|
|
|
Žemė ir ūkisGrykšiai. Dvaro girios pakraštyje išaugęs kaimas
Grykšiai – baudžiavos laikais Kretingos dvaro girios pakraštyje išaugęs nedidelis, kelių sodybų kaimas. Sovietmečiu jį sunaikino melioracija, o šiandien gyvenvietė atgimsta naujam gyvenimui tapdama naujakuriams patraukliu Kretingos priemiesčiu. Pavadintas naujakurio vardu Senovėje dabartinių Daktarų, Grykšių ir Slučkų kaimų teritorijoje augo miškai, priklausę Kretingos dvaro giriai, kurią šiandien mena Ilgųjų pievų, Rubulių, Girės ir Aukštkalvių miškų masyvas. XVI–XVIII a. šioje girioje vyko aktyvi ūkinė veikla: angliadegiai kurui gamino medžio anglį, smaldegiai degė dervą, medkirčiai kirto medieną eksportui ir valsčiaus poreikiams – kurui, dvaro ir kaimų trobesių statybai. Nemaža girios dalis buvo iškirsta XVII a. pirmajame ketvirtyje statant Kretingos, tuo metu oficialiai vadintos Karolštatu, miestą. Gretimoje Prūsijos karalystėje augant miestams, augo ir žemės ūkio produkcijos eksportas. Tai skatino žemdirbystės plėtrą. Todėl dvarininkai, suteikdami įvairias lengvatas, valstiečius ragino kurtis iškirstose biržėse, įdirbti žemdirbystei tinkamą plėšininę žemę. Tokiu būdu į rytus nuo XVII a. antroje pusėje suformuoto valakinio-gatvinio Klibių kaimo, kirtimų išretintame Kretingos dvaro girios pakraštyje XVII a. pab. – XVIII a. pr. atsirado Grykšių užusienis (lenk. zaścianek Gryksze), pirmąkart paminėtas 1771 m. sudarytame Vilniaus vyskupo, kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio paveldėtos Kretingos grafystės (valsčiaus) inventoriuje. Gyvenvietės pavadinimas, kaip tuo metu buvo įprasta, kilo iš asmenvardžio. Jai vardą davė pirmasis šių žemių naujakurys Grykšas. Žemaičiai kaimą vadina – Grīkšē. 1771 m. Kretingos grafystės inventorius liudija, kad Grykšių užusieniui priklausė apie 6 valakus (apie 128 ha) žemės, kuri ribojosi su Daktarų užusieniu, Klibių kaimo dirbama ir pievų žeme, Slučkų ir Dupulčių ganyklomis bei Kretingos dvaro giria. Centrinėje užusienio dalyje abipus upelio stovėjo 4 vienkieminės sodybos, kuriose gyveno žemdirbiai Jurgis Tiškus, Petras Stoškus, Antanas Miežetis ir Jonas Tarvydas su šeimomis, mokėję dvarui už nuomojamą žemę rentos mokestį – činšą. XVIII a. Grykšiai priklausė Kretingos grafystės Kurmaičių vaitystės Bliūdsukių laukininkijai ir kartu su Daktarų užusieniu sudarė vieną teritorinį vienetą. Plytų fabrikas – Telšių apskrities įžymybė XIX a. Grykšiai tapo savarankišku kaimu, tačiau sodybų sumažėjo perpus: 1827 m. buvo 2 katalikų namai, o 1846 m. – 2 dūmai. 1857 m. gyveno jau 3 katalikų – Vincento Montrimo, Petro Bertašiaus ir Jono Putvino šeimos, kurias sudarė 13 vyrų ir 18 moterų. Panaikinus baudžiavą, 1861 m. kaime liko tik viena sodyba, o rytinėje dalyje grafo Nikolajaus Zubovo Kretingos dvaro valdytojas pastatė plytinę, kurios produkcijai – plytoms ir čerpėms, gaminti naudotas čia pat kasamas molis. Tai buvo didžiausia šio profilio pramonės įmonė Telšių apskrityje, rašytiniuose šaltiniuose vadinama Kretingos plytų fabriku. Po baudžiavos panaikinimo įsteigus valstiečių luominę savivaldą, Grykšiai buvo priskirti prie Kauno gubernijos Telšių apskrities Kretingos valsčiaus Daktarų bendruomenės. Vykdant pobaudžiavinę žemės reformą, didesnioji dalis dirbamos žemės 1869 m. buvo išdalinta išsipirkti valstiečiams Kavaliauskui ir Tadui Žyliui, o kita dalis – plytinės teritorija, liko Kretingos dvaro nuosavybė. Ganyklos, šienaujamos pievos ir miškas palikti bendram