|
|
|
Žemė ir ūkisDėl išdžiūvusių pievų ir miškų kyla gaisrų pavojus
Miškininkai ir ugniagesiai perspėja: miškai ir pievos tokios išdžiūvusios, kad įsiplieksti gaisrui užtektų net menkiausios kibirkšties. Tad žmonės raginami šiomis dienomis elgtis ypač atsargiai.
Raguviškių įkalnes šienauja avys
Raguviškiuose nuo mažumės užaugusio 42-jų Virginijaus Brazausko išmoningai puoselėjamą kone 2 ha ploto sodybą nuo kelio, leidžiantis į Minijos slėnį, slepia pušynas. Visi sodybos statiniai augte suaugę su vietovės gamta: pušys stiebiasi į debesis per dviaukštes pirties terasas, iškeltuose inkiluose apsigyvenę skirtingų rūšių paukščių, o kalvotos vietovės šlaituose žolę rupšnoja pulkas avių. Pušys perauga terasų lubas Verslą Raguviškiuose nuo molinių lipdinių pradėjęs buvęs rajono politikas, dabar – švaros įmonės „Raguvilė“ savininkas V. Brazauskas, prieš kelerius metus įsigijęs sklypą kaimo prieigose, ėmėsi tvarkyti apleistą žemę, į kurią kolūkio laikais pildavę katilinės šlaką bei kitokį šlamštą, ir joje kurtis. „Dieną naktį tvarkėme kuopėme tą vietą. Iš pradžių galvojau pasistatyti nedidelę pirtelę, bet savo draugo pirtininko Dariaus Dirmeičio paskatintas, kitaip perplanavau erdves, iš vienaukštės ji tapo dviaukšte“, – pasakojo V. Brazauskas, akcentuodamas, jog pagrindinis jo siekis buvęs išsaugoti nepažeistą gamtą – senąsias pušis. Kai teko viešėti Švedijoje, tvirtino jis, pamatė, kaip švedai, statydami namus, nepjauna šalia augančių medžių, atvirkščiai – juos išsaugo. Todėl ir jis, prisiminęs švediškus architektūros ypatumus, nusprendė, kad pušys gali sau augti terasos viduryje. Pušims stypstant ir storėjant kamienams, ertmes lubose galima padidinti. Pušų kamienai – tarsi natūralios statinio kolonos, o terasos turėklai, verslininko išmone, užpildyti ne medinėmis lentelėmis, bet tvirtai perpintomis virvėmis. „Man patinka natūralus grožis, – atviravo pašnekovas. – Viduje, užvertus galvą, pro stoglangį matosi plaukiantys debesys ir pagal vėją linguojančios pušų viršūnės“, – tvirtino sodybos šeimininkas.
Į Darbėnus parvežė pievagrybių verslą
Tris briketus su 25 kg durpių, pripildytų pievagrybių sporų, iš kurių turėtų išaugti iki 1 tūkst. vienetų pievagrybių, – tokį prizą iš ekologinio konkurso „Žalioji palangė Lietuvos 100-mečiui“, visus metus puoselėję „Avių ūkį“, į Darbėnus parvežė šio konkurso laureatai – gimnazijos priešmokyklinukai.
Šieno rulonuose tarpsta moliūgai
Jau trečius metus HBH-„Malūnų kaimo“ gėlininkės moliūgus – šilumamėgę ir mūsų kraštuose jau paplitusią daržovę – augina ne lysvėse, o šieno rulonuose. Išgirdusios apie tokį moliūgų auginimo būdą, moterys šią idėją įgyvendino realiai, ir ji, pasirodo, kuo puikiausiai pasiteisino: moliūgai išauga dideli, derlius – geras, o gražūs moliūgų žiedai, po to – ir vaisiai džiugina pramogų komplekso lankytojus. Rulonus gėlininkės truputį pralaisvina, išpeša dalį šieno, prideda žemių, perpuvusio mėšlo ir tokiame „lizdelyje“ pasodina moliūgų daigus. Juos laisto, po kurio laiko patręšia raugintu mėšlu. Moliūgams šieno rulone yra šilta, jiems netrūksta drėgmės ir maisto medžiagų, nes šienas pamažu tręšta ir maitina moliūgą. Augdamas moliūgas išveši, apipina visą ruloną, vyniojasi tarsi vijoklis, o vaisiai lieka kabėti, kas sukuria įdomų vaizdą ir įspūdį. „Ir gražu, ir aplinką pagyvina“, – džiaugdamasi gėlininkių išmone kalbėjo HBH-„Malūnų kaimo“ savininkė Rada Matulevičienė.
