|
|
|
Žemė ir ūkisKeturkojui pasiekus gyvenimo saulėlydį
Mūsų keturkojai draugai, kaip ir žmonės, išgyvena įvairius amžiaus periodus, ir jų senatvė taip pat nėra lengviausias metas. „Todėl šeimininkas, kiek įmanoma, turėtų padėti savo draugui oriai ir kokybiškai išgyventi senatvę, o esant būtinybei, priimti sprendimą atsisveikinti su juo“, – tvirtino privatus veterinarijos gydytojas Julius Zamulskis.
Viltimi paženklinta ūkininko kasdienybė
Kūlupėniškis ūkininkas Antanas Duoblys ir toliau savo ūkį vadina mišriuoju, nors melžiamų karvių bandą po 17 metų sumažino beveik pusšimčiu. „Kartu su mėsiniais dabar belaikome apie 60 galvijų. Ir našta palengvėjo. Tiesa, žmona kone kasdien bando įteigti, kad gyvulių mums išvis nereikia, bet aš nepasiduodu, nors, kai pagalvoji, pardavus pajamų kol kas užtenka tik pašarams nupirkti. Bet juk nedirbsi – nė tiek neturėsi“ , – mintijo nuo mažens prie gyvulių pratęs 43-ejų vyras. Netoli, Stropelių kaime, – jo tėviškė. Tėvai visada gyveno ūkiškai, Antanas talkino. O baigęs Salantų vidurinę, kur mokytis, nesvarstė: įstojo į dabartinę Kretingos technologijos ir verslo mokyklą, tapo plataus profilio traktorininku-mašinistu. Baigęs mokslus, grįžo į kaimą, toliau plušo laukuose, taip pat augino apie 80 triušių, laikė porą veršiukų, karvę. Visa tai – iki santuokos su Nijole. Po vedybų pora persikėlė gyventi į Kūlupėnus, kur Antanas jau anksčiau turėjo nusipirkęs butą. Turimų galvijų bandą Duobliai palaipsniui didino – nuo 2 iki 4-5 – taip iki 140, vien melžiamų karvių buvo 60. Darbo nebijo Nijolė – pedagogė, dirba, kaip ji sako, „nulinukų“ mokytoja Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinėje mokykloje. Bet kilusi taip pat iš Stropelių. „Mes ir susipažinome „klasikiniu“ būdu – šokiuose“, – nusišypsojo ji. Kadangi Nijolė – taip pat kaimo vaikas, atviravo nebijanti jokių ūkiškų darbų, esą prie jų rankos pratusios. Be to, šiais laikais vien iš mokytojo algos sunkiau būtų suktis, daugelis mokyklos darbuotojų didesnius ar mažesnius ūkius turi. Prieš 8-erius metus Duoblių šeima pakeitė būstą – iš daugiabučio persikėlė į tuose pačiuose Kūlupėnuose nusipirktą, susiremontuotą, pagal savo skonį įsirengtą namą. Mažamečius sūnų Donatą ir dukrą Skaistę auginančios, į žemės ūkio technikos priežiūros mokslus Kretingos technologijos ir verslo mokykloje vyresnėlį sūnų Eivydą išleidusios sutuoktinių poros diena prasideda 5 valandą ryto, o baigiasi apie 11 vakaro. Anksčiau, kai dar laikė daugiau melžiamų karvių, tekdavo samdyti porą melžėjų. Dabar, bandą gerokai sumažinus, puikiausiai susitvarko patys, karves pasimelžia aparatu. „Kada tik panorėję ant stalo galime turėti pačių užsiaugintos jautienos, sviesto, pieno, varškės. Kaimiškai gyvenant, pavalgyti visuomet rasis “, – neabejojo Nijolė. Atliekamą pieną jie parduoda kooperatyvui „Pienė“, už litrą gauna po 21 euro centą. „Aišku, kad norėtųsi tų pinigų daugiau. Jeigu pieno poreikis didės, tai taip ir bus. O ir tas 21 centas, palyginus su 14 centų, kuriuos gaudavome 2013, 2014 ar 2015-aisiais, nemaišo. Nemanau, kad kada nors bus grįžta prie tokių nesąmoningai mažų kainų“, – su viltimi į ateitį žvelgė Antanas.
Žemdirbių kaleidoskopas šiemet
Sakoma, kad, baigiantis metams, skaičiuojami viščiukai. „Viščiukus“ suskaičiavo ir Kretingos rajono žemės ūkio skyrius: 2016-ųjų gruodžio duomenimis, įregistruoti 1 tūkst. 937 ūkininkų ūkiai. Pasėlius kasmet deklaruoja apie 2 tūkst. 500 ūkininkų, o šiemet 2 tūkst. 562 ūkininkai deklaravo 53 tūkst. 748 ha.
Šilumininkai į Naujuosius įžengia kupini planų
Nors žiema – šilta, žlunga viltys, kad centralizuotas šildymas gyventojams už gruodį bus pigesnis: pabrangus kurui, už kilovatvalandę teks mokėti 5 proc. daugiau, tai yra su pridėtinės vertės mokesčiu kilovatvalandė kainuos 6,41 euro cento.
Šalia meno atrado raktų pasaulį
Kretingiškės dailininkės Dalios Skridailaitės -Valatkienės kūrybinė erdvė kupina paveikslų, įvairių meno kūrinių ir mielų mažmožių, iš įvairių aplankytų šalių atkeliavusių į jos namus, bei senovinių raktų. „Raktai man – ne vien daiktai, bet su jais susiję žmonių likimai. Tai – ištisas pasaulis su jame išgyventomis istorijomis“, – tikino 55-erių menininkė.
Akordeonisto rankoms paklūsta ir galingas kombainas
Žinia, kad šiemet rajone tapo respublikinio „Metų ūkio“ konkurso mūsų rajone antrosios vietos laimėtoju ir kad abiem su žmona Dara reikės dalyvauti Kauno Girstučio rūmuose įvykusiuose šauniausių Lietuvos ūkininkų apdovanojimuose, darbėniškį Raimondą Grabį ir pamalonino, ir nustebino.
Šiemet Kretingos rajono žemdirbiai įsigijo nemažai technikos, tiesa, daugiausia – naudotos.
Žemės ūkio vyriausiojo specialisto Alfonso Vaišnoro įsitikinimu, ir naudota technika nėra blogai. „Juk daugelis Lietuvos keliais nenaujais ir lengvaisiais automobiliais važinėjame, svarbu, kad jų techninė būklė būtų gera“, – sakė jis.
Švenčių jaukumą kuria dzūko išlietos žvakės
„Kaip sako dzūkai, jeigu namuose turi tikro vaško žvakę, tai jau esi „bagotas“, – tokius žodžius išporino nuo Varėnos kilęs, Vilniuje gyvenęs, lygiai prieš metus į Vydmantus gyventi atsikraustęs tikrų tikriausias dzūkas Juozas Kuklys, pats tas žvakes liejantis, pats Kretingos turguje jomis prekiaujantis. Maloniai kvepiantis užsiėmimas Tiesą sakant, žvakių liejimas yra šalutinis Juozo „versliukas“, o pirmenybė seniai atiduota paslaptingam bičių pasauliui ir medaus kopinėjimui. Į gyvenvietę arti pajūrio šį žmogų atviliojo meilė moteriai – rajone žinomai bitininkei, ekologinio ūkio sertifikatą turinčiai, 2013 metais Plungės rajone surengtoje Lietuvos bitininkų sąjungos šalies bičiulių šventėje „Bičių karalienės“ titulą pelniusiai Violetai Šedienei. Kadangi Juozas taip pat yra bitininkas, į pajūrio kraštą jis „atsitarabanijo“ su visomis 80 savo turimų bičių šeimų, kurių dalį anksčiau laikė Vilniaus rajone, o dalį – po gimtosios Dzūkijos padange. „Violeta turėjo 100, aš pridėjau savuosius, įsigijome dar, ir šią žiemą pas mus gražiai sau žiemoja iš viso jau 222 bičių šeimos“, – šypsojosi jis. Anot pašnekovo, medunešis bitininkų šiais metais nedžiugino: pavasaris žadėjo daug, birželis buvo neblogas, na, o jau liepa – labai prasta ir sugadino viską: šviesiai geltono liepų medaus teprisukta vos vos. Tačiau, anot Juozo, vis dėlto gerai, kad skonis skoniui nelygu, kad žmonės atpažįsta ir mėgsta įvairų kokybišką medų bei kitus sveikatą stiprinančius bičių produktus, ir kad turguose bei mugėse pirkėjų netrūksta. Be medaus, bičių duonelės, bičių pikio, Juozas ir Violeta ant prekystalio visada turi ir kaip gintaras geltonų natūralaus vaško žvakių. Jas lieti, sakė, – ne darbas, o maloniai kvepiantis užsiėmimas. Svarbiausia – turėti silikoninių formų, tikros medvilnės siūlų dagčiams įtaisyti ir kantrybės laukti, kol formoje žvakė atauš. Kai kurias formas Violeta turėjo iš anksčiau, kai kurias Juozas nusipirko, o kai kurias sukūrė pats.
Skerstuvės kaime – artėjančių Kalėdų pranašas
Pagal tradiciją kaimo žmonės prieš Kalėdas skersdavo paršelį, pjaudavo žąsį ar kalakutą. „Pajūrio naujienoms“ apsilankius Klausgalvų Medsėdžių kaime, Kristinos Kristanaitės šeimos sodyboje pataikėme į patį skerstuvių įkarštį.
Laukžemiškiai moka svajoti
|
|
