|
|
|
Žemė ir ūkisAfrikinis kiaulių maras – nuo Latvijos pusės
Kretingos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiasis veterinarijos gydytojas-inspektorius Saulius Alonderis informavo, jog afrikinis kiaulių maras (AKM) į Lietuvą artinasi nuo Latvijos pusės
Gaivina atkurtojo Žiemos sodo istoriją
Rengiantis paminėti Kretingos muziejaus žiemos sodo atkūrimo 30-metį – šiai sukakčiai skirta paroda bus surengta lapkričio 16 d., muziejininkams šis metas – pats darbymetis: pagal galimybes ieškoma, kas dar turi istorinę praeitį menančių fotografijų ir kas dar atsimena, kaip buvo atkurta analogų Lietuvoje neturinti Kretingos dvaro oranžerija. „Žiemos sodo istoriją gaiviname ir per atsiminimus tų, kurie padėjo atkurti sodą, o vėliau – jį puoselėjo. Man pavyko susitikti su buvusia Žemės ūkio technikumo dėstytoja Vida Mockevičiene, kuri telkė savo kolegas atsodinti Žiemos sodą, buvusia muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Joana Janulaitiene. Jos atsimena, kaip sodas buvo pildomas augalais ir kas iš jų yra išlikę iki šių dienų“, – kalbėjo Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė. Per tuos 30 metų nenunyko ir iki šiol Žiemos sode auga iki 15 m aukščio iškerojęs ir arboristų išgenėtas fikusas, išlikusios alokazijos, monsteros, strelicijos, tetrastigma. Šiek tiek abejonių yra dėl araukarijų – technikumo dėstytojai buvo tokią pasodinę, dar dvi augo vazonuose. Anot J. Tertelienės, dabartinė araukarija, kuriai jau 4 kartus yra nupjauta viršūnė, J. Janulaitienės teigimu, yra pasodinta 1994-aisiais, o ne atkuriant sodą. „Tarp sukulentų, iš kurių nuo sodo atkūrimo laikų veši tribriaunė karpažolė ir peruviniai stulpeniai, auga ir opuncija. Ar tai ta pati, kurią pasodino technikumo dėstytojai, – neaišku, bet kad mūsų turima opuncija yra pirmosios „vaikas“, tai tikrai, – neabejojo Gamtos skyriaus vedėja, kurios pastebėjimu, per 30 metų geriau išsilaikė būtent stambiausi savo apimtimi, ūgiu, vešėjimu Žiemos sodo augalai. – O su fikusu – atskira istorija: V. Mockevičienė teigė, jog jį pasodinę laikinai, kai į technikumą turėjo atvažiuoti komisija ir reikėjo kuo greičiau pasodinti augalų, kad nebūtų vien juoda žemė. Fikuso vietoje pagal S. Knyvos projektą turėjo būti palmė, bet gyvenimas įnešė savų korekcijų.“
Pienininkystę į augalininkystę iškeitęs ūkininkas atgal nesidairo
Žinia, kad rajone įvykusiame konkurse „Metų ūkis-2017“ tapo III vietos laimėtoju, Grūšlaukės ūkininkui 45-erių Vincui Pudžmiui buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. „Niekada nė su kuo nesistengiau lenktyniauti, dirbau ir lig šiol dirbu taip, kaip pačiam atrodo geriau, tačiau šis netikėtas siurprizas nuteikė maloniai“, – juokėsi V. Pudžmys. Išbandys naujovę Kartu su I vietos laimėtoju Kartenos seniūnijos ūkininku Jonu Drungilu, II vietą pelniusiu kūlupėniškiu Antanu Duobliu jis bus pakviestas dalyvauti Kauno „Girstučio“ sporto centre įvyksiančiame respublikiniame renginyje, kur tradiciškai pagerbiami šalies rajonuose geriausiais pripažinti ūkininkai. Šį konkursą kasmet organizuoja Lietuvos ūkininkų sąjunga talkinant Žemės ūkio ministerijai ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybai. Nors trečiadienį protarpiais kaip iš kibiro pliaupė lietus, 10-ies metų senumo, tačiau, kaip sakė, vis dar puikiai tarnaujančiu traktoriumi „New Holland“ Vincas raižė 2,6 hektarų dirvą, kurioje augino vasarinius kviečius. Pavasarį šiame plote jų vėl pasisės. Iš viso V. Pudžmys įvairiose vietose palei Grūšlaukę turi per 200 hektarų žemės – dalį savo, o dalį nuomojasi. Be žieminių ir vasarinių kviečių, augina rapsus, žirnius, pupas. Tas pačias kultūras ketina sėti ir toliau, tačiau Buginių kaime esančiame 1,8 ha plote, kuriame šią liepą organizatoriams leido surengti rajono artojų varžybas, pirmąkart, sakė, išbandys ir naują hibridinę rapsų veislę.