valstiečių ir dvaro naudojimui. Tokiu būdu XIX a. antrojoje pusėje Grykšių žemėje buvo suformuota 2 valstiečių ūkių gyvenvietė. Jos gyventojai Kavaliauskas ir Tadas Žilys už gautą dirbamą žemę išperkamuosius mokesčius mokėjo Nikolajui Zubovui, nuo 1871 m. – jo sūnui Gavrilui Zubovui, o nuo 1875 m. – Juozapui Tiškevičiui. Naujojo Kretingos dvaro savininko Juozapo Tiškevičiaus iniciatyva, matininkas Aleksandras Kalašnikovas 1883 m. apmatavo valstiečių, dvaro ir bendro naudojimo žemes bei parengė kaimo ribų ir žemėnaudos planą. Šis planas liudija, kad Grykšiams tuo metu priklausė apie 120 ha žemės. Dvi valstiečių šeimos valdė 2,76 ha pasodybinės, 27,29 ha ariamos, 17,25 ha pievų ir 48,27 ha ganyklų žemės. Dar 16,24 ha ganyklų valstiečiai naudojosi bendrai su dvaru. Abi valstiečių sodybos stovėjo ties kaimo viduriu, o atokiau nuo jų į vakarus, žemių pakraščiu ėjo kelias Dupulčiai–Daktarai. Tarp kelio ir sodybų telkšojo trys didelės kūdros, atsiradusios, matyt, kasant molį plytinei. Pietrytine kaimo dalimi, per mišką, nuo Kretingos–Kartenos vieškelio ėjo dar vienas kelias, vedęs kaimo rytinės dalies centre grafui Juozapui Tiškevičiui priklausančio apie 15 ha dydžio žemės sklypo, kuriame tebestovėjo plytinė, link.
Neventiliuojami namai supus
Patalpose dauguma mūsų praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį. Mūsų namai, būstai turi atitikti visus jų statybos standartus, inžinerinius reikalavimus. Gyvenamosioms patalpoms svarbiausia yra jų tinkamas šildymas ir vėdinimas. Blokiniams pastatams anksčiau duodavo 40–50 metų garantiją. Beveik visi Topolių mikrorajono Kretingoje daugiabučiai blokiniai namai stovi daugiau kaip 30 metų. Mes, juose gyvenantys, nežinome, koks yra šių statinių pamatų, konstrukcijų atsparumas. To niekas netikrina. Kiek man žinoma, blokai šiems pastatams buvo daromi iš keramzitbetonio, į kurį dedama poras sudarančių medžiagų, blokų ventiliacijai. Nežinome betono tankio, neaiški armatūros, kitų metalinių konstrukcijų, jungiančių blokus, sudėtis, jų apsauga nuo korozijos, ypač blokų, balkonų suvirinimo taškuose. Visiems aišku, kad per tiek metų pastatai nusidėvėjo, yra beveik atitarnavę. Valdžia nusprendė, kad juos reikia renovuoti. Esu įsitikinęs, kad blokinį pastatą kapitališkai suremontuoti neįmanoma, tokį pastatą galima tik nugriauti. Tačiau valdžia įsigeidė ir daugiabučių blokinių namų renovacija įsibėgėjo. Renovuoti namai iš išorės bent keletą metų atrodys geriau. O kas toliau? Nuo stogo parapeto vanduo per lietų patenka ant namo sienų. Po kažkurio laiko vienu kitur pasirodo pelėsis. Pelėsis jau lenda renovuotuose Lazdynų aklg. Nr. 4 ir Nr. 5 namuose. Praėjus dar kažkiek laiko, tie namai nebesiskirs nuo nerenovuotų, neaplipdytų pastatų. Nuo Lazdynų aklg. Nr. 5 namo jau atplyšo gabalas tinko su visais dažais, tas pats ir Savanorių g. 42 renovuoto namo pastogėje. Po to aplipdymo – renovacijos šilumos pastate daugiau susilaiko. Nepaneigsi. Tai pliusas, mažiau mokam už šildymą. Gal ne 40 proc., kaip prognozavo, bet 10–20 proc. tai tikrai. Kol šilumos tiekėjai nesugalvos didinti šilumos kainų, o taip manau nutiks, kai padaugės renovuotų pastatų. Renovacijai dažniausiai naudojama ekovata (akmens vata) arba polistireninis putplastis, kuris, kaip teigiama, gana ekologiškas. Tačiau blokiniams namams geriau tinka vata. Dar geriau būtų naudoti ventiliuojamas plokštes, kaip antai „Paroc CWAS-358“, „Paroc CWAS-25 t“ ir panašias. Bet tai brangu.
