|
|
|
Žemė ir ūkisŽiemos sodas laukia atgimimo
Kretingos muziejus Kultūros ministerijai pateikė projektą, kurį įgyvendinus, bus modernizuotas žiemos sodas-oranžerija, be to, sudarytos sąlygos patogiau į pirmą ir antrą aukštus patekti neįgaliems žmonėms. Pritaikys ir neįgaliesiems Pasak muziejaus direktorės Vidos Kanapkienės, planuojama pakeisti stiklo paketus su visu sandarinimu, sutvarkyti stogus, įrengti vėdinimo-ventiliacijos sistemą. „Vasaros metu, ypač pasikeitus klimato sąlygoms, žiemos sodas įšyla iki 35–40 laipsnių. Lankytojai ateina, pasižiūri, įkvepia karšto oro ir tuoj pat skuba išeiti. Tiek muziejus, tiek kavinė taip praranda lankytojus“, – neabejojo direktorė. Kitas dalykas – nesant efektyvios vėdinimo sistemos, pelija oranžerijos sienos, nyksta augalai, veisiasi kenkėjai. Be to, šiuo projektu bus išspręsta dar viena labai svarbi problema – žiemos sodas taps pritaikytu neįgaliesiems. Dabartiniu metu neįgalūs, pensinio amžiaus žmonės, tarp kurių – turistai, kruiziniais laivais atvykstantys iki Klaipėdos ir panorę apsilankyti Kretingos žiemos sode, į jį patenka pro duris. O įgyvendinus projektą, bus gerokai patogiau, nes veiks mobilieji pandusai ir keltuvas. Projekto „Žiemos sodo-oranžerijos modernizavimas ir jo pritaikymas neįgaliesiems“ vertė – apie milijoną eurų, tačiau tikimasi, kad viešųjų pirkimų konkurso metu ši suma gali pamažėti. Tvarkybos darbai turėtų būti finansuojami iš kelių šaltinių – Kultūros paveldo departamento, Valstybės investicijų programos (VIP) ir Kretingos rajono savivaldybės biudžeto. „Rajono vadovai – tiek meras Antanas Kalnius, tiek administracijos direktorė Jolanta Girdvainė – idėją modernizuoti žiemos sodą suprato ir jai pritarė. Rajono savivaldybė 25 tūkst. Eur jau skyrė techniniam projektui parengti“, – pasidžiaugė V. Kanapkienė. „Be visoje šalyje išgarsėjusio žiemos sodo Kretingos nė neįsivaizduojame, tai yra vienas gražiausių mūsų miesto objektų. Jeigu leistume jam sunykti, nusikalstume prieš ateities kartas“, – taip Savivaldybės gestą prisidėti prie projekto įgyvendinimo „Pajūrio naujienoms“ pakomentavo A. Kalnius.
Kuro kokybė – lemiamas veiksnys sutaupyti
Tuo įsitikinęs kokybiškus šildymui skirtus dyzelinius degalus tiekiančios bendrovės „Apoil“ vadovas Paulius Zaveckas, kuris pasidalino mintimis apie degalų kokybę ir degalų naudingumo koeficientus ir atsakė į klausimus, kodėl vienu atveju įsigytų degalų pakanka ilgėliau, kitu atveju – trumpiau. „Nuo įsigytų degalų kokybės priklauso ir skysto kuro katilo darbas bei jo išduodama kaitra – tą patvirtino ir didžioji dauguma mūsų įmonės klientų“, – teigė P. Zaveckas. – Kiek esama tiesos, kai kalbama apie degalų kokybės įtaką ekonomijai? – Kokybiški degalai visada – ekonomiškai pagrįstas sprendimas. Kokybiški degalai ne tik išskiria daugiau kaitros, kas techniškai įvardinama kaip didesnis kaloringumas, bet ir katilo darbas yra labiau stabilus. Tai užtikrina ilgesnę sveikatą, jeigu galima taip pasakyti, kuro katilui, o tai irgi susiję tiek su katilo naudingumo koeficientu, tiek su jo priežiūros kaštais ir ilgaamžiškumu. Galiu tik pasidžiaugti, kad vis daugiau žmonių įsigyja kokybiškus degalus ir jau vengia vis dar rinkoje esančio pigesnio kuro – ar tai atvežto iš Rusijos, ar laivų, ar šiaip neaiškios kilmės degalų. Įprastai tokie neva pigesni degalai yra tikrai žemesnio kaloringumo, todėl jų sąnaudos gali būti net iki 20 proc. didesnės, o daugiau sieros turintis kuras sugadina brangų katilą – jo tarnavimo ir aptarnavimo laikas gerokai trumpesnis. – Patarkite, kaip atskirti kokybiškus degalus nuo nekokybiškų? – Išoriškai tai padaryti yra sunku, tačiau, jeigu degalai nėra skaidrūs, o drumzlini, – tai vienas požymių, kad šie degalai gali būti nekokybiški. Nekokybiški degalai įprastai atpažįstami darbo eigoje, pagal jų suvartojamą kiekį ir katilo darbą. Todėl mes tiesiog rekomenduotume įsigyti tik žinomų gamintojų, tokių, kaip AB „Orlen Lietuva“, arba skandinaviškus degalus. Taip pat būtina rinktis tik gerą vardą ir jau ilgai rinkoje dirbančias tiekimo įmones. Tokios įmonės visada brangina savo vardą ir ne tik tai – manau, joms yra svarbu, kad klientas liktų patenkintas. Tokias įmones įvardinčiau kaip aukštesnio intelekto ir padidintos atsakomybės bendroves, kas klientui yra labai svarbu. – Gal kokių papildomų paslaugų teikia Jūsų vadovaujama bendrovė „Apoil“? – Mūsų bendrovė jau 27 metus Klaipėdos regiono žmonėms ir bendrovėms tiekia dyzelinius degalus. Tiekiame visų rūšių pagal poreikius: dyzeliną transportui, žemės ūkiui ir šildymui. Taip pat teikiame ir degalų pervežimo paslaugas – iš esmės esame susikoncentravę, o tai leidžia užsakymus vykdyti atsakingai, greit ir sutartu laiku. Taip pat išskirtinai dirbame tik su aukščiausios kokybės produktais.
Mišrias ir rūšiuojamas atliekas neva suvertė į vieną šiukšliavežę
Kretingoje gyvenantis vyras pastebėjo, kad mišrios ir rūšiuojamos atliekos galimai buvo suverstos į vieną šiukšliavežę. SĮ „Kretingos komunalininkas“ patikino, kad taip nutikti negalėjo. Atliekų nesumaišo Skaitytojas tikino, kad vasario 19 d. pagal „Kretingos komunalininkas“ atliekų išvežimo grafiką iš privačių namų buvo vežamos mišrios atliekos ir visos pakuotės, išskyrus stiklą, tačiau jį sudomino, kodėl abu konteineriai vienu metu buvo sukratyti į vieną ir tą pačią šiukšliavežę. „Kodėl esame raginami tas atliekas rūšiuoti, jeigu atliekų tvarkytojams tai nė motais?“ – klausė jis. „Kretingos komunalininko“ ekonomistė Vaiva Lukošienė paaiškino, kad atliekos nebuvo suverstos į vieną šiukšliavežę: „Kretingos komunalininko“ šiukšliavežės kiekviena atskirai surenka atliekas pagal atskirą maršrutą. Šiuo atveju dvi atliekų surinkimo mašinos važiavo viena paskui kitą, rinkdamos atitinkamos rūšies atliekas. Skirtingų rūšių atliekos nėra maišomos tarpusavyje.“ Iš rūšiavimo konteinerių surinktos atliekos tvarkyti yra perduodamos bendrovei „Ecoservice Klaipėda“, o nerūšiuotos (mišrios) atliekos išvežamos į Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrą (KRATC). „Kadangi atliekos pristatomos skirtingiems juridiniams asmenims, jos nemaišomos“, – tikino V. Lukošienė. Atliekos iš jų turėtojų yra surenkamos pagal viešai skelbiamus atliekų surinkimo grafikus. Kiekvienai atliekų rūšiai yra sudaromi atskiri grafikai. „Konteinerių surinkimo iš individualių valdų grafikai sudaromi laikantis Kretingos rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių ir kitų teisės aktų tam tikru periodiškumu: „Stiklo pakuotės surenkamos ne rečiau kaip kartą per sezoną, visos pakuotės, išskyrus stiklą – kartą per mėnesį, mišrios komunalinės atliekos – kas dvi savaites, žaliosios-biriosios – kas tris savaites sezono metu, didelių gabaritų atliekos – kartą per sezoną, šakos – 2 kartus per metus“, – vardino V. Lukošienė.
Nuoskaudas išsakė ministrui
Kretingos rajono savivaldybės administracija ištesėjo susitikime su rajono žemdirbiais duotą pažadą – praėjusį antradienį keletui ūkininkų bei žemdirbių organizacijų atstovų Vilniuje suorganizavo susitikimą su žemės ūkio ministru Andriumi Palioniu. Aiškinosi ir dėl žemėlapio, ir dėl išmokų „Parsivežėme neblogų žinių, belieka tikėtis rezultatų“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė Ūkininkų sąjungos Kretingos rajono skyriaus pirmininkas Antanas Stonkus. Svarbiausia, – atsirado viltis, kad, jei Briuselis pritars, bus peržiūrėtas ir perbraižytas nenašių Lietuvos vietovių žemėlapis, į kurį Kretingos rajonas niekaip neįsispraudžia nuo 2003-iųjų, ir dėl to žemdirbiai negauna papildomos paramos už hektarą. Tiesa, besibaigiant 2007–2013 metų Kaimo plėtros programos laikotarpiui, rajoną įvertinus pagal kitą metodiką, beveik visa teritorija, išskyrus Žalgirio seniūniją, buvo patekusi tarp mažiau palankių ūkininkauti vietovių, bet, A. Stonkaus žodžiais, tuomet Žemės ūkio ministerija ir Kaimo plėtros departamentas ieškojo bet kokios dingsties, kad tik šį reikalą užvilkintų, ilgainiui teigiamo sprendimo taip ir nebepriėmė. „Išklausęs mus, dabartinis ministras svarstė, kad kažkas tada galėjo būti padaryta ne taip“, – konstatavo Ūkininkų sąjungos skyriaus pirmininkas. Kita gera žinia tai, kad su bendram reikalui susivienijusių 7 šalių, tarp kurių, be Lietuvos, Bulgarija, Čekija, Estija, Vengrija, Latvija, Rumunija ir Lenkija, žemės ūkio ministerijų atstovais Varšuvoje A. Palionis pasirašė deklaraciją dėl bendrosios žemės ūkio politikos reformos ir tiesioginių išmokų suvienodinimo, nes skirtumai tarp valstybių narių – nepateisinami, juolab kad žemdirbiams būtų sunku įgyvendinti naujus aplinkosaugos reikalavimus su tuo pačiu skiriamu biudžetu. Šalių ūkininkai yra įsipareigoję vykdyti tokius pat Europos Sąjungos (ES) teisės aktų reikalavimus, kaip ir kitų valstybių narių žemdirbiai turi prisidėti ir prie klimato bei aplinkos apsaugos tikslų, tačiau skirtumai tarp paramos, kurią gauna, yra aiškiai per dideli. Ministras taip pat žadėjo prigriebti „sofos“ ūkininkus, į tiesiogines išmokas pretenduojančius deklaruojant vien tik pievas bei ganyklas. Teikiant paraiškas, ūkininkams reikės pasirašyti, kad jie žino ir įsipareigoja deklaruoti tuos plotus, kuriuos dirba patys, o Nacionalinei mokėjimo agentūrai paprašius, bus pasiruošę tai įrodyti.