Vilniaus gatvė labiausiai parūpo dviratininkams
Į Kretingos rajono savivaldybėje įvykusį viešą Vilniaus g. rekonstrukcijos projekto svarstymą susirinkusius gyventojus buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Siekia atkurti istoriją „Apie susirinkimą skelbėme spaudoje, internetinėje svetainėje, taip pat skelbimuose mieste. Kiek mūsų susirinko, – tiek“, – kretingiškių pasyvumu stebėjosi Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Povilas Černeckis. Anot jo, projektas buvo parengtas 2013 metais, bet dėl lėšų stokos jo nebuvo galima vykdyti. Vėliau pasikeitė teisės aktai, projektą teko koreguoti, atsižvelgus į Automobilių kelių direkcijos užsakyto audito pastabas dėl važiuojamosios dalies: eismas čia turįs būti saugus tiek mašinoms, tiek pėstiesiems, tiek dviratininkams. Pagal parengtus sprendinius, be kita ko, bus pastatytos žiedinės sankryžos – Birutės ir Rotušės a. kampe bei Vilniaus ir J. K. Chodkevičiaus g. sankryžoje. Vilniaus g. projektuojama dviejų eismo juostų. Po to, kai architektūrinę projekto dalį pristatė jos vadovas Algirdas Žebrauskas, dviračių sporto entuziastas Bernardas Skersys pasiteiravo, ar Vilniaus gatvės dešinėje numatyto dviračių tako eismas vyks tik viena puse. Buvo atsakyta, jog taip, toje pačioje 2,5 m juostoje turės išsitekti į miesto centrą ir atgal minantys dviratininkai. Nuo važiuojamosios dalies dviračių taką skirs brukas. B. Skersys suabejojo, ar takui parinkta klinkerio plytelių danga – geriausias variantas. Kolegą palaikė Juozas Pelionis, teigdamas, kad tokia danga kels nepageidaujamą vibraciją, o juk kiekvienam dviratininkui norisi pralėkti lygiu asfaltu. Anot A. Žebrausko, dėl dviračių tako dangos buvo nemažai diskutuota. Pigiausia – nudažyti asfaltą, tačiau norėjosi grįžti būtent prie Kretingos miesto urbanistikos paveldo, juolab kad tako ruožas nėra ilgas, o jei kada nors bus pratęstas, toliau bus galima naudoti ir asfaltą. Architektas ypač akcentavo Kretingos Rotušės aikštę, sakė, jog ji yra vienas svarbiausių Kretingos miesto identiteto „taškų“. Jeigu visi miestai būtų vienodi, tai neatspindėtų savo istorijos, kaip augo, kokias vertybes puoselėjo. „Kretinga stovi ant trijų svarbiausių taškų – Dvaro, vienuolyno ir bažnyčios bei paties miesto“, – sakė A. Žebrauskas. Jo žodžiais, J. K. Chodkevičius matė perspektyvą miestui turėti turgaus aikštę. Ji yra renesansinio išplanavimo, ne, kaip įprasta, stačiakampė ar trikampė, o tvarkingo kvadrato. Tokia pat Lietuvoje yra tik Kaune. Pasak architekto, ilgainiui atsirado daug pakitimų, po karo buvo nugriauta nemažai pastatų, o Rotušės aikšte kretingiškiai ėmė vadinti visą erdvę, anksčiau nepriklausiusią jai. „Dabar norime pamėginti atkurti tik dalį erdvės, o vėliau kada nors, nenustumiant to ateities kartoms, bus galima grįžti ir prie visos aikštės atkūrimo“, – sakė architektas.
Vieniems reikia grožio, kitiems – azarto
Pasak Kretingiškio Stasio Peniko, normalūs parapijiečiai sekmadieniais iš labo ryto skuba į bažnyčią, o balandininkai su savo paukščiais – į didįjį miesto turgų. Ne tiek pirkti ar parduoti, kiek pasižmonėti, savo turimą skrajūną kam nors padovanoti ar į reikalingesnį išmainyti. Tiesa, taip tebūna tik vieną kartą per mėnesį.
Susidomėjo nematytu paukščiu
„Pajūrio naujienų“ laikraščio skaitytojas kraštietis Romualdas Beniušis ties pirmuoju Kretingos dvaro tvenkiniu, žmonių vadinamu trečiuoju, pastebėjo nematytą paukštį. „Kas tai – žąsis, antis ar koks kitas paukštis?“, – klausė jis.
Auginti bulves – ir verslas, ir pomėgis
Kodėl pastaraisiais metais Lietuvoje mažėja auginamų bulvių plotai, o ir valgytojų belieka vis mažiau? Į šį klausimą kretingsodiškis Antanas Grišmanauskas turi tiesų atsakymą: kalta nebent emigracija. Ūkininko manymu, bulvė buvo, yra ir bus antroji duona.
Šliužai – grėsmė ne tik daržams bei sodams
„Kiekvieną vakarą – kaip į darbą“, – taip kovą su sodybą užplūdusiais šliužais įvardino „Pajūrio naujienų“ skaitytoja vydmantiškė (vardas ir pavardė redakcijai žinomi), kuri prisipažino nebežinanti, kokių priemonių imtis, kad šliužų populiacija bent kiek sumažėtų.
Šukėje kyla džiovyklų bokštai
Įprastą Šukės kaimo, Darbėnų seniūnijoje, kraštovaizdį keičia stambiųjų ūkininkų statomos grūdų džiovyklos – balti jų bokštai iškyla viršum pastatų lyg švytintys milžinai. Kintant infrastruktūrai, kaimui ėmė trūkti elektros, todėl bendrovė ESO šiuo metu vykdo elektros tinklų atnaujinimo darbus.
Beržus suluošino visam laikui
Kretingos Lazdynų g. namo Nr. 4 bendrijos pirmininkei nurodžius, be leidimo drastiškai nugenėti sveiki beržai sukėlė diskusijų audrą: kraštovaizdžio specialistė šį poelgį vadina barbariškumu, o namo gyventojai pateisina.
|
|
