterburge veikusių uždarų gimnazijų, skirtų dvarininkų ir karininkų vaikams. Po vidurinės mokyklos jaunuolis pasirinko teisininko kelią ir 1886 m. pabaigė studijas Sankt Peterburgo teisės mokykloje. Profesinę karjerą pradėjo Rusijos imperijos teisingumo ministerijoje stažuotoju, o vėliau dirbo Rygos taikos teisėju. Vasaras mėgo leisti tėvų dvare Palangoje.

Čia jis buvo pagrindinis visų kurorto kultūrinių renginių ir vaidinimų organizatorius, režisierius ir scenografas, o nuo 1886 m. redagavo litografiniu būdu prancūzų kalba leistą pirmąjį humoristinį laikraštį „La Limande“ („Plekšnė“).

Susidraugavęs su bendraamžiu kunigaikščiu Konstantinu Liubomirskiu, pas jį išvydo žavios merginos nuotrauką. Iš pirmo žvilgsnio mergina kritusi jam giliai į širdį, todėl jaunuolis nutarė siekti, kad gražuolė taptų jo žmona. Sužinojęs, kad tai esanti draugo sesuo Kristina Marija Aleksandra, pirmai pradžiai paprašė merginos nuotraukos. Jai užsakė specialų rėmelį su šilkine užuolaidėle, kuri slėpė išrinktosios atvaizdą nuo pašalinių akių. Vėliau su draugu nuvyko į kunigaikščių Liubomirskių rezidenciją Krušynoje (Lenkija) prašyti merginos rankos. Teigiamo atsakymo teko laukti ilgokai: įsimylėjėlis nuolatos lankėsi pas kunigaikščius kas mėnesį, vis pasipiršdamas Kristinai Marijai. Taip pamažu jis užkariavo tėvų simpatijas, o po ketverių metų – ir merginos širdį. 1891 metais per šv. Kalėdas įvyko sužadėtuvės, o 1892 m. balandžio 25 d. buvo atšvęstos vestuvės.

Po vedybų Vladislovas atsisakė valdžios tarnybos ir su žmona įsikūrė iš tėvo paveldėtame Lentvario dvare. 1893 m. vasario 7 d. jaunoji pora dalyvavo Varšuvoje surengtame naujametiniame karnavaliniame pokylyje. Jame Kristina Marija vaidino Napoleono Bonaparto pirmąją žmoną imperatorę Žozefiną, o Vladislovas – vengrų kunigaikštį. Kristina savo elegancija sužavėjo visus karnavalo dalyvius, tačiau, prasidėjus sąrėmiams, jaunoji pora buvo priversta pokylį palikti, o netrukus jau džiaugėsi pirmagime dukrele Sofija Rozalija Marija. Varšuvoje gimė ir kiti trys vaikai – dukra Rozalija Natalija Marija, sūnūs Steponas Eugenijus Marija ir Eugenijus Stanislovas Marija. Tėvai daug dėmesio skyrė vaikų auklėjimui. Prieš miegą vaikai užeidavo į tėvų kambarį palinkėti jiems labos nakties, o prieš vaikams užmiegant tėvas aplankydavo juos ir peržegnodavo.


Kai prabyla senoji Kretinga

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
Pagal radinius Vilniaus gatvėje tyrimus atliekantis kraštietis archeologas Jurgis Sadauskas gali nuspręsti, kaip prieš 400 metų kūrėsi Kretingos miestas.

Išvien su Vilniaus gatvės rekonstrukcija vykdant privalomus žvalgomuosius tyrimus, maždaug 0,8–1 m gylyje prie Kretingos dvaro rūmų, „Špitolės“ ir Rotušės aikštės prieigose archeologai aptiko senosios Kretingos pėdsakų – XVII–XIX a. buities ir statybinių radinių: koklių, čerpių, plytų gabalų, puodų šukių.

Miestas nugrimzdęs apie metrą

Tikroji šių radinių vertė, patikino darbus atliekantis mažosios bendrijos „Praeities tyrimų institutas“ archeologas kraštietis Jurgis Sadauskas, paaiškės papildomai atlikus jų detaliuosius tyrimus. Po to radiniai bus aprašyti, ir tolimesnis jų kelias – į Kretingos muziejų.

Iš Kašučių kilęs 27-erių J. Sadauskas, nuo studentavimo laikų tyrinėjęs Vilniaus, Klaipėdos, Palangos, Apuolės, Žemaičių Kalvarijos apylinkes, neslėpė, kad jį apėmęs geras jausmas, kai buvo paskirtas tyrinėti savo gimtąjį kraštą, juolab kad Kretinga yra vienas seniausių Lietuvos miestų.

Šiandieną pagal radinius jis dar negalėtų pasakyti, kokia buvusi Kretingos miesto pradžia. Nors iš istorinių šaltinių yra žinoma, kad senoji Kretinga iš pradžių gyvavo dešiniajame Akmenos krante, ir tik miesto įkūrėjui karvedžiui Jonui Karoliui Chodkevičiui 1610–1617 m. pastačius bažnyčią kairiajame krante, miestas ėmė augti aplink ją. Per keturis šimtmečius iki 0,8– 1 m nugrimzdusios Kretingos ligi šiol niekas išsamiau netyrė.