Elevatoriaus nuomininkai: gerais rezultatais norime džiaugtis su bendruomene
Kretingoje, Tiekėjų gatvėje, įsikūrusio grūdų elevatoriaus nuomininkė skandinaviško kapitalo bendrovė „Scandagra“ skaičiuoja intensyviausio metuose veiklos mėnesio – rugpjūčio – rezultatus, superkant gerą šių metų derlių. Kretingos miesto verslo dalimi šią vasarą tapusi įmonė džiaugiasi išsinuomojusi vieną moderniausių grūdų elevatorių Lietuvoje, veikiantį strategiškai palankioje geografinėje vietoje. Apgailestaujama tik dėl to, kad ne visi Kretingos miesto bendruomenės gyventojai elevatoriaus veiklą per rugpjūčio karštymetį sutiko palankiai. Nuomotis rinkosi aplinkai draugišką elevatorių „Rugpjūčio mėnuo – pats karščiausias darbymečio laikas tiek žemdirbiams, tiek ir grūdų elevatoriaus personalui. Per šį mėnesį priėmėme 40 tūkst. tonų įvairių grūdų. Elevatorius dirbo ištisą parą, darbuotojai darė viską, kad grūdus atgabenusiems ir jų pasiimti atvykusiems vairuotojams nereikėtų laukti eilėse. Efektyviau dirbti mums padėjo ir tai, kad šiame elevatoriuje yra du grūdų priėmimo-išdavimo punktai bei automatinė skaitmeninių kortelių sistema – vairuotojams neprireikia blaškytis po teritoriją su popieriniais dokumentais rankose“, – sako UAB „Scandagra“ generalinis direktorius Marius Vasiliauskas. Jis taip pat pabrėžia, kad rinkdamiesi savo įmonės veiklai išsinuomoti UAB „Imlitex valda“ priklausantį grūdų elevatorių „Scandagra“ specialistai labai atidžiai įvertino ne tik šios rūšies įrangos galimybes, bet ir galimą poveikį aplinkai, įskaitant taršą ir veiklos keliamą triukšmą. Anot elevatorių nuomojančios įmonės vadovo, Kretingos elevatorius – vienas iš 5 tokios paskirties „Scandagra“ kompanijos naudojamų objektų Lietuvoje. „Scandagra“ šalyje dirba jau 14 metų, o kompanijos personalui labai gerai žinomi šiuo metu Lietuvoje veikiančių elevatorių privalumai bei trūkumai. Šiame bendrovės „Imlitex valda“ elevatoriuje sumontuota itin moderni šveicariška „Buhler“ džiovinimo ir valymo įranga. Džiovykloje naudojamas aplinkai draugiškas kuras – gamtinės dujos. Priimdami sprendimą trejiems metams išsinuomoti objektą, būsimi nuomininkai įvertino ir savininkų veiksmus, mažinant triukšmo lygį – buvo investuota 200 tūkst. eurų specialiai triukšmą izoliuojančiai sienelei įrengti, įdiegtos kitos triukšmą mažinančios priemonės, – teigia „Imlitex Holdings“ valdybos narys Vygandas Blandis. Pasak „Imlitex Holdings“ valdybos nario, įdiegus triukšmą slopinančias technologijas, licencijuota bendrovė atliko „Imlitex valda“ elevatoriaus skleidžiamo triukšmo lygio matavimus ir nustatė, kad triukšmas neviršija nustatytų normų.
