|
|
|
Žemė ir ūkisVėlaičiai. Kaimas tarp Alanto ir Vėlaitinės miško
Į pietryčius nuo Kartenos miestelio plyti Vėlaičių kaimas. Giliausias jo ištakas mena prie Alanto ir Tyrupalio santakos išlikęs piliakalnis, kuriame vėlaitiškių protėviai gyveno ir gynėsi nuo I tūkstantmečio prieš Kr. pabaigos iki X amžiaus. Padažnėjus karingųjų vikingų puldinėjimui, o Alantui pradėjus griauti piliakalnio šlaitą, žmonės pilį apleido ir pasitraukė į saugesnę vietą. Dvi pavadinimo versijos Vėlaičių kaimas atsirado XVII a., o rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1694 metų. Tai buvusi Kartenos dvaro plėšininėje ganyklų ir miško žemėje vienkiemiais išsibarsčiusi nausėdija, pavadinta pirmojo naujakurio Vėlaičio šeimos garbei. Tiesa, vėlaitiškiai turi savo nuomonę apie gimtojo kaimo vardo kilmę. Pasak jų, ramioje vietovėje tarp miškų ir upelių įsikūrę žemdirbiai neturėjo, kur skubėti: nei anksti keltis, nei darbų dirbti. Apylinkės kaimuose žmonės pavasarį jau pasėjo javus, rudenį suarė dirvas, o šiame kaime viskas buvo vėlai sėjama ir sodinama, vėlai ir nuimama. Dėl to kaimas ir pavadintas Vėlaičiais. Kaimas priklausė Kartenos dvarui ir parapijai. Jame XIX a. pradžioje stovėjo 14 vienkieminių sodybų.
Keturios jų buvo įsikūrusios abipus Tyrupalio, trys – abipus Valatiškiu vadinto Duobupio, o likusios – abipus pagrindinės gatvės. Pietvakariniame pakraštyje XIX a. pirmoje pusėje susiformavo Vėlaičių užusienis, kuriame buvo trys sodybos. Vėlaičiai ribojosi su Kartenos ganyklomis, Rimkienės užusieniu, Martynaičių vaityste, Gaudučiais, Lygnugariškiais, Kalniškiais, Balsiškiais ir Šešuikiais. 1845 m. Vėlaičiuose jau buvo 16 katalikų sodybų. Jose gyveno Prano Tamošauskio, Povilo Rudelio, Juozapo Salio, Juozapo Sližo, Marijono Urbono, Stanislovo Drungilo, Ignoto Drakšo, Antano Miliaus, Juozapo Prižginto, Ignoto Rudelio, Juozapo Eitavičiaus, Juozapo Gaudučio, Domininko Draušo, Petro Vaitkaus, Kazimiero Vaitkaus ir našlės Elžbietos Mikienės šeimos, kurias sudarė 139 asmenys: 61 vyras ir 78 moterys. Gausiausios buvo Juozapo ir Eleonoros Sližų, Ignoto ir Konstancijos Rudelių bei Juozapo ir Konstancijos Gaudučių šeimynos, kuriose gyveno po 12 asmenų. Pusę šių šeimynų sudarė šeimos nariai – tėvas, motina ir vaikai, o kitą dalį – įnamiai ir samdiniai. Daugiausia įnamių ir samdinių – devyni – gyveno našlės Elžbietos Mikienės ir jos dukters Pranciškos namuose.
