|
|
|
Žemė ir ūkisApie braškes, sūrius ir gėles iš karoliukų
Sūriai su paslaptim „Kaip tu, žmogau, gali atsisakyti to, prie ko nuo mažumės esi pratęs: karves laikė mano seneliai, mano tėvai, keturias marges laikome ir mudu su vyru Viktoru“, – teigė pašnekovė. Į Rūdaičių kaimą gyventi šeima 1992-aisiais atsikraustė iš Kurmaičių. Užaugino tris vaikus – tiesa, jaunėlei Giedrei dar 14-a, o vyresnieji Petras ir Silvija jau savo gyvenimus kuria: vienas – Olandijoje, kita – Vilniuje. „Kaip aš pati pomėgį šeimininkauti iš mamos perėmiau, taip Silvija, matyt, iš manęs – vienoje Vilniaus įmonių ji jau dirba vyriausiąja virėja“, – pasidžiaugė Vida, tarp rūdaitiškių garsėjanti savo sulietais varškiniais sūriais ir kastiniu, kuriais įvairių susiėjimų proga pavaišina kaimo bendruomenę. „Gaminti išmokau iš močiutės, bet mano sūriai – tobulesni, su paslaptim, matyt, dėl to daugeliui taip ir patinka“, – juokavo pašnekovė, produktus mėgstanti pagardinti česnakais, kmynais, krapais, savo pačios darže užsiaugintomis įvairiomis prieskoninėmis žolelėmis. V. Pipirienės nuomone, geresnės vietos, kaip Rūdaičiai, gyventi ir nebūtų. „Turime aktyvią kaimo bendruomenės pirmininkę Gražiną Katkuvienę – pažiūrėkit, kaip aplinka pas mus tvarkoma, organizuojamos talkos. Važiavau kartą pas draugus Skuodo pusėn – nė iš tolo kaimuose taip nėra“, – palygino ji. Bet Vida ne vien į ūkiškus reikalus per dienų dienas panyra – ji turi pomėgį megzti, siūti arba kurti ką nors gražaus iš spalvoto popieriaus. „Dovanų draugams, pažįstamiems parduotuvėse nebeperku – pati išlankstau, kas šauna į galvą – krepšelį, pilną gėlių arba Velykų margučių, dar ką nors naujo gražaus, ką iš interneto išmokstu“, – atviravo ji. Spalvoto, krepinio popieriaus, ypač tinkamo Kalėdų eglutėms karpyti, Vida kaskart prisiperka per akcijas, tad jos stalčiuose medžiagos kūrybai, kaip ir idėjų – apstu.
Peceliai. Kaimas, kuriame gyveno kunigaikščio Gedimino palikuonys
Kretingos rajono rytiniame pakraštyje, Minijos kairiojo kranto slėnyje ir aukštumose, driekiasi Pecelių kaimo žemė. Šią primirštą ir nuo rajono centro gerokai atitolusią vietovę dažniausiai aplanko baidarėmis Minijos vingiais keliaujantys iškylautojai, apsistojantys Peceliuose įrengtoje poilsio zonoje – „Sauliaus stovyklavietėje“. Pecelių kaimui priklauso 172,36 hektaro žemės, kuri plyti Kartenos seniūnijos šiaurės rytiniame pakraštyje, ties riba su Plungės rajono savivaldybės Šateikių seniūnija, tarp Minijos upės ir Palangos–Šiaulių plento. Rytuose kaimas ribojasi su Dyburiais, vakaruose – su Cigonaliais, o pietvakariuose – su Dauginčiais. Pietrytinėje dalyje auga