|
|
|
Žemė ir ūkisTeiraujasi, kodėl gaišta kirai
Kretingiškiai retsykiais mato įvairiose vietose besimėtančias kirų gaišenas. Vieną tokių pastebėjo ir į redakciją paskambinusi Savanorių gatvėje gyvenanti moteris. „Vadinamajame naujajame mikrorajone mačiau nugaišusį kirą, tai ne pirmas mano matytas šiais metais. Įdomu, kodėl jie gaišta, ar nėra paplitusi kokia liga“, – svarstė ji. Nors mieste kirų gaišenų tikrai yra, tačiau Kretingos miesto seniūnė patikino, kad situacija nėra pakitusi. „Sulaukėme maždaug 2–3 pranešimų. Kažkokių pokyčių ar daugiau kirų gaišenų neužfiksavome“, – įvardino ji. Pranešimų apie nugaišusius kirus mūsų rajone Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) nesulaukė. Paskutinį pranešimą tarnyba gavo liepos 24 d. Gyventojas pranešė, kad prie beždžionių tilto Šventojoje mėtosi kiras. „Nuvykus į vietą, rastas kormoranas. Kormorano gaišena išsiųsta į Nacionalinį maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutą ištirti dėl paukščių gripo“, – paaiškino VMVT Klaipėdos departamento patarėjas Virgilijus Valantinas. Gavę pranešimus apie nugaišusius paukščius ir gyvūnus, VMVT specialistai įvertina riziką. „Jei mėginys tinkamas tyrimams, mes nuvykstame į vietą ir gyvūną paimame. Jei pranešimų gauname daug, kreipiamės į savivaldybę prašydami pagalbos. Gaišenų gulėti nepaliekame“, – tikino V. Valantinas. Dėl ko gaišta kirai, specialistų teigimu, priežasčių gali būti kelios. Viena jų – paukščių gripas. „P. n.“ informacija
Ar atgaivins neprigijusius miesto medžius
Rekonstruojant Vilniaus gatvę šalikelėje buvo pasodinti miesto medžiai. Šiandien kai kurie jų žaliuoja, kai kurie – ne. Kol kas lapų neišskleidę medžiai nėra keičiami naujais, todėl gyventojams kilo klausimas, ar apskritai ketinama ką nors daryti. Vilniaus gatvėje gyvenanti kretingiškė atkreipė dėmesį, kad pakeliui į Kretingos muziejų gatvėje per rekonstrukciją pasodinti medžiai prigijo ne visi, kai kurie išsprogo tik iš dalies. „Šalia muziejaus tvoros trys šermukšniai yra visiškai suvargę. Yra ir daugiau nelaimėlių. Kai kurių dalis nesužaliavo, neprigijo“, – klausdama, ar niekas netvarkys naujųjų miesto medžių Vilniaus gatvėje, kalbėjo moteris. Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė įvardino, kad Vilniaus gatvė dar nėra perleista prižiūrėti seniūnijai, todėl ši medžių ir nežiūri. Tiesa, seniūnijos rūpesčiu augalai buvo ne sykį palaistyti šią sausringą vasarą. „Jeigu mums gatvę perduos su neprigijusiais medžiais, žinoma, kad juos atsodinsime, tokių nepaliksime“, – tikino G. Liobikienė. Kretingos rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus vedėja Sigutė Jazbutienė taip pat paaiškino, kad gatvė dar nėra priduota eksploatuoti – jos dar nėra perėmusi Lietuvos automobilių kelių direkcija. „Žinome, kad keli medžiai yra nudžiūvę. Juos atsodinti bet kokiu atveju turės rangovas. Kada jis tai padarys, atsakyti negaliu, tačiau Savivaldybei tai tikrai nieko nekainuos“, – sakė S. Jazbutienė. „P. n.“ informacija
Pažeidimus nustatyti padeda fluoresceino tirpalas
Liepos mėnesį Kretingos mieste atliekami katilinės Nr.2 (Melioratorių g. 10 Kretingoje) remonto darbai ir lauko šilumos tinklų hidrauliniai bandymai, per kuriuos vartotojams laikinai bus sustabdytas šilumos tiekimas karštam vandeniui ruošti.
Barzdžių Medsėdžiai. Barzdžių miške išaugęs kaimas
Barzdžių Medsėdžiai išaugo Barzdžių kaimo žemėje, todėl abi šias gyvenvietes ilgą laiką siejo bendra istorija. Tik baudžiavos panaikinimo reformos metu nuo valakinio Barzdžių kaimo atskyrus vienkieminę jo dalį, apie 1880 m. atsirado savarankiškas Barzdžių Medsėdžių kaimas, XIX a. ir XX a. sandūroje tapęs viena didžiausių šios apylinkės gyvenviečių, kuri sovietmečiu sunyko. Medė – miškas, sėda – sodyba Barzdžių kaimas minimas Platelių seniūnijos dokumentuose nuo 1585 m. Manoma, kad jam vardą davė naujakurio Barzdžio šeima. Kaimo sodybos ir dirbami laukai plytėjo rytuose, o vakarinę teritorijos dalį apėmė bendro naudojimo ganyklos ir miškas. Augant žemės ūkio produkcijos paklausai ir žemdirbių skaičiui, Platelių dvarininkai leido įdirbti žemdirbystei tinkamą iškirstų miškų ir perteklinę ganyklų žemę. Taip XVII a. ėmė kurtis vienkieminės nausėdijos, vadintos užusieniais. Juose apsigyvenę naujakuriai tebepriklausė Barzdžių kaimo bendruomenei, tačiau skirtingai nuo senbuvių turėjo kai kurių mokestinių lengvatų. Vieni pirmųjų naujakurių savo sodybą 1643 m. pasistatė Klecininkų kaimynystėje prie upelio šalia Krėpų (Kripų) biržtvos. Jos namo (žem. trobos) sienojuje buvusi įrėžta statybos data, o pats namas, XIX–XX a. priklausęs Kripų šeimai, iki mūsų laikų išsaugojo XVII a. vidurio trobos architektūrinį išplanavimą. Šią etnoarchitektūrinę sodybą tyrinėjęs inžinierius Ignas Jablonskis nustatė, kad XVII a. namą sudarė trys pagrindinės patalpos: rytiniame gale įrengta troba (gyvenamoji patalpa), vakariniame – priešininkė, o tarp jų – pakriautė. Pietinė pakriautės dalis ties įėjimu į trobą ir priešininkę buvusi vadinama priemene, o šiaurinėje pusėje buvo trobą šildžiusios krosnies pakura ir atviras ugniakuras valgiui ir jovalui ruošti.
Aromatas ir nauda – iš violetinio lauko
Darbėnų seniūnijoje gyvenantys Arūnas Prialgauskas ir Artūras Šorys susikooperavo bendrai veiklai: vienas augina levandas, o kitas iš jų gamina actą-toniką, kurį ypač moterys vertina kaip kosmetikos priemonę, atgaivinančią veido odą.
Eitučiai. Primirštas kaimas Kretingos ir Plungės rajonų paribyje
Kretingos rajono savivaldybės pietrytiniame pakraštyje esantys Eitučiai dar prieš nepilną šimtmetį buvo vienas didžiausių Kartenos valsčiaus kaimų. Šiandien jam priklauso 429,77 ha žemės, kurios didesnėje dalyje plyti dirvonuojantys laukai, auga Lubio, Domarko, Brauklio, Dyburio Biržtvos, Vaišnoro bei Armalio miškeliai, o pakraštyje šalia Lubių kaimo ir kelio į Kulius rymo 4 vienkieminės sodybos, kuriose prieš porą metų buvo registruoti 4 gyventojai. Pavadintas pagal naujakurį Kaimas susiformavo XVI–XVII a. Kartenos dvaro miško ir ganyklų plėšininėje žemėje, plytėjusioje abipus Karkluojės bei tarp jos ir Žvalginio upelio. Manoma, kad jo pavadinimas kilo iš pirmojo naujakurio asmenvardžio Eitutis daugiskaitos formos. Eitučiuose besikuriantys žemdirbiai dešiniajame Karkluojės krante įsirengė kapines, kuriose laidojo mirusius artimuosius. Daugiausia čia atgulė maro ir kitų ligų epidemijų aukos, dėl to kapines imta vadinti Maro kapeliais. XVIII a. pab. valdžiai jas uždarius ir paliepus mirusiuosius laidoti Kartenos parapijos kapinėse, senojoje vietoje iki pat tarpukario amžinybėn be kunigo išlydėdavo savižudžius, nekrikštus, užkrečiamųjų ligų epidemijų aukas. Kapines žymėjo keli kryžiai ir koplytėlė. XVIII a. kaimas buvo Kartenos dvaro Eitučių vaitijos centras. Dvarą įsigijus grafams Pliateriams, Eitučiai buvo priskirti Šateikių dvaro Aleksandravo palivarkui. 1846 m. kaime buvo 14 dūmų, o 1849 m. Pranciškaus Pliaterio Aleksandravo palivarke baudžiavą ėjo 152 baudžiauninkai. Dvasiniais žemdirbių reikalais rūpinosi Kartenos parapijos kunigai. 1845 m. tikinčiųjų sąraše minimi 138 katalikai (57 vyrai ir 81 moteris), kurie sudarė 19 šeimynų. Iš dvaro išsinuomotuose ūkiuose šeimininkavo 66 nuolatiniai gyventojai, kurių šeimynose glaudėsi 72 įnamiai ir samdiniai. Gausiausios buvo Ignoto Šimonio, Petro Drukčio, Nikodemo Gaudučio, Tado Domarko ir Andriaus Slušnio šeimynos, kurias sudarė 10–15 žmonių. Mažiausiose – Domininko Drukčio, Ciprijono Bačkauskio, Antano Kubiliaus, Ignoto Dručio – šeimynose gyveno po 3–4 žmones. Kaimo branduolį sudarė 12 sodybų, kurios keliomis grupėmis po 2–3 arba vienkiemiais telkėsi centrinėje žemių dalyje. Dar trys vienkiemiai stūksojo ganyklų žemėje arčiau Kupšių kaimo. Per Eitučius ėjo vieškelis Aleksandravas–Kuliai, nuo kurio kaime atsišakojo keliai į Anužius ir Gaudučius. Šioje kryžkelėje 1901 m., minėdami krikščionybės jubiliejų, gyventojai bendromis lėšomis pastatė puošnų kaltinį kryžių, kurį nukalė Kartenos arba Gaudučių dvaro kalvis. Panaikinus baudžiavą, žemdirbiai buvo priskirti Kartenos valsčiaus Aleksandravo seniūnijos valstiečių luomui. Jiems buvo leista išsipirkti 22 sklypus, už kuriuos grafo P. Pliaterio turto paveldėtojams išperkamuosius žemės mokesčius 1870 m. mokėjo 30 valstiečių. Po reformos ūkių skaičius padaugėjo iki 20. 1902 m. kaime gyveno 100, o užusienyje – 3 valstiečiai.
Neapsikenčia kapus dergiančių varnų
Kapus Kretingos senosiose kapinėse prižiūrintys kretingiškiai susiduria su medžiuose įsikūrusiomis varnomis, kurios, jų teigimu, dergia ant kapų ir kitaip šiukšlina aplinką. Neįmanoma vaikščioti „Nuolat prižiūriu savo artimųjų kapus, tačiau pastaruoju metu tai daryti pasidarė neįmanoma. Varnos apdergia paminklus, patį kapą, prilaužo šakų, kurias tenka nuolat rinkti, o, tvarkant kapą, ir pats turi žiūrėti, kad koks varnos ekskrementas neparlėktų ant tavęs“, – savo patirtimi, paskambinusi į redakciją, dalijosi apie 15 metų senosiose kapinėse artimųjų kapus prižiūrinti Asta Juškaitė. Su šia problema kretingiškė susiduria antrus metus. „Tikrai yra nemalonu net vaikščioti ten“, – kalbėjo A. Juškaitė.
Braškės vazonuose: tvarkingesnė aplinka ir galima valgyti iškart
Kretingoje apie 25-erius metus gyvenanti Vaida Intienė braškes nutarė auginti vazonuose. Sandėliuko kitoje pusėje vyras Algirdas padarė lentynas, ant kurių palei visą sieną laiko trijų veislių braškes. Derlius – iki rudens „Už sandėliuko laikėme įvairius daiktus, tai braškės ant lentynų tapo priežastimi sutvarkyti tą kiemo dalį“, – šypsojosi pašnekovė, patikinusi, kad netoliese esanti tvora uogoms augti netrukdo. Vazonuose Vaida augina trijų veislių braškes: remontantines, „Rumba“ ir „Malvina“. „Rumba“ yra viena populiariausių ankstyvųjų braškių veislių tiek Lietuvoje, tiek Europoje, o „Malvina“ – vėlyviausia. „Norėjau šių uogų turėti kuo ilgesnį laiką, todėl pasirinkau skirtingas veisles – nuo ankstyviausių iki vėlyviausių“, – V. Intienė atskleidė, kad braškių turi nuo pavasario pabaigos iki pat spalio mėnesio. Moteris skiria daug dėmesio auginti šias uogas. Rudenį vazonus suneša į šiltnamį, o pavasarį, atšilus orams, juos sukelia ant palei sieną esančių lentynų. „Pavasarį aš jas iš šiltnamio išnešu jau žydinčias, todėl labai greitai sulaukiu derliaus. Remontantinės braškės uogų duoda labai ilgą laiką – jų mūsų šeima sulaukia iki pat spalio. Būna, kad šios veislės augalus rudenį į šiltnamį sunešu dar žydinčius“, – tikino ketvirtus metus tokiu būdu uogas auginanti kretingiškė.
Ieško būdų padėti žemdirbiams
Lietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis, taikomos vienos didžiausių draudimo išmokų apsidraudusiems ūkiams, kai išmokama net 60 proc. siekianti išmoka žalai kompensuoti. Tačiau nuo stichinės sausros padarinių yra apsidraudę vos 40 ūkių. Kretingos rajone neapdraustas nė vienas. Jei draudžiasi, tai dėl šalnos Kretingos rajono žemės ūkio skyriaus specialistės Aurelijos Jurgutienės teigimu, Lietuvos Respublikoje auginami augalai draudžiami nuo nuostolių, kuriuos sukelia stichinėms nelaimėms prilyginamos nepalankios oro sąlygos ir (arba) tokios nepalankios oro sąlygos, kaip sausra, šalna, speigas, kruša, ledas, lietus, audra ir kt. Pernai 25 ūkininkai buvo apsidraudę 8 tūkst. 783,74 ha vasarinių ir žieminių pasėlių nuo šalnų. Priimta, įvertinta, suskaičiuota ir į ŽŪMIS informacinę sistemą apmokėti pateiktos 66 pažymos, už draudimus sugrąžinta 103 tūkst. 789,73 Eur nacionalinės ir 114 tūkst. 577,89 Eur Europos Sąjungos paramos. Iš viso Kretingos rajono ūkininkai gavo 218 tūkst. 367,62 Eur paramą. „Šešiasdešimt trijuose procentuose apdraustų pasėlių ūkininkai buvo patyrę žalų, kurias apmokėjo draudimas“, – akcentavo A. Jurgutienė. Anot jos, dėl sausros rizikos 2022–2023 metais Kretingos rajone nė vienas ūkininkas savo pasėlių neapdraudė.
Žibininkų žirgeliai užsidirbs sau duoną
Gerokai nutryptoje žirgyno „Ties Baltija“ pievoje Žibininkuose negausią žolę pasigardžiuodami rupšnoja Piko, Paris, Mažylė, Musė ir Braškė, prie mamos kartkartėmis „prisiblatninęs“ pieno paprašo prieš du mėnesius pasaulį išvydęs gražuolis kumeliukas Polis. Turi penkias širdis „Toks yra poni veislės žirgelių gyvenimas: 14–20 valandų per parą ėsti, keturias miegoti arba snausti“, – juokėsi šešių mažųjų arkliukų savininkė Aušra Šunokaitė. Iš tiesų – arkliukas mažas, bet ėdrumu galėtų lenktyniauti su dideliu: per dieną sušlamščia iki 6 kilogramų šieno, o kiek žolės, net nesuskaičiuosi, visa pieva aptvare juk – jų. Žinoma, poniai mėgsta būti pamaloninami ir morka ar obuoliu, tačiau to duoti negalima kasdien. Avižomis, kitais grūdais geriau išvis nešerti, mat dėl cukraus ir angliavandenių pertekliaus prisimeta laminitas – lėtinė liga, kurią išduoda skausmingos gyvulio kanopos. „Kartais žmogus stebisi, kad arkliukas guli ir guli. Nežinant iš tiesų nepagalvotum, kad nepajėgia atsistoti dėl skausmo“, – pasakojo A. Šunokaitė. Jos žodžiais, žirgų mylėtojų posakis, jog šie gyvuliai turi penkias širdis – vieną krūtinėje ir keturias kanopose, – ne iš piršto laužtas. Kanopose yra itin daug kraujagyslių ir jų rezginių. „Laikai žirgą – privalai prižiūrėti, nors rūpesčių ir daug, – tokia filosofija vadovaujasi pašnekovė. – Šitos kumelaitės kanopos buvusių savininkų neprižiūrėtos, kaulas deformavęsis, vaikščiojant skauda. Ji nebepasveiks, bet svarbu, kad gali paeiti ir gyventi savo ponišką gyvenimą“, – viename kaime už simbolinę kainą nusipirktą ir priglaustą bulano spalvos poniukę apibūdino A. Šunokaitė. Anot jos, kanopas specialiu įrankiu bent jau kas mėnesį reikia karpyti ir nudildyti. Grožio ir sveikatinimo procedūrai žirgai nesipriešina, tikriausiai žino, kad po to jiems bus geriau. Ir žirgų dantisto paslauga reguliariai būtina, mat dėl kramtymo būdo – arkliai ėdesį sutrina žandikaulius judindami į šonus – ant krūminių dantų gali atsirasti aštrūs kraštai, kurie nenusizulina, apauga apnašomis, ir tuomet gyvuliui gali skaudėti. Specialistai, galintys taisyti arklių dantis, į Lietuvą dažniausiai atvyksta iš užsienio. Žirgų augintojų bendruomenė dalijasi informacija, kuriomis dienomis jų laukti.
|
|