Bitininkai aptarė aktualijas
Įvyko Lietuvos bitininkų sąjungos (LBS) Kretingos draugijos susirinkimas. Draugija, kuriai priklauso 105 nariai, naujai kadencijai pirmininku išrinko Augustą Lataką, kuris organizacijai vadovavo ir iki šiol. A. Latakas, pasidžiaugęs, kad bitininkų draugiją papildė trys nauji nariai, pateikė savo veiklos ataskaitą ir pakvietė bitininkus padiskutuoti apie aktualiausias bitininkų problemas ir tuos iššūkius, su kuriais susiduriama kasdien. Vienas iššūkių – medaus perteklius šalies rinkoje: bitininkai nebeparduoda medaus tiek, kiek galėtų ir norėtų. To priežastis – į Lietuvą stambiųjų prekybininkų užsakymu įvežamas medus iš Kinijos, taip pat – kaimyninės Ukrainos. Bitininkų nenudžiugino ir paskutinės naujienos – į Lietuvą įvežta 1 tūkst. tonų kiniško medaus, dalis – 100 t – iškeliavo Baltarusijos kryptimi, o 300 to įplukdyta per Klaipėdos uostą. Ir be didelių samprotavimų visi supranta, kad tad medus nusės šalies prekybos centruose. „Ką daryti? – klausė A. Latakas ir pasiūlė pasvarstyti dvi išeitis. – Viena jų būtų šviesti pirkėją, aiškinti jam apie medaus naudą, lietuviško medaus pranašumą ir kokybę, antra, – specialiu lipduku žymėti lietuvišką medų.“ Lietuvos bitininkų sąjungos nario lipdukas, pirkėją informuojantis apie tai, kad jo perkamas medus yra bičių suneštas Lietuvoje, buvo patvirtintas praėjusiais metais. Viena sąlygų lipdukui gauti – medaus tyrimai, kurių kaštus 70 proc. kompensuoja Nacionalinė mokėjimo agentūra. Šia galimybe iš LBS Kretingos skyriaus draugijos praėjusią vasarą tepasinaudojo pats draugijos pirmininkas S. Latakas ir bičiulis Antanas Lubys. Daugiau, draugijos pirmininko teigimu, norinčių nebuvo, nors kompensacijos mechanizmas veikia visai neblogai: sumokėjus 100 Eur už medaus tyrimus, 70 Eur bitininkui sugrįžta. Lipduko kaina – 16 centų už vienetą.
Ką sėjame anksčiausiai
Šiemet žiema panaši į labai ankstyvą pavasarį, todėl ir žvilgsnis vis dažniau prabėga dangaus skliautu, ir rankos vis dažniau tiesiasi į žemę, norėdamos berti sėklas naujam gyvenimui. Kodėl to nepadarius, kai uždaroji akcinė bendrovė (UAB) „Sėkluva“ vėl siūlo tai, kas geriausia. Prabėgs paskutinės sausio dienos, ir vasarį ateis laikas sėti paprikas. ‚Velvet‘ — naujas hibridas iš Italijos. Jo saulės spalvos vaisiai užauga iki 400 g svorio. Dydžiu mažai atsilieka ‚Twingo‘ ir ‚Kromo‘ vaisiai. Jie irgi geltoni, iki 380 g svorio. Didelius, raudonus ir skanius vaisius nokina ‚Solario‘, ‚Rodrigo‘, ‚Bixio‘ ir ‚Kadmio‘. ‚Arlequin‘ vaisiai irgi raudoni, bet užauga ilgi, rago formos. Sienelių storiu ir skoniu neatsilieka nuo išvardintųjų. ‚Kubista‘ vaisiai mažesni, apie 190 g, tačiau jis yra gražios oranžinės spalvos. Rečiau Lietuvoje auginami baklažanai. Bet vasaros dabar karštos, todėl savo storulius vaisius spėja užauginti hibridas ‚Bonica‘, labiau ištemptus — ‚Classic‘, o ‚Clara‘ — baltus, neįprastus. Jų sėklos irgi sėjamos vasarį. Koks daržas be salierų! Šiemet „Sėkluva“ pataria auginti naują hibridą ‚Torpedo‘. Jei suskubsite pasisėti vasarį, rudenį galėsite nesunkiai rauti jų šakniavaisius, nes šaknys auga apatinėje dalyje. Tokius ir valyti paprasčiau. Baltame viduje nesusiformuoja ertmės. Gal kam patiko ir veislės ‚Monarch‘, ‚Albin‘ ar hibridas ‚Asterix‘? O kokius skanius lapkočius užaugina salieras ‚Kylian‘! Veislės ‚Pikant‘ lapeliai skirti salotoms ir kitiems patiekalams pagardinti. Anksčiausiai sode subręsta braškės. Jas jau laikas sėti, jei norite derliaus sulaukti dar šią vasarą. Veislės ‚Treska‘ uogos stambios, tamsiai raudonos, tvirtos, sultingos ir skanios. Ant ilgų žiedkočių uogas nokina veislė ‚Temptation‘, todėl patraukliai atrodo dėžutėse ir kabamuosiuose vazonuose. Uogos ryškiai raudonos, sultingos, kvapios, gausiai dera visą vasarą ir rudenį. Jei labiau mėgstate žemuoges, rinkitės veisles ‚Red Wonder‘ ar ‚Regina‘, nes jų uogos didelės, labai skanios ir kvapios. Geltonas uogas nokina veislė ‚Yellow Wonder‘. Jos ne tokios ryškios, todėl darže jų nesules paukščiai. Įsidėmėkite, kad braškių, žemuogių ir salierų sėklų nereikia užpilti žemėmis. Paberkite paviršiuje, pridenkite stiklu ar plėvele ir daiginkite šilčiausioje vietoje.
UAB „Sėkluva“ informacija
Rengia žiemavietes skraidantiems žinduoliams
Pamiškėje Šlaveitų kaime gamtos sodybą kuriantis Sigitas Kalnius pasirūpino dar viena žiemaviete šikšnosparniams: netoli Dimitravo suradęs visiškai apleistą sodybą, o šalia jos – ir seną rūsį, jis įstatė duris, apkamšė stogo skyles ir pakabino slėptuvių, kuriose šikšnosparniai turės galimybę žiemoti bei pasislėpti nuo plėšrūnų. „Man bus įdomu stebėti, ar pavyks šikšnosparniams čia išlikti, kaip jie prisitaikys, – kalbėjo Sigitas, seną rūsį šikšnosparniams įrengęs ir prie savosios sodybos. – Juk seniau, kai Lietuvos žmonės gyveno vienkiemiuose ir taip pat statė rūsius, jie ir šikšnosparniai gyveno darnoje, vienas kito nesibaimindami ir vienas kitam netrukdydami.“ S. Kalnių ir ateityje domintų apleisti rūsiai – savo jėgomis su minimaliomis investicijomis jis yra pasirengęs šikšnosparnių žiemavietėms įruošti kokius 10 ar 15 rūsių – svarbu, kad žmonės praneštų ir leistų kabinti slėptuves. Šikšnosparniai – žinduoliai, kurie gimdo vaikus – tradiciškai ir žiemoja pastatuose – bažnyčiose, koplyčiose, tvartuose ir kitur, olose, šachtose ar rūsiuose, tuneliuose, taip pat – drevėtuose medžiuose arba dirbtinėse slėptuvėse – žmonių sukurtuose inkiluose. „Šikšnosparniai mėgsta drevėtus medžius, kurių labai smarkiai mažėja. Todėl šie žvėreliai ir pasirinkdavo senus dvarus, kuriuose būdavo drevėtų didelių medžių, – teigė S. Kalnius, kuris savo jėgomis šikšnosparniams yra sukalęs kelis šimtus inkilų. – Nuo trečio šimto nebeskaičiavau, kiek.“
Jokūbaviškės namuose karaliauja vaškas
Jokūbave gyvenančios 58-erių Vandos Kelpšienės namai išpuošti suktų įvairių dydžių ir formų žvakių kompozicijomis, o nuo jų sklindantis malonus vaško kvapas išduoda, kad būtent čia jos ir gimsta, iš čia įvairiomis progomis jos iškeliauja į kitų namus. Antrame namo aukšte įrengtose dirbtuvėse ant stalo guli standartiniai pirktiniai vaško lakštai bei paprastų įrankių dėžė – peilis, žirklės, gremžtukas. Moteris ėmė aštrų peiliuką, juo atrėžė reikiamą lakšto gabalą, į jį įdėjo knatą per visą būsimos žvakės ilgį ir itin kruopščiai ėmė sukti. Taip susukus ir dar papuošus skiaute drobės gimsta nesudėtingas rankų darbo kūrinys – natūrali žvakė. Trumpesnės – 6–8 cm aukščio – žvakės dega maždaug 3–4 val., didesnės, ligi 10 cm – maždaug 7–8 val. Vandos žodžiais, kuo ilgesnis knatas, tuo žvakė dega ilgiau. Ilgiau ir namai kvepia natūraliu bičių produktu. Nuo tirpstančios žvakės vaškas intensyviai nevarva, nes tarp susuktų vaško sluoksnių yra oro. Tokia žvakė papuošia šventinį stalą, sukuria namų jaukumą tamsiais rudens–žiemos vakarais. Drobė ir natūralūs gamtiniai akcentai – šakelės, kankorėžis, smilga, kitokie žolynai – labiausiai ir dera prie natūralaus vaško žvakės. Nors suktos žvakės nėra jokia naujiena, tačiau jų puošybą, moteris tvirtino, susigalvojusi ji pati. Taip pat pati sumanė ir įkypai susukti aukštą ploną žvakę. „Imi lakštą, pjaustai, modeliuoji, suki, kol išeina savitas gaminys“, – sakė žvakių gamintoja. Moteris neslėpė, kad pirmiausiai ji susuko žvakes sau ir savo draugėms, dovanojo jas įvairiomis progomis, kol pernai gruodį atsiliepė į kvietimą