Daiginės, o pietvakariniame pakraštyje – Kuičio miškas. Kuičiu Cigonalių ir Minijos link teka Dubeikupis. Į kaimą veda vienintelis kelias, prasidedantis nuo Palangos–Šiaulių plento. Kaimo vidury nuo jo atsišakoja kelias, vedantis į Cigonalius. Peceliai atsirado XVII–XVIII amžiais naujakuriams įdirbant Kartenos dvaro valdų pakraštyje tarp senųjų valakinių Dauginčių ir Dyburių kaimų Minijos pakrantėje plytėjusius plėšimus – dvaro ganyklas, šienaujamas pievas ir iškirstų miškų žemę. Rašytiniuose šaltiniuose kaimas minimas nuo XIX amžiaus. Jo vardas buvo rašomas įvairiai – „Pečiuliai, Piciuliai, Peciuliai, Petsiuliai, Poceliai, Paceliai“. Tarpukariu vietovė vadinta „Peciuliais“ ir tik sovietmečiu ją imta oficialiai vadinti „Peceliais“. XIX amžiaus Kartenos parapijos bažnytinės knygos leidžia manyti, kad pirminis kaimo pavadinimas buvęs Peciuliai arba Pečiuliai, kuris lenkiškuose dokumentuose rašomas „Pieczuli“, o rusiškuose – „?e????, ?e????, ??????, ?????e“. Greičiausiai, kaip tuo metu buvo įprasta, nausėdija buvusi pavadinta pirmojo naujakurio Peciulio (Pečiulio) šeimos garbei. Kaimo gyventojų dvasiniais reikalais rūpinosi Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios kunigai. 1845 metais sudarytame Kartenos katalikų parapijos sąraše nurodoma, kad Peceliuose (Pečiuliuose) buvo 10 kiemų ir 84 tikintieji – 37 vyrai ir 47 moterys. Tuo metu čia gyveno žemdirbių Nikodemo Bumbulio, Pranciškaus Rimkaus, Onos Šimuliūtės, Juozapo Bumbulio, Petro Jucio, Ignoto Tamošauskio, Juozapo Rudelio, Antano Jonauskio, Jurgio Bovučio ir Juozapo Jonauskio šeimynos. Gausiausia buvusi Ignoto ir Marijonos Tamošauskių šeima, kurioje augo sūnūs Ignotas, Antanas, Leonas, Jonas, dukros Ona, Marijona ir Rozalija. Juozapo ir Pranciškos Jonauskių šeimoje augo 5, o Jurgio ir Barboros Bovučių šeimoje – 4 vaikai. Kitose šeimose buvo po 2–3 vaikus, o Antanas ir Pudencijona Jonauskiai vaikų tuo metu neturėjo. Net aštuonios šeimos turėjo įnamių – karšinamų tėvų, kartu gyvenančių neištekėjusių seserų ar viengungių brolių, taip pat samdinių – bernų, mergų, piemenų, auklių ir pan. Daugiausia įnamių ir samdinių – devyni – gyveno Petro ir Magdalenos Jucių, o aštuoni – Juozapo ir Magdalenos Bumbulių šeimose. Kitose buvo nuo 2 iki 5 įnamių. Tik Nikodemo ir Magdalenos Bumbulių bei Onos Šimuliūtės šeimos įnamių neturėjo. Kaime apsigyvenę valstiečiai tapdavo Kartenos dvaro baudžiauninkais, ėjusiais lažą ir atlikusiais baudžiavines prievoles dvare arba jo ūkiniame padalinyje – Gaudučių palivarke. 1849 metais Peceliuose buvo 54 baudžiauninkai, priklausę Kartenos ir Šateikių grafui Pranui Pliateriui.
