|
|
|
Žemė ir ūkisPrimena apie afrikinį kiaulių marą
Kretingos maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiasis veterinarijos gydytojas-inspektorius Saulius Alonderis išskyrė dvi pagrindines priemones, galinčias stabdyti afrikinį kiaulių marą. Tai – šernų populiacijos reguliavimas ir biologinio saugumo priemonių taikymas ūkiuose.
Palangos pašonėje bus atidarytas vandenlenčių parkas
Tris jaunus vyrus – Tadą Butkų, Martyną Šliką bei Matą Matulevičių – prieš 10 metų susiejo pomėgis ekstremaliam sportui. Iš pradžių laisvalaikį dažniausiai jie leisdavo buriuodami ar virš vandens skriedami jėgos aitvarais, o, išbandę vandenlenčių sporto malonumus, susibūrė į bendrovę „313 cable park“ ir sugalvojo Malūnų kaimo kaimynystėje – Užpelkiuose – pastatyti tokią vandens pramogų sporto bazę, apie kurią žmonės kalbėtų ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.
Gavo pinigų melioracijai
Melioracijos darbams Kretingos rajone Žemės ūkio ministerija šiemet skyrė 200 tūkstančių eurų. Skirstant vadovaujasi nuostatomis Panaši suma buvo skirta ir pernai – 198 tūkst. Eur. Lėšos panaudojamos vadovaujantis privalomomis nuostatomis – ne daugiau, kaip 20 proc. jų tenka drenažo avariniams remontams ir ne daugiau, kaip 10 proc. gyvenviečių drenažo remontams.
Kalvio rankos išskleidžia ir žiedlapius
Padvariuose gyvenančio 59-erių Vinco Lučinsko darbus – vartus, šašlykines, balkonų tvoreles, laiptų turėklus, laikiklius vėliavoms, stovus gėlėms, suolus ir stalus – žino daugelis kretingiškių, jo darbai puošia ne vieno namus bei sodybas. „Metalas būna šaltas ir karštas. Aš mėgstu sakyti, kad ir šaltas metalas sušildo širdį“, – sakė kūrybiniu polėkiu apdovanotas meistras. Kalvystė – kūryba ir juodas darbas V. Lučinskas pagal specialybę esąs mechanikas, o į kalvystę sakė paniręs prieš 15 metų. Patraukė įdomus kalvio darbas, nes jį dirbant galima eksperimentuoti. Šio amato mokėsi pas garsų Klaipėdos krašto kalvį Alfonsą Valauską. „Kokį džiaugsmą jauti, kai kali ir kaskart iškali vis kitokį darbą. Lyg išleistum savo mintis po fantazijos pasaulį pasivaikščioti. Dirbi ir nebejauti nei laiko tėkmės, nei nuovargio, nei įkaitusios ugnies karščio“, – atviravo, manydamas, kad tam darbui reikia kantrybės ir prigimtinio potraukio. Kvietiniuose, netoli Gargždų, buvusiose ūkio mechaninėse dirbtuvėse įkūręs savo įmonę, ją pavadino „Vinco kalve“. Ne visas kalvystės darbas, sakė, suteikiąs kūrybinio džiaugsmo, nes iš to neišgyvensi – reikia užsidirbti ir duonai. Kalvio darbas, juokavo, juodas kaip ir metalas, ir dvejopas – karštas ir šaltas: būna dienų, kai stovi prie krosnies, siekiančios 800-1 tūkst. laipsnių kaitros, ir žaizdro, įveikdamas ligi baltumo įkaitusį metalą. O kitądien stovi prie tekinimo staklių ar suvirinimo aparato. V. Lučinskas sakė, jog šiandieninės technologinės galimybės leidžia metalą kalti vadinamuoju šaltuoju būdu, – kada staklėmis išpjaunamos detalės ir jos suvirinamos. Taip gaminama didžiuma buities reikmenų, lauko baldai, laiptų turėklai.
Klausinėjo, ar „Skruzdėlynas“ ne iš kiaulių odos
Šį sekmadienį Berlyne baigsis 83-ąjį kartą surengta tarptautinė žemės ūkio, maisto produktų ir sodininkystės paroda „Žalioji savaitė“, kurioje Lietuva dalyvavo 16-ąjį kartą. Parodoje su Lietuvos žurnalistų grupe teko būti jos atidarymo dieną – sausio 19-ąją. Deja, vienos dienos neužtenka pamatyti beveik 12 ha plote išsidėsčiusias 1 tūkst. 614 eksponentų iš 67 šalių ekspozicijas. Ypač, kai rūpi, kaip šiame pasauliniame renginyje sekasi Lietuvai. Apie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro Broniaus Markausko susitikimus su kitų valstybių atstovais rašėme praėjusiame „P. n.“ numeryje. Berlyno „Žalioji savaitė“ sukviečia ne tik valstybių įvairaus rango politikus, žemės ūkio produkcijos augintojus, jos perdirbėjus ir pardavėjus. Parodą aplanko daugybė paprastų berlyniečių, turistų. Visose nacionalinėse šalių ekspozicijose stengiamasi akcentuoti savo šalies ir jos produktų bei patiekalų išskirtinumą, o tai renginį daro itin patrauklų. Lietuvos ekspozicijos lankytojus įmonė „Bernelių užeiga“ kvietė ragauti lęšių troškinio su bebriena, baravykų sriubos, juodos duonos kubilėliuose, ypatingo skonio mėlynių vyno, tradicinių cepelinų. „Vokiečiai ne tik suvalgo grybų sriubą, dažnai ir duoną pasiima į namus. Maisto nemėto“, – pastebėjimais dalijosi „Bernelių užeigos“ atstovė Jolanta Kubolienė. Lietuvos valstybingumo šimtmečio proga iškeptas rekordinio dydžio – svėrė 230 kg – „Skruzdėlynas“ lankytojams buvo tikras siurprizas. Lietuvos žemdirbiai Europai rengia peticiją
Žemdirbiai ir kiti Lietuvos žemės ūkio sektoriaus ateičiai neabejingi piliečiai kviečiami pasirašyti peticiją „Sąjungoje, kurioje visi lygūs, negali būti antrarūšių ūkininkų!“.