Dabar gi prieš pradedant statybos, rekonstrukcijos, kelių tiesimo darbus privaloma ištirti objekto teritoriją. Archeologų tikslas – pasiekti išvis nejudintą gruntą, kad jo nebūtų lietęs joks žmogus net priešistoriniais laikais.


Parodoje – skudurinės Onutės istorija

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
Parodos atidaryme lėlių apsuptyje skambėjo ir jaunosios Kurmaičių dainininkės Auksės Gedvilaitės dainos.

Būrys kūrėjų, dauguma jų – iš Kretingos krašto, Kretingos muziejaus Vandens malūne surengtoje parodoje „Skudurinės Onutės pasakojimai“ pristatė savo sukurtas lėles. Šios parodos tikslas, pasak jos sumanytojos ir organizatorės muziejininkės Nijolės Vasiliauskienės, – parodyti tradicinės skudurinės Onutės istoriją, kūrybinį jos raidos kelią.

Iš lino skiautės ir šiaudų

„Lėlė yra seniausias žmogaus įvaizdį atkartojantis žaislas. Ji – tarsi mažas žmogaus modelis, kuris atspindi meistro gebėjimus ir tam tikro laikotarpio estetinę kultūrą, madą. Lėlė nuo mažens supažindina vaiką su tam tikrais jo gyvenamojo laikotarpio socialiniais vaidmenimis, profesijomis. Specialistai įžvelgia ir terapinį lėlės vaidmenį: vaikui žaidžiant su lėle, ji tampa draugu, pokalbio partneriu. Per tūkstantmečius pasaulyje kito lėlės forma, jos suvokimas, Lietuvoje – taip pat. Todėl parodoje norėjosi parodyti, kokias lėles siuvo mūsų motinos ir senelės, kaip jas puošė“, – apie lėlininkystės tradicijų reikšmę kalbėjo muziejininkė N. Vasiliauskienė. Mūsų prosenelės lėlę susukdavo gana greitai iš po ranka pasitaikiusios lino drobės skiautės, nosinės ar kitokios atlikusios atraižos. Kitų lėlių kūnai būdavo prikišami šiaudų ar linų pluošto, veidukai išpaišomi angliukais ar išsiuvinėjami. Tai ir buvo paprastos liaudiškos lėlės, kurias imta vadinti skudurinėmis Onutėmis. Turtingų šeimų mergaičių lėlės atrodė prabangiau, nes buvo siuvamos iš geresnių audinių.

N. Vasiliauskienės žodžiais, saugoti ir puoselėti lėlininkystės tradiciją kaip atskirą tautodailės ir amatų sritį yra svarbu. „Atkuriami senieji amatai, ši tendencija būdinga ir Kretingos muziejui. Labai norėjosi, kad mūsų krašto lėlininkės parodytų, kaip jos puoselėja skudurinės Onutės tradiciją: kaip šiandien suvokia liaudišką lėlę, kokią ją sukuria, kad ši būtų patraukli, kai parduotuvės lūžta nuo gausybės įvairiausių modelių lėlių pasiūlos“, – kalbėjo muziejininkė.

Kretingos krašto lėlininkės

Skirtingu stiliumi sukurtas lėles parodoje pristatė Kretingos krašto kūrėjos Ramunė Martinėnienė, Rūta Grigaitienė, Ieva Merkelienė, Valdonija Karaliūnienė, Jadvyga Razgauskienė, iš Budrių kilusi klaipėdietė Salomėja Jonkuvienė, iš Barzdžių – klaipėdietė Laura Paulauskienė, taip pat viešnios – šiuo metu Norvegijoje gyvenanti klaipėdietė Lina Prončatovaitė bei uteniškė Ona Petrėnienė.

Tautodailininkės žaislų kūrėjos

R. Martinėnienės kolekcijos žaislai siūti iš spalvinto lino, kimšti natūralia vilna. Ji yra sukūrusi ir lėlių, vaizduojančių istorines asmenybes, tarp jų – ir grafų Tiškevičių šeimos atstovus.

R. Grigaitienė – žinoma Kretingos krašto lėlių-raganaičių kūrėja.

V. Karaliūnienės lėlės – itin stilingos ir išraiškingos. I. Merkelienė lėles siuva nuo vaikystės: pirmąją sau iš suplyšusios motinos kojinės pasisiuvo būdama 5-erių. Moteris pasakojo ir šiandien kurianti įvairias lėles, jomis puošia Raguviškių, kur gyvena, kultūros namus, daro dekoracijas spektakliams.

Veltais papuošalais papuošusi ne vieną moterį, S. Jonkuvienė susidomėjo ir lėlių kūryba: lankė specialius mokymus ir dabar laisvalaikį paįvairina, panirdama į skudurinės Onutės pasaulį.

L. Paulauskienė – savamokslė, lėlių gamyba susidomėjusi per internetą. Visą gyvenimą mezganti J. Razgauskienė sakė žaislus, tarp jų – ir lėles, megzti ėmėsi vos prieš metus. Idėjų semiasi iš kasdienės aplinkos, vaikiškų filmų.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas