|
|
|
Žemė ir ūkisVytautas Gustaitis: „Mano gyvenimas – su šunimis ir apie juos“
Jeigu 11-a metų Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre Palangoje dėstančio garsaus Lietuvos kinologo, Gyvūnų globėjų asociacijos prezidento Vytauto Gustaičio kas nors paprašytų paskaitos elektroninės versijos, šis, ko gero, nustebtų: paprasčiausiai neturi – žinias, kurias perteikia savo moksleiviams, be kinologijos mokyklos, Lietuvos sporto ir Mykolio Romerio universitetus baigęs, teisės magistro laipsnį įgijęs vyras kaupia galvoje. Kitų draugų neturėjo O pirmosios patirtys apie gyvūnus – iš ankstyvos vaikystės, kai, būdamas mažas, Vytautas augo pas senelius atokiame Suvalkijos vienkiemyje, nuo kurio iki artimiausios sodybos kokie trys kilometrai. Tad vieninteliai draugai, su kuriais berniukas leisdavo laiką, tebuvo keli įvairaus plauko ir dydžio „kieminiai“ šunys: vasarą kartu bėgdavo išsimaudyti ežere, žiemą senelis, beje, turintis artimų giminystės sąsajų su garsiuoju Lietuvos aviakonstruktoriumi Antanu Gustaičiu, pakinkydavo roges – būdavo smagu keturiems šunims tempiant per pusnis prasilėkti laukais. Artėjant mokslo metams, būsimąjį pirmoką tėvai parsivežė į Kauną. Bet meilė šunims niekur nedingo ir gyvenant dideliam mieste. „Kai draugo kalė atsivedė šuniukų, tėvų išprašiau, kad vieną tos vados kalytę leistų man parsinešti“, – pasakojo V. Gustaitis. Būtent ši, kaip paaiškėjo, neeilinių gabumų mišrūnė, kurią pradėjo dresuoti kartu su DOSAAF instruktoriais, vėliau ir tapo jo karjeros kinologijos srityje įkvėpėja. Apie 1984-uosius V. Gustaitis užsiėmė sukarintos penkiakovės su tarnybiniais šunimis sportu, o, pasiekus gerų rezultatų, buvo priimtas į Lietuvos komandą, yra pelnęs ne vieną apdovanojimą. Beje, šunys ir bendros treniruotės Vytautą suvedė ir su būsimąja žmona veterinarijos gydytoja Jurgita Šventoraityte, buvusia jūrų daugiakovininke, plaukike. Kartu savo šaliai jiedu atstovavo ne viename čempionate tiek buvusioje Sovietų Sąjungoje, tiek Lietuvoje. Ar galėjo tuomet pagalvoti, kad kada nors tėvų pėdomis paseks ir veterinarijos studijas baigę jųdviejų vaikai? Dukra Meilė tapo veterinare-chirurge, sūnus Martynas – kinologas, dėsto ir tame pačiame Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre Palangoje. „Aš – teoriją, jis – praktiką“, – šypsojosi V. Gustaitis.
Rotušės aikštės renovacija nukeliama į ateitį
Nors buvo manoma, kad jau šiemet bus pradėti pirmieji Rotušės aikštės renovacijos darbai, tačiau sudėtinga ekonominė situacija planus pakoregavo: geriausiu atveju jie bus pradėti kitąmet. Tai iš dalies džiugina kretingiškius: aikštė nebus išrausta, ir neteks, iš jų karčios patirties, klampoti per apkasus, kaip atsitiko užsitęsus Vilniaus gatvės renovacijai.
Darbėniškių gyvenimą paįvairina sodai ir bitės
Bitynas, paskui – sodai. O gal sodai – tada bitynas? – darbėniškiai Virginija ir Adomas Poškiai sakė ir šiandien nežinantys, kam atiduotų pirmenybę, mat ir tai, ir tai – neatsiejama.