Dzūkams nenusileidžia: grybus tempia pintinėmis
Viešojoje erdvėje žmonės iš visos Lietuvos nepaliauja girtis šiųmetine baravykų gausa ir dalintis jų fotografijomis. Iš miško grįžęs vydmantiškis Petras Bakšys namo taip pat parsinešė pintinę, kupiną grybų. Grybautojų tiek, kad baidosi žvėrys „Jeigu dzūkas per televiziją džiaugiasi tūkstančiu laimikių, tai kodėl aš, žemaitis, tuo pasidžiaugti negaliu?“ – pokštavo P. Bakšys. Vos žmoną Reginą į darbą rytais per langą akimis nulydėjęs, buvęs vairuotojas, o dabar pensininkas Petras grybauti toli nevažiuoja – pėsčias nukulniuoja į čia pat esančius Pryšmančių miškus, patraukia Liepynės link. Tiesa, anot pašnekovo, gražiu oru grybautojų ten – tiek daug, kad jų šūkavimų žvėrys baidosi. „Anądien raunu sau baravyką – gerai kad pasilenkiau, stirna būtų kepurę nunešusi“, – linksmai pasakojo Petras. Grybų jis susidžiovina ir žiemai – esą nieko nėra skaniau, kaip mišku kvepiantys padažai ar sriubos. Vyras prisiminė ir, kad iš mokyklos grįžusios dukros pagal prieskonius galėdavusios atskirti – mama ar tėtis barščius tą dieną virė. Tėčio sriubos – visada su grybais. Neaplenkia hormonų audros? Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas Jonas Kasparavičius „Pajūrio naujienoms“ teigė nesiimąs spręsti, ar pastarieji metai pagal baravykų gausą iš tikrųjų yra patys derlingiausi istorijoje. Mokslininko žodžiais, šiųmetė baravykų banga prasidėjo vasarai baigiantis, po sausros palijus. Praėjusiais metais baravykai taip pat demonstravo norą gausiai augti, bet pristabdė sausra. Nepaisant to, ir pernai kai kuriose vietose buvo aptikta daug milžiniškų baravykų. Paprastai šio miškų karaliaus kepurės didžiausia apimtis būna 22 cm, o randama iki pusės metro, patys grybai sveria po kelis kilogramus. Kodėl taip pasitaiko, anot pašnekovo, mokslininkai kol kas paaiškinti negali, tačiau mano, kad tai – ne mutacija, o sutrikimas, galbūt, kaip įvardijo J. Kasparavičius, „siaučia hormonų audros“. Šio sezono pradžia gero derliaus nežadėjo, tačiau, kadangi grybai turėjo daug energijos ir „pasireikšti“ nebetrukdė sausra, ėmė derėti kad ir vėliau negu paprastai – rugpjūčio pabaigoje. Grybų derlius džiugina dar ir dabar. Kiek grybautojų laimė tęsis, pašnekovas teigė nežinantis – gali būti, kad ir visą spalį. Tačiau faktas – vėl pradeda trūkti lietaus. Kol kas gelbsti tai, kad naktys – šaltos, šiek tiek pagirdo gausiai iškrentanti rasa.