Koronovirusas baugina ir šunų augintojus
Gyvūnų prieglaudos „Nuaras“ administratorė Gintarė Liutkuvienė paneigė, kad per karantiną gyvūnų atiduoti atvežama daugiau negu įprasta, tačiau skambučių su klausimais – apstu. Užkratą pernešti gali Žmonės sunerimę, ar jų augintiniai nesusirgs koronavirusu ir ar neužkrės šeimos narių – juk lauke bėgioja šaligatviais ar per žolę, o kol šeimininkai apsipirks, pririšti paliekami prie prekybos centrų. Baimės įvarė dar ir viešojoje erdvėje neseniai paskleista žinia apie Kinijoje nugaišusį šia liga sirgusį šunį. „Gaila, kad ne visi, matyt, straipsnį perskaitė iki pabaigos: gyvūnai koronovirusinėmis infekcijomis serga nuo seno, bet ne šia, žmonėms pavojinga COVID-19, atmaina“, – patvirtino G. Liutkuvienė. Bet COVID-19 virusą ir gyvūnai, prisilietę prie apkrėstų paviršių, lygiai taip pat gali pernešti ant savo kailio, kaip ir žmonės vienas kitam – ant viršutinių drabužių, rankų. Todėl, parėjus iš lauko, mūvint vienkartinėmis pirštinėmis, šunį patariama pašukuoti, pavalyti, su muilu gerai nuplauti letenas. Tačiau, kur šeimininkui iš tikrųjų reikėtų dėti gyvūną, patekus į sąrašą koronavirusu užsikrėtusiųjų, kuriems privalu izoliuotis arba gultis į ligoninę ir gydytis? G. Liutkuvienės žodžiais, tai dar neišspręsta problema, bet laukiama atsakymo į „Nuaro“ paklausimą, pateiktą Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai. „Gal ligoniams padėtų savivaldos organizacijos arba giminaičiai? Jei ne, galima skambinti ir mums – apsirengsime specialiais rūbais, atvažiuosime, gyvūną paimsime“, – svarstė pašnekovė. Atokiai nuo miesto Kalnuvėnuose (Klaipėdos r.) įsikūrusi gyvūnų prieglauda „Nuaras“ turi savo viešbutį, kainos svyruoja nuo 8 iki 15 eurų, kuo ilgiau gyvūnas viešbutyje gyvena, tuo – pigiau. >b>Darbas – įprasta vaga Pasak administratorės, pastaruoju metu padaugėjo ir skambučių su pranešimais ir apie pabėgusius arba mieste pasiklydusius gyvūnus, ypač veislinius. Šunys dažniausiai pabėga dėl to, kad kuris nors iš namiškių netyčia palieka atidarytas duris, būna, kad ilgesniam laikui į kiemą palakstyti išleistas keturkojis pats atsidaro vartus arba prasikasa pro tvoros apačią. O pasitaiko, ir kad, ypač vaikui, vedžiojant išsineria iš pavadžio. Darbas „Nuare“ ir karantino sąlygomis tęsiasi įprasta tvarka – nė vienas čia patekęs augintinis nebūna nepamaitintas, nepagirdytas ir nepavedžiotas. Tik tiek, kad pamainomis dirbantiems darbuotojams tenka laikytis rekomendacijų ir naudotis apsaugos priemonėmis: pirštinėmis, kaukėmis, dezinfekavimo skysčiais. Tiesa, norinčiųjų pasiimti gyvūną sumažėjo. „Kaip ir anksčiau, pirmadieniai ir penktadieniai tebėra intensyviausios dienos, bet interesantų nepriimame grupelėmis, o sutinkame pavieniui, turime unikalią galimybę visus gyvūnus, kurie viduje, parodyti ir iš lauko“, – teigė administratorė.