Žemdirbių metai
Įžengus į naujuosius metus, Kretingos rajono žemės ūkio skyriaus vedėja Ženeta Seniūnienė parengė ataskaitą apie tai, ko turtingi buvo žemdirbiai, kokias problemas jie sprendė pernai, numatė tolesnių darbų gaires: pagrindiniai uždaviniai žemės ūkio, melioracijos, kaimo plėtros srityse lieka tie patys – įgyvendinti valstybės politiką žemės ūkio srityje.
Į šaukštus perkeliąs medžio galią
Šaukštus rankomis drožiantis 70-metis Algimontas Žymontas yra garsaus krašto medžio meistro, lėlininko Broniaus Žymonto sūnus, iš tėvo paveldėjęs prieraišumą medžiui bei kaltams ir išsiugdęs ypatingą pagarbą protėvių pasaulėžiūrai bei senosioms tradicijoms.
Vieninga žemės ūkio politika svarbiau už milijonus
Vyriausybė svarstys galimybę žemės ūkio ir pieno gamybos skatinimui skirti 20 milijonų eurų. Ministras Bronius Markauskas teigė, kad pavasarį bus pradėtos rinkti ūkininkų paraiškos dėl 60 milijonų eurų Europos Sąjungos paramos. Visa tai turėtų paskatinti fermų statybą ir padidinti pieno gamybą. Tačiau daugelis kalbintų žemdirbių įsitikinę: jokie milijonai nepadės, jei šalyje ir toliau nebus vieningos žemės ūkio politikos. Žlugdo žemos kainos Reketės kaimo ūkininkai Regina ir Antanas Vaškiai neabejojo, kad situaciją pieno sektoriuje pakeistų ne vienkartinės paramos, o ateities aiškumas ir padorios supirkimo kainos. „Dabar, kai kas nors manęs paklausia, kaip išgyvename, atsakau taip pat, kaip tas vieno girdėto anekdoto veikėjas žydelis – „iš nuostolio“, – pokštavo žodžio kišenėje neieškantis Antanas. Vaškių šeima fermą perpus dalijasi su Antano pusbrolio Kazio Vaškio šeima. Giminaičiai turi maždaug po 24 karves, o ir pieną parduoda tai pačiai įmonei. „Štai laborantė man atvežė sutartį, kurioje jau iš anksto įrašytos kainos. Sako, parašą padėk. Bet argi čia sutartis? Čia kur kas panašiau į diktatą“, – svarstė pašnekovas. Už litrą pieno (o jo kas dvi dienas parduoda po 600 litrų) Reketės ūkininkas gaus po 20 euro centų. Iš tikrųjų gautų tik po 12,8 euro cento, bet įmonė šiek tiek patrupino papildomai – esą už lojalumą ir dar už kažką, ko pašnekovas neįsidėmėjo. Su sąlygomis jis sutiko – o kur dings? Prie kaimo nuo mažens pratęs, čia gimęs, čia augęs, į miestus niekada ir nesidairė – ką ten veiktų? Tarybiniais laikais Imbarės kolūkyje A. Vaškys dirbo vairuotoju, jau tada gyveno ūkiškai, tvarte laikė porą karvių. Žmona Regina Vaškienė – to paties kaimo vaikas. Ūkiškų darbų ir ji nesibaido, nors anksčiau turėjo kitokių svajonių – yra dirbusi Salantų vaikų darželyje, be to, keletą metų tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute studijavo geografiją. Žemės Vaškiai turi apie 70 hektarų. Tai – netoli vienas kito esantys iš jųdviejų tėvų paveldėti sklypai. Bet vieną, viduryje įsiterpusį svetimą, už pinigus, pasiskolintus iš banko, teko brangiai pirkti. Dar šiek tiek žemės išsinuomojo. Karvėms pašarų pakankamai užsiaugina patys. Žemei įdirbti reikalingą traktorių turi savo, ir ne vieną, jeigu ką iš technikos skolinasi, tai tik kombainą grūdams nukulti. Bet problema, kad, kaip šmaikštavo pašnekovas, kartais su Dievu nepavyksta susitarti dėl oro: šiemet be atvangos lijo, laimei, liūtys pasėlių labai nenudraskė. Reginos ir Antano diena prasideda anksti rytą, o baigiasi tada, kada baigiasi. Melžimo įrangą jie turi, tačiau vien pamelžti ir pašerti karves nepakanka, pilna kitų reikalų. Fermoje triūsia tik jiedu, svetimų nesamdo, o jei ir norėtų, tokių neatsirastų. Bent pavasarį, kai iš laukų reikėjo surinkti akmenis, dar pora rankų būtų buvę gerai, bet, kaip pašnekovas sakė, kviestis į talką nebuvo ką – kaimas ištuštėjęs, pačių sūnus Donatas ir dukra Neringa – studentai. Ar belieka ūkininkams laisvalaikio sielai atsigauti?
Kenijoje lietuviams artojams nepasisekė
„Pagal savo patirtį ir pasiruošimo lygį turėjau būti maždaug per viduriuką, o atsitiko taip, kaip atsitiko“, – „Pajūrio naujienoms“ atviravo iš Kenijoje įvykusių Pasaulinių arimo varžybų grįžęs daugkartinis Lietuvos čempionas kretingiškis Kazys Genčius.
|
|