Kretingiškio vynas – vėl tarp geriausių
Kretingiškis vyndarys Vytautas Kanapka iš Vyno dienų šventės parsivežė net 5 diplomus. Jo iš aviečių ir spanguolių pagamintas vynas „Nostalgija“ vyno iš aviečių grupėje buvo geriausias, o vyšnių vynas „Grafienės auskarai“ pelnė sidabro medalį. Į dvi asociacijas susivienijusių Lietuvos vyndarių organizuojamos Vyno dienos įprastai vykdavo pavasarį, šiemet dėl koronaviruso pandemijos šventė buvo perkelta į rudenį. Kretingiškis vyndarys parodose dalyvauja jau 6 metus, jo pagamintas vynas ne kartą buvo gerai įvertintas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. V. Kanapkos apdovanojimų kraitėje – 18 diplomų, aukso, sidabro medaliai, ir iš tarptautinių parodų. „Rygoje kasmet vyksta Baltijos šalių dienos, bet šiemet ten nebedalyvavau“, – sakė vyndarys, prisipažinęs, kad nuo kelionės į Rygą jį irgi sulaikė koronavirusas. Vyndarystė V. Kanapkai yra pomėgis, apie kurį svajojo nuo jaunystės „Bočius Šatėje (V. Kanapkos motinos gimtinėje Skuodo rajone, – aut. past.) turėjo apie 1,5 tūkstančio vaismedžių sodą, 300 avilių bityną. Ir bočius, ir baba naminį vyną gamindavo“, – apie savo pomėgio ištakas kalbėjo kretingiškis. V. Kanapka gamina 18 rūšių vyną iš sodo uogų ir vaisių – vynuogių, aviečių, agrastų, aronijų, obuolių, kriaušių, kitų. „Vyno pardavimu neužsiimu, neturiu tikslo pelnytis iš savo pomėgio“, – sakė V. Kanapka, vynu vaišinantis bičiulius ir visus tuos, kaip šmaikštavo jis, „prijaučiančius Bacho (romėnų vyno ir vaisingumo, – aut. past.) dievui.“
Paukštininkė sieks Lietuvos jurgino rekordo
Žibininkuose gyvenančios 60-metės ūkininkės Genovaitės Šunokienės daržo kampe, palei retų paukščių turtingą paukštidę, išstypo didžiulis jurginas. Moteris pasikvietė „Pajūrio naujienas“, kad, palypėjusi ant kopėčių, rulete jį išmatuotų ir patvirtintą faktą galėtų išsiųsti Lietuvos rekordų agentūrai „Factum“, – jurgino aukštis siekė 2,75 m. Gėlė paukštidės pašonėj „Nesu jurginų žinovė: daug metų šis krūmas čia auga, kol užaugo milžinas. Nežinau jo veislės, teks pakviesti, kad apžiūrėtų profesionali gėlininkė. Dirva čia neįmantri – žvyras, smėlis. Tik, eidama lesinti paukščių, ant jurgino vis užpilu induose likusį užterštą vandenį, – pasakojo G. Šunokienė. – Krūmas įdomus tuo, kad ant vieno stiebo išsiskleidžia dvispalviai – balti ir raudoni – žiedai. Kai krūmas išstypo, pradėjau domėtis: jau yra užfiksuotas Lietuvos jurgino rekordas – 2,62 m, maniškis už šį aukštesnis“. Į išstypėlį jurginą vis krypsta ir G. Šunokienės paukščių ekspoziciją apžiūrėti užsukančių svečių akys, – ūkis yra pramogų komplekso HBH pašonėje. Vos 10 arų žemės sklype įrengta 40 aptvarų, kurie pilni skirtingų retų veislių paukščių – daugiausia vištų, dar – fazanų, ančių, papūgų, povų. Plunksnų spalvų grožiu traukia sidabriniai, auksiniai, karališkieji fazanai. G. Šunokienės žodžiais, dar yra ir deimantinių, tokių dabar neturinti. „Šie fazanai Aplinkos ministerijos yra domestikuoti, kitaip tariant, – pripažinti naminiais, ir jiems netaikomi dideli reikalavimai. Kitiems retiems paukščiams, atvirkščiai, reikalingi kilmės ir įsigijimo dokumentai, voljerai privalo būti registruoti, atvyksta tikrintojai“, – kalbėjo paukštininkė. Įveisė turtingą ekspoziciją Moteris nuo mažumės mėgo paukščius: rūpindavosi viščiukais, ančiukais. Pirmoji veislinių vištų pora į jos ūkį Žibininkuose atkeliavo amžinatilsį motinos Zofijos Gintauskienės rūpesčiu: pamačiusi pas kaimynus, išprašė ir dukrai. „Tai buvo olandų baltakuodžiai“, – rodydama kuodus iškėlusias savo ūkio senbuves, pasakojo G. Šunokienė. Paukštininkė išskyrė sunkiausias pagal svorį – belgiškos Malines veislės, sveriančias iki 4 kg, ir mažiausias – angliškus serbraitus, ne ką už balandį didesnes vištaites, sveriančias po 400–500 g. „Tai visam pasauly mažiausia višta, ji veisiama labai sunkiai: iš 20 perinamų kiaušinių išsirita vos 2–3 viščiukai“, – tvirtino paukštininkė. Iš Vengrijos į Lietuvą atkeliavę plikakakliai (Naked Neck), šių kaklai – visiškai be plunksnų. Suporavus su kitų veislių, juokavo paukštininkė, dabar jau atsiradę daug „suplikakaklintų“ vištų. Belgijos brakeliai – tai vištos skraidūnės, šios mėgsta medyje patupėti. „Nesužiūrėtum, gaidys bemat atsirastų kitame aptvare, susiporuotų ir sugadintų kitų vištų veisles“, – paukščių pasaulio subtilybes dėstė ūkininkė. Kinijos kochinchinai – apvalūs tarsi dideli kukuliai. Anglų peštukinės (Old Englisch game) veislės vištaitės – itin laibomis ilgomis kojomis: „Nebūtų įdomu, jei visos vienodo ūgio. Eini palei aptvarus ir čia staiga – nedidukės, bet išstypusios“, – stebėjosi G. Šunokienė.
Vėjo energija – galimybė keisti pasaulį
Iš Kretingos kilusi ir šiuo metu Danijoje gyvenanti, „MHI Vestas Offshore Wind“ kompanijoje dirbanti Greta Kikilaitė teigė, kad atsinaujinanti vėjo energija sudaro daugiau nei pusę šios šalies pagaminamos elektros energijos ir viliasi galėsianti ateityje prisidėti prie gimtosios Lietuvos tvaresnės elektros energijos gamybos. Pašnekovė prisiminė, kad apie galimybę įgyti aukštąjį išsilavinimą Danijoje ji sužinojo besimokydama Pranciškonų gimnazijoje: „Dešimtoje klasėje mokykloje svečiavosi atstovai iš „kastu.lt“ – jie pristatė kelias užsienio šalis, jų universitetus ir galimybes. Pasibaigus susitikimui, su klasės drauge, laukdamos pamokos, stovėjome prie matematikos kabineto durų ir nusprendėme – aš studijuosiu Danijoje, ji – Anglijoje. Vėliau ieškojau informacijos apie šią šalį, mokiausi kalbos pagrindų, rinkausi studijų programą.“ Nors buvo galybė nežinomųjų, kretingiškė neabejojo savo pasirinkimu. „Pripažįstu, sprendimas mokytis būtent šioje šalyje buvo gana spontaniškas – apie pačią šalį nieko konkretaus nežinojau, įspūdį apie Daniją buvau susidariusi iš televizijos, kurioje šmėžavo vėjo malūnai, kiaulių fermos ir laimingiausi pasaulio žmonės“, – atskleidė G. Kikilaitė. Anot jos, Danija siūlo labai platų studijų pasirinkimą anglų kalba, studijos yra nemokamos, taip pat palanki socialinė parama studentams ir finansinė parama ieškantiems darbo po studijų, aukštas absolventų pajamų lygis. „Gimnazijoje labiau sekėsi humanitariniai mokslai, mėgau kalbas. Kadangi anglų kalba ir taip gerai sekėsi, pamaniau, kad Danija suteiktų puikią galimybę praturtinti turimas kalbų žinias“, – tikino kretingiškė.