Kodėl reikėtų rinktis lietuvišką medų
Netruks ateiti tikrasis pavasaris, o su juo – ir sodų, pievų žydėjimas, kuris bitininkams reiškia viena – pavasarinį medunešį. Šiandien bitininkai susiduria su daugybe iššūkių – klimato pokyčiai, vis gausesnis chemikalų naudojimas ūkininkų ūkiuose, naujos bičių ligos, ir, norint sėkmingai bitininkauti, juos būtina įveikti. Vienas iššūkių – ir iš Kinijos, kitų trečiųjų šalių į mūsų rinką patenkantis atvežtinis medus, kuris su vietine produkcija konkuruoja žemesne kaina. Šalies bitininkai įsitikinę, kad jų bitynuose iškopinėtas medus atvežtinį gerokai lenkia kokybe, ką vartotojai ne visada įvertina. Bičių sveikata – iš esmės gera Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) duomenimis, šių metų pradžioje šalies Ūkinių gyvūnų registre buvo registruota 11 tūkst. 230 bičių laikytojų ir 223 tūkst. 479 bičių šeimos. Kretingos rajone registruoti 175 bičių laikytojai, bičių šeimų – 3 tūkst. 96. Anot VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vyriausiojo veterinarijos gydytojo-valstybinio veterinarijos inspektoriaus Antano Paliučio, didžiausias iššūkis bitininkams – bičių užkrečiamosios ligos. „Mūsų tarnybos duomenimis, Lietuvoje epizootinė padėtis bičių užkrečiamųjų ligų atžvilgiu kontroliuojama ir iš esmės yra nebloga“, – patvirtinto A. Paliutis, akcentuodamas, kad pavojingų bičių užkrečiamųjų ligų, tokių, kaip mažasis avilio vabalas (gydymo nėra), Lietuvoje nėra nustatyta. Kita plačiai paplitusi invazinė bičių užkrečiamoji liga – varozė – diagnozuojama kiekviename bityne, tačiau šios ligos išplitimas ir gydymas priklauso nuo bitininko žinių ir gebėjimo ją kontroliuoti bei gydyti. VMVT keletą metų vykdo ir kitos užkrečiamosios bičių perų ligos – amerikinio bičių perų puvinio – stebėseną, t. y. kasmet Lietuvoje dėl šios ligos ištiriama apie 3 tūkst. mėginių iš 500 Lietuvos bitynų. Praėjusių metų VMVT duomenimis, Kretingos rajone bičių užkrečiamųjų ligų nustatyta nebuvo. Už kokybę atsako bitininkas Mūsų šalies bitininkų bitynuose iškopinėtas medus turi atitikti saugos ir kokybės reikalavimus, nustatytus Medaus techniniame reglamente, o Europos Sąjungos teisės aktai nustato, kad už pagaminto ir tiekiamo prekybai produkto – šiuo atveju medaus – saugą ir kokybę atsako bitininkas. VMVT pagal kompetenciją vykdo bitynuose gaminamo medaus taršos kenksmingomis liekanomis stebėseną, dėl to Lietuvos bitynuose kasmet paimama per 100 mėginių dėl vaistų ir pesticidų liekanų nustatymo. Pagal patvirtintą planą, VMVT inspektoriai vykdo medaus kontrolę rinkoje, ima valstybinius mėginius iš parduotuvėse, turgavietėse prekiaujamo medaus, atlieka tyrimus, siekiant nustatyti, ar tiekiamas medus atitinka saugos ir kokybės kriterijus. „Bitininkai patiria nuostolių dėl ne savo kaltės. Ūkininkai, naudojantys chemines augalų apsaugos priemones, turėtų atsakingiau naudoti šias medžiagas, o apie jų planuojamą panaudojimą nustatyta tvarka privalo informuoti bitininkus“, – teigė Veterinarijos sanitarijos skyriaus vyriausiasis veterinarijos gydytojas (mentorius) Jonas Stanius. Svarbu, kad pateiktas prekybai medus būtų tinkamai paženklintas, užtikrintas jo atsekamumas, o vartotojui pateikta visa informacija. Ant kiekvienos parduodamo medaus pakuotės turi būti nurodyta: medaus pavadinimas, įmonės, kurioje pagamintas medus, pavadinimas arba bitininko pavardė, adresas, galiojimo terminas, ženklinimo etiketėje privalu nurodyti ir medaus kilmės šalį.