dalyvauti Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje surengtoje kalėdinėje mugėje. „Niekur ligi tol nesiviešinau, bet išdrįsau parodyti savo žvakes platesniam ratui žmonių. Man nebuvo svarbus uždarbis, susirinkau tik tai, ką išleidau medžiagoms. Smagiausia buvo, kad mano rankų šiluma sušildyti darbai patiko žmonėms, svarbu buvo pabendrauti su kitais kūrėjais, užmegzti kontaktus“, – kalbėjo moteris. Prieš dvejus metus pradėti sukti natūralaus vaško žvakes, ją, dirbančią valytoja įmonėje „Babrūnė“, paskatino duktė Aksana, dabar gyvenanti Ispanijoje. „Iš pradžių žvakes ji suko kartu su savo draugu, o išvykdama pamokė mane. Jos draugas perdavė man pavyzdžius. Žvakių ganybos patirties jau turėjau – anksčiau esu dirbusi Dainiaus Petkaus įmonėje Plikuose, kur gaminamos proginės bei įvairios bažnytinės žvakės. Tačiau ten – lietinės žvakės, o manosios – sukamos “, – pasakojo V. Kelpšienė. Ji sakė, kad sukti žvakes jai – ne tik laisvalaikio malonumas, bet ir savotiška terapija. Turinti problemų dėl sąnarių, ji neslėpė, kad jos rankoms gera čiupinėti, minkyti, sukti vašką, kuris yra minkšta, o svarbiausia – natūrali medžiaga,
Darbėnuose prasidėjo ilgai laukti darbai
Nuo savaitės pradžios prie Darbėnų gimnazijos esančiame stadione ir jo prieigose užvirė darbai: kalami kuoliukai, žymintys, kur nusities iki Vytauto Didžiojo parko vesiantis takas bei bus atsodinta į buvusio dvaro sodybą vedusi liepų alėja, tiesiami kabeliai, jau atvežti apšvietimo stulpų pagrindai. Rangos darbų viešuosius pirkimus laimėjusios UAB „Tilta“ darbininkai pradėjo įgyvendinti projektą „Darbėnų gyvenvietės kompleksinis atnaujinimas“. Projekto rengimas užtruko „Apie projektą, kuris, padedant Savivaldybei, finansuojamas iš Europos Sąjungos (ES) fondų, sužinojome dar 2016 metais“, – sakė Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys. Viso projekto, kuris skirtas gyvenvietėms, turinčioms nuo 1 iki 6 tūkst. gyventojų, vertė – 2,4 mln. eurų. Sąlygas atitiko trys gyvenvietės: Darbėnai, Kūlupėnai ir Salantai. Pagal gyventojų skaičių į jį būtų patekę ir Vydmantai, tačiau jie neatitiko vienos sąlygos: Vydmantuose gyventojų daugėja. Bendra Darbėnų projekto su projektavimo darbais vertė – 857 tūkst. 624 eurų, Europos regioninės plėtros fondų lėšos sudaro kiek per 680 tūkst., Savivaldybė pridėjo apie 114 tūkst. eurų. Pasak Darbėnų seniūno, dar 2016 metais kartu su Darbėnų bendruomene ir gimnazija buvo pradėta tartis, kokius darbus norėtųsi už šias lėšas atlikti. 2017 metai prabėgo derinant norus su galimybėmis, 2018 metais Savivaldybė parinko rangovus, kurie rengė projektus: iš pradžių investicinį projektą, o jį patvirtinus, ir techninį projektą. „Pernai vasaros pabaigoje buvo parengtas techninis projektas, tada paskelbti viešieji pirkimai projektą įgyvendinsiančiam rangovui parinkti. Pirmas konkursas neįvyko, nes jo dalyviai pateikė per dideles sumas už darbus. Ir tik praėjusių metų pabaigoje, įvykus antram konkursui, jį laimėjo klaipėdiečių bendrovė „Tilta“. Sausio pradžioje su jais pasirašyta sutartis, ir štai darbininkai jau kibo į darbus. Ir sako: kad tik neužšaltų, nes lietus mums nėra toks jau ir baisus, darbus sustabdytų šalčiai“, – pasakojo A. Poškys.