Virėja – laikinai, pynėja – visam gyvenimui
Vydmantuose gyvenanti 56-erių Dalia Jonuškienė yra profesionali pynėja – iš žilvičio šakelių ji pina įvairiausius dirbinius – nuo krepšių, vazų, lėkščių iki baldų. Tačiau šiuo metu iš pynimo, ji tikino, nebeišgyvenanti, todėl įsidarbino virėja. „Vis vien kada nors grįšiu prie savo mėgstamo amato. Aš visiems sakau, kad virėja esu laikinai, o pynėja – visam gyvenimui“, – teigė amatininkė. Gaminiams – aukso atspalvį D. Jonuškienė pasakojo, kad pynėjos kelią po mokslų Kauno taikomosios dailės mokykloje, kurią baigė 1985-aisiais, ji pradėjo pagal paskyrimą atvykusi į tuometinį Vydmantų agroprekybinį tarybinį ūkį. Jame buvo vystomi ir pagalbiniai verslai – pynimas, siuvimas, keramika. „Tada patys turėjome ir formas pasidaryti: tarkim, tik krepšius pini rankomis, o apvalius kubilus, vazas, dėžutes pindavome pagal specialias formas. Reikėjo patiems ir žilvičių šakelių pasirūpinti: vaikščiodavau pakrūmiais, pakelėm ir pamiškėm, kol prisipjaudavau glėbius visokio ilgio šakelių. Pinti tinka tik jauno, vienmečio žilvičio, žemaičių karklu vadinamo, ūgliai. Tuomet įsiprašydavau į ūkio katilinę ir ant pakloto brezento šakas nugarindavau, kad nusiluptų žievė. Karštu garu nutvilkytos žilvičio šakelės įgaudavo aukso atspalvį“, – apie pasiruošimo pynimui procesą pasakojo vydmantiškė. Kaskart pradedant pinti, šakeles reikia gerai išmirkyti, kad būtų lanksčios. „Rankos – nuolat vandeny, išburkusios, kaip ir pačios šakelės“, – sakė pašnekovė. Karklo šakeles ji susiriša pagal aukštį, nes, tarkim, įprastam krepšiui nupinti reikia maždaug 1 m ilgio vytelių, mažoms pintinėms – perpus trumpesnių, o baldams – krėslams, taburetėms, stalams – gerokai ilgesnių – 1,5 m ir daugiau. Be to, pinant baldus, dar reikia pasirūpinti storų lazdų, tam tinka ir lazdynas.
Cigonaliai. Kaimas, išaugęs šalia Čigonų taboro
Atokiame Kartenos seniūnijos pakraštyje, vaizdingoje Minijos kairiojo kranto dauboje ir ją juosiančioje aukštumoje, plyti Cigonalių žemės. Didžiąją kaimo dalį apima miškai ir pievos, patenkančios į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką. Kaimas susiformavo XVII–XVIII a. žemdirbiams įdirbant plėšininę Kartenos dvaro pievų, ganyklų ir iškirsto miško žemę, plytėjusią Minijos pakrantėje tarp Dauginčių ir Dyburių kaimų. Per kaimą ėjo svarbus kelias, jungęs Karteną su Šateikiais ir Plateliais, o XIX a. – XX a. pr. – Šateikiuose rezidavusių grafų Pliaterių Šateikių ir Kartenos dvarus. Per Miniją kaime buvo šio kelio brasta, o XIX a. –XX a. pradžioje upei ištvinus, keleiviai per ją kėlėsi mediniu plaustu. Pasakojama, kad netoli brastos vasaromis įsikurdavo klajoklių čigonų (romų) taboras. Slėnio pievose jie ganydavo savo arklius, pagelbėdavo persikeliantiems per upę. Čigonės siūlydavosi keleiviams išburti likimą, vaikščiodavo po apylinkės kaimus rinkdamos išmaldą. Dėl to vietovę, o vėliau ir joje besikuriantį kaimą, pradėta vadinti Cigonaliais arba Čigonėliais. 1845 m. kaime gyveno 4 katalikų šeimos, kurias sudarė 29 asmenys: 12 vyrų ir 17 moterų. Pirmoje sodyboje šeimininkavo Mykolo Gaudučio, kitoje – našlės Magdalenos Sidzienės, trečioje – Pranciškaus Kniukštos, o ketvirtoje – Martyno Lukšo šeimynos. 1849 m. grafo Prano Pliaterio Kartenos dvare lažą ėjo 32 baudžiauninkai. Nors kaimą sudarė tik kelios sodybos, tačiau, būdamas prie strategiškai svarbaus regiono kelio, jis žymimas visuose XIX a. II pusės –XX a. pr. Rusijos ir Vokietijos imperijų kariniuose žemėlapiuose. Jie liudija, kad 1895–1916 m. Cigonaliuose buvo jau 5 sodybos, kuriose 1902 m. gyveno 24 žmonės. Trys sodybos stovėjo šalia brastos, viena – toliau nuo jos, slėnyje prie kelio į Karteną, o penktoji – aukštumoje prie to paties kelio.
Techninę apžiūrą galės atlikti vėliau
Nors traktorius, savaeiges ir žemės ūkio mašinas, taip pat jų priekabas be techninės apžiūros eksploatuoti draudžiama, tačiau tai technikai, kuriai apžiūra neatlikta dėl koronaviruso pandemijos metu paskelbto karantino, padaryta išimtis. Kretingos rajono Žemės ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Alfonsas Vaišnoras akcentavo, kad, žemės ūkio ministro įsakymu, techninės apžiūros galiojimo laikas pratęsiamas, kol Lietuvos Respublikoje galios karantino režimas ir dar du mėnesiai po jo. Tačiau ši tvarka netaikoma, kai žemės ūkio technikos transporto priemonėms prieš tai nebuvo atlikta techninė apžiūra, ir savininkai nori ją atlikti pirmą kartą arba, kai techninės apžiūros galiojimas baigėsi anksčiau negu šių metų kovo 14-ąją, kai buvo paskelbtas karantinas. A. Vaišnoro teigimu, pasibaigus karantinui, bus skelbiamas naujas techninių apžiūrų grafikas.
„P. n.“ informacija
Ūkininkai patys spręs, kuri organizacija jiems naudingiausia
Šią savaitę prasidėjo nuotolinis žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimas, o kartu su juo įvedama naujovė: pirmą kartą ūkininkai galės savanoriškai paremti kurią nors žemdirbių savivaldos organizaciją. Po eurą – nuo hektaro Nuo kiekvieno pagrindinei tiesioginei išmokai gauti deklaruojamo hektaro žemdirbys savo paties pasirinktai organizacijai galės skirti 1 eurą, o jei dviem organizacijoms – po 50 centų. Žemės ūkio ministerijos manymu, toks savanoriškas paramos skyrimas padės išryškinti geriausiai ūkininkų interesams atstovaujančias organizacijas ar asociacijas. Ši iniciatyva esą kilo iš pačių žemdirbių, o diskusijos vyko nuo praėjusių metų. „Nieko apie tai nežinau. Pasėlius kasmet deklaruoju po sėjos, apie gegužės pradžią. Yra dar laiko pamąstyti, ar norėsiu, ką paremti“, – nedaugžodžiavo Šukės ūkininkas Stasys Lomsargis. Taip pat Šukėje gyvenančiam 350 ha užimančius laukus šiame ir aplinkiniuose kaimuose dirbančiam Albertui Martinkui žinia apie galimybę finansiškai paremti norimą žemdirbių organizaciją taip pat buvo negirdėta. „Esu Ūkininkų sąjungos Kretingos skyriaus narys, kasmet ir taip apie 300 eurų mokesčio sumoku, manau, kad tai pakankama suma“, – sakė Albertas ir pridūrė, kad šiomis dienomis jam labiau rūpi pabaigti pradėtus darbus – apie 60 ha dar liko neapsėta kviečiais. Vertina dvejopai Sprendimą suteikti galimybę patiems žemdirbiams paremti jiems patinkančią organizaciją skirtingai vertina Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) ir Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) vadovai. „Visiškai pritariu LŠŪS pirmininkui Vidui Juodsnukiui, kad ši rėmimo tvarka naudinga tik siauram ratui“, – neabejojo šios sąjungos Kretingos skyriui atstovaujantis Rimantas Skiparius. Anot