Žvejai pranešė apie ruoniuką
Prie „Medūzos“ viešbučio, maždaug 300 metrų Palangos tilto link, žvejai rado ruoniuką ir iškvietė gyvūnų globos įstaigos „Nuaras“ darbuotojus. Paimamas gyvūnas rado jėgų priešintis, nors buvo pavargęs ir pasilpęs, infekcijos paliestomis akimis. Kaip „Pajūrio naujienoms“ pakomentavo šios įmonės administratorė Gintarė Liutkuvienė, tai jau antrasis ruoniukas, šiemet aptiktas Klaipėdos regione, tačiau pirmas Palangoje, prieš tai buvo rastas Smiltynėje. Mažylio amžių nustatys iš „Nuaro“ globoti jį priimančio Jūrų muziejaus specialistai, bet akivaizdu, kad dar jaunas, šviesiaplaukis, nenumetęs pūko. Ruoniai daugiausia veisiasi ir gyvena Norvegijos, Švedijos jūrų pakrantėse, šios populiacijos taip pat aptinkama ir ties Estija. O kaip atsiduria Lietuvoje? G. Liutkuvienės žodžiais, akivaizdu, kad gamtoje vyksta negeri procesai: šiltėjant žiemoms, greitai tirpsta ledynai, o šių gyvūnų patelės būtent ant ledo ir atsiveda jauniklius. „Vandeniui šylant, žuvys traukiasi vis tolyn nuo kranto, ruoniukų mamos išplaukia ieškoti maisto ir užtrunka ilgai. Išalkę mažyliai leidžiasi ieškoti, o į vandenį nušokusius pagauna ir iki mūsų jūros krantų atneša srovės“, – papasakojo G. Liutkuvienė.
„P. n.“ informacija
Žiemos sodas laukia atgimimo
Kretingos muziejus Kultūros ministerijai pateikė projektą, kurį įgyvendinus, bus modernizuotas žiemos sodas-oranžerija, be to, sudarytos sąlygos patogiau į pirmą ir antrą aukštus patekti neįgaliems žmonėms. Pritaikys ir neįgaliesiems Pasak muziejaus direktorės Vidos Kanapkienės, planuojama pakeisti stiklo paketus su visu sandarinimu, sutvarkyti stogus, įrengti vėdinimo-ventiliacijos sistemą. „Vasaros metu, ypač pasikeitus klimato sąlygoms, žiemos sodas įšyla iki 35–40 laipsnių. Lankytojai ateina, pasižiūri, įkvepia karšto oro ir tuoj pat skuba išeiti. Tiek muziejus, tiek kavinė taip praranda lankytojus“, – neabejojo direktorė. Kitas dalykas – nesant efektyvios vėdinimo sistemos, pelija oranžerijos sienos, nyksta augalai, veisiasi kenkėjai. Be to, šiuo projektu bus išspręsta dar viena labai svarbi problema – žiemos sodas taps pritaikytu neįgaliesiems. Dabartiniu metu neįgalūs, pensinio amžiaus žmonės, tarp kurių – turistai, kruiziniais laivais atvykstantys iki Klaipėdos ir panorę apsilankyti Kretingos žiemos sode, į jį patenka pro duris. O įgyvendinus projektą, bus gerokai patogiau, nes veiks mobilieji pandusai ir keltuvas. Projekto „Žiemos sodo-oranžerijos modernizavimas ir jo pritaikymas neįgaliesiems“ vertė – apie milijoną eurų, tačiau tikimasi, kad viešųjų pirkimų konkurso metu ši suma gali pamažėti. Tvarkybos darbai turėtų būti finansuojami iš kelių šaltinių – Kultūros paveldo departamento, Valstybės investicijų programos (VIP) ir Kretingos rajono savivaldybės biudžeto. „Rajono vadovai – tiek meras Antanas Kalnius, tiek administracijos direktorė Jolanta Girdvainė – idėją modernizuoti žiemos sodą suprato ir jai pritarė. Rajono savivaldybė 25 tūkst. Eur jau skyrė techniniam projektui parengti“, – pasidžiaugė V. Kanapkienė. „Be visoje šalyje išgarsėjusio žiemos sodo Kretingos nė neįsivaizduojame, tai yra vienas gražiausių mūsų miesto objektų. Jeigu leistume jam sunykti, nusikalstume prieš ateities kartas“, – taip Savivaldybės gestą prisidėti prie projekto įgyvendinimo „Pajūrio naujienoms“ pakomentavo A. Kalnius.