Slučkai. Kaimas prie kelio į Karteną
Į rytus nuo Kretingos, abipus Palangos–Šiaulių plento, kelis šimtmečius plytėjo Slučkų kaimas. Deja, teritorinio suskirstymo reformos jį pasikėsino sunaikinti, gyvenamąsias žemes prijungdamos prie aplinkinių kaimų, o palikdamos tik neapgyvendintą teritoriją už Ilgųjų Pievų miško. Prasidėjo nuo dviejų sodybų Slučkai atsirado XVIII a., o pirmąkart paminėti 1771 m. Kretingos grafystės inventoriuje. Tai buvo besikuriančio Kretingos miesto XVII a. I ketvirtyje sunaikinto Dopšaičių kaimo žemių šiaurės rytiniame pakraštyje, abipus vieškelio, jungiančio Kretingą su Kartena, susiformavusi nausėdija. Tuo metu vietovė vadinta Služkais. Tai leidžia manyti, kad nausėdijos vardas kilo iš slaviško žodžio „služba“, reiškiančio tarnystę, ir, kad pirmieji naujakuriai galėjo būti dvaro tarnautojų šeimos. Služkai buvo tipinis užusienis, t. y. plėšininėje dvaro žemėje naujakurių įkurta vienkieminė gyvenvietė. Iš viso užusieniui priklausė 219 margų (apie 155,5 ha) dydžio taisyklingo stačiakampio pavidalo žemės sklypas, besidriekiantis šiaurės–pietų kryptimi. Pietuose ir pietryčiuose jis ribojosi su Dupulčiais, šiaurės rytuose – su Grykšiais, šiaurės vakaruose – su Klibių ir Kretingos kaimų ganyklomis, o vakaruose – su Kretingos miesto Sūdų sklypu. Kaimas priklausė Kretingos grafystės Kurmaičių vaitijos Bliūdsakių laukininkijai.
Per karščius gaisrai – greitesni
Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos specialistai įspėja, kad, termometro stulpeliui vis dar nesustojant kilti, gresia gaisrai. „Gyventojams norime priminti, kad, būnant gamtoje, šiuo sausringu laikotarpiu jie elgtųsi ypač atsargiai ir nesudarytų sąlygų nelaimėms“, – sakė inspektorius Justas Šedys. Kietu kuru kūrenamas šašlykines, kepsnines, rūkyklas, buitines krosneles, laužo židinius, ugniakurus būtina įsirengti ne arčiau kaip 6 m nuo pastatų, be priežiūros negalima palikti besikūrenančios laužavietės. Ją nuo medžių kamienų turi skirti ne mažiau kaip 5 metrai. Gaisrui kilti palankiu laikotarpiu laužai kūrenami tik specialiu ženklu pažymėtose poilsiaviečių laužavietėse. Kitose vietose kurti laužus ar stovyklauti galima tik gavus miško valdytojų ar savininkų sutikimą. „Baigus kūrenti arba smilkstančią laužavietę būtina užgesinti – kruopščiai užpilti žemėmis arba vandeniu, palaukti, kol visiškai nustos rusenti“, – sakė pareigūnas. Išvykstant iš poilsiaviečių privaloma surinkti šiukšles, stiklinius butelius, nepalikti nei nuorūkų, nei degtukų. Atsitikus nelaimei pagalba kviečiama bendruoju telefonu 112. „P. n.“ informacija
Primena nusišienauti pievas
Pievas, žolinius azotą kaupiančius augalus ariamojoje žemėje, taip pat sodų ir uogynų tarpueilius, kuriuose yra pieva, būtina nusišienauti ne vėliau, kaip iki rugsėjo 1-osios. Ūkininkai, kurie dėl ekstremalių meteorologinių sąlygų iki nustatyto termino negali įvykdyti įsipareigojimo, per 15 darbo dienų nuo susiklosčiusių nepalankių aplinkybių Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA) per programėlę „NMA agro“ turi nusiųsti nuotraukas, kuriose užfiksuoti ekstremalių oro sąlygų paveikti plotai. Jeigu iš pateiktų nuotraukų reikalavimų neįvykdymo negalima akivaizdžiai nustatyti, – NMA pateikti prašymą ir oficialių institucijų, tai yra rajono Žemės ūkio skyriaus, Hidrometeorologijos tarnybos ar kt. – pažymą apie konkrečioje vietovėje susiklosčiusią nepalankią situaciją. „P. n.“ informacija
Restoranas „Skalsos kousnis“: ateities maistas ir kuriama nauja pusryčių tradicija
Vilniaus gatvėje, netoli turbo žiedo, anapus garsiojo Kretingos kryžiaus įsikūręs restoranas „Skalsos kousnis“ vis dažniau patraukia ir pravažiuojančiųjų, ir mėgstančių naujus skonius lankytojų dėmesį: smalsumą tenkina ne tik neįprastas pavadinimas, bet ir tai, ką restorano lankytojas suranda patiektame dubenyje, kurį maisto įstaigos įkūrėjai vadina tiesiog „dubou“.