„P. n.“ informacija
Grūšlaukės bendruomenė siekia gyventi ekologiškai
Švara, tvarka ir sutvarkytomis erdvėmis stebina Grūšlaukės gyvenvietė, nes puoselėti gamtą čia siekia viso kaimo bendruomenė. Gamtosauginiams darbams juos uždega Grūšlaukės mokykla-daugiafunkcis centras, už pilietinę iniciatyvą įvertintas ir šalyje – kaip aktyviausi Europos atliekų mažinimo savaitės dalyviai jie pelnė specialųjį Aplinkos ministerijos prizą – sidabrinę gervę – bei kelionę autobusu po Lietuvą. Atstovavo Lietuvai Europos konkurse Atsiimti prizus, kuriuos įteikė aplinkos ministras Kęstutis Navickas, į Vilnių praėjusią savaitę buvo išvykusios Grūšlaukės mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Petronėlė Jocienė, biologijos mokytoja Dalia Bružienė, kuri ir buvo Europos atliekų mažinimo savaitės projekto koordinatorė Grūšlaukėje, bei dailės ir technologijų mokytoja Modesta Mockutė. Šia džiugia žinia jos jau pasidžiaugė ir su kaimo bendruomene per jų surengtą Šeimos dieną. Pasak P. Jocienės, iš viso konkurso renginiuose dalyvavo 130 šalies bei 19 tarptautinių institucijų. O sidabrines gerves pelnė 4 įstaigos: be jų, – Ventos ir Linkuvos socialinės globos namai bei Radviliškio lopšelis-darželis „Žvaigždutė“. Grūšlaukiškiai komisijos buvo atrinkti atstovauti Lietuvai Europos konkurse, tačiau juos pasiekė žinia, kad laimėjo Ispanijos bei Vokietijos švietimo įstaigos. Šią gegužę Grūšlaukės bendruomenė džiaugėsi dar vienu apdovanojimu – Klaipėdos universiteto surengtos Nacionalinės žaliosios olimpiados regioniniame ture dešimtos klasės mokiniai pelnė II vietą. „Dar turime šansą patekti ir į nacionalinį turą, jei per vasarą sėkmingai atliksime mums patikėtus namų darbus“, – vylėsi D. Bružienė ir P. Jocienė.
Pirmiau savęs įkurdino žirgus
Tarp Imbarės ir Nasrėnų esančiame atokiame Skaudalių kaime, ant senos sodybos pamatų, kyla naujas mūras, – čia kuriasi jauna Dovilės ir Roberto Staponkų šeima. Tačiau už sodybos plytinčiose erdviose ganyklose palei greta pratekantį Blendžavos upelį jaukų prieglobstį jau surado du sutuoktinių žirgai Juta ir Himera. „Žinojau, kad kada nors turėsiu tokį jaukų žemės lopinėlį. Pažiūrėkite, kokia čia ramybė ir grožis, – rodydama Blendžavos senslėnio link, kur sutuoktiniai nuomojasi gabalą ganyklos savo mylimiems žirgams, džiūgavo Dovilė. – Mudviem su Robertu ligi įkurtuvių – dar toli, bet žirgai ir Tobis, – taip vadinasi jųdviejų šuo, – čia jau puikiai įsikūrė.“ Abu sutuoktiniai – gamtininkai: Dovilė dirba Salantų regioninio parko ekologe, Robertas – Klaipėdos universitete. Jauna šeima, kuri šį birželį laukia pirmąkart juos aplankant gandrų, sakė, jog išsyk po vedybų abu gyvenamosios vietos žvalgėsi po Klaipėdos regiono kaimus, kol prieš kelerius metus ir aptiko tuos senus trobesius Skaudaliuose. „Sodyba nebuvo vertinga kaip istorijos paveldas, todėl dabar statant nereikia laikytis autentikos“, – kalbėjo sodybos šeimininkė.