Kuro kokybė – lemiamas veiksnys sutaupyti
Tuo įsitikinęs kokybiškus šildymui skirtus dyzelinius degalus tiekiančios bendrovės „Apoil“ vadovas Paulius Zaveckas, kuris pasidalino mintimis apie degalų kokybę ir degalų naudingumo koeficientus ir atsakė į klausimus, kodėl vienu atveju įsigytų degalų pakanka ilgėliau, kitu atveju – trumpiau. „Nuo įsigytų degalų kokybės priklauso ir skysto kuro katilo darbas bei jo išduodama kaitra – tą patvirtino ir didžioji dauguma mūsų įmonės klientų“, – teigė P. Zaveckas. – Kiek esama tiesos, kai kalbama apie degalų kokybės įtaką ekonomijai? – Kokybiški degalai visada – ekonomiškai pagrįstas sprendimas. Kokybiški degalai ne tik išskiria daugiau kaitros, kas techniškai įvardinama kaip didesnis kaloringumas, bet ir katilo darbas yra labiau stabilus. Tai užtikrina ilgesnę sveikatą, jeigu galima taip pasakyti, kuro katilui, o tai irgi susiję tiek su katilo naudingumo koeficientu, tiek su jo priežiūros kaštais ir ilgaamžiškumu. Galiu tik pasidžiaugti, kad vis daugiau žmonių įsigyja kokybiškus degalus ir jau vengia vis dar rinkoje esančio pigesnio kuro – ar tai atvežto iš Rusijos, ar laivų, ar šiaip neaiškios kilmės degalų. Įprastai tokie neva pigesni degalai yra tikrai žemesnio kaloringumo, todėl jų sąnaudos gali būti net iki 20 proc. didesnės, o daugiau sieros turintis kuras sugadina brangų katilą – jo tarnavimo ir aptarnavimo laikas gerokai trumpesnis. – Patarkite, kaip atskirti kokybiškus degalus nuo nekokybiškų? – Išoriškai tai padaryti yra sunku, tačiau, jeigu degalai nėra skaidrūs, o drumzlini, – tai vienas požymių, kad šie degalai gali būti nekokybiški. Nekokybiški degalai įprastai atpažįstami darbo eigoje, pagal jų suvartojamą kiekį ir katilo darbą. Todėl mes tiesiog rekomenduotume įsigyti tik žinomų gamintojų, tokių, kaip AB „Orlen Lietuva“, arba skandinaviškus degalus. Taip pat būtina rinktis tik gerą vardą ir jau ilgai rinkoje dirbančias tiekimo įmones. Tokios įmonės visada brangina savo vardą ir ne tik tai – manau, joms yra svarbu, kad klientas liktų patenkintas. Tokias įmones įvardinčiau kaip aukštesnio intelekto ir padidintos atsakomybės bendroves, kas klientui yra labai svarbu. – Gal kokių papildomų paslaugų teikia Jūsų vadovaujama bendrovė „Apoil“? – Mūsų bendrovė jau 27 metus Klaipėdos regiono žmonėms ir bendrovėms tiekia dyzelinius degalus. Tiekiame visų rūšių pagal poreikius: dyzeliną transportui, žemės ūkiui ir šildymui. Taip pat teikiame ir degalų pervežimo paslaugas – iš esmės esame susikoncentravę, o tai leidžia užsakymus vykdyti atsakingai, greit ir sutartu laiku. Taip pat išskirtinai dirbame tik su aukščiausios kokybės produktais.