pašnekovo, pirmininkas teisybę sako, kad pusę finansavimo ir vėl nugriebtų kelios bendrovės ir keli šimtai stambiausių Lietuvos ūkininkų. „Mažieji esam negirdimi. Kas iš to, jei ir paremtų mūsų organizaciją tais keliais eurocentais? Paramos reikia, bet gerokai didesnės, kad ūkininkai galėtų produkciją ne tik auginti, o ir gaminti“, – neabejojo jis. R. Skiparius užsiminė apie Rietave steigiamą daugiafunkcį ūkininkų centrą. „Esame 11-a iniciatyvių žmonių iš Klaipėdos, Plungės, Rietavo ir Kretingos rajonų, kuriame planus turėti savo malūną, pieninę, užsiimti daržovių perdirbimu. Jei ką kada remsiu, tai tik šį centrą“, – atviravo R. Skiparius. „Kad žemdirbys savanoriškai skirs paramą tai organizacijai, kuri jam geriausiai atstovauja, gina jo interesus – labai gerai“, – „Pajūrio naujienoms“ pakomentavo Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas. Esą kritikuojantys tvarką, teigiantys, kad didžiausią paramą gaus tik tos organizacijos, kurių nariai deklaruoja didžiausius žemės ūkio naudmenų plotus, neįsigilina į esmę. „Ar padėti tą „paukščiuką“, jei taip, tai ties kuriuo organizacijos pavadinimu, priklauso nuo kiekvieno žmogaus laisvos valios, tai nėra privaloma“, – sakė jis. Pokyčių beveik nėra Norinčioms gauti paramą organizacijoms niekur nereikia kreiptis, bet iki einamųjų metų kovo 1 d. jos privalo būti įregistruotos Juridinių asmenų registre ir iki 2020 m. spalio 1 d. įgyti paramos gavėjo statusą. Jeigu ūkininkas padarys pažeidimų ir dėl to Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) po kurio laiko susigrąžins jam išmokėtą paramą, kartu bus susigrąžinta ir suma, kurią žemdirbys pervedė pasirinktai organizacijai. Apie tai, kad ūkininkams pirmąkart suteikiama galimybė savanoriškai paremti jų interesams tiek šalyje, tik europiniu lygiu geriausiai atstovaujančias organizacijas, seniūnijų žemės ūkio specialistai sužinojo gavę šių metų žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimo taisykles, o ūkininkai žodį tars atėję deklaruoti. Nuotolinis žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų deklaravimas vyks iki gegužės 3 d. Pasak Darbėnų seniūnijos žemės ūkio specialistės Rimos Ridikienės, jungiantis prie paraiškos priėmimo informacinės sistemos, ūkininkai pasirenka, kokiu būdu gali patvirtinti savo tapatybę, užpildo ir patvirtina paraiškos elektroninę formą. Nuo gegužės 4 d. įprastas deklaravimas iki birželio 22 d. vyks seniūnijų kabinetuose. Vėluojančias paraiškas planuojama priimti birželio 23 – liepos 17 dienomis. Už kiekvieną pavėluotą darbo dieną paramos suma mažinama 1 proc. Paklausta, kokios šių metų deklaravimo naujovės, R. Ridikienė teigė, kad didelių pasikeitimų nėra, svarbu iki gruodžio 1-osios pateikti išankstinius kontrolinių žemės sklypų aprašymus.
Apie braškes, sūrius ir gėles iš karoliukų
Sūriai su paslaptim „Kaip tu, žmogau, gali atsisakyti to, prie ko nuo mažumės esi pratęs: karves laikė mano seneliai, mano tėvai, keturias marges laikome ir mudu su vyru Viktoru“, – teigė pašnekovė. Į Rūdaičių kaimą gyventi šeima 1992-aisiais atsikraustė iš Kurmaičių. Užaugino tris vaikus – tiesa, jaunėlei Giedrei dar 14-a, o vyresnieji Petras ir Silvija jau savo gyvenimus kuria: vienas – Olandijoje, kita – Vilniuje. „Kaip aš pati pomėgį šeimininkauti iš mamos perėmiau, taip Silvija, matyt, iš manęs – vienoje Vilniaus įmonių ji jau dirba vyriausiąja virėja“, – pasidžiaugė Vida, tarp rūdaitiškių garsėjanti savo sulietais varškiniais sūriais ir kastiniu, kuriais įvairių susiėjimų proga pavaišina kaimo bendruomenę. „Gaminti išmokau iš močiutės, bet mano sūriai – tobulesni, su paslaptim, matyt, dėl to daugeliui taip ir patinka“, – juokavo pašnekovė, produktus mėgstanti pagardinti česnakais, kmynais, krapais, savo pačios darže užsiaugintomis įvairiomis prieskoninėmis žolelėmis. V. Pipirienės nuomone, geresnės vietos, kaip Rūdaičiai, gyventi ir nebūtų. „Turime aktyvią kaimo bendruomenės pirmininkę Gražiną Katkuvienę – pažiūrėkit, kaip aplinka pas mus tvarkoma, organizuojamos talkos. Važiavau kartą pas draugus Skuodo pusėn – nė iš tolo kaimuose taip nėra“, – palygino ji. Bet Vida ne vien į ūkiškus reikalus per dienų dienas panyra – ji turi pomėgį megzti, siūti arba kurti ką nors gražaus iš spalvoto popieriaus. „Dovanų draugams, pažįstamiems parduotuvėse nebeperku – pati išlankstau, kas šauna į galvą – krepšelį, pilną gėlių arba Velykų margučių, dar ką nors naujo gražaus, ką iš interneto išmokstu“, – atviravo ji. Spalvoto, krepinio popieriaus, ypač tinkamo Kalėdų eglutėms karpyti, Vida kaskart prisiperka per akcijas, tad jos stalčiuose medžiagos kūrybai, kaip ir idėjų – apstu.
Peceliai. Kaimas, kuriame gyveno kunigaikščio Gedimino palikuonys
Kretingos rajono rytiniame pakraštyje, Minijos kairiojo kranto slėnyje ir aukštumose, driekiasi Pecelių kaimo žemė. Šią primirštą ir nuo rajono centro gerokai atitolusią vietovę dažniausiai aplanko baidarėmis Minijos vingiais keliaujantys iškylautojai, apsistojantys Peceliuose įrengtoje poilsio zonoje – „Sauliaus stovyklavietėje“. Pecelių kaimui priklauso 172,36 hektaro žemės, kuri plyti Kartenos seniūnijos šiaurės rytiniame pakraštyje, ties riba su Plungės rajono savivaldybės Šateikių seniūnija, tarp Minijos upės ir Palangos–Šiaulių plento. Rytuose kaimas ribojasi su Dyburiais, vakaruose – su Cigonaliais, o pietvakariuose – su Dauginčiais. Pietrytinėje dalyje auga Daiginės, o pietvakariniame pakraštyje – Kuičio miškas. Kuičiu Cigonalių ir Minijos link teka Dubeikupis. Į kaimą veda vienintelis kelias, prasidedantis nuo Palangos–Šiaulių plento. Kaimo vidury nuo jo atsišakoja kelias, vedantis į Cigonalius. Peceliai atsirado XVII–XVIII amžiais naujakuriams įdirbant Kartenos dvaro valdų pakraštyje tarp senųjų valakinių Dauginčių ir Dyburių kaimų Minijos pakrantėje plytėjusius plėšimus – dvaro ganyklas, šienaujamas pievas ir iškirstų miškų žemę. Rašytiniuose šaltiniuose kaimas minimas nuo XIX amžiaus. Jo vardas buvo rašomas įvairiai – „Pečiuliai, Piciuliai, Peciuliai, Petsiuliai, Poceliai, Paceliai“. Tarpukariu vietovė vadinta „Peciuliais“ ir tik sovietmečiu ją imta oficialiai vadinti „Peceliais“. XIX amžiaus Kartenos parapijos bažnytinės knygos leidžia manyti, kad pirminis kaimo pavadinimas buvęs Peciuliai arba Pečiuliai, kuris lenkiškuose dokumentuose rašomas „Pieczuli“, o rusiškuose – „?e????, ?e????, ??????, ?????e“. Greičiausiai, kaip tuo metu buvo įprasta, nausėdija buvusi pavadinta pirmojo naujakurio Peciulio (Pečiulio) šeimos garbei. Kaimo gyventojų dvasiniais reikalais rūpinosi Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios kunigai. 1845 metais sudarytame Kartenos katalikų parapijos sąraše nurodoma, kad Peceliuose (Pečiuliuose) buvo 10 kiemų ir 84 tikintieji – 37 vyrai ir 47 moterys. Tuo metu čia gyveno žemdirbių Nikodemo Bumbulio, Pranciškaus Rimkaus, Onos Šimuliūtės, Juozapo Bumbulio, Petro Jucio, Ignoto Tamošauskio, Juozapo Rudelio, Antano Jonauskio, Jurgio Bovučio ir Juozapo Jonauskio šeimynos. Gausiausia buvusi Ignoto ir Marijonos Tamošauskių šeima, kurioje augo sūnūs Ignotas, Antanas, Leonas, Jonas, dukros Ona, Marijona ir Rozalija. Juozapo ir Pranciškos Jonauskių šeimoje augo 5, o Jurgio ir Barboros Bovučių šeimoje – 4 vaikai. Kitose šeimose buvo po 2–3 vaikus, o Antanas ir Pudencijona Jonauskiai vaikų tuo metu neturėjo. Net aštuonios šeimos turėjo įnamių – karšinamų tėvų, kartu gyvenančių neištekėjusių seserų ar viengungių brolių, taip pat samdinių – bernų, mergų, piemenų, auklių ir pan. Daugiausia įnamių ir samdinių – devyni – gyveno Petro ir Magdalenos Jucių, o aštuoni – Juozapo ir Magdalenos Bumbulių šeimose. Kitose buvo nuo 2 iki 5 įnamių. Tik Nikodemo ir Magdalenos Bumbulių bei Onos Šimuliūtės šeimos įnamių neturėjo. Kaime apsigyvenę valstiečiai tapdavo Kartenos dvaro baudžiauninkais, ėjusiais lažą ir atlikusiais baudžiavines prievoles dvare arba jo ūkiniame padalinyje – Gaudučių palivarke. 1849 metais Peceliuose buvo 54 baudžiauninkai, priklausę Kartenos ir Šateikių grafui Pranui Pliateriui.
Koronovirusas baugina ir šunų augintojus
Gyvūnų prieglaudos „Nuaras“ administratorė Gintarė Liutkuvienė paneigė, kad per karantiną gyvūnų atiduoti atvežama daugiau negu įprasta, tačiau skambučių su klausimais – apstu. Užkratą pernešti gali Žmonės sunerimę, ar jų augintiniai nesusirgs koronavirusu ir ar neužkrės šeimos narių – juk lauke bėgioja šaligatviais ar per žolę, o kol šeimininkai apsipirks, pririšti paliekami prie prekybos centrų. Baimės įvarė dar ir viešojoje erdvėje neseniai paskleista žinia apie Kinijoje nugaišusį šia liga sirgusį šunį. „Gaila, kad ne visi, matyt, straipsnį perskaitė iki pabaigos: gyvūnai koronovirusinėmis infekcijomis serga nuo seno, bet ne šia, žmonėms pavojinga COVID-19, atmaina“, – patvirtino G. Liutkuvienė. Bet COVID-19 virusą ir gyvūnai, prisilietę prie apkrėstų paviršių, lygiai taip pat gali pernešti ant savo kailio, kaip ir žmonės vienas kitam – ant viršutinių drabužių, rankų. Todėl, parėjus iš lauko, mūvint vienkartinėmis pirštinėmis, šunį patariama pašukuoti, pavalyti, su muilu gerai nuplauti letenas. Tačiau, kur šeimininkui iš tikrųjų reikėtų dėti gyvūną, patekus į sąrašą koronavirusu