Megzdama ramina sužeistą širdį
Baublių mokykloje-daugiafunkciame centre budėtoja dirbanti 70-metė Monika Skliuderienė savo kruopščiai megztomis riešinėmis labiausiai džiugina šios mokyklos pedagoges, jų drauges bei pažįstamas. O pačiai M. Skliuderienei mezgimas – tarsi vaistas, raminantis nervus ir gydantis artimųjų netekčių sužeistą širdį.
Liofilizavimas – į ūkius ateinanti naujovė
Kaune įvykusios parodos „Ką pasėsi-2018“ metu naujovėmis besidomintiems žemdirbiams buvo pristatyta ypatinga sparčiai populiarėjanti maisto produktų apdorojimo technologija – liofilizacija.
Apie tautodailininką su „miškaligės“ simptomais
Dėkingas už atvertą langą Turbūt nedaug sutiktum ir žmonių, kurie per savo 50-mečio jubiliejų, užuot pasveikinti susirinkusius svečius susodinę už stalo ir pavaišinę, pirmiau išsivestų į mišką talkon – sodinti medžių? „Kadangi „miškaligę“ šeimos draugai man yra diagnozavę jau prieš 10 metų, todėl nesupyko“, – prisiminęs šį pokštą, juokėsi ir pats Linas. Gamta, miškai buvo pati didžiausia jo svajonė nuo mokyklos laikų. Kai kas nors paklausdavo, ką gi studijuos baigęs vidurinę, nedvejodavo: arba miškininkystę, arba – nieko. Likimas taip sudėliojo, kad baigė, kaip sakoma, „gyvenimo universitetus“ , o išsvajotos specialybės žinių įgijo miško savininkų kursuose. Linas prisiminė tą dieną, kai su draugu prieš stojamuosius egzaminus nuvežė dokumentus į tuometinę Kauno žemės ūkio akademiją, Miškininkystės fakultetą. „Žiūrim – čia vien „absoliutininkai“ renkasi, o ir iš tų pačių pusė – girininkų atžalos. Kur jau ten mudviem lygiuotis, išsigandom, pardūmėm namo“, – atviravo pašnekovas. Bet pridūrė, jog Dievas vis tiek jį myli – uždarė duris, tačiau atvėrė langą. Anot pašnekovo, uošvėms nepakomanduosi, kokiu būdu, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, žemės nuosavybę atsiimti. Gerai, kad jo žmonos Irenos mama atsiėmė miškais ir pati nusprendė atiduoti valdyti dukrai ir žentui. Šiek tiek dar nusipirkę patys, iš viso Puškoriai dabar turi ne tiek ir mažai – Slučkų miške 3 ha (juokavo, kad čia –„ant juoko“, dėl galbūt to sunkiai 17 metų grįsto kilometrinio kelio nereikėję), 10,5 ha – Žalimų kaime ir 29 ha – Rietavo seniūnijoje, Tveruose, netoli Lopaičių piliakalnio.
Vietinė rinkliava: ar yra galimybių mokėti mažiau
Šiomis dienomis gyventojai sulaukė naujų pranešimų dėl vietinės rinkliavos – jos dydis suskaičiuotas pagal pakoreguotą metodiką, kuri, rajono tarybos sprendimu, įsigaliojo nuo kovo 1 dienos. Gyventojai už mišriųjų atliekų surinkimą ir sutvarkymą mokės praktiškai tiek pat, kiek ir iki šiol, daugiau pakeitimų – negyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektų savininkams (išskyrus sodų paskirties objektų) arba paprastai sakant – juridiniams asmenims. Pripažįstama, kad tokia vietinės rinkliavos metodika yra socialiai teisingiausia iš žinomų variantų, tačiau diskutuojama ir apie tai, ar mokesčio dydį būtų galima dar labiau sumažinti. Vietinės rinkliavos dydis sudarytas iš dviejų dalių – kintamosios ir pastoviosios. Kalbant apie gyvenamosios paskirties objektus, abi dalys – ir kintamoji, ir pastovioji dalis – Kretingos rajone suskaičiuojamos pagal nekilnojamojo turto objekte gyvenančių žmonių skaičių. Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimas formuojamas nekilnojamojo turto objekto savininko vardu, kuris ir atsakingas už vietinės rinkliavos sumokėjimą.
|
|