Tarp geriausių ūkininkų – trys kretingiškių šeimos
Kauno Girstučio Kultūros ir sporto centre įvykusiuose „Metų ūkio-2019“ apdovanojimuose paskelbta 116 nugalėtojų iš 39 savivaldybių: 39 – pirmos vietos, 39 – antros ir 38 – trečios vietos laureatai, tarp kurių – trys Kretingos rajone ūkininkaujančios šeimos. Vieni augina grūdus ir uogas, kiti suka medų Pirmosios vietos laimėtojams skirtą padėką ir prizą, kaip buvo įvardinta, simbolizuojantį „ūkininko darbą, kai sugebama dirbti visa apimančiame chaoso fone“, pasiimti buvo pakviesta ir Šukės ūkininkė Vigilija Turauskienė. „Tas prizas labiau turėtų priklausyti mano vyrui Artūrui, jis šiuo metu išvykęs į užsienį“, – „Pajūrio naujienų“ pakalbinta, šypsojosi Vigilija. Jos žodžiais, Artūras laukuose darbymečiu pluša daugiausiai. Iš viso 380-yje hektarų žemės V. ir A. Turauskiai augina grūdus, rapsus, kmynus, pupas, žirnius. „Mano pareiga – sutvarkyti buhalterinius dokumentus, jeigu ko reikia, automobiliu nuvežti arba parvežti“, – sakė pašnekovė. Vydmantiškiai bitininkai Violeta ir Juozas Kukliai šiame konkurse pelnė antrąją vietą. Paklausti, kas šiemet jų bitininkystės ūkyje naujo, pasidžiaugė prisukę rekordinius kiekius medaus. Violeta su Juozu iš viso laiko 220 bičių šeimų. „Bitininkystė mums yra ir darbas, ir poilsis vienu metu“, – atviravo J. Kuklys. Ketverius metus Šukėje 1,5 ha ploto užimantį uogyną puoselėjantys Viktoras ir Kristina Kavaliauskai – taip pat tarp apdovanotųjų, užėmė trečiąją vietą. Iš Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininko Jono Talmanto rankų gavęs suvenyrą, Viktoras pažadėjo namuose jį laikyti garbingoje vietoje. „Kaip bebūtų, tai juk – pirmas apdovanojimas už mūsų veiklą“, – džiaugėsi Viktoras. Jis – profesionalus saksofonistas, žmona – matematikos mokytoja. „Kai apsisprendėme gyventi kaime, iškart ėmėm galvoti, kuo galėtume verstis. Uošvis Stasys Lomsargis patarė: auginkit maistą, neapsiriksit, valgyti žmonės visada norės“, – atviravo V. Kavaliauskas. Šventėje dalyvavusi šią jauną šeimą puikiai pažįstanti, rengti projektus padedanti Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kretingos biuro vedėja Gražina Poškienė patikino, jog rajone žinomas ūkininkas S. Lomsargis įdavęs tik „meškerę“ savo vaikams, o „žvejoja“ jie savarankiškai. „Vien braškių ir aviečių auginimu Kristina su Viktoru neapsiribos, jau rimtai mąsto apie galimybę uogas perdirbti“, – sakė G. Poškienė.
|
|