užsikrėtusiųjų, kuriems privalu izoliuotis arba gultis į ligoninę ir gydytis? G. Liutkuvienės žodžiais, tai dar neišspręsta problema, bet laukiama atsakymo į „Nuaro“ paklausimą, pateiktą Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai. „Gal ligoniams padėtų savivaldos organizacijos arba giminaičiai? Jei ne, galima skambinti ir mums – apsirengsime specialiais rūbais, atvažiuosime, gyvūną paimsime“, – svarstė pašnekovė. Atokiai nuo miesto Kalnuvėnuose (Klaipėdos r.) įsikūrusi gyvūnų prieglauda „Nuaras“ turi savo viešbutį, kainos svyruoja nuo 8 iki 15 eurų, kuo ilgiau gyvūnas viešbutyje gyvena, tuo – pigiau. >b>Darbas – įprasta vaga Pasak administratorės, pastaruoju metu padaugėjo ir skambučių su pranešimais ir apie pabėgusius arba mieste pasiklydusius gyvūnus, ypač veislinius. Šunys dažniausiai pabėga dėl to, kad kuris nors iš namiškių netyčia palieka atidarytas duris, būna, kad ilgesniam laikui į kiemą palakstyti išleistas keturkojis pats atsidaro vartus arba prasikasa pro tvoros apačią. O pasitaiko, ir kad, ypač vaikui, vedžiojant išsineria iš pavadžio. Darbas „Nuare“ ir karantino sąlygomis tęsiasi įprasta tvarka – nė vienas čia patekęs augintinis nebūna nepamaitintas, nepagirdytas ir nepavedžiotas. Tik tiek, kad pamainomis dirbantiems darbuotojams tenka laikytis rekomendacijų ir naudotis apsaugos priemonėmis: pirštinėmis, kaukėmis, dezinfekavimo skysčiais. Tiesa, norinčiųjų pasiimti gyvūną sumažėjo. „Kaip ir anksčiau, pirmadieniai ir penktadieniai tebėra intensyviausios dienos, bet interesantų nepriimame grupelėmis, o sutinkame pavieniui, turime unikalią galimybę visus gyvūnus, kurie viduje, parodyti ir iš lauko“, – teigė administratorė.
Kodėl reikėtų rinktis lietuvišką medų
Netruks ateiti tikrasis pavasaris, o su juo – ir sodų, pievų žydėjimas, kuris bitininkams reiškia viena – pavasarinį medunešį. Šiandien bitininkai susiduria su daugybe iššūkių – klimato pokyčiai, vis gausesnis chemikalų naudojimas ūkininkų ūkiuose, naujos bičių ligos, ir, norint sėkmingai bitininkauti, juos būtina įveikti. Vienas iššūkių – ir iš Kinijos, kitų trečiųjų šalių į mūsų rinką patenkantis atvežtinis medus, kuris su vietine produkcija konkuruoja žemesne kaina. Šalies bitininkai įsitikinę, kad jų bitynuose iškopinėtas medus atvežtinį gerokai lenkia kokybe, ką vartotojai ne visada įvertina. Bičių sveikata – iš esmės gera Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) duomenimis, šių metų pradžioje šalies Ūkinių gyvūnų registre buvo registruota 11 tūkst. 230 bičių laikytojų ir 223 tūkst. 479 bičių šeimos. Kretingos rajone registruoti 175 bičių laikytojai, bičių šeimų – 3 tūkst. 96. Anot VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vyriausiojo veterinarijos gydytojo-valstybinio veterinarijos inspektoriaus Antano Paliučio, didžiausias iššūkis bitininkams – bičių užkrečiamosios ligos. „Mūsų tarnybos duomenimis, Lietuvoje epizootinė padėtis bičių užkrečiamųjų ligų atžvilgiu kontroliuojama ir iš esmės yra nebloga“, – patvirtinto A. Paliutis, akcentuodamas, kad pavojingų bičių užkrečiamųjų ligų, tokių, kaip mažasis avilio vabalas (gydymo nėra), Lietuvoje nėra nustatyta. Kita plačiai paplitusi invazinė bičių užkrečiamoji