Mišrias ir rūšiuojamas atliekas neva suvertė į vieną šiukšliavežę
Kretingoje gyvenantis vyras pastebėjo, kad mišrios ir rūšiuojamos atliekos galimai buvo suverstos į vieną šiukšliavežę. SĮ „Kretingos komunalininkas“ patikino, kad taip nutikti negalėjo. Atliekų nesumaišo Skaitytojas tikino, kad vasario 19 d. pagal „Kretingos komunalininkas“ atliekų išvežimo grafiką iš privačių namų buvo vežamos mišrios atliekos ir visos pakuotės, išskyrus stiklą, tačiau jį sudomino, kodėl abu konteineriai vienu metu buvo sukratyti į vieną ir tą pačią šiukšliavežę. „Kodėl esame raginami tas atliekas rūšiuoti, jeigu atliekų tvarkytojams tai nė motais?“ – klausė jis. „Kretingos komunalininko“ ekonomistė Vaiva Lukošienė paaiškino, kad atliekos nebuvo suverstos į vieną šiukšliavežę: „Kretingos komunalininko“ šiukšliavežės kiekviena atskirai surenka atliekas pagal atskirą maršrutą. Šiuo atveju dvi atliekų surinkimo mašinos važiavo viena paskui kitą, rinkdamos atitinkamos rūšies atliekas. Skirtingų rūšių atliekos nėra maišomos tarpusavyje.“ Iš rūšiavimo konteinerių surinktos atliekos tvarkyti yra perduodamos bendrovei „Ecoservice Klaipėda“, o nerūšiuotos (mišrios) atliekos išvežamos į Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrą (KRATC). „Kadangi atliekos pristatomos skirtingiems juridiniams asmenims, jos nemaišomos“, – tikino V. Lukošienė. Atliekos iš jų turėtojų yra surenkamos pagal viešai skelbiamus atliekų surinkimo grafikus. Kiekvienai atliekų rūšiai yra sudaromi atskiri grafikai. „Konteinerių surinkimo iš individualių valdų grafikai sudaromi laikantis Kretingos rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių ir kitų teisės aktų tam tikru periodiškumu: „Stiklo pakuotės surenkamos ne rečiau kaip kartą per sezoną, visos pakuotės, išskyrus stiklą – kartą per mėnesį, mišrios komunalinės atliekos – kas dvi savaites, žaliosios-biriosios – kas tris savaites sezono metu, didelių gabaritų atliekos – kartą per sezoną, šakos – 2 kartus per metus“, – vardino V. Lukošienė.
Nuoskaudas išsakė ministrui
Kretingos rajono savivaldybės administracija ištesėjo susitikime su rajono žemdirbiais duotą pažadą – praėjusį antradienį keletui ūkininkų bei žemdirbių organizacijų atstovų Vilniuje suorganizavo susitikimą su žemės ūkio ministru Andriumi Palioniu. Aiškinosi ir dėl žemėlapio, ir dėl išmokų „Parsivežėme neblogų žinių, belieka tikėtis rezultatų“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė Ūkininkų sąjungos Kretingos rajono skyriaus pirmininkas Antanas Stonkus. Svarbiausia, – atsirado viltis, kad, jei Briuselis pritars, bus peržiūrėtas ir perbraižytas nenašių Lietuvos vietovių žemėlapis, į kurį Kretingos rajonas niekaip neįsispraudžia nuo 2003-iųjų, ir dėl to žemdirbiai negauna papildomos paramos už hektarą. Tiesa, besibaigiant 2007–2013 metų Kaimo plėtros programos laikotarpiui, rajoną įvertinus pagal kitą metodiką, beveik visa teritorija, išskyrus Žalgirio seniūniją, buvo patekusi tarp mažiau palankių ūkininkauti vietovių, bet, A. Stonkaus žodžiais, tuomet Žemės ūkio ministerija ir Kaimo plėtros departamentas ieškojo bet kokios dingsties, kad tik šį reikalą užvilkintų, ilgainiui teigiamo sprendimo taip ir nebepriėmė. „Išklausęs mus, dabartinis ministras svarstė, kad kažkas tada galėjo būti padaryta ne taip“, – konstatavo Ūkininkų sąjungos skyriaus pirmininkas. Kita gera žinia tai, kad su bendram reikalui susivienijusių 7 šalių, tarp kurių, be Lietuvos, Bulgarija, Čekija, Estija, Vengrija, Latvija, Rumunija ir Lenkija, žemės ūkio ministerijų atstovais Varšuvoje A. Palionis pasirašė deklaraciją dėl bendrosios žemės ūkio politikos reformos ir tiesioginių išmokų suvienodinimo, nes skirtumai tarp valstybių narių – nepateisinami, juolab kad žemdirbiams būtų sunku įgyvendinti naujus aplinkosaugos reikalavimus su tuo pačiu skiriamu biudžetu. Šalių ūkininkai yra įsipareigoję vykdyti tokius pat Europos Sąjungos (ES) teisės aktų reikalavimus, kaip ir kitų valstybių narių žemdirbiai turi prisidėti ir prie klimato bei aplinkos apsaugos tikslų, tačiau skirtumai tarp paramos, kurią gauna, yra aiškiai per dideli. Ministras taip pat žadėjo prigriebti „sofos“ ūkininkus, į tiesiogines išmokas pretenduojančius deklaruojant vien tik pievas bei ganyklas. Teikiant paraiškas, ūkininkams reikės pasirašyti, kad jie žino ir įsipareigoja deklaruoti tuos plotus, kuriuos dirba patys, o Nacionalinei mokėjimo agentūrai paprašius, bus pasiruošę tai įrodyti.
Bitininkai aptarė aktualijas
Įvyko Lietuvos bitininkų sąjungos (LBS) Kretingos draugijos susirinkimas. Draugija, kuriai priklauso 105 nariai, naujai kadencijai pirmininku išrinko Augustą Lataką, kuris organizacijai vadovavo ir iki šiol. A. Latakas, pasidžiaugęs, kad bitininkų draugiją papildė trys nauji nariai, pateikė savo veiklos ataskaitą ir pakvietė bitininkus padiskutuoti apie aktualiausias bitininkų problemas ir tuos iššūkius, su kuriais susiduriama kasdien. Vienas iššūkių – medaus perteklius šalies rinkoje: bitininkai nebeparduoda medaus tiek, kiek galėtų ir norėtų. To priežastis – į Lietuvą stambiųjų prekybininkų užsakymu įvežamas medus iš Kinijos, taip pat – kaimyninės Ukrainos. Bitininkų nenudžiugino ir paskutinės naujienos – į Lietuvą įvežta 1 tūkst. tonų kiniško medaus, dalis – 100 t – iškeliavo Baltarusijos kryptimi, o 300 to įplukdyta per Klaipėdos uostą. Ir be didelių samprotavimų visi supranta, kad tad medus nusės šalies prekybos centruose. „Ką daryti? – klausė A. Latakas ir pasiūlė pasvarstyti dvi išeitis. – Viena jų būtų šviesti pirkėją, aiškinti jam apie medaus naudą, lietuviško medaus pranašumą ir kokybę, antra, – specialiu lipduku žymėti lietuvišką medų.“ Lietuvos bitininkų sąjungos nario lipdukas, pirkėją informuojantis apie tai, kad jo perkamas medus yra bičių suneštas Lietuvoje, buvo patvirtintas praėjusiais metais. Viena sąlygų lipdukui gauti – medaus tyrimai, kurių kaštus 70 proc. kompensuoja Nacionalinė mokėjimo agentūra. Šia galimybe iš LBS Kretingos skyriaus draugijos praėjusią vasarą tepasinaudojo pats draugijos pirmininkas S. Latakas ir bičiulis Antanas Lubys. Daugiau, draugijos pirmininko teigimu, norinčių nebuvo, nors kompensacijos mechanizmas veikia visai neblogai: sumokėjus 100 Eur už medaus tyrimus, 70 Eur bitininkui sugrįžta. Lipduko kaina – 16 centų už vienetą.
|
|