Gyvenimas pagal mėnulį
Prie namų Darbėnuose 30 arų užimančiame sklype daržininkaujanti Liudmila Juškevičiūtė jau kuris laikas ne tik nė vienos žemės ūkio kultūros nesėja, nesodina, nepjauna ir nekasa, bet ir pas daktarą arba į kirpyklą neina nepažvelgusi į du, anot jos, stebuklingus vadovus: „Sodo dienoraštį darbai pagal mėnulį“ ir draugės padovanotą vokiečių autorės knygą „Apie tinkamą laiką“, kurioje gyvenimiški patarimai sudėlioti nuo A iki Z. Žiedų dieną šakniavaisių nesodina „Sodo dienoraštį darbai pagal mėnulį“ Liudmila prenumeruoja nuo 2002-ųjų ir turi sukaupusi visus iki šiol išleistus šio leidinio egzempliorius. „Juos pavartę nerasit tuščio lapo – visur tušinuku mano pastebėjimų pripeckiota“, – juokėsi darbėniškė, ties tam tikromis kalendoriaus dienomis rodydama savo pačios įrašus: kokia oro temperatūra tuokart buvo naktį, o kokia – dieną, kuriame Zodiako ženkle minučių tikslumu stojo mėnulis, kokius darbus darže tuo metu ji atliko ar pavėlavo atlikti, kurie rezultatai pranoko lūkesčius, o kurie – atvirkščiai. Visi Zodiako ženklai turį savo sferas: žemę, orą, vandenį ir ugnį. Pagal juos moteris ir paskirsto savo kasdienybės planus. Kai mėnulis Avino ženkle, – vaisių diena, vadinasi, tinka sodinti vaisius nokinančius augalus. Kai Jaučio ženkle – bus šaknų diena, galima drąsiai sodinti bulves, burokus... O kai Dvynių ženkle, – žiedų diena, taigi sielą džiugins vešančios gėlės, ypač vijoklinės. „Pažeisti šios tvarkos negalima: pavyzdžiui, šakninių daržovių niekada nesodinu ir nekasu žiedų dieną. Jeigu šiokią dieną pasodinčiau, tai tik gražiu žydėjimu ir tegalėčiau džiaugtis, o po žeme užaugusių gerų bulvių gumbų nesulaukčiau“, – įsitikinusi pašnekovė. Ji akcentavo, kad, ypač norint derlių išlaikyti per žiemą, sodinti, kasti arba rauti būtina mėnuliui esant Jaučio ženkle ir per delčią. Neretai pasitaiko, kad žmonių rūsiuose bulvės papūva arba pavysta – perrinkti, pasirodo, irgi patartina būtent tuomet, kai mėnulis Jaučio ženkle. O štai mėnuliui esant Vandenio ženkle, jokiu būdu negalima augalų pikiuoti, neprigis. Tuo pašnekovė įsitikino pati – įspūdingiems gėlių kilimams sukurti auginamos jos lobelijos nelaiku daigus išpikiavus išgulė taip, kad gaila paskui buvo ir pažvelgti.
Alka. Senovės baltų šventvietėje išaugęs kaimas
Plačiai išsidriekusiame Erlos slėnyje šalia Salantų stūkso pagonių tikėjimo reliktus saugantis Alkos kalnas. Jo viršūnėje įsikūręs vienas mažiausių Imbarės seniūnijos kaimų, kaip ir kalva, vadinamas Alka (Alku). Apie 1,2 km ilgio, 0,43 km pločio ir 23 m aukščio moreninė kalva – paskutiniojo ledynmečio palikimas. Ji atsirado ledynų tirpsmo metu vandens srautams aplink išgraužus gilų ir platų Erlos upės slėnį. Tautosaka mena, kad šiame slėnyje gilioje senovėje tyvuliavęs ežeras, o kalvos viršūnė buvusi sala, kyšanti virš ją supančio vandens. Pasak vieno padavimo, sykį iš dangaus čia nusileido ežeras, tačiau jam nepatikę būti šioje vietoje, ir po trijų dienų persikėlęs į Platelius. Moreninę kalvą iš tikrųjų nuo seno supo vandeningos Erlos senvagės ir pelkės, kurios, laikui bėgant, virto durpingomis pavasarį ir liūčių metu patvinstančiomis pievomis. Žmonės jas pavadino Erlomis. Apie tai