liga – varozė – diagnozuojama kiekviename bityne, tačiau šios ligos išplitimas ir gydymas priklauso nuo bitininko žinių ir gebėjimo ją kontroliuoti bei gydyti. VMVT keletą metų vykdo ir kitos užkrečiamosios bičių perų ligos – amerikinio bičių perų puvinio – stebėseną, t. y. kasmet Lietuvoje dėl šios ligos ištiriama apie 3 tūkst. mėginių iš 500 Lietuvos bitynų. Praėjusių metų VMVT duomenimis, Kretingos rajone bičių užkrečiamųjų ligų nustatyta nebuvo. Už kokybę atsako bitininkas Mūsų šalies bitininkų bitynuose iškopinėtas medus turi atitikti saugos ir kokybės reikalavimus, nustatytus Medaus techniniame reglamente, o Europos Sąjungos teisės aktai nustato, kad už pagaminto ir tiekiamo prekybai produkto – šiuo atveju medaus – saugą ir kokybę atsako bitininkas. VMVT pagal kompetenciją vykdo bitynuose gaminamo medaus taršos kenksmingomis liekanomis stebėseną, dėl to Lietuvos bitynuose kasmet paimama per 100 mėginių dėl vaistų ir pesticidų liekanų nustatymo. Pagal patvirtintą planą, VMVT inspektoriai vykdo medaus kontrolę rinkoje, ima valstybinius mėginius iš parduotuvėse, turgavietėse prekiaujamo medaus, atlieka tyrimus, siekiant nustatyti, ar tiekiamas medus atitinka saugos ir kokybės kriterijus. „Bitininkai patiria nuostolių dėl ne savo kaltės. Ūkininkai, naudojantys chemines augalų apsaugos priemones, turėtų atsakingiau naudoti šias medžiagas, o apie jų planuojamą panaudojimą nustatyta tvarka privalo informuoti bitininkus“, – teigė Veterinarijos sanitarijos skyriaus vyriausiasis veterinarijos gydytojas (mentorius) Jonas Stanius. Svarbu, kad pateiktas prekybai medus būtų tinkamai paženklintas, užtikrintas jo atsekamumas, o vartotojui pateikta visa informacija. Ant kiekvienos parduodamo medaus pakuotės turi būti nurodyta: medaus pavadinimas, įmonės, kurioje pagamintas medus, pavadinimas arba bitininko pavardė, adresas, galiojimo terminas, ženklinimo etiketėje privalu nurodyti ir medaus kilmės šalį.
Žvejai pranešė apie ruoniuką
Prie „Medūzos“ viešbučio, maždaug 300 metrų Palangos tilto link, žvejai rado ruoniuką ir iškvietė gyvūnų globos įstaigos „Nuaras“ darbuotojus. Paimamas gyvūnas rado jėgų priešintis, nors buvo pavargęs ir pasilpęs, infekcijos paliestomis akimis. Kaip „Pajūrio naujienoms“ pakomentavo šios įmonės administratorė Gintarė Liutkuvienė, tai jau antrasis ruoniukas, šiemet aptiktas Klaipėdos regione, tačiau pirmas Palangoje, prieš tai buvo rastas Smiltynėje. Mažylio amžių nustatys iš „Nuaro“ globoti jį priimančio Jūrų muziejaus specialistai, bet akivaizdu, kad dar jaunas, šviesiaplaukis, nenumetęs pūko. Ruoniai daugiausia veisiasi ir gyvena Norvegijos, Švedijos jūrų pakrantėse, šios populiacijos taip pat aptinkama ir ties Estija. O kaip atsiduria Lietuvoje? G. Liutkuvienės žodžiais, akivaizdu, kad gamtoje vyksta negeri procesai: šiltėjant žiemoms, greitai tirpsta ledynai, o šių gyvūnų patelės būtent ant ledo ir atsiveda jauniklius. „Vandeniui šylant, žuvys traukiasi vis tolyn nuo kranto, ruoniukų mamos išplaukia ieškoti maisto ir užtrunka ilgai. Išalkę mažyliai leidžiasi ieškoti, o į vandenį nušokusius pagauna ir iki mūsų jūros krantų atneša srovės“, – papasakojo G. Liutkuvienė.
„P. n.“ informacija
|
|