Javapjūtę baigė miežių lauke
Iš viso 300 hektarų plotuose javus auginantis Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos rajono skyriaus pirmininkas Rimantas Paulikas praėjusį antradienį įdienojus Kukoriškių kaime kūlė vasarinius miežius. Tai jau buvo paskutinieji jo javapjūtės akcentai. Anksti sėjęs nesigaili Anot pašnekovo, šiemet sąlygos darbams laukuose – idealios, nepalyginsi su ta Lietuvos dalimi, kurioje ūkininkai vargsta negalėdami derliaus nuimti dėl to, kad technika klimpsta į nuo lietaus įmirkusią žemę, pasėliai – sukritę, grūdai genda, nors investuotos didelės sumos pinigų ir į trąšas, ir į degalus. R. Paulikas teigė, kad jo ūkyje javapjūtė, prie kurios darbų prikibo ir giminaičiai, truko apie tris savaites. „Niekada nebūna taip, kad iš vakaro nusistatei, kelintą valandą rytoj į laukus išvažiuosi, taip ir įvyks. Ūkyje yra daug kitų darbų: didžiąją dalį grūdų mes patys džiovinam, patys į aruodus pilam – Šukėje esam pasistatę 700 tonų talpos sandėlį. O kartais juk ir technika gali pavesti“, – apie kasdienybę kalbėjo pašnekovas. Kukoriškiuose išsidėsčiusiuose trijuose laukuose R. Pauliko vasariniai miežiai užima apie 30 ha. Derlius džiugina gausa, kombaine įmontuotas kompiuteris rodo, kad iš hektaro byra po 7 tonas. „Manau, neapsirikau surizikavęs ir pavasarį pasirinkęs gana ankstyvą laiką sėti“, – teigė Rimantas. Svarstė, kad nuo šalnų, kurių buvo, pasėlius galėjo užstoti iš vienos pusės miškas, iš kitos – čia pat esantis Kretingos miestas.
Vėluojančios javapjūtės pradžia: gąsdina lietūs, nežinia dėl grūdų kainų
Javų derlius Lietuvoje šiemet užderėjo neprastas, tačiau Aukštaitiją merkiant lietums, kombainai laukuose „šliaužia pilvais“. Javapjūtė vėluoja, neįprasta ir Žemaitijoje: kai ankstesniais metais ūkininkai paeiliui kuldavo žieminius rapsus, tada miežius, kviečius – šią vasarą skirtingų kultūrų derlius sunoksta kone vienu metu. Užsitęsę drėgni orai grasina pakenkti grūdų kokybei, grūdų kainas šokdina karas Ukrainoje. Virginijus Čėsna skųstis nelinkęs Vieno stambiausių rajone grūdų ūkio savininkas Virginijus Čėsna jau išvairavo į laukus kombainus, visi jie vikšriniai. „Kai pirkau pirmąjį, kiti ūkininkai kraipė galvas – kam tie vikšrai? Tegul kartą per 7-erius metus javapjūtė būna lietinga, ir vikšrinis kombainas atsiperka“, – sakė ūkininkas, akcentavęs, kad vikšrinio kombaino nereikia kaip ratinio pažliugusioje dirvoje tampyti traktoriumi, kitas svarbus vikšrų pranašumas – jie tausoja dirvos struktūrą, jos tiek nesumaitoja. „Pastaraisiais metais žemaičiai negalime Dievui skųstis – anksčiau nuo lietaus daugiau kentėdavome“, – tarėV. Čėsna apie orų permainas. V. Čėsnos ūkyje šiemet žieminiai kviečiai plyti 680 ha, žieminiai rapsai – 350 ha ir 220 ha bręsta pupos. Ūkininkas žieminių kviečių derlių, lyginant su pernykščiu (5 tonos iš 1 ha), prognozuoja būsiant geresniu – apie 6 tonas iš hektaro. Žieminius rapsus pavasarį pakando šalnos, tad jų derliaus, anot ūkininko, „prūdais“ nebus. Paklaustas apie vidutinį grūdinių derlių Kretingos rajone, kiek prikulia kiti ūkininkai, V. Čėsna sakė: „Pernai kiti gyrėsi, kad ir 9 tonas iš hektaro kūlė, bet ar čia teisybė?“ V. Čėsna turi nuosavą sandėlį, į kurį supila apie pusę savo ūkio derliaus. Prieš 7-erius metus, kai javapjūtė irgi vėlavo, jis įsigijo grūdams laikyti rankoves. „Kai jas pirkau, aplink jų dar niekas neturėjo. Tik neaišku, ar supylęs į rankoves ir neskubėdamas parduoti laimėsi. Pernai laimėjau“, – patirtimi dalijosi jis. Pavasarį žieminiams rapsams šalnų padarytą žalą ūkininkui atlyginti turi draudimas. „Viskas mano ūkyje drausta, visi pasėliai“, – sakė V. Čėsna.
Laiviai. Kaimas prie Salanto ir Bubino santakos
Viena seniausių Salantų apylinkės vietovių Laiviai yra antras pagal gyventojų skaičių (248 žmonės) ir trečias pagal teritorijos dydį (894,56 ha) Imbarės seniūnijos kaimas. Gyventojų skaičiumi jis nusileidžia tik Juodupėnams, o teritorijos plotu – Žeimiams ir Erlėnams. Pavadinimo versijos – dvi Laivius puslankiu juosia Salantas, kurio link per kaimą vingiuoja Bubinas, seniau vadintas Daubupiu (rusų laikais – Dubovka). Ties šių upių santaka kūrėsi pirmieji gyventojai, I tūkst. pr. įsirengę piliakalnį. Jį laiviškiai vadina Pilale ir pasakoja, kad tai senovės įtvirtinimas gynybai nuo švedų. VIII–XIII a. piliakalnyje ir papėdės gyvenvietėje gyveno kuršių bendruomenė, artimuosius laidojusi kitapus Bubino įsirengtame kapinyne. Iš pradžių mirusieji laidoti nedeginti. Apie IX–X a., atsiradus deginimo papročiui, sudegintus palaikus su įkapėmis pradžioje sudėdavo į karstus, vėliau supildavo į dėžutes-karstelius, o kremacijai įsigalėjus, suberdavo į įvairaus dydžio duobes. Įkapės liudija, kad bendruomenė palaikė tamprius ryšius su tolimais prekybos centrais, iš kurių atkeliavo užsienio meistrų dirbiniai: kalavijai, Damasko plieno ietigalis, kovos kirviai, stiklo bei emalio karoliai ir pan. Tarp kapinyno ir Salanto seniau stūksojo Kurganu vadinta kalvelė, laikyta senovės karo vado kapu. Deja, tarpukariu ją nukasus, senienų ar kapų nerasta. Manoma, kad čia gyvenusią kuršių bendruomenę sunaikino ar iškeldino kitur 1260–1267 m. kuršių sukilimą numalšinę kryžiuočiai. Deja, kaip kuršių bendruomenė vadino savo gyvenvietę, duomenų neturime. Dabartinis vietovardis atsirado XV–XVI a., kai į kuršių žemes atsikėlę žemaičiai įkūrė žemdirbių kaimą, pagal pirmojo naujakurio Laivio vardą pavadintą Laivaičiais. Manoma, kad pirmąkart Laiviai paminėti tarp didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo 1511 m. spalio 2 d. Žemaitijos seniūnui Stanislovui Kęsgailai dovanotų kaimų, kur kaimo vardas suslavintai užrašytas „Styrniki“ (senąja rusų kalba, kuria buvo surašytas dovanojimo aktas, sąvoka „styrnik“ reiškia yrininką arba laivininką). Tiesa, senieji laiviškiai turi kitą vietovardžio kilmės versiją. Pasak jų, senovėje Salantas buvo svarbi prekybos arterija, kuria plaukioję laivai apsistodavo po didžiuliu ąžuolu šalia piliakalnio įrengtoje prieplaukoje. Dėl to ją imta vadinti Laiviais, o vėliau šį vardą perėmė šalia išaugęs kaimas.
|
|