liudija vandens augalų ir žuvų kaulų liekanos, kurių apylinkės gyventojai rasdavo kasdami Erlose durpes. Storiausias durpių sluoksnis susiformavęs tarp Alkos ir Žudgalio, kur iki XX a. vidurio veikė durpynas. Šia slėnio dalimi teka Alkupio upelis, seniau į rytus nuo kalvos įsiliedavęs į Erlą. Šiuo metu jis tolyn teka kalvos šiaurės rytine ir šiaurine papėde iškastu kanalu, o į Erlą įteka į šiaurę nuo kaimo. Erlos pelkės viduriu seniau tekėjo vasaromis neišdžiūstantis Durbės upelis. Į pietus nuo Alkos kalno jis įtekėdavo į Varlupį, o šis – į Salantą. Kalvos pietrytinis kyšulys vadinamas Alkos, rečiau – Aukos arba Šventimų, kalnu. Jis iki 10–13 m aukščio, apie 320 m ilgio ir iki 150 m pločio. Tautosaka mena, kad seniau čia augo ąžuolynas, kuriame veikė senovės baltų šventykla su aukojimo vieta – alka (alkas) skirta turto ir pertekliaus dievui Pilvyčiui (Pilnyčiui). Joje po storiausiu ąžuolu stovėjęs aukuro akmuo ir degusi šventoji ugnis, kurią saugojo vaidilutės. Šventykloje tarnavo ir žalčiai, kuriuos vaidilutės auginusios Salanto slėnyje stūksančiame Gaidžio kalne. Šalia šventyklos, tarp senų ąžuolų įrengtame būste, gyvenęs žynys.
Daržų siaubas – sunkiai išnaikinami šliužai
Jau ne pirmi metai drėgnesnėse vietose sodus ar daržus turintys žmonės pastebi, kad jų sodinamus ir rūpestingai puoselėjamus augalus – tiek daržoves, tiek gėles – vis pikčiau puola šliužai. Šie gyviai, sugebantys per parą suėsti augalų masės beveik perpus tiek, kiek patys sveria, ypač suaktyvėja po lietaus, o šiltos žiemos ir drėgnos vasaros padeda jiems tarpti. Užpuolė prieš penkerius metus Kad šliužai yra itin bjaurūs ir sunkiai išnaikinami kenkėjai, ne iš nuogirdų žino šalia Būtingės prieš daugiau nei 30 metų įkurtoje sodininkų bendrijoje „Darba“ gyvenantys šventojiškiai Audronė Bukauskienė ir Petras Baronas. Jų sklypą iš vienos pusės juosia melioracijos griovys. Būtent iš tos pusės prieš penkerius metus kruopščiai puoselėjamus gėlynus ir lysves su daržovėm bei uogom pradėjo pulti šliužai. „Kai tik jie pasirodė, baisu būdavo ir prisiliesti. Orams atšilus po didesnio lietaus jų pulkai – sakau neperdėdama – per naktį nugrauždavo tik sudygusių agurkų, cukinijų ir moliūgų daigus. Salotų, kurios išsisėjusios net per Naujus metus žaliuodavo, per sezoną nelikdavo visai – nuėsdavo vos išlindusias“, – pasakojo A. Bukauskienė. Pasak jos, kad atsigintų nuo šliužų, bandyta ir lysves kelti, ir aptverti jas. Daržovių daigelius Audronė ir Petras dangstė stiklainiais, maišais, kad bent kiek paaugtų, nes paūgėjusių daigų gyviai jau „nebeįkąsdavo“. Tačiau nusitaikydavo į žiedus. „Galima sakyti, kad išstudijavome jų mėgstamiausius patiekalus: šliužams, pasirodo, labai patinka cukinijų ir moliūgų žiedai ir tik užsimezgę vaisiai. Rinkdavom nuo jų šliužus, o pačias užmazgėles net apraišiodavome, kad tik bent kiek paaugtų. Jeigu metai būdavo lietingesni, tai ir gerokai paūgėjusius moliūgus ir cukinijas apgrauždavo. Dar jiems labai tiko lubinai ir jurginai – šitų gėlių net nebegalėjome auginti. Ir, žinoma, braškės su žemuogėm. Būdavo, pamatai rytą gražiai nunokusią uogą, nusiskini, o iš kitos pusės į ją šliužas įsikandęs. Bjauru“, – pasakojo moteris.